Foto-tekstinis pasakojimas iš tarptautinės šiuolaikinio meno Venecijos bienalės

Nors 54-oji Venecijos bienalė savo vartus ir kanalus atvėrė jau prieš gerą septynetą savaičių, lankytojus ji dar vilios ateinančius keturis mėnesius. Nespėję jos aplankyti ar jau spėję pamiršti čia ras birželio pradžioje užfiksuotus vaizdus, kuomet pirmosios bienalės savaitės pabaigoje užplūdęs lietus trumpam prigesino meno karštligę ir leido atsikvėpti nuo savotiško meno žiūrėjimo maratono. O šių metų maratono tikslas – nušvitimas. Nušviesti meno gerbėjus, o gal ir pačius bienalėje dalyvaujančius menininkus pasiryžo šių metų pagrindinę bienalės parodą kuravusi ir jai ILLUMInations (ILIUMInacijų) pavadinimą suteikusi Bice Curiger. Tačiau ILIUMInacijos – ne tik apie nušvitimą. „Bet kokia nuoroda į nacijas automatiškai kelia asociacijas su sienomis, ribomis,“- pastebi Curiger, vėliau savo esė pabrėždama už tų ribų liekančio autsaiderio temą kaip vieną svarbesnių šių metų bienalės naratyvų. Anot Curiger, progresyvūs, įkvepiantys autsaideriai įgyja svarbą būtent per iššūkius, kuriuos jie kelia vyraujančių diskursų „teisybėms“. „Tačiau kultūroje, kuri turi nebe vieną, o daugelį centrų, ar būtent tai ir nėra modelis, kylantis lyginant Vakarietišką ir neVakarietišką meną?“- klausia kuratorė.

Šių metų bienalės debiutantų Haičio paviljonas – tarsi Curiger kontempliacijos autsaiderio tema įkūnijimas. Įsikūrusį kone priešais 19-o amžiaus neoklasicistiniais pastatais-paviljonais beisdidžiuojančio Giardinni įėjimą, paviljoną  atstoja, atrodytų, iš paties Haičio atplukdyti ir ant upės kranto išmesti Haičio vėliavos spalvomis dažyti laiviniai konteineriai. Lyg to nebūtų gana, juose šmėkščioja bauginantys pavieniai iš atliekų pagaminti skeletonai. Pasak instaliaciją kūrusio Atis Rezistans skulptorių kolektyvo, šie griaučiai simbolizuoja Gede, dvasių šeimą, kuri Vudu religijoje įkūnija tiek mirtį, tiek vaisingumą. Apie Memento mori primenančią instaliaciją galima interpretuoti kartu ir kaip praėjusių metų Haičio tragiško žemės drebėjimo aidą. Bet kuriuo atveju, tai- ir antausis elitistinei Bienalės reputacijai, kuriai, anot pačios Curiger, jau seniai metas keistis. Haičio paviljonas savo žaismingu įžūlumu primena ne vieną drąsų sprendimą bienalės istorijoje. 1997-iais tuomet niekam negirdėtas dvidešimtmetis, o nuo to laiko gerokai išgarsėjęs Sislej Xhafa Albanijos „paviljoną“ atstojo savo šalies vėliavos spalvomis dažytu kūnu klaidžiodamas po kitų šalių paviljonus ir ieškodamas partnerių kartu paspardyti futbolo kamuolį.

Visgi iš 19-ame amžiuje bienalės pagrindine lokacija paversto Giardinni elitizmas tebejuda labai iš lėto. Užtenka tik pasižiūrėti į tai, kaip skirtingai į bene tą pačią, mirties ir gimimo temą, žvelgia prancūzai. Jų paviljone mirtys ir gimimai – priešingi nei haitiečių. Prancūzų – sterilūs, tvarkingi, akinamai iliuminuoti, mechaniškai judantys konvejerio sraigtais, netgi futuristiniai. Netobulumui, o, tuo pačiu, žmogiškumui, čia vietos, atrodytų, nėra, net jei paviljono tema jį ir akcentuoja. Tačiau, kaip paaiškėja, būtent apie netobulumą tokiu steriliu būdu ir pasakoja meno pasaulyje jau seniai įsitvirtinęs menininkas Christian Boltanski. Jo instaliacijų derinys pavadinimu Chance (lietuviškai- atsitiktinumas/galimybė) industriniu konvejeriu bei skaitmeninėmis švieslentėmis demonstruoja gimimų ir mirčių ritmą. Kiekvieną dieną gimusių skaičius apytiksliai 200.000 lenkia mirusių. „Mes nepakeičiami, bet būsime kuo puikiausiai pakeisti,”- aiškina Boltanski. Laikas nuo laiko, kūdikių portretus sukantis konvejeris trumpam sustoja tam, kad išskirtų vieną iš jų. Galbūt išoriškai šis kūdikis niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau jo galia ar šlovė ateityje jį iškels virš minios, svarsto menininkas. Boltanski susidomėjimas atsitiktinumo dėsniais istorijos perspektyvoje primena ne kartą bienalėje dalyvavusio bosnių konceptualisto Braco Dimitrijevic tematiką. Dar septyniasdešimtaisiais Dimitrijevic pradėjo didžiuosiuose Europos miestuose kabinti milžiniškus atsitiktinių praeivių fotografinius portretus taip kvestionuodamas istorijos objektyvumą, kuomet didžioji visuomenės dalis tarsi pasilieka „svarbesnių,“ bet galbūt atsitiktinai tokiais tapusių individų šešėlyje.

Prancūzų paviljonas- toli gražu ne vienintelis Giardinni paviljonas, kurio neoklasicistinė išorės architektūra kontrastuoja su viduje esančia instaliacija. Tačiau jei prancūzų futuristinis interjeras laiku gerokai lenkia pastatą, kuriame yra eksponuojamas, britų paviljono kontrastas kyla labiau dėl klasės ir geografijos neatitikimų. Britanijai šiemet atstovaujantis bienalės senbuvis Mike Nelson specialiai šiam renginiui sukūrė įspūdingo dydžio instaliaciją I, Impostor (lietuviškai Aš, apsišaukėlis). O dar tiksliau, iš dalies atkūrė dar 2003-iais Stambulo bienalėje 17-o amžiaus pastate (buvusioje Oriento keliautojų užuovėjoje) pristatytą projektą. Nelson kruopščiai perstatė tiek Stambule įrengtą mistinį, raudonoje prieblandoje paskendusį fotografijų ryškinimo kambarį, tiek ir pačios 17-ąjį amžių menančios keliautojų užuovėjos detales, taip žaisdamas laiko ir vietos sąvokomis. Lengva ranka leisdamas subjektui peršokti per beveik keturis amžius ir pusę žemyno, jis kuria jau naują, tačiau istorijos inspiruotą naratyvą, taip išlikdamas ištikimas savo kūrybos linijai, kurioje nuolat blukinama linija tarp fakto ir fikcijos.

Kaip ir britai, vokiečiai šių metų bienalei rinkosi „atkūrimo“ strategiją. Iš tiesų jų paviljone atkūrimo prasmė netgi dviguba- praeitais metais miręs vokiečių menininkas Christoph Schlingensief 2008-ųjų Ruhr trienalės scenai atkūrė savo vaikystės bažnyčią, kurioje metų metus dar būdamas berniukas ir paauglys asistavo prie altoriaus religinių apeigų metu. Fluxus oratorija „Baimės bažnyčia prieš vidinį ateivį,” kuriai ir atkurta ši įspūdinga scena – antra menininko trilogijos, inspiruotos jį tuo metu kankinusios ligos, dalis. Ją Schlingensief parašė tuo metu, kai po operacijos, kurios metu jam buvo pašalintas plautis, išgyveno kelis mėnesius trukusį chemoterapijos kursą. Ši Fluxus oratorija – bene atviriausias menininko kūrinys, pasakojantis apie skausmą ir kančią, nagrinėjantis tikėjimą ir abejonę, patį gyvenimą ir mirtį. Vokietijos paviljono kuratorė Susanne Gaensheimer, savo ruožtu, menininko Ruhr trienalei jau atkurtą ir Fluxus elementais papildytą bažnyčios interjerą ryžosi dar kartą atkurti šių metų bienalėje. Tiesa, kartu ir dar dvi sales, pasakojančias apie kitus svarbius etapus Schlingensief kūryboje- kino salę, demonstruojančią B-movie estetiką kartojančius menininko filmus, ir Afrikos “Operos kaimo” projektą. Šalia Burkina Faso sostinės Schlingensief iniciatyva kuriama mokykla su kino ir muzikos bei teatro salėmis, o dar svarbiau- operos pastatu. Šis projektas puikiai atspindi Sclingensief bendraminčio menininko Joseph Beuys “socialinės skulptūros” idėją – kai meno idėja tiek praplečiama, kad menas ir nemenas susijungia realybės naudai. Venecijos bienalės žiuri Vokietijos paviljoną įvertino auksiniu liūtu – už Schlingensief stiprią asmeninę viziją ir Gaensheimer kuratorinius sprendimus.

Iš tiesų, Venecijoje kuratoriaus vaidmuo gali būti ne ką mažiau svarbus už pačių menininkų. Ir pats bienalės prezidentas Paolo Baratta savo kalboje pabrėžia kuratoriaus rolės svarbą. „Kuratorius privalo turėti plačiai atvertas akis, nepriklausomą dvasią (…) griežtus pasirinkimo kriterijus,“- dėsto Baratta. Šių metų Danijos paviljonas- vienas tų, kuriuose kuratoriaus vizija ir pastangos vaidina bene pagrindinį vaidmenį. Kuratorė Katerina Gregos Danijos paviljonui parinko tiek visam pasauliui, tiek Danijai opią- kalbos laisvės temą. WikiLeaks skandalas, nuolatinis valdžios spaudimas ir cenzūra Rusijos spaudai, Kinijos Google savicenzūra – visi šie visuomenėje plačiai nuskambėję reiškiniai paskatino kuratorę pakviesti 18 menininkų iš dvylikos šalių išreikšti savo nuomonę kalbos laisvės tema. O jų interpretacijos turbūt negalėjo labiau skirtis viena nuo kitos. Bene detektyviniais tyrimais ruošiantis fotografiniams projektams garsėjanti amerikietė Taryn Simon paviljone pristatė ne vieną fotografiją, apie kurią vienos ar kitos valstybės valdžia norėtų tylėti- kad ir beveik 2000 Vašingtono valstijoje saugomų branduolinių atliekų kapsulių, dėl beprotiško radioaktyvumo kiekio tamsoje švytinčių žydru neonu. Visgi viena jos nuotrauka nestokoja humoro- joje pavaizduotas į Brailio rašmenis išverstas Playboy žurnalo numeris. Amerikoje komisija, sprendžianti, kuriuos leidinius perspausdinti į Brailio rašmenis, atsižvelgia į leidinio skaitytojų statistiką, o apie 10 milijonų “skaitytojų” galintis pasigirti Playboy taip nukonkuruoja kitus leidinius. O štai kinų menininkas Zhang Dali dirba su archyvais, šalia vienas kito eksponuodamas cenzūrą praėjusias Mao laikų „oficialias“ fotografijas (kaip vėliau paaiškėja, fabrikatus) ir jų originalus, taip ištrindamas ribas tarp realybės ir fikcijos, cenzūrai nepatinkančios tiesos ir jai artimesnio melo.

Taigi, šių metų Venecijos bienalė iliuminuoja tiek autsaiderius, tiek ir politinius/socialinius reiškinius, kuriuos vienos valstybės norėtų toliau matyti skendinčius šešėlyje, o kitos (kaip antai Danija) renkasi apšviesti. Todėl ne veltui bienalės komisija specialiu paminėjimu apdovanojo Lietuvą reprezentavusį Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“, kuris „nušvietė“ Lietuvos valdžios, kaip savotiškos meno kuratorės vaidmenį, atsirandantį tam tikriems menininkams skiriant valstybines premijas, o kitus paliekant už šio savotiško paramos/palaikymo borto.

***

Su Izraelio ir Jordanijos valdžios atstovais bienalės projekto metu susirašinėjusi ir politinių sprendimų ieškojusi Izraelio paviljono menininkė Sigalit Landau bienalėje įrengė požeminį vandens ieškojimo įrenginį bei koncentravosi ties vandens, dirbamos žemės ir druskos temomis. „Kai esi sėkmingas menininkas, įgauni daug laisvės. Norėčiau, kad menininkai tą laisvę panaudotų išmintingais ir dosniais būdais“,- aiškina Landau.

Vizualiai įspūdingas Pietų Korėjos paviljonas (menininkas Lee Yongbaek) taip pat prisiminė Fluxus, eksponuodamas ant gėlėtų militaristinių kostiumų išsiuvinėtus Fluxus „kareivių“ Nam June Paik, Joseph Beuys ir John Cage vardus.

Interaktyvus Norma Jeane kūrinys ILLUMInations parodoje traukė bene daugiausiai lankytojų.

Drąsiais autoportretais išgarsėjusi feministinio meno superžvaigždė Cindy Sherman bienalės parodoje liko ištikima savo braižui.

ILLUMInations pagrindinėje parodoje šiemet pristatytas ir Tulips& Roses galerijos reprezentuojamo menininko Gintaro Didžiapetrio filmas „Optical Events“.

Monikos Sosnowska(os) para-paviljonas

Nathaniel Mellors – Hippy Dialectics (Ourhouse)

Vengrijos paviljone šiemet nagrinėjama avarijų tema, ją atpasakoti pasitelktas ir tikras avarijoje sumaitotas automobilis, ir video formatu užfiksuota buitinė opera.

JAV paviljonas šiemet lankytojus vilioja gimnastikos čempionų pasirodymais, vargonuose įkalintu pinigų išdavimo automatu ir soliariume čirškinama laisvės statula.

Belgijai šiemet atstovauja vieno žymiausio Europos menininkų Luc Tuymans kuruojamas Angel Vergara. Menininkas eksperimentuoja video formatu, ant juostos projektuodamas tapytą stiklą.

Čekų menininkas Dominik Lang paviljone pristatė savo tėvo prieš daugelį metų kurtas skulptūras.

Yael Bartana- pirmoji užsienio menininkė reprezentuojanti Lenkiją šalies Venecijos bienalės istorijoje. Trys menininkės filmai, Mary Koszmary (2007), Mur i wieża (2009) ir Zamach (2011) skirtingai pasakoja apie Lenkijos žydų renesanso judėjimą JRMiP, politinę grupę, raginančią žydus sugrįžti į jų protėvių žemę Lenkiją.

Šveicarų menininkas Thomas Hirschhorn bienalėje pristatė viskuo pertekusią instaliaciją „Pasipriešinimo kristalas“ (Crystal of Resistence)

Kinijos paviljonas

Olandijos paviljonas

Nuotraukų autorė: Justė Jonutytė.