Formų žaidimai arba kada ir kaip aš aplankiau Gabriel Lester parodą de Appel meno centre

2016 m. liepos 22 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Auridas Gajauskas
_CE25239

Gabriel Lester parodą „Unresolved Extravaganza“ aplankiau 2016 m. Amsterdamui skęstant vasaros lietaus miglose. Tuo laiku baigiau dirbti prie linijinės formacijos estetikos projekto, ir didumą laiko leidau draugo name, pastatytame ant antrojo pasaulinio karo metais veikusio uosto krano platformos. Kas dieną po darbo rankas valiau septyniasdešimtųjų kritinės mokyklos darbais, o laisvalaikį leidau, pamokytas britų menininko paskaitos, kaip šešiasdešimtųjų Wolvo fabriko Brazilijoje darbininkas. Subtropinis Olandijos oras mano audinius trynė ir glamonėjo, skatindamas vis labiau pasijusti augalu, o nesibaigiantis čepsėjimas ir klioksėjimas, kuris kartais, paskiromis naktimis, pavirsdavo tikromis orgijomis, tvarstė mane ir augo į audinius. Kartais mane aplankydavo mano bičiulis parfumeris, ir pasakodavo apie kvapų morfologijas, o aš savo mintyse juos gaudydavau veidrodinėmis dvimatėmis plokštumomis, mėgindamas jam parodyti pavojingą, molekulinį Kitą; kartais mane aplankydavo vilkolakio mokesčius Amsterdamo miestui mokantis airių profesorius, ir pasakodavo apie vokiečių orientalizmą, o kartais laikas tiesiog pasibaigdavo, ir aš gulėdavau tarsi pamiršta kerpė ant nublizgintų grindų apie nieką nebegalvodamas.

Gabriel Lester parodą atėjau apžiūrėti ne vienas, tuo metu daug skaičiau The Guardian, kur sužinojau apie kasdien šunų kostiumus dėvinčių britų bendruomenes. Vieną tokią susiradau mieste ir po dviejų savaičių jau turėjau pusiau ant dviejų, pusiau ant keturių kojų vaikščiojantį, burnos ir užpakalio vietose Talon užtrauktukais pažymėtą labradorą. Labradoras man patiko, po Breksito bylos visiems vieningai keikiant britus, jis atrodė ekopolitiškai patikimas. Pavadinau jį Benu jaunos britų tapytojos, mano bendrametės Celia Hempton garbei.

Taigi, su Benu atėjome į parodos atidarymą, bet aš jaučiausi tiek nesaugiai, kad mes turėjome slinkti pasieniais, ir derintis prie šešėlių, dėl ko negalėjau visko gerai apžiūrėti. Vėliau tai virto kivirčio su Benu priežastimi, bet tai nesvarbu. Pamenu stovėjau pirmoje salėje, tamsoje, prie elektroninio anuso mechanizmo ir žiūrėjau pro jo (pav. „Tragedija“) skylę į gatvėje slenkančias turistų eiles, kai už manęs suskambo muzika, o sienoje, tarsi gerai išmuštruotos, aplink mano valtį gyvenančios vandens dvasios, pasigirdo suirzę balsai. „Aš manau, kad tai man yra skirta patikėti, kad mažytė kameros akutė, kažkada lengvai riedėdavusi šešiolikos milimetrų projektoriaus vamzdeliais iki filmo pabaigos, apšviesdama susirinkusiųjų pažiūrėti žvilgsnius ir veidus, dabar tvieskia kaip didžiulis baltas monolitas su dalmantiniškai dėmėtomis skylėmis“ – tyliai ausin man pasakė Benas. Sienoje įstrigę muzikantai, tarsi netikri miško paukščiai Tibilisio centrinėje gatvėje netoli Prancūzijos ambasados, grojo publikai pro „delmantiniškas“ skyles iškišę instrumentus. Jie grojo taip techiškai, kad galėjo negalvoti apie atliekamą kūrinį ir šnabždėtis tarpusavyje, kita vertus, galbūt jie šnabždėjosi todėl, kad žinojo, kad publika nesupras jų padarytų klaidų? Galbūt. O gal būt todėl, kad vaisiai žemėje nesiskiria nuo meno kūrinių ir sistemos bei tautos yra linkusios auginti tik žmones, nepastebėdamos meno ir kvazi- kūrinių?

Kokia skaudi tiesa, aš beveik neabejoju, kad kūrinyje „7” Lester ir Helmuth Batista paliko sudegintą ir tokį ar panašų prisiminimą. Aš jas pamačiau vėliau, antrame aukšte, tas septynias pelenų, smėlio ir akmens dulkių kalvas, šalia Limoje padarytų apleisto miesto vaiduoklio fotografijų. Miestas pastatytas ne gyvenimui, o tam, kad būtų užimta teritorija: šimtai, gal tūkstančiai mažų namelių viduryje niekur. Nykios nuotraukos, gyvybės nė ženklo, toks absurdiškas geopolitinės kovos epilogas laukinių laukinių vakarų parodoje. Koridoriuje po balkonu radau aukštą, kokių vienuolikos metrų ilgio, netaisyklingai atremtą baltą plokštumą. Benas pastebėjo, kad jos aukštis būtų proporcingas penkis tūkstančius tonų galios turinčios baržos pločiui. Galbūt. Bet man siena priminė praviras tualeto duris, ir kaip aš nepatikėjau, kai kitoje jos pusėje radau menininko Dariau Mikšio markeriu paliktą užrašą! Užrašas apie Lesterio apsilankymą Hotel Richmond. Trys eilutės – atėjo tada ir tada, į tokį ir tokį numerį, išėjo po pietų, dar kažkas apie orus. Viskas Paryžiuje.

Paryžius. Neturiu jokių reminisencijų. Užtat parodoje jų daugybė, jos kaip ta stiuardesė, iškritusi iš lėktuvo, kurią sugavo James Dickey savo poemoje, jo eilėse ji krenta gal keturiasdešimt minučių, jis pamatė Ameriką iš turbūt pirmo kada nors sukurto poezijos-drono perspektyvos, o prieš devynis metus gb-agency savo parodą atidaręs Lester, pamatė ją John Fare Estate vaiduoklio akimis, Lester buvo jo avataras. Legenda pasakoja, kad savo pasirodymų metu, performanso menininkas John Fare kapodavosi galūnes, o paskutinio pasirodymo metu scenoje nusikirto galvą. Parodoje net trys kūriniai skirti jo vaiduoklio gyvenimui, bet nemažiau kaip vaiduoklius, pirmo de Appelio aukšo koridoriuje priklijuotame fotoatspaude radau stovinčius dizainerės Sandros Straukaitės drabužiais aprengtus Eglę Rakauskaitę ir Gintarą Makarevičių. 1994 m. Kostiumai Oskaro Koršunuvo režisuotam spektakliui „Hello Sonia New Year“. „Vakar nufotografavau labai seksualų modelį su jos olandų kilmės cameraman telefonu. Jis buvo malonus kaip baklažano gabalėlis itališkos sriubos tirščiuose, bet draugais mes netapome“ – iškišęs lūpas pro mano atitrauktą užtrauktuką pasakė Benas. Tuo momentu jis skaitė kūrinio anotaciją, kurioje parašyta, kad Lester ir kuratorius Raimundas Malašauskas tapo draugais po to, kai jiems apie tai pagalvojus, viena persona gatvėje apsidairė ir pažiūrėjo į juos sėdinčius balkone. „Ar dar ką nors žiūrėsime?“ – paklausė Benas. Bet tai jau nebuvo jo klausimas, tai buvo atsakymas erdvės, kurioje vienas po kito mano norai skynėsi kelią, imituodami judėjimą psicho-geo-grafinio žemėlapio paviršiumi, kuriame stebuklingai pradingo britiška cor d’harmonie versija. Tik nežiūrėk atgal, skelbė vektorius dekonstruojantys ženklai, mums prasilenkiant su tragišką prometėjo likimą vaizduojančiais pasakojimais. Pirmiausia atsidūriau Zimbabvėje, o iš ten peršokau į tankų kaip kinietiški makaronai labirintą, kuriame rangėsi konformisto, polinkį į mirtį nesuvaldančio narcizo ir su nekalbančiu modeliu gyvenančio niekšo likimai.

Mes išėjome taip greitai kaip galėjome. Ir dabar matau mūsų iš de Appel meno centro išeinančias nugaras, šuniškai bendraujančias tarsi du Donnos Haraway kalės Cayenne nugraužti poliai.

P.s. Į šį prisiminimą toli gražu netelpa visi Gabriel Lester parodoje pamatyti meno kūriniai.  De Appel meno centre paroda veiks iki2016 m. spalio 2 d.

_CE25237

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25244

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25251

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25257

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25265

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25268

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25271

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25294 2

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25296

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25309

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25312

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25323

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25334

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25341

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25337

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25352

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25361

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25362

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25423

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25429

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25436

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25464

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25465

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

_CE25467

Gabriel Lester paroda Unresolved Extravaganza de Appel meno centre, Amsterdame, 2016

Nuotraukos: Cassander Eeftinck Schattenkerk

Straipsnio autorius:
Auridas Gajauskas yra rašytojas, eksperimentinių ir meno kritikos tekstų autorius bei kuratorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *