Feministinė, antikolonialistinė ir nepalenkiama pozicija. Interviu su Eli Cortiñas

2018 m. gruodžio 9 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Bumblienė

Eli Cortiñas gimė 1979 m. Gran Kanarijos las Palme, Ispanijoje. Nuo 1995 m. gyvena ir kuria Berlyne. Ji studijavo Kelno medijų meno akademijoje ir Europos filmų koledže Ebeltofte Danijoje. Savo kūrinius menininkė pristatė tarptautiniu mastu tokiose institucijose kaip meno centras „SCHIRN Kunsthalle” Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, modernaus meno muziejus „Berlinische Galerie” Berlyne, 1-oji Rygos šiuolaikinio meno bienalė „RIBOCA”, tarptautinis Chichono filmų festivalis Ispanijoje, Maskvos modernaus meno muziejus ir kituose.

Eli Cortiñas darbams būdingas nuolatinis kinematografinės atminties kvestionavimas, juose dažnai analizuojama ir permontuojama rasta filmuota medžiaga, kuri kruopštaus montažo būdu supinama su menininkės įrašytais vaizdais.

Eli Cortiñas solo paroda „Remiksuotojai niekada nemiršta“, kuruojama Neringos Bumblienės, iki 2019 m. sausio 13 d. veikia Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.

Kaip ir kodėl tu atėjai į meno lauką? Žinau, kad tai yra kiek keistas klausimas. Tačiau man visada įdomu suprasti, kas slypi už žmonių pasirinkimų ir ar jų lūkesčiai galiausiai būna įgyvendinti.

Norėčiau būti pati sugalvojusi tą genialią Marcelio Broodthaerso idėją ir pažymėjusi savo, kaip menininkės, gimimą taip, kaip tai padarė jis, kai nusprendė nebebūti poetu ir tapti menininku. Kita vertus, lyg legendinė Tomaso Binga, nusprendusi tapti vyru menininku, negaliu atsekti to specifinio momento, kai nutariau tapti menininke. Buvau tampriai susijusi su kinu ir nuo mažų dienų rašiau trumpas istorijas.

Po kelių Vokietijoje praleistų metų gavau stipendiją studijuoti kiną Danijoje ir iš karto po to, beveik atsitiktinai, pradėjau montuoti filmus ir, galiausiai, kelis metus tai dariau Kopenhagoje. Montavau dokumentinius bei eksperimentinius filmus ir vėliau studijavau meną Kelno medijų meno akademijoje. Įsimylėjau montažą ir nusprendžiau jį naudoti kaip rašymo, kūrybos įrankį. Taigi, nuo to laiko aš integruoju savo ar kitų sukurtą filmuotą medžiagą į judančių vaizdų, skulptūrų ar popierinių konfigūracijų koliažus.

Gimei Kanarų salose ir jau daug metų gyveni Berlyne. Pašaliečiui šios dvi visuomenės atrodo labai skirtingos. Jei iš tiesų taip, kaip tie skirtumai veikia tave ir tavo darbus?

Antonionio filme „Nuotykis“ yra scena, kurioje vienas iš buržua personažų, keliaudamas laivu aplink Lipario salas, žvelgia į jas ir sako: Aš niekada nesupratau salų, vargšelių, apsuptų vandens. Aš mėgstu savo paskaitas pradėti nuo šios ištraukos. Kažkaip galiu suprasti nutolimo ar svetimumo jausmą, kurį ne salų gyventojas gali joms jausti.

Kai esi kilęs iš salos, jausmas, kad esi izoliuotas yra tikras, tačiau jį lydi ir didžiulė stiprybė, kuri sklinda iš žinojimo, kad esi autonominis organizmas ir egzistavimui nebūtina fiziška sąsaja su pagrindine šalies teritorija. Vandenynas ir gyvybinga mitologija bei istorija, supanti ankstyvuosius atvykėlius iš Šiaurės Afrikos bei vėlesnę Kanarų salų kolonizaciją, suformuoja emancipuotus vaizdinius ir tapatybės jausmą, kurie lydi mane nuo ankstyvų dienų. Dar būdama maža žinojau, kad norėsiu keliauti ir išmokti kalbų, buvau apsėsta minties tapti svetimšale. Turbūt gimimas Kubos emigrantų šeimoje kažkokiu būdu sustiprino įsitikinimą, kad judėjimas yra galima gyvenimo forma. Taip pat turėjau išlaisvinti save iš mizoginiškų lūkesčių ir bendro požiūrio į moterį, kurie karaliavo mane supančių šeimų struktūrose. Išvykimas man atrodė kaip galimybė sukurti ne tik naują, bet ir emancipuotą save. Taigi, ankstyvas namų palikimas ir persikėlimas į Šiaurės Europą nebuvo toks jau atšiaurus ir pokyčiai, kurie jį sekė, įkvėpė mane naujiems nuotykiams. Kartais vis dar tai jaučiu. Žinoma, dislokacija turėjo didžiulę įtaką mano kūrybai. Visada jaučiuosi lyg svečias kalbose, kuriomis kalbu, formatuose, kuriuos pasirenku ir apskritai, kaip menininkė, aš tarpstu jausdama, kad esu tam tikra apsišaukėlė, nes kas kartą galiu būti vis kitu asmeniu. Esu labai chameleoniška, lengvai prisitaikau prie įvairios aplinkos. Manau, kad tai daugelį kartų pakeistos gyvenamosios vietos rezultatas.

Galėtume sakyti, kad aktoriai visada vaidina tą patį vaidmenį ir rašytojai rašo tą pačią knygą, vien dėl to, kas jie yra ir kaip mato pasaulį. Tavo darbai yra rastos kino medžiagos ir tavo darytų įrašų miksas, kuris galiausiai atrodo gan asmeniškas. Kiek tavo kūryboje yra svarbi asmeninė istorija?

Mano asmeninė istorija funkcionuoja kaip katalizatorius, per kurį projektuoju emocijas ir perduodu tam tikrą pasakojimą. Labiau, nei asmeniniai įvykiai, mane domina tai, ką gali atskleisti formatas, taip vadinamo tikro ir asmeniško, kokie su jais susiję lūkesčiai gali būti plėtojami bei kaip manipuliuoti ir veikti prieš juos tam, kad priverstum žiūrovę kvestionuoti tai, kaip ji žvelgia į tam tikrus dalykus. Ši nepasitikėjimo vaizdais ir neperėmimu to, kuo jie atrodo esą idėja yra tyrimu paremto ir intensyvios veiklos reikalaujančio darbo pagrindas, kurį atlieku peržiūrėdama galybę jau egzistuojančių filmų ir apropriuodama juos taip, kad tie vaizdai vėl imtų judėti.

Eli Cortiñas, Sienos turi jausmus, 2019 (kadras iš filmo). Menininkės, Waldburger Wouters (Briuselis) ir Soy Capitan (Berlynas) nuosavybė

Šią vasarą Lietuvos nacionalinė televizija rodė visus Jameso Bondo filmus – nuo pačių pirmųjų, sukurtų septintojo dešimtmečio pradžioje iki paskutiniųjų, pastatytų dutūkstantaisiais. Bondiados filmai yra žinomi kaip gana seksistiniai, kita vertus, jie taip pat greičiausiai tiesiog atskleidžia moters įvaizdį, įsigalėjusį to meto visuomenėje. Man buvo įdomu šiuose filmuose stebėti, kaip moters įvaizdis keitėsi bėgant metams. Filme „Auksinė akis“ (1995) Judi Bench buvo atrinkta įkūnyti „M“ ir tapo pirma moterimi, suvaidinusia šį personažą. Filme ji sako, kad šnipas Jamesas Bondas yra pasenusi seksistinė šaltojo karo liekana. Plėtodama savo menines idėjas tu dažnai naudoji rastą filmuotą medžiagą iš filmų, kurie buvo pastatyti prieš keletą dešimtmečių. Kodėl būtent ši medžiaga tave domina šiandien?

Na, tam tikru momentu jie turėjo tai artikuliuoti Bondo filmų sagoje. Jie negalėjo toliau būti tokiais anachroniškais, kaip praeityje ir, žinoma, jie taip pat norėjo patraukti naujų ir labiau emancipuotų auditorijų dėmesį. Šia mašinerija aš visiškai nepasitikiu, mizoginija varoma konstrukcija iki šiol žymi šiuos filmus ir moterų misija juose vis dar apsiriboja ties malonumo suteikimu arba bandymu nužudyti šį vyrą. Jis išlieka viso veiksmo centre.

Įdomu tai, kad tu paminėjai būtent šią filmų seriją, nes jau keletą metų dirbu su Bondo filmais plėtodama siužetą, apjungiantį visus moterų personažus. Darbas vadinsis „Nepaisant 007“ (angl. Despite 007), jame Bondas nė karto nepasirodys ir apie jį niekas net neužsimins. Tačiau grįžtant prie tavo klausimo apie medžiagos pasirinkimą: naudodama filmuotą medžiagą iš tam tikro laikmečio, viena vertus, reflektuoju vaizdinius, kurių pagalba buvau socializuota, kita vertus – tai darbas su medžiaga, kuri daugiausia buvo kanonizuota (filmo) istorijoje. Žinoma, tai yra idėjos, kurias aš bandau kvestionuoti ir nuversti tam, kad sujudinčiau visą pasakojimą ir perspektyvas, iš kurių yra pasakojama. Man ypač įdomu kruopščiai tyrinėti medžiagą, kuri sukūrė kolektyvinę atmintį.

Turiu prisipažinti, kad vis tik mano požiūris kinta taip, kaip ir pasirenkamos medžiagos šaltiniai. Prieš kelerius metus vėl pradėjau filmuoti, grįžau prie savo dokumentinių šaknų. Atrodė beveik nenatūralu to nedaryti. Vaizdų kūrimas tapo tokia integruota mūsų gyvenimo dalimi ir įrankiu kuriant savo socialinę tapatybę. Mane vis labiau ir labiau domina vaizdai, kaip nekontroliuojamos produkcijos srovė, kurioje visi šiandien esame jų gamintojai. Šie vaizdai gali būti dar nesusieti su laiku, kanonizuoti ar įsigalėję, tačiau kaip tik ši nepastovi jų savybė ir primygtinas „dabartiškumas“ yra tai, kas man juos paverčia tam tikrais įrankiais, kadangi veikiu be paveldo ir, greičiausiai, be ateities.

Tavo videodarbai yra sudaryti iš skirtingų dėmenų: rastos filmuotos medžiagos, naujai darytų įrašų, įvairių kalbų, vietų bei laikmečių. Juos galima būtų suvokti kaip judančius koliažus. Tu taip pat kuri ir dvimačius koliažus. Kas atėjo pirma ir kodėl nusprendei dirbti abiejose medijose?

Laiko ir erdvės supriešinimas, užuot jų montavimas linijiniu pavidalu, yra ne tiek perdavimas tam tikros žinutės ir jos apgynimas, kiek įvairių perspektyvų pasiūlymas bei pradinio taško kvestionavimas. Tai taip pat yra būdas susieti vaizdus ir reikšmes, kurie išslysta iš mano suvokimo ir kontrolės. Vaizdai, kuriuos sukuriu, (sakydama „vaizdai“, turiu galvoje seką, filmą, istoriją, koliažą, skulptūrą ir t. t.) yra užbaigiami žiūrovės minčių ir to, ką ji su savimi atsineša: žinių, emocinio indėlio ir savos patirties pagalba. Esu įsitikinusi, kad tai, ką pristatau yra tik pusė vaizdo, kita pusė yra sukuriama žiūrovės galvoje, kuri jau savyje atsineša metodą žinutei iššifruoti. Taigi visiškai nesvarbu, kurią mediją aš pasirenku, analogą ar audiovizualinį, pagrindinė mano užduotis yra suprasti, kokios motyvacijos ir materijos reikia norint perduoti, išversti ir išreikšti mane dominančią idėją.

Eli Cortiñas, Quella che cammina (Toji, kuri eina), 2014 (kadras iš filmo). Menininkės, Waldburger Wouters (Briuselis) ir Soy Capitan (Berlynas) nuosavybė

Tavo videodarbai yra dažnai eksponuojami galerinėje erdvėje. Kiek šis erdviškumas tau svarbus? Kokį skirtumą (jei) tu matai tarp galerinės erdvės ir kino salės?

Manau, kad videokūrinys yra ne tik laikinis, bet ir erdvinis. Egzistuoja tam tikra atmosfera, kuri gali būti sukurta tik erdviniais sprendimais. Žinoma, egzistuoja ir vidinė erdvė videokūrinio konstrukcijoje, kuri yra jam įgimta. Dirbdama stengiuosi būti labai konkreti kalbėdama apie kūrinio instaliavimą, projekcijų dydį, aplinką, įtraukiančią patirtį, erdvės tekstūrą ir kt. Kai kurie mano darbai nuo pat pradžių yra neskirti kino salės aplinkai, ypač tada, kai jie yra sukurti būti rodomais kilpose, tai yra forma, kuri mane ypatingai intriguoja. Vokiečių menininkas Peter Roehras kalbėjo apie filmuotos medžiagos materialumą ir kaip jis elgiasi su laiku, erdve bei apie tai, kad kiekvienai medžiagai egzistuoja fizinės savybės, kurias mes retai apčiuopiame, nebent patiriame tas medžiagas kelis kartus vieną šalia kitos arba vieną kitoje (erdvėje), arba vieną paskui kitą (laike).

Egzistuoja esminis skirtumas tarp šių dviejų patirčių: kino salės ir parodos, tačiau stengiuosi neprimesti hierarchijos tarp šių žiūrėjimo sistemų. Būtume linkę galvoti, kad kino salės projekcija natūraliai tinka mano darbams dėl to, kad aš aproprijuoju ir rodau kino vaizdus. Tačiau kartais šie dislokacijos ir fizinio dekomponavimo bei rekonstrukcijos procesai yra būtent tai, kas padaro kino vaizdinius autonomiškais ir laisvais perduodant jų žinutę.

Eli Cortiñas instaliacijos The most given of givens vaizdas Waldburger Wouters erdvėje, Briuselyje. Nuotrauka: Isabelle Arthuis. Menininkės, Waldburger Wouters (Briuselis) ir Soy Capitan (Berlynas) nuosavybė

Užsiimi ne tik menine veikla, bet ir dėstai. Kaip šie du laukai persidengia ir, galbūt, praturtina vienas kitą?

Niekada nebuvau didelė galios asimetrijų, su kuriomis suduriama akademijoje, gerbėja ir kaip tik dėl to visada stengiausi žvelgti į studentus kaip į kolegas menininkus, kaip į savo amžininkus. Kai buvau pakviesta dėstyti akademijoje Kaselyje, atsimenu kelis metus savęs klausinėjusi: kas mane labiausiai džiugino tada, kai buvau studentė? Kas tada mane ugdė intelektualiai ir meniškai bei ko labiausiai ilgiuosi? Tam tikra prasme dėstydama bandžiau atsiminti tai, kas labiausiai mane praturtino, kai buvau studentė.

Sukūriau plačią programą apie audiovizualinius vaizdus ir kultūrą bei diskutavau apie svarbias teoretines ir kritines praktikas bei klausimus. Iš to sekę susidūrimai su studentais ir pats kritinis mąstymas neabejotinai ne tik įkvėpė, bet ir itin praturtinto mane kaip menininkę. Jie mane vėl įkvėpė vilties. Dėstytojos darbas yra vienas iš didžiausią pasitenkinimą teikiančių užsiėmimų, kuriais man kada nors teko užsiimti, čia neskaitant meninės veiklos.

Savo darbuose daug kalbi apie moters reprezentavimą ir jos vaidmenį kapitalistinėje visuomenėje. Ką tu manai apie #metoo judėjimą ir prancūzių, su Catherine Deneuve priešakyje, jam duotą atkirtį?

Savo darbuose dažnai apžvelgiu istorijos eigoje moterims primestą vaidmenį, pabrėždama tas asmenybes, kurios save polemizuoja tarp oikos ir išorės. Mane domina dialektika tarp autentiškumo ir reprezentacijos su kartais bevaisėmis bei daugiausia audringomis tapatybės paieškomis. Prievarta, kylanti iš lūkesčių ir projekcijos, primestos tam tikram kultūriniam kūnui, dažnais atvejais yra priskiriamos vienai lyčiai. Kalbant apie tai, mano kūriniai visada pabrėš feministinę, antikolonialistinę ir nepalenkiamą poziciją.

#metoo judėjimas neabejotinai leido cirkuliuoti svarbioms diskusijoms, tačiau jis taip pat įrodė tam tikrų diskursų trūkumą, jų etnocentriškumą ir tai, kad bet koks judėjimas gali būti kontratakuojamas, instrumentalizuojamas ar sparčiai kapitalizuotas. Tavo paminėta atskirtis yra beveik duotybė, tai fenomenas, kurį patiriame visur: smurto prieš moteris paūmėjimas, nepaprastai pažeidžiamų darbo ir gyvenimo sąlygų augimas, dešiniojo politinio ekstremizmo kilimas per populistinius judėjimus – visi jie atskleidžia struktūrinį ir institucinį rasizmą bei mizoginiją. Sąrašas yra begalinis, gyvename sudėtingu laikotarpiu, bet la lotta continua!*

Ačiū už pokalbį!

* Kova tęsiasi

Eli Cortiñas, Sienos turi jausmus, 2019 (kadras iš filmo). Menininkės, Waldburger Wouters (Briuselis) ir Soy Capitan (Berlynas) nuosavybė

Eli Cortiñas, Quella che cammina (Toji, kuri eina), 2014 (kadras iš filmo). Menininkės, Waldburger Wouters (Briuselis) ir Soy Capitan (Berlynas) nuosavybė

Menininkė filmavimo metu Delta del Paraná, Argentinoje

Straipsnio autorius:
Neringa Bumblienė yra kuratorė, šiuo metu dirbanti Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *