Evelinos Paukštytės paroda „Kosmosas ir ašaros“ Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje

2015 m. gegužės 18 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Evelina Paukštytė_Barbės gelbėjimas

Gegužės 21 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma menininkės Evelinos Paukštytės kūrybos paroda „Kosmosas ir ašaros“. Paroda vyks iki birželio 13 d.

Autorė taip pristato savo parodą: „Ilgokai ieškojau savo kūrybos apibūdinimo, tai yra kokio karkaso, kuris geriausiai atspindėtų mano idėjas, vaizdus. Mąsčiau, kas man turi įtakos, kas mane veikia. Humoras, ironija, nesąmonės, popkultūra, dabarties realijos – tai centrinės ašys, apie kurias mąstydama leidžiuosi į kūrybos horizontus. Mano kuriami darbai – tarsi absurdo miniatiūros: kiekvienas turi atskirą istoriją, ironijos užtaisą ir prasmę. Mėgstu absurdišką humorą, keistas istorijas, kurios inspiruoja sukurti vienokį ar kitokį darbą. Pačiai įdomu, kaip žaidžia pasąmonė su vaizdiniais. Kartais nustembu. Kartais pavyksta, kartais ne. Gyvenimas labai įdomus, o įdomus gyvenimas visada įkvepia.

Man didelę įtaką daro literatūra. Herkus Kunčius, Čarlzas Bukowskis, Salmanas Rušdis – mano įkvepėjai, mano vidinės mamulės, mano herojai. Vienas fragmentiškas, mąslus, kitas – gašlus, nešvankus, „dugninis“, trečias – intelektualas, suvirpinantis ir iki galo nesuvokiamas. Jis kuria pasaulį žodžiu, kiekviena knyga įdomi, daugiasluoksnė ir stipriai vizualizuota. Šita rašytojų trijulė vienaip ar kitaip mane veikia. Labai seniai, dar praeitame amžiuje, viename Kauno knygynų radau H. Kunčiaus knygelę „Pilnaties linksmybės“. Buvau maža ir dar daug ko nesupratau, mintyse pasiklydusi. (Jaučiau, kad prasmė yra, už kampo, tik to kampo nesimatė). Nežinojau, kas tas Kunčius, bet patraukė knygos viršelis, metalinio atspindžio, ir filosofinės fotografijos knygos viduje. Artimas tipas pasirodė. Fragmentiški apsakymai atitiko mano vidinį toną, turbūt man tuomet to reikėjo. „Jam patinka susirinkusios minios akivaizdoje plyta pritrėkšti gaidį ar vištą ant stalo. Už tai jam paploja. Ir niekas nepyksta, kad balti sijonėliai pasidengia kraujo taškeliais“ (H. Kunčius „Pilnaties linksmybės“, esė „Spjūvis į širdį“, 55 psl.). Labai man svarbi toji knyga…

Visada buvau žaisminga, nuotykiai mane varo į priekį, gal todėl mano paveiksluose jaučiama žaidimo nuotaika. Žaidžiu aš, žaidžia ir vidinis vaikas. Aš čia, o jis ten. Mėgaujuosi kūrybiniu procesu, sąmoningai transformuoju tikroviškus elementus, pasitelkiu metaforas, rodau daiktus, kurie man patinka, arba kurių trūksta ar trūko kažkada seniai. Toks žaidimas mane įsuka, nukelia į kitokią erdvę. Galvodama apie palmes, bananus, lašišas, Holivudą, gyvenimą, mistiką, vyrus ir moteris, nesąmones ir visas keistas istorijas, aš piešiu. Jaučiuosi savame kieme, žaidimų aikštelėje. Vis sau primenu, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau, atsipalaiduoti, neieškoti sliekų vienoj vietoj, mėgautis menu, gyvenimu. Užkeli mašiną ant pjedestalo, o smegenis pasidedi ant lentynos. Tada gali eiti žaisti. Kartais jaučiuosi įstrigusi apgaulėje, paviršutiniškame kiče. Kaip galime gyventi autentiškai, kaip galime nebūti groteskiški ir ironiški? Aš tenoriu suteikti džiaugsmo ir pralinksminti žmones. Ateikit, pažaisim kartu!”.

Ji visąlaik smilkydavo smilkalus,
buvo apsikrovusi visokiausiais žvaigždėlapiais
ir keistomis knygomis, negana to, nuolat
pliurpdavo apie dievus,
neva su jais ją siejąs tiesioginis ryšys.
„Esi dievų išrinktasis”, – pareikšdavo ji.
„Puiku, saldainiuk, ta proga ir sugulkim”.
„Pala, pirma paskanauk šios
ypatingos sriubytės, ką tik išviriau”.
„Ypatingos sriubytės?”
„Taip, išvalgyk lėkštę, ir tau persiduos žemės, saulės ir viso kosmoso energija”.

(Ištrauka iš Č. Bukowski eilėraščio „Sriuba, kosmosas ir ašaros“)

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *