.
2024    03    12

Dūlantys atsiminimai. Paveldo instituto inicijuotas įvykis „Dūlà“

Marija Martinaitytė
Luko Mykolaičio nuotrauka

Dūlantys, ištirpstantys, pradingstantys atsiminimai. Vietų, pastatų, takų, gatvių… Nors gyvename kaupdami istorijas, pasakojimus ir prisiminimus, ne viską pavyksta užfiksuoti, tvarkingai archyvuoti ar laiku išsaugoti. Vieniems brangūs artefaktai nugula kitų užmarštin. Gal ne amžinybei, bet bent kuriam laikui, kol kas nors pradeda bandyti atkurti atminties jungtis ir prikelti bei prakalbinti nebelankomus pastatus, dulkančius archyvus, besislepiančius radinius. Gruodžio 14–16 d. tokia atminties atkūrimo vieta tapo Kaune, Vytauto prospekte, esantis nedidelis pastatas ir jame menininkų bei tyrėjų kolektyvo Paveldo institutas inicijuotas įvykis „Dūlà“. Įprastai lankytojų neįsileidžiantis pastatas atvėrė duris ir vienam savaitgaliui tapo platforma ne tik konkrečios vietos daugiasluoksnės istorijos apmąstymui, bet ir vieta pokalbiams apie tikras bei fikcines institucijas, saugančias atmintį. Įvairių tyrėjų pranešimų programą „Atminčių asamblėja“ apsupo pastate įvykusi šiuolaikinių menininkų paroda.

Prie 46-uoju numeriu pažymėto pastato iš medžio išdrožta iškaba „REZISTENCIJOS IR TREMTIES MUZIEJUS“ žymi vieną vėlesnių pastato gyvavimo etapų. Čia iki 2014 m. veikė atminties institucija, kurioje kaupti eksponatai, liudiję apie pasipriešinimą sovietinio režimo okupacijai. O prieš tai, sovietmečiu, buvo paštas, vadintas 3-iuoju ryšių skyriumi, kuriame kurį laiką veikė pirmasis Lietuvoje video telefonas. Anksčiausiai čia buvo įsikūrusi dabar jau likviduotų Kauno senųjų kapinių administracija. Ramybės vardą įgavęs parkas primena apie neramius įvykius, vienas pirmųjų rezistencijos išraiškų – laisvės troškimu ir tautinėmis giesmėmis apipintus Vėlinių minėjimus, kai 1955–1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje paskatino neginkluotas solidarumo ir pasipriešinimo akcijas. Šio 1934 m. atsiradusio pastato kito ne tik paskirtis, bet ir išvaizda. Dėl lėšų trūkumo kintantys projektai, neįgyvendintos detalės, pristatomi priestatai, kintantys įėjimai. Keisdamas savo išvaizdą, tapęs laisvės kovų liudininku, ryšių ieškotoju, o galiausiai tiesiog nekilnojamo turto objektu, Senųjų Kauno kapinių administracinis pastatas sukaupė pamirštų ir iš naujo atsimenamų istorijų ir etapų, kuriuos ne visada tiesiogiai atliepia eksponuojami menininkų darbai. Darbai čia užduoda klausimų, kam priklauso atmintis, kaip ji perduodama, išsaugoma ar, atvirkščiai, apleidžiama, paliekama.

Atminties ir vaizdų pinkles atskleidžia XIX a. fotografo Jarosławo Brzozowskio Kaune daryta nuotrauka, kurioje už lyno užkliuvęs juo vaikščiojęs vaikas atrodo lyg pakibęs ore. Vos išradus fotografiją, ji buvo laikoma nemeluojančiu, objektyviu realybės atspindžiu, tačiau dažnai fotografai, manipuliuodami šviesa ar pačia fotografijos technika, fiksuojamomis situacijomis pasaulio atvaizduose, kiek perkurdavo realybę, suteikdavo jai mistiškų ar antgamtinių detalių. Žvelgiant į tokius realybės atspindžius, galima suabejoti tiek matomu pasauliu, tiek savo atminties patikimumu.

Ant nerealizuotų laiptų modelio, atkurto iš kapinių administracinio pastato architekto Kudoko brėžinio, atsiradusio prieš pastato vitriną, išdėlioti objektai primena archeologinius radinius, nukeliančius ne keletą dešimtmečių, bet pora ar trejetą amžių atgal. Aikas Žado laboratorijos kurti artefaktai sujungia asmenišką norą išsaugoti praeitį su labai tiksliais praeities vaizdinių atkūrimo procesais. Žeimių dvarui sukurti, o ne jame atrasti objektai gimsta iš eksperimentų su restauracijoje naudojamomis organinėmis medžiagomis ir pigmentais. Iš jų kuriami semifiktyvūs pasakojimai, personažai ar intarpai nutrupėjusiam tinkui, iš kurių dėliojamos jungtys tarp atmenamos ir sukuriamos praeities.

„Dūlą“ ir šią parodą inicijavęs Paveldo institutas (Lukas Mykolaitis, Margarita Žigutytė, Mikas Zabulionis, Severina Venckutė) fiksuoja dar vieną besikeičiantį architektūrinį objektą – į paveldo vertybių sąrašą nepatekusią Kauno apskrities viešąją biblioteką prieš jos renovaciją. Videodarbe išsaugomi paskutiniai pasivaikščiojimai jau uždarytos bibliotekos kampeliuose. Archyvuojamos senos konkrečios bibliotekos formos ir simboliai, kurie bent dėl vaizdinių nenugrims užmarštin. Paveldo institutas apmąsto bibliotekos ne tik kaip žinių archyvo vaidmenį, bet ir konkrečias erdves kaip miesto simbolius ir jo laiko ženklus.

Monika Kornilova savo darbuose „Even now“ archyvuoja ne ištirpstančias erdves, o kasdienybę. Plyšiuose, atveriančiuose nematomus pastato pamatus, kuriuose slepiami ar patys slepiasi dar nesurasti pasakojimai ir radiniai, atsiranda švytintis iš kasdienių radinių ir minčių sukompiliuotas bei užkoduotas ir niekam neperskaitomas asmeninis vaizdinis dienoraštis. O galbūt tik jo nuoplaišos, fragmentai. Abstrahuotos formos vietomis primena neįskaitomą raštą, aiškiam ir greitam skaitymui nepalankius atsitiktinumus.

Kitoje pereinamoje pastato erdvėje, tarp dviejų aukštų, ant savo funkciją praradusio uždengto lango atsiduria ukrainiečių dueto fantastic little splash (Lena Malchenko ir Oleksandr Hants) video kūrinys „My heart – is it your heart“. Buvusiame rezistencijos muziejuje eksponuojamas darbas sujungia dabartines kovas už laisvę su praeityje išgyventomis. Menininkų dueto videodarbe ispanų poeto Federico García Lorca eilėraščio eilutės jungiamos su pikseliuotais, slepiamais ir fragmentuotais vaizdiniais, kalbančiais apie dabar vykstančio karo žiaurumus, netikėtus puolimus ir bandymus slapstantis apsisaugoti nuo pakartotinių smūgių. Bombos čia supanašėja su krentančiomis žvaigždėmis, tik jos atneša ne išsipildžiusius norus, o negandas ir skausmą. 

Gabrielės Adomaitytės du tapybos darbai nukelia į laikus, kai Vytauto prospekte buvo įsikūręs pašto skyrius su nuo 1965 m. veikiančiais tarpmiestiniais vaizdo skambučiais. Menininkės darbuose atsiskleidžia ne tiek konkretūs vaizdiniai, vietos ar pasakojimai, greičiau jų visų perpildyta dėlionė. Estetizuojamas vaizdo trukdis ir vaizdiniais perkrautos drobės atliepia pirmuosius prastos kokybės trūkinėjančius vaizdo skambučius, jų metu pamestas ar pertrauktas mintis, neišgirstus žodžius. Pasiekus buvusio pastato rūsį, irgi susiduriama su vaizdiniais trukdžiais ir žaidimais jais – iš tamsos išnyra vieno pirmųjų videomenininkų Henriko Gulbino darbai. Filmuodamas šviečiančius televizorių blyksnius ir juos montuodamas, Gulbinas eksperimentavo su naujomis vaizdinėmis technologijomis bei išbandė jų raiškos galimybes. 

Parodos lankytojus išlydi Artūro Mitino skulptūra „Broom broom“ – iškaseną primenanti šluota. Ji veikia kaip labai aiškus sargo atributas. Iš praeities vis sugrįžtantis ir tamsiuose pastato rūsiuose užstringantis ar besislepiantis sargas saugo ne tik fizines erdves. Jis į vieną vietą iš visų nematomų pakampių sušluoja laiko simboliu tampančias dulkes, sergstinčias ir savyje talpinančias besisluoksniuojančias atmintis, pasakojimus ir fikcines legendas, persipynusias su istorinėmis detalėmis. 

Luko Mykolaičio nuotraukos.