Depo intarpas. Paroda Lentvario geležinkelio stoties pastatuose

Labas, laike.

Rašymo priežastis nėra labai dėkinga – paroda „Depas“ vyko tik kelias dienas ir aš rašau apie ją remdamasis tik dokumentacija. Bet paroda man įdomi dėl kelių priežasčių, kurias nieko nelaukdamas vardinu: dėlto, kad ji aktualina jau Baltijos trienalės užkabintą vaiduoklio temą, taip pat subjektyvios etnografijos metodą ir galiausiai – kritinėje teorijoje vystytą akumuliacinę kapitalistinės sistemos veikimo funkciją.

Bet apie viską – pamažu.

Spręsdamas iš dokumentacijos, teigiu, kad tai – sensualistinio konceptualizmo apraiška, tačiau kitaip nei praėjusio amžiaus menininkų A. Lankelio ar G. Makarevičiaus kūryboje, ji valdo ne ugnies, vėjo stichijas, bet kalbos stichiją. Mes retai imame domėn, kad kalba yra stichija. Kalba kaip žmogaus (būtent žmogaus su visa žodžio komplikacija, su žmogaus ir humanizmo šešėliu) stichija pasirodydavo Jurgos Barilaitės performansuose, bet išsamesnio dėmesio šiai stichijai skirta mažai. Taip yra gal dėl to, kad kalba kaip įžeidimo ir pažeidžiamumo sritis yra tuoj pat išstumiama kaip nusižengimas. Tai suprantama.

Parodoje „Depas“ susiduriame su tarpine kalbos sritimi – kalba kaip substancialia sistema, kuri ne šiaip vienija subjektus, bet taip pat daro jų tapatybę esmingai susijusią su tuo kaip jie kalba ir kaip jų kalba kalba kai „kalba“ jų kūnai. Šiuo požiūriu kalba nematerialiu būdu yra pačioje materijoje ir būtent garsas yra svariausia santykio su kalba komplikacijos sritis.

Dauguma parodos eksponatų yra sensualiai konceptualūs todėl, kad jie įsiterpia tarp aplinkos ir jos suvokimo, parodydami galimus koreliatyvius paklydimus ir šiuose perregimumuose gimstančias naujas sistemas (žr. Austėjos Masliukaitės darbus). Kūriniai yra imanentiškai transcendentiški ir mes matome, kad jie yra tarp kelių sąmonių, tarp kelių laikų, tarp kelių geometrinės erdvės konstravimų.

Tai daugiausia vietos specifikos darbai, bet tai specifika, kurios negalima institucionalizuoti, o jei tai darytum, tai galėtum daryti tai tik kvestionuodamas pačią institucijos kaip įstatymo ir tvarkos reprezentavimo (dualistinę) sritį. Kaip tik šis „institucionalizavimo“ galimumas yra įdomus, tam tikra prasme jis uždaro „šachmatų partiją“[1] su moderniosios institucijos funkcija, nurodydamas, kad tik kuriama/steigiama institucija yra moderni institucija, kitokia tik pasitraukia į substancinį kalbos ir istorijos šešėlį ir užima savo vietą reprezentacinio lauko, kurį pati kartu su kitomis institucijomis ir išlaiko, sistemoje.

Tuo tarpu kai tarp kelių sąmonių pasirodo save pasaulyje pasigrindžiantys reiškiniai – autonomiškos ventiliacinės sistemos, lankais ir strėlėmis besišaudančios šakos (žr. Algirdo Jako piešinius) gėrimės mes-ego reiškiniais, kurių sambūriai geriausiai nužymi persidengiančių sąmonių skirtumus ir naujo gaminimą. Tačiau, aišku, tarkime, tai kas pasakyta apie klasikinį noveliškumą reprezentuojančius piešinius [2], negali būti pakartota apie pačius paveikslus – daikto ir meno kūrinio skirtis perjungiama kaip meno kūrinio ir ekspozicinės erdvės santykio skirtis, kad pastaroji įgautų gylio ir taptų būtina, sujudinta metafiziškai.

Žodžiu, akivaizdu, kad yra skirtingi konceptualaus sensualumo lygiai, bet daugiausia randame juos apjungtus.

Patyrinėkime parodos koncepciją. Jos aprašymas skelbia: „įsiterpianti paroda tyrinėja vietinio konteksto istorijas – turtingą ir idilišką gyvenimą nutiesus geležinkelio liniją ir pavargusią nuo dundesio šiandieną. Miestas kadaise projektuotas lyg žemės rojus tapo tarpine zona ir tranzitiniu tašku […]“.

Citata kalba apie du įsiterpimus, o ne vieną. Kaip „tarpinė zona“ ir „tranzitinis taškas“, ji dalina du kartus: tranzitinis taškas jungia atskiras zonos dalis, tačiau sujungia jas tik kaip atskirtas. Koncepcija neatsitiktinai yra akumuliuojanti – ji sieja depozito žodžio etimologines reikšmes ir jo pritaikomumą geologijoje su struktūralistine kapitalo gamybos kritika, kuri tokią „akumuliaciją“ tuoj pat aiškina kaip izoliuoto nuo darbo rezultato darbininko ir darbo proceso santykius.

Kokie geri „kaimynai“ yra akumuliacijos teorijos ir subjektyvioji etnografija, liudija gausūs Jameso Cliffordo, Edwardo Saido ir kitų tyrinėjimai. Akumuliacine funkcija paremta koncepcija išties įgalina parodą pasakoti istorijas kaip istoriškai besiskiriančias, o ne skirtingas, ir, matyt, ji neatsitiktinai yra taikoma tyrinėti vietinį kontekstą neišskiriant subjekto ar individo, bet veikiau dedikuojant jiems parodą.

Išties į sudėtingą situaciją patenkame, kai vienas pagrindinių kapitalistinės sistemos principų, per kurį buvo demaskuoti socialiniai ir ekologiniai kapitalo cirkuliacijos pavojai, pats yra pritaikomas – apgręžiamas į save, suteikiant jam žmogiškos sąmonės savybingumus, kad būtų parodyti įvairūs su juo susiję žmogaus ir aplinkos santykiai. Čia turime matyti riziką: ar tik paroda, taip įsiterpdama į vietinio gyvenimo kontekstą, pati neprisijungia prie kapitalistinio akumuliacijos proceso tuo aspektu, kad ji tik „pasiima“ savąją „torto dalį“? Be to, juk nenurodžius individo ar subjekto (turiu omenyje kaip socialinio subjekto) izoliacijos centre, jis tarytum vėl atskiriamas ir potencialiai pastatomas kapitalo ir taip kuriamoje, izoliuojančioje distancijoje.

Atsakydamas į savo klausimą, teigiu, kad tai – erdvė, kurioje susitinka kritiko, menininko ir žiūrovo (kiekvieno savaip ir taip pat izoliuoto) tikslai parodyti kaip tos schemos (ana kaip akumuliacinė) istoriškai nesikeičia, kaip jas iš naujo taikant iškyla pavojus manyti, kad tęsiasi tas pats dalykas ir nepaisant to, matyti, kad šis naujas priėmimas siekia ne ko kito, bet būtent santykio su izoliuotu individu ar žmogumi. Šiuo požiūriu išeitų, kad jo nėra parodoje todėl, kad jis yra išsiųstas neriboto kapitalizmo atostogoms ir yra kviečiamas grįžti tam, kad save sukurtų kartu su kitais.

Esu savęs klausęs, o paroda „Depas“ tai skatina vėl padaryti – ar abstrakčios istorinės lietuvių tapatybės ieškojimai po atkūrimo kada buvo rezultatyvūs? Skaitau Nerijos Putinaitės tekstus, atsiverčiu Gintaro Beresnevičiaus – Putinaitė daro akivaizdžiai daug klaidų, pavyzdžiui nepastebi, kad Beresnevičius rašė „Imperijos darymą“ kaip Gertrude Stein „Amerikiečių darymo“ parodiją, ir vertina jo tekstą lygia greta su Jono Basanavičiaus ir panašių autorių rašiniais. Bet visa tai verta dėmesio tik literatūriškumui ir naiviajam, kutūrologiniam idealizmui supriešinti (abu vienas kito verti).

Baigdamas recenziją, išvardinsiu, kam paroda iš tiesų padaro erdvės. Tai gal vienas pirmų meno lauke mėginimų kalbėti apie subjekto kaip garso izoliaciją ir tuo pačiu kelti etninių bendruomeniškumo ribų klausimą. Manau, kad eksponuojamus objektus, ypač radinius, galima, pavyzdžiui, dalinti į tuos, kurie buvo surasti ir eksponuojami atvirai (Mildos Dainovskytės) ir izoliuotuosius (Anastasijos Sosunovos), tuos kurie „ieško“ istorijų ir laisvina uždarytąją savyje kalbą ir tuos, kurie blokuoja pažinimą, kreipia nulinio laipsnio rašymo link ir reikalauja atpažinti situaciją savo galimybių ribotumo požiūriu.

Aš nemanau, kad paroda yra neoliberali ar paternalistinė, kas Lietuvoje sunkiai išvengiama (neišvengiama), manau, kad negatyvus akumuliacijos centras suteikė abstrakčiam žmogiškumui šansą būti įtarpintu, būti įtarpintu tam, kuris yra savo paties sukurtų įstatymų įtarpintas bei spaudžiamas didžiulės minios masės (Elias Canetti, 1960).

Jei Alainas Badiou teigia, kad kinas duoda teisingumą, tai manant, kad visa jau yra nufilmuota (o kaip gi kitaip), ši paroda duoda teisingumą abstrakčiajam žmogiškumui.

[1] Tarkime, tarp meno kūrinio statuso ir meno institucijos funkcijos. Arba tarp šios ir menininko. Arba dar kitaip.

[2] Ar ne geriau galvoti apie meno kūrinį kaip steigiantį savo statusą ir tampantį institucija negu steigti instituciją, kuri suteiks tokį statusą? (Pavyzdžiui, ar kūrinys turi būti rodomas tik todėl, kad institucija tokius kūrinius paprastai rodo? Ir pan.) Ši paroda gana dėkinga apie tai susimastyti. Ji vyksta ne galerinėje aplinkoje, o kūriniai yra labai dualistiški, kai kurie – etnografiški, o kai kurie – turi savyje noveliškumą. Prisiminkime, kad institucijos klausimas Derrida ir daugelio požiūriu, sprendžiasi būtent tarp noveliškumo ir universalumo. (Žr. Derrida Jacques, „Ethichs, Institutions, and the Right to Philosophy“. Rowman & Littlefield Publishers, INC.: Lanham, Boulder, New Yourk, Oxford, 2002.)

Iliustracijoje: Austėja Masliukaitė, Citrus numinosum, 2018. Video projekcijos, marmuras, auksas, rūtos vaisiai. Foto: Laurynas Skeisgiela

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Depas“ galite peržiūrėti čia.