.
2023    04    28

Degantis noras. Grupinė paroda „Ruja” VDA galerijoje „Titanikas”

Monika Pakerytė

Ruja gaivališka. Ruja įkvepia ir žudo. Rujoj bėgi, leki kiaurai sienas. Nematai aplinkinių, zvimbiančios mintys pulsuoja smilkiniuose, karšta, nusiplėši rūbus ir suvaržymus. Sukiesi ratais šiame jausme, kuris kyla iš pirštų galiukų, susuka skrandį, suspaudžia plaučius, gumulu kyla gerkle ir pagaliau išsiveržia riksmu į tuštumą.

Įėjusi į Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ fojė visada pasijuntu kaip kurmis, netyčia iškišęs nosį iš po žemių per patį vidurdienį – stiklas ir šviesios plytelės akina, laukinė pavasario nuotaika manyje susigūžia. Šįkart antrame galerijos aukšte manęs laukia atgaiva – tamsoje skendinti grupinė paroda „Ruja“. Tamsoje galiu tapti bet kuo, tad leidžiu užgniaužtiems jausmams vesti mane ryškiai apšviestų paveikslų (ir ne tik) keliu. Tamsa – jėga. Bet aš neturiu naktinio plėšrūno regos, ir pieštuku rašyta anotacija ir darbų etiketės erzina. Tačiau tamsos ir šviesos žaidimas puikiai suvaldytas šviesų dailininko Nojaus Drąsučio – paveikumas nepaneigiamas, nors ir keliantis sunkumų.

Parodoje nepasiūlytas kelias ar bendra tema, tai labiau rėkiantis prisistatymas – „Mes kieti!“. Neturėdama instrukcijų, duodu sau laisvę tyrinėti erdvę bei eksponatus intuityviai bei ir pasakojimą kurti iš kylančių jausmų. Paroda alsuoja aistra kurti, jos būta daug, ir sukurta daug kūrinių, galbūt net per daug. Suprantu užmojį ir norą parodyti, ką turi geriausio, tačiau panorau griežtesnės atrankos. Dėl didelio darbų kiekio neaptarsiu kiekvieno, stabtelėsiu prie kūrinių, kurie rezonavo su mano keista nuotaika tą ketvirtadienio popietę.

Pirmas posūkis į kairę, ir į mane atsitrenkia agresijos banga – Tomo Obymacho „An offering to the night“ – instagramo videoistorijų koliažas iš muštynių prie gerai pažįstamų Vilniaus barų ir prieblandoje skendinčių gatvių kampuose. Esu saugus stebėtojas, nedalyvaujantis agresijos akte. Agresiją pakeičia tariamas artumas Beno Lipavičiaus „Not answering any calls“. Vertikalus video atliepia muštynes ir sukuria įspūdį, kad stebi draugo nakties nuotykį, dokumentuotą socialinėse medijose. Jis susitinka su nuliūdusiu moliūgėliu, kartu sėdi parke, dalijasi alaus bambaliu, šnekasi, po kelių gurkšnių moliūgėlis pralinksmėja – ritasi nuo kalno, ridenasi gatvėmis, apsilanko žaidimų aikštelėje. Kūrinys kelia šypseną, „draugų“ linksmybės žavi naiviu paprastumu. Įsimena Paulinos Domašauskaitės paveikslai, ypač „Šuolis“. Didelis, ryškus, jis pulsuoja, teka, bėga, vejasi ir atrodo, kad tapytoja palieka vidinio degimo pėdsakus ant drobės.

Visai kiti jausmai apninka žiūrint į Nedos Naujokaitės darbą „Be pavadinimo“: raudono automobilio lange atsispindintis žydras dangus, apdrabstytas debesų varške, primena vasaros karštį, kaimo ramybę, cikadų svirpimą ir palaimingą nuobodžiavimą.

Ekspozicija neapsiriboja tik sienomis, darbai sukabinti ir ant kolonų. Tai kelia pertekliaus įspūdį, neleidžia „pamedituoti“ prie vieno kūrinio. Pavyzdžiui, Emilio Šepučio darbui „Tikėjausi daugiau negu žodžiais išsakoma“ patirti norisi tylos ir tuštumos. Rudai juodame degėsių ir nešvaros fone kaip graikinio riešuto kevalas atvertos dvi su fonu supanašėjusios širdies puselės. Jų tuštumas žudikiškai liūdina, primena savęs atidavimą kitam žmogui be atsako, neišsakytus ar neišgirstus lūkesčius. Ir Liucijos Pačkauskaitės „All eggs in one basket“ nustebina liūdesiu. Atsistoju prieš didelę drobę, atsitraukiu, kiek leidžia „Titaniko“ kolonos, ir pasiduodu krepšio su žiojinčia kapo duobės juoduma traukai. Kiaušinių tamsoje ir tuštumoje nematyti. Ir tai nėra vienintelis mirtimi alsuojantis kūrinys.

Manto Platūkio „Forever“ skeletas – ne metaforiniame karste. Mėlynas, lyg užšaldytas. O šalia – Liucijos Pačkauskaitės peizažai „Nuojautos“ ir „Atoslūgiai“, kurie, regis, spindi iš savęs ant tamsių sienų. Kai priartėju, jų tuštumą užpildo mano šešėlis. Jis atrodo nelauktas ir nereikalingas – baltos ir juodos dėmės kuria tokias stiprias emocijas, kad bet koks figūrinis motyvas jas sumenkina. Norėtųsi kūrinius matyti ant vienos sienos kaip diptiką. Atsitraukiu ir vėl leidžiuosi menamo vėjo gūsių blaškoma po tamsią erdvę.

„Jono Meškausko paveikslų veikėjai dar niekada neatrodė tokie vieniši“, – pagalvoju. „124-69-02 (Nuclear family)“ manekenai susodinti kaip šeimos nuotraukai fotoateljė. Jie, nuogi, tuščiais, bejausmiais veidais, sukuria nejauką. Tačiau būtent nejaukumas ir nenatūralumas paverčia juos žmogiškais, primena šeimos albumų nuotraukose kuriamą alternatyvią (geresnę) realybę. Su nepatogiomis nuotraukomis siejasi ir Kristijono Gurčino „Salione ;D“. Žaisminga mergaitės poza, naiviai išsišiepęs veidelis, regis, tyčiojasi. Pritūpimo veiksme išskėstas, baltu plotu tapęs sijonas leidžia prikurti ką nori, gal net rūbą iš vaikystės. Pilkšvai gelsvas fonas primena senelių namų sienas, norisi žiūrėti tik į mergaitės veidą, bet žvilgsnis nukrypsta už jos, į karste gulintį senelį. Vėl – mirtis, neigimas, bėgimas, ir kūrimas.

Prieš išeidama stabteliu prie Nojaus Juškos (Naptalim) „Farewell“. Video darbas dvelkia ramybe, jame atsisveikinimas labiau asocijuojasi ne su pabaiga, o su transformacija. Vieniši veikėjai juodai baltoje aplinkoje susijungia su Manto Platūkio „Untitled“ video darbu, lydimo giesmių fono. Nors abu video kūriniai šalia vienas kito, tačiau jų garso takeliai dera. Svajingos nuotaikos, šokančios suknelės klostės, raibuliuojantis ežeras, didi gamtos tyla sukuria oazę, kurioje užsimiršti apie šaltą mirties alsavimą į nugarą.

Kadangi paroda neturi bendros, jungiančios temos, labai sunku ją apibendrinti. „Rujoje“ persipina „gražus“, „negražus“, linksmas ir liūdnas menas, paroda rėkia skirtingomis ryškiomis ir išblukusiomis spalvomis, aiškiomis ir nykstančiomis formomis. Ji stipri įvairumu, bet iki visiško išsipildymo jai trūksta kuratorinės koncepcijos ir daugiau erdvės ar mažiau darbų. Tačiau, perėjus parodą, apgaubia ramybė, ruja nepalieka manęs, tačiau ji jau išjausta, lieka rusenti krūtinėje kurstoma atmintin įstrigusių darbų.

Paroda „Ruja” veikia VDA galerijoje „Titanikas” (Maironio g. 3, Vilnius) iki gegužės 6 d. Parodoje pristatomi menininkai: Adomas Rybakovas, Arnas Bardauskas, Benas Lipavičius, Benas Matijošaitis, Benediktas Marija Žukas, Dominyka Kolėsova, Emilis Šeputis, Jonas Meškauskas, Kristijonas Gurčinas, Liepa Gaidauskaitė, Liucija Pačkauskaitė, Mantas Platūkis, Neda Naujokaitė, Nojus Juška, Paulina Domašauskaitė, Saulė Šmidtaitė, Tomas Obymacho. Kuratoriai: Benas Matijošaitis, Emilis Šeputis, Jonas Meškauskas, Kristijonas Gurčinas, Liucija Pačkauskaitė, Paulina Domašauskaitė.

Nuotraukos: Rusnė Šimulynaitė