.

Architektūra be vidaus ir išorės. Pokalbis su Aikas Žado Laboratorijos kuratoriais Domu Noreika ir Egle Ambrasaite

1770-2022. Sena–nauja, gyva–negyva, vidus–išorė, simboliška–materialu, organiška–neorganiška, technologija–istorija; hibridizacija. Neoklasicistiniais rūbais apsivilkęs Aikas Žado Laboratorijoje dirbantis Nematomas Žmogus užsiima epigenetinių pluoštų manufaktūra. Tai post-gyventojų urbanistika, Pompėjos miesto pelenų kontrabanda, ekokritiniai simpoziumai, kognityvinės ekspedicijos, estetinės minties pratybos, hiperlink’ų akumuliacija ir herbariumų proliferacija. Mikrobinių kalcio karbonatų rezervuarų ir gipso veidų miniatiūrų sinoptikono apsuptyje menininkės-vizionierės-mokslininkės-aktyvistės susitinka epizodiškai atsinaujinančiose Nematomo Žmogaus kuruojamose aranžuotėse ir spekuliuoja apie inovacijas ir intervencijas, afektus ir efektus, solidarumą ir simbiotiškumą.

Vargu, ar diskusijos apie šias „geopolitines misterijas“ mus veda prie partikuliarių dalykinių atsakymų ar sprendimų, kiek tai veda link tolesnių filosofinių klausimų. Atsakymas – tai Laboratorijoje mutuojantis mėginys, naratyvų apmąstymo ir permąstymo praktikų ekspozicija.

Rokas Vaičiulis kalbina Žeimių dvaro sodyboje įsikūrusios Aikas Žado Laboratorijos kuratorius Domą Noreiką ir Eglę Ambrasaitę.

Domas Noreika yra tarpdisciplininio meno atstovas, analogo neturinčio kūrinio/instancijos Aikas Žado Laboratorija kūrėjas. Domas bendradarbiauja su mokslininkais, menininkais ir kitais kultūros atstovais tokiose srityse kaip restauracija, geologija, biochemija, mikrobiologija. Jis atlieka bandymus ir eksperimentus su XVIII a. medžiagomis ir technologijomis; dirba su Nematomo Žmogaus idėja kalcio karbonato mediumuose/abiotinėse terpėse.

Eglė Ambrasaitė – menininkė, kuratorė ir tyrėja. Veikiama tarpdisciplininių studijų įtakos (kino, video ir interaktyviųjų menų bakalauras Midlsekso universitete Londone, politikos mokslų magistras Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir besitęsianti doktorantūra lyties studijose Vidurio Europos universitete Budapešte/Vienoje), menininkės kūryba, įgaudama kritiškumo ir šiuolaikiškumo, kristalizuojasi per kalbą, tekstus, vizualiuosius menus (video, skulptūrą, instaliacijas) bei kuratorinę veiklą Aikas Žado Laboratorijoje (Žeimių dvaro sodyba). Šiuo metu pagrindinė jos meninė ir kuratorinė veikla aprėpia meilės, švelnumo, toksiškumo ir kūnų/įkūnijimų tematikas. Menininkės teoriniai interesai apima lytį, biopolitiką, vėlyvąjį socializmą ir postsocializmą, afektų teorijas ir tamsiąją ekologiją.

Rokas: Kodėl/Ar Žeimių dvaro lokacija yra „slėpininga“? Žeimių miestelio vietiniai gyventojai turi vienokį įsivaizdavimą, kas vyksta tarp dvaro sienų; kitokius įspūdžius susidarę turi vilniečiai ar kauniečiai; dar kitaip dvarą įsivaizduoja žmonės, kurie tyčiomis ar netyčiomis susiduria su dvaro post’ais socialinėse medijose.

Domas: Šiek tiek daugiau nei 100 km nuo Vilniaus, viena valanda traukiniu iki Jonavos ir dar 15 min. taksi iki dvaro vartų; panašiai trunka automobiliu nuriedėti nuo Versalio rūmų vartų iki Paryžiaus centro. Interneto paieškos sistemose suvedus „zeimiu dvaras“, telefono numerį pasiteiravimui galima rasti taip pat lengvai kaip ir Vašingtono Baltųjų Rūmų kontaktus. Tačiau kaip sužinoti, kas ir kaip čia vyksta? Šią vasarą suorganizavome grupinę parodą „Mimezės“, kurios egzistavimu savotiškai pažymėjome dvaro veiklos dvidešimtmetį. Dvaro rūmų istorijoje tai gerokai daugiau negu dešimtas dvidešimtmetis. Bet vis dar pasitaiko į dvarą užsukusio turistautojo klausimas, ar planuojate pradėti čia kokią nors veiklą? Tai jau mistiška situacija. Sakyčiau, natūralu, kad iš kažkieno perspektyvos čia nėra „jokios“ situacijos. Vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, kad tai yra situacija, kurią iliustruoja toks pavyzdys: tarkim, a) nusiperkate lopinėlį sumiškėjusios žemės ar miško ir šalia ribos įsmeigiate informacinę nuoroda su užrašu: „Čia yra veikianti institucija, tel. Nr. +370 610 02855“; b) esate patyręs grybautojas, kuris prieina rubežių ir randa šią informaciją. Ar leisime šiai situacijai vystytis ir atsiskleisti, atsakykime sau patys, bet ši nuoroda jau uždirba pinigus dvaro sodybos procesams, ir su pasididžiavimu galime sakyti, kad tai retas ir įdomus kūrybinis/kultūrinis periferiškumas, suteikta žavi, žaisminga galimybė šiam periferiškumui vystytis. Tuo pačiu tai ir klausimas ar kada nors gyvenime pradėsite ką nors veikti, kad turėtume savo gyvenimuose retų lokacijų? Planeta pilna gyvybės ir reiškinių, stokojančių mūsų supratimo.

Eglė: Taip, mistifikavimas, kaip ir daugelis kitų procesų, mūsų gyvenimuose atsiranda iš nežinojimo, neįsiklausymo, neįsigilinimo. Po aštuonerių gyvenimo praktikos metų dvare manęs jau nebestebina klausimas apie vaiduoklius, sienoje užmūrytą tarnaitę, nukritusį asteroidą, o ypač besilankančiųjų nenoras išgirsti šias terorijas demistifikuojančių faktų. Kiek sykių esu nugirdusi pro pirmo aukšto langus bespoksantį ir manęs nepastebintį lankytoją, kuris begossipindamas mistikos aura užkloja Žeimių dvaro sodybos pastatus, teritoriją, mūsų mažą ir jaukų kolektyvą ir kuriamas veiklas. Kalbu ne tik apie turistus, bet ir apie vietinius gyventojus, kultūros atstovus iš Vilniaus ar Kauno, nekurdama papildomo segregacinio momento. Iš funkcinės, finansinės perspektyvos tokia mistifikacija mums, kaip realiai egzistuojančai periferinei lokalei, kainuoja ypač brangiai. Kai didžiausias finansinis ir kultūrinis dėmesys skiriamas sostinėms, kas belieka šiuolaikinio meno srityje dirbantiems periferiniams taškams? Fiziškai nesame įsikūrę Vilniuje, bet ar tikrai?.. Iš kitos pusės, mistifikacija yra visai šaunus dalykas, nesureguliuota vaizduotė stimuliuoja mus pačių susikurtais vaizdiniais ir apkalbomis.

Rokas: Kas yra Žeimių dvaras? Aikas Žado Laboratorija? Residencyo-yo? Nematomo Žmogaus Kinoteka? Ar po kiekviena rubrika slepiasi skirtingi objektai ar santykiai? Kodėl taip nutiko, kad ši praktikų ekosistema tokia hibridiška ir nuolat evoliucionuojanti?

Domas: Dar vienas keistas produktas mūsų pirkinių krepšelyje turbūt darosi vis labiau įprastas dalykas: pavalgius ir išsimiegojus, galima ir kažką įdomaus įsigyti, nuveikti; natūralu, kad per laiką sukūrėme paslaugų, kurios keitėsi kartu su mumis. Kiek kainuoja šiandien sutikti Nematomą Žmogų? Bent jau parodos lankymas pas mus šiais metais – tik penkis eurus.

Eglė: Būtent. Man ši, Roko žodžiais tariant, „praktikų ekosistema“ yra ne tiek evoliucionuojanti, kiek nuolat esanti procese, in flux, in flow. „Stabiliausia“ mūsų platforma šiuo metu yra Aikas Žado Laboratorija, funkcionuojanti kaip šiuolaikinio meno įrenginys, konstruojamas Žeimių dvaro sodyboje. Pagrindinė „Laboratorijos“ veikla yra praktiniai eksperimentai, susiję su kultūros paveldo objektų tvarkyba, sujungiant šiuolaikinio meno, mokslo ir kultūros lauko atradimus, metodus, technikas, žinojimus. Pagrindinius „Laboratorijos“ veiklos principus iliustruoja konservacijos, prevencijos ir restauracijos sistemų taikymas Žeimių dvaro sodyboje. Kaupiamos istorinių medžiagų kolekcijos, atliekami medžiagų bandymai, organizuojami moksliniai medžiagų tyrimai, specialios parodos bei pažintinės ekspedicijos, kuriose pristatomi specifiniai sprendimai ir aktualūs būdai, paverčiantys dvaro sodybą taikomuoju šiuolaikinio meno kūriniu, įdomiu ir unikaliu paveldosaugos pavyzdžiu. Mums svarbus procesualumas, procesuali architektūra, kurią mes vadiname si-bioarchitektūra. Tai yra Aikas Žado Laboratorijoje veikiančios bioperformatyvios instaliacijos – kontekstualūs, architektūriniai meno kūriniai, per kuriuos aktualizuojamas potencialas kalbėti iš lokalios Žeimių dvaro si-bioarchitektūrinės pozicijos (gut) apie globalias socialines, ekonomines, kultūrinio paveldo, prezervacijos ir konservacijos, geopolitikos problemas (brain) ir to eigoje kurti eko-kritinę, biomimetinę teoriją ir praktiką – biomimetikos vaizduotės centrą. Galbūt tai dar vienas mistifikavimo centras? (juokiasi).

 

Rokas: Ekosistema nėra vien konceptualinis aspektas, bet ir materiali dvaro teritorijos tikrovė, kuriai būdinga tiek savotiška išankstinė aplinkybė (tvarkomasi su biocheminio-istorinio paveldo ir biologinės įvairovės konservavimu bei skylėtos istorijos (at)pasakojimu – kas ir kaip sukūrė dvarą), tiek pastarųjų dvaro veiklų transformatyvumas (konservacija kartu su interpretacija: tiek ikonografinė, tiek biologinė, tiek antropologinė, tiek edukacinė – kas ir kaip šiuo metu kuria dvarą).

Domas: Turbūt skirtis čia yra sąlyginė; dvarą kuria „kūrybingi“ žmonės ir pati aplinka, „nekūrybingi“ taip pat prisideda; krentantys nuo medžių lapai sukuria rudenišką dvaro scenarijų, bet tai nereiškia, kad jau baigėsi dvaro vasara (svarstome, ar rudenį lankytojo bilietas turėtų brangti?). Kūrybai reikia tiek laisvės, tiek intrigų, bet kova su materija šiuo metu yra mūsų privalumas. Profesionali Žeimių dvaro restauracijos programa yra tarsi rėmelis, įrėminantis sudėtingus, neįrėminamus socialinius, kultūrinius meno kūrinio aspektus. Žinome, kad kartais rėmeliai labiau traukia žiūrovo žvilgsnį nei pats meno kūrinys. Taip jau yra, kartais rėmeliai yra brangus kūrinio pateikimo būdas.

Eglė: Kaip Rokas puikiai įvardijo, tvarkomės tiek su skylėtos istorijos (at)pasakojimu, tiek su skylėtos istorijos lopymo procesu. Kiek skylių galima ar reikia užlopyti, kurias palikti? Kurios skylės pačios nepasiduodama siūlams ar klijams ir atsiveria bedugnėms? Kalbant apie dabartį, noriu kalbėti ne apie tai, kas šiuo metu kuria dvarą, bet kaip. Man labai svarbus mūsų kolektyviškumo praktikavimas, kolektyvinio darbo atlikimas, bendros daugiau-nei-namų, daugiau-nei-žmogiškos tarpusavio ryšių erdvės mikrokosmo, co-lovers bendruomenės kūrimas. Man kolektyviškumo praktikavimas reiškia tarpusavio artumą. Ne tik erdvinį, fizinį ar virtualų, bet ir emocinį, pagrįstą tarpusavio pagarba ir dėmesingumu. Mano akimis, mūsų kolektyvas veikia ne savanaudiškai, ne iš nepasitikėjimo ar baimės, o atvirai, jautriai, gebėdamas prisitaikyti. Be abejo, patiriame ir asmeninių susidūrimų, tačiau išgyvename juos kartu, kolektyviškai nusimesdami apsauginius šarvus, nebijodami būti pažeidžiami, nebijodami keistis, transformuotis. Tai, manau, yra didžiulė Žeimių dvaro sodybos augimo ir plėtojimosi tiek biologiniu, kultūriniu, socialiniu, edukaciniu, tiek filosofiniu aspektais dalis.

Rokas: Kadangi dvaras nėra baltas kubas – apie ekosistemos kilmę: jei vertintume augalo augimo stadijomis, reikėtų paklausti, kokioje nišoje ir kokiomis sąlygomis užgimė ir subrendo šis organizmas? Kokios buvo augimo stadijos? Kas buvo iki pradžios? Anksčiau nei dabar? Dabar?

Eglė: Čia toks, sakyčiau, didžiulis, kompleksinis klausimas, reikalaujantis atskiro istorinio ir genealoginio tyrimo (juokiasi). Galime bandyti šią istoriją sutrumpinti. Prieš truputį daugiau nei dvidešimt metų, vėlyvaisiais devyniasdešimtaisiais į Žeimių dvaro sodybą įžengė vėliau tapybą Vilniaus dailės akademijoje studijuosiantis Domas Noreika. Nuo 2000 metų apsigyvenęs dvaro rūmuose (tuomet dar be langų, durų ir kitų architektūros ir interjero dalių, nekalbant apie subtiliasias detales), jis pradėjo „sunkiojo“ paveldo sunkųjį darbą, diena iš dienos susidurdamas su požiūrių nesuderinamumų variacijomis. Neketindamas dvaro restauruoti ES struktūrinių fondų lėšomis ir paversti jį dar viena dvaro rūmų iškamša ar lego figūra Lietuvos dvarų kontekste, Domas pradėjo (bet kartu ir tęsė) skylių ir lopų, kitaip – jau minėtos skylėtos istorijos žaidimą. Šį žaidimą pamėgo Lietuvos ir užsienio menininkai bei kuratoriai, šiuolaikinio meno atstovai. Į šiuos procesus jau buvo įsitraukę ir Žeimių dvare apsigyvenę Agnė Bagdžiūnaitė, Aušra Vismantaitė, Tadas Noreika, Darius Subačius. Vėliau prisijungė Noah Brehmer, aš. Radikalių požiūrių apsupty užsimezgė kolektyvas, formavosi filosofinė, socialinė, kultūrinė, estetinė, politinė Žeimių dvaro sodybos kairioji mintis, pagrindinės veiklos, struktūra, juridiniai vienetai. Tačiau gyvenimas ir darbas Žeimių dvaro sodyboje dažnam žiūrovui priminė darymą kažko netinkamo, nenaudingo ar tiesiog nesuprantamo. Pavyzdžiui, darbas parke ar pastatuose taikant konservavimo modelį mums suprantamas kaip procesas, o ne rezultatas, priešingai nei renovacijos atveju. Kitas pavyzdys – pas mus veikusių arklidžių verslas nekaupė pinigų, o bandė išardyti arklio/žirgo, augintojo/žirgyno struktūrą ir kvestionavo pačią jojimo kultūrą.[1] Pavargdavome apibūdinti savo ekocentrinius, feministinius, queer, socialistinius, estetinius ir kt. požiūrių taškus atvykusioms hetero šeimoms, savivaldybių ir instancijų atstovams, laisvosios rinkos mylėtojams, turistams ir kitiems, bet svarbiausia, kad niekada nepavargome savo įsitikinimų įkūnyti. Kolektyvas mutavo ir keitėsi, bet mūsų viziją visuomet išliko tokia pati  – su meile kurti erdvę, kurioje įmanomas pilnas metabolinis ryšys – sudėtingas ir daugialypis.

Rokas: Ar dvare apskritai įmanoma atskirti, kur yra atskiras meno kūrinys, o kur – meninės intervencijos dvaro architektūroje? Kaip dvaro „bioerdvės“ aplinkybė lemia jūsų kūrinių medžiagų ir tematikų pasirinkimus – kaip dvaro „dvasia“ įpareigoja kalbėti apie kažką; prakalbinti ką nors nekalbaus? (Pvz.: gydymas, ekspedicijos po biocheminių medžiagų kilmę, archeologinės spekuliacijos, mados dizainas, kinematekos projektas.)

Domas: Neįmanoma, nes jame nėra nieko nemeniško, ypač meniškai atrodo nemeniškai nusiteikę lankytojai arba su menu nieko bendra nenorintys turėti savivaldos administratoriai (juokiasi). Gal todėl taip unikaliai Žeimių menas sklinda už Žeimių dvaro ribų?

Eglė: Kai atsikrausčiau gyventi į dvarą, visur buvo prikabinėta lipdukų su užrašu „DNG installation“ (Domo Noreikos Galerijos instaliacija). Man paaiškino, kad susitarimas yra toks: visa Žeimių dvaro sodybos erdvė ir joje esantys objektai suvokiami kaip nuolat besikeičiančios meno instaliacijos dalis. Lipdukai su laiku nusitrynė, tačiau sutarimas liko: Žeimių dvaro sodyba yra vientisas, tačiau mutuojantis meno kūrinys. Tokiu būdu mano, o anksčiau ir Agnės Bagdžiūnaitės kuruojamos grupinės parodos, renginiai, Rezidentūros Jo-Jo ir Nematomo Žmogaus Kinotekos veikla veikia meno kūrinyje, į jį nuolat įtraukiant jautrias, diskusijos reikalaujančias temas. Dvaro bioerdvė persipina tiek mano kuratorinėje, tiek meninėje, tiek mokslinėje kūryboje.

Rokas: Kokios yra savi-palaikymo sąlygos? Kokie dvaro/laboratorijos kaip (fiktyvios) institucijos sprendimai išlaiko organizmo savybių (ne)tęstinumą? Kaip lemia meninių/kuratorinių veiklų kiekybę ir kokybę partnerystė su kultūros finansų sektoriumi? (Ar COVID pandemija sukėlė naujų iššūkių?)

Eglė: Organizmo savybių tęstinumas reikalauja didelių kaštų, ir jokios fikcijos čia nėra. Žeimių dvaro sodybos kaip (fiktyvios) institucijos išlaikymas yra labai brangus, prie išlaikymo ir plėtojimo visuomenė ir kultūros finansų sektorius prisideda tik iš dalies ir ne visada. Labai dažnai veiklas vykdome sutelkę savo rato žmogiškuosius ir finansinius išteklius, čia labai svarbus tampa kolektyvumas, savipalaikymas, tačiau, manau, kad savipakankamumas neturėtų būti mūsų finansinis moto, nesvarbu, kad kartu sugebame akumuliuoti meninių ir kuratorinių veiklų kokybę.

Domas: Taip, besąlygiškas atsidavimas ir aistra yra būtinos sąlygos bet kokiam klestėjimui arba susinaikinimui, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi arba kaip į tave pažiūrės kiti. Mes jau daug metų stiprūs ir atkaklūs, bet nieko nėra amžino. COVID pandemija tik dar labiau tai parodė.

 

Rokas: Kokią svarbą turi kolaboratyvios veiklos? Kolaboravusių veikėjų repertuaras toks pat įvairialypis: restauratoriai, kuratoriai, istoriografai, anarchistės feministės, jaunos kartos šiuolaikiniai menininkai, Rupertas, Kauno menininkų namai, vietinės bendruomenės nariai ar socialinė kuratorystė Instagrame.

Domas: Neįsivaizduoju dvaro, kaip ir gyvenimo, be bendradarbiavimo.

Eglė: Kaip jau minėjau anksčiau, mums svarbus kolektyviškumas. Tu, Rokai, savo klausime išskaidai kolaboravusius veikėjus, lyg jie būtų tarpusavyje nesusiję, nepersipynę. Net ir mūsų mažame kolektyve telpa visos šios profesijos, vienaip ar kitaip esame pabuvoję ar užsilikę vienoje iš šių sričių, institucijų ir bendruomenių. Daugelis jų čia net nėra paminėtos. Man asmeniškai labai svarbus naujų skirtumų, naujos segregacijos tarp „grupuočių“ nekūrimas. Esu ne kartą girdėjusi, kad „Žeimių dvaras geba suburti „skirtingas“ grupes po vienu kultūriniu stogu“. Manau, kad tai išties svarbu, ypač kai sieki tarpdisciplininio, multikultūrinio, nuoširdžiai bendradarbiaujančio kultūrinio lauko.

Rokas: Kalbant konkrečiai apie meninio kuravimo ir kolaboravimo aspektą – dėl kokių motyvų Aikas Žado laiko juostoje vyrauja grupinės parodos formatas?

Eglė: Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Žeimių dvaro sodyba ilgą laiką buvo personalizuota tokios figūros kaip Medekša ar Kosakovskis. Nuo to laiko, kai nubluko „DNG installation“ (Domo Noreikos Galerijos) lipdukai, stengiamės neišstatyti vienos ar kitos personalios figūros. (juokiasi).

Domas: Kai pradėjau dirbti su bakterijomis, supratau, kad gyvybės grožis yra gentyje; tai inspiravo sukurti dvaro konservavimo mikrobiologinį preparatą, ir solo projektai tiesiog savaime nublanko.

Rokas: Be to, užsiminus apie socialines medijas, kaip kūrybinį veiksnį, norisi paklausti: kaip jos dalyvauja naratyvų ir meninių praktikų generavimo požiūriu? Socialinės medijos – kaip „nauja medija“ – atrodo, ne vien pratęsia dvaro komplekso „senųjų medijų“ praktikas, bet ir kuria savarankiškai esantį bei veikiantį socialinį asambliažą internetinėje erdvėje. Be to, turinys neretu atveju nesidubliuoja tarp platformų: viena pamatysi tumblerio archyvuose, kita – google photos albumuose, dar kita – facebook’o renginių aprašuose, ketvirta – instagramo profiliuose ir t. t.

Domas: Dvaro rūmų statybos periode buvo labai išpopuliarėjusi idėja įrengti vadinamąsias rūmuose veikiančias Kunstkameras – įdomybių kabinetus. Jie žinomi nuo XV amžiaus pradžios. Tokiame kabinete man kilo idėja ieškoti to, kas tame laikmetyje galėtų būti durys į XXI amžiaus idėjas. Mes bandome aktualizuoti rūmuose tokį kabinetą; šiame kambaryje laikome lapis lazuli skylę, kuri yra raktas į visus Žeimių dvaro debesų serverius. Labai norėčiau 2023 metais padaryti pirmąjį šio kabineto turą.

Rokas: Kuratorystės požiūriu reikšminga ir rezidentūros idėja bei įgyvendinimas: kokiais idėjiniais motyvais paremta (veikusi ar tebeveikianti) rezidentūros idėja?

Eglė: Jei neklystu, Agnė Bagdžiūnaitė pradėjo Rezidentūros Jo-Jo veiklą 2006 m. Kaip teigia seni atviri šaukimai: „Kiekviena nauja Residency o-yo programa prisitaiko sau naujas funkcijas ir gali veikti kaip struktūrizuota įstaiga, primenanti vakarėlį, karnavalą, simpoziumą, akvariumą, prekybos centrą ar gamyklą“. Kaip jo-jo žaisliukas, nuolat sukiodamasis, besisukdamas ir išsisukdamas iš įvairių nesmagių su vietinėmis institucijomis ir šiuolaikinio meno lauko paranojiniais žaidimais susijusių situacijų, tuometinis Žeimių dvaro sodybos kolektyvas Rezidentūrą Jo-Jo kūrė akseleracijos, akumuliacijos ir cirkuliacijos principais, siekė įtraukti vietinę bendruomenę, skatinti menininkus įsitraukti į aplinką, kurti edukacines, socialines programas. Dažnai meninio pobūdžio rezidentūros Lietuvoje nebuvo ir vis dar nėra grįstos ilgalaikiu bendradarbiavimu tarp menininkų ir jų aplinkos, dažnai menininkai rezidentūroje turi visas galimybes atsiriboti nuo vietinio konteksto. Priešingai, Rezidentūra Jo-Jo, jau seniai buvo užsibrėžusi tikslą orientuotis į įvairių sudėtingų socialinių ryšių suvokimą. Stebėdama Agnės kuruojamas praktikas ir veiklas, pati mokiausi kuravimo bei projektų rašymo meno, vis drąsiau derinau eksperimentinį ir akademinį rašymą. Esu labai labai dėkinga už jos laiką ir norą dalintis. Nuo 2018 m. man perėmus Žeimių dvaro sodybos Rezidentūros Jo-Jo ir Nematomo Žmogaus Kinotekos veiklą, šios dvi persipynusios kryptys veikia kaip ekocentrikų centras, atsisakantis vertinti gyvus organizmus ir jų aplinką per naudos ar svarbos homo sapiens būtybei prizmę ir siekiantis įkvėpti menininkus, filosofus, socialinius ir politinius aktyvistus tokių scenarijų kūrybai – ryšių tarp žmonių, žmonių ir gamtos, aplinkos transformavimui ir plėtimui. 2018 m. mano kuruota „Biofantomasiškų seansų“ grupinė paroda kvietė atkurti diskusijai savo pašiurpusios odos plaukelius ir atsispirti nuo to, kas „nematomai“ nugrimzdo į užmarštį 2016 m. liepos 23-iąją dieną Žeimių dvaro sodyboje queer festivalio metu (Sapfo Fest), kai buvome fiziškai užpulti vietinio Žeimių miestelio jaunimo. Tokiu būdu čia, lokaliuose ir problematiškuose Žeimiuose, šaukėmės nevienalytiškumo ir skirtingumo, kvietėme pamatyti ir išgirsti tai, kas palikta nematoma, tai, kas ištrinta ar neprieinama VHS kasetėje, tai, kas tėra tik fantomiškos figūracijos, kritiški pasispardymai karštą vasaros naktį, grubūs homofobiški išrautų tvoros lentų įspaudai veiduose, galimos kaukės, genderizavimo aparatai, neužadomos kiaurymės, aižėjantys įtrūkimai, garuojančios tešlos, išbėgę tepalai, suklastoti pažadai. 2019 m. Sevdos Khatamian solo parodos metu mąstėme pojūčių materijomis, ypač laiko pojūčio, kuris įtakoja didijį klausimą: „Tai kokia(-ios) yra gyvenimo prasmė(-s)?“ tūnant kūne-kalėjime, kūne-spynoje, vienišame kūne, bei kas nutinka kūnams, kurie nėra prisirišę prie savo žemės, prie savo saulės, kas nutinka „bežemiams“, besauliams? Kokios teritorijos išsimontuoja, kai nyksta pažįstamas socialumas ir politiškumas? Dar plačiau, ką reiškia įsivaizduoti beveidį vienišiaus kūną? O grupinėje „Nėra ko gailėtis“ parodoje Enrikos Stanulevičiūtės fotografijų ciklas ir Aikas Žado Laboratorijos menininė instaliacija provokavo buduaro kambario struktūrinį žavesį, įkūnijo ir tuo pačiu metu iškūnijo tradicinio „modelio-darbininko“ biopolitinį kūną – pro patriarchato pirštus prasiveržiantį nuolatiniais seksizmo, šovinizmo ir genderizavimo aparatais slopinamą tamsųjį modelio darbo atstovių išgyvenimų spektrą. 2020 metais dėl Covid-19 turėjome sustabdyti Rezidentūros Jo-Jo veiklą, tačiau mums pasisekė atidaryti grupinę parodą „Užkerėti landšaftai“, kurios metu menininkai bandė atverti meilės temos talpyklą. Ten radosi išjausti duomenys, neaprėpiamas debesų archyvas, mamos ir tėvo figūros, tėvynių ir kraštovaizdžių vizijos, mašinos, ginklai, prievartos formos, mirtini karai ir ligos, juoko dulkės, tirpstantys prisilietimai, sudaužytos širdys, šmėklos, kalba, randai, vartojimas. Taip pat – ir magija, jautrumas, švelnumas, atleidimas, viltis. Meilė kaip upė, kaip nuolatinis virsmas. O prisimenant (galimai) sapnuojančią aštuonkoję ir jos kūnu projektuojamą neegzistuojantį jūros peizažo originalą, 2022 metų grupinėje parodoje „Mimezės“ dalyvaujantys menininkai buvo kviečiami peržengti „tikrumo“ ir „originalumo“ ribas pažvelgiant į mimezės ir kamufliažo praktikas be humanistinio/moralinio nesąžiningumo poskonio. Ieškota terpės į marginalijas nustumtai darbo klasei, heterogeniškoms nebaltųjų, queer bendruomenėms, tapsmo rūšyje galimybei. Žvelgdama į ateinančius metus, klausiu savęs, kokia yra rezidentūros ir Nematomo Žmogaus Kinotekos ateitis? Tikriausiai reikėtų ieškoti naujų, mega-instancijų nepasisavinamų, į periferiją orientuotų finansavimo galimybių.

Rokas: Kokios ateities perspektyvos projektinės veiklos ir finansavimo požiūriu? Galbūt yra planų pritraukti privačias investicijas? O gal galime viltis išvysti užgimstant kriptovaliutų laboratorijas?

Domas: Šiuo metu pardavinėju kalcio fosfato mediumus su užrašu: „Kalcio karbonatas“.  Dėl šios priežasties jau esu pagarsėjęs kaip destruktorius. Destrukcijos idėją plėtoju jau senokai – įsikėlęs gyventi į dvarą, pradėjau kurti ilgiausiai pasaulyje griūnančio namo konceptą. Paveldosaugos teorijoje vertybių saugojimas pagrįstas autentiškumu; iš vienos pusės tai dažnai susiję su autentiško medžiagiškumo reprezentacija. Bet praktikoje ilgalaikė objekto gerovė remiasi vienos medžiagos pakeitimu į kitą, ir pirminio istorinio medžiagiškumo idėja ne visada sureikšminama – taip seni pastatai ilgainiui tampa naujais, tik jų išvaizda yra sąlygiškai sena. Mano noras, pasitelkus fizikų, chemikų ir biologų žinias, prailginti senų autentiškų likučių gyvenimą virto gražia praktine saugojimo veikla. Dalykai, kurių jau galėjo nebebūti, šiandiena dar gyvena; medžiagų kompozicijos, kurios galėjo būti neišsaugotos, šiandiena sąlyginai demonstruoja savo pirminį sumanymą. Mūsų vakarietiškas ribotumas norėtų atrasti kelius į nemirtingumą, tačiau taip nėra. Mes lėtai griūname ir reikia džiaugtis, kad ne per greitai. Kiekviena diena, kiekvieni metai yra laimėjimas. Žinau, kad dabar mane suprasti yra sunku, bet viliuosi, kad vėliau viskas bus daug aiškiau. Atsigręžus 200 metų atgal, bus galima mane surasti. Tos idėjos, kurios yra mums bendros, turi stiprų pagrindą plėtotis, ateityje galėtume sutarti gražiau. Esu labai dėkingas kolegoms – dvaro gyventojams ir bendrakūrėjams. Tai – mūsų ateitis.

Eglė: Cute, pritariu.

<3

[1] Daugiau apie Žeimių dvaro sodybos veiklas, kilmę ir t. t.: Ambrasaitė, Eglė (2017). “We can, so we must”: in the search of post-hegemony in Žeimiai”, eds. Petrică Mogoș and Laura Naum. Kajet Journal, Vol. 1., p. 98–106; Ambrasaitė, Eglė (2018). „Keistas nepažįstamumas: kaip nespoksoti į ne žmogų“, Literatūra ir menas, Vol. 22, p. 35–38; Ambrasaitė, Eglė (2022). „Trikdanti(-čios) meilė(s): bendrumo tyrinėjimai „Aikas Žado“ laboratorijos ir Eglės Ambrasaitės teoriniuose, praktiniuose ir meniniuose apmąstymuose.“ In Rupert Journal, Vol. 2, online: https://journal.rupert.lt/lt/daiktai-su-kuriais-mastome/trikdanti-cios-meiles-bendrumo-tyrinejimai-aikas-zado-laboratorijos-ir-egles-ambrasaites-teoriniuose-praktiniuose-ir-meniniuose-apmastymuose/; Juočevičiūtė, Eglė (2012). „Aš ne Domas Noreika.“ Literatūra ir Menas, 2012-10-12, Nr. 3397.

Nuotraukos: Aikas Žado Laboratorija