Priklausomybė nuo vaizdų. Antano Sutkaus fotografijų paroda „Kosmos“ NDG

Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti Antano Sutkaus fotografijų paroda „Kosmos“ (kuratoriai Gintaras Česonis, Jean Marc Lacabe, Thomas Schirmböck) įtraukia į galingą vaizdų srautą. Belieka tik kosmoso prieblandoje leistis pagaunamai srovės, kartais stabtelint prie visai nematytų retų kadrų arba priešingai – giliai įsirėžusių į atmintį Sutkaus fotografijų, tapusių viso laikmečio reprezentantais.

Parodos kuratoriai nedėlioja Sutkaus kūrybos chronologine seka. Kaip bebūtų paradoksalu, gera fotografija nors ir dokumentuoja kasdienybę, bet iš karto patalpina sugautą akimirką už realaus laiko ribų. To iliustracija galėtų būti viena Sutkaus fotografija, užfiksavusi ledo ritulininkus temstant, kai išraiškingos mažos juodos figūros baltų pustonių erdvėje išnyra vos ne kaip breigeliškas dievo pasaulis, į kurį žvelgiama “iš viršaus,,. Ir jeigu tai nebūtų fotografija, galima būtų kūrinį priskirti kitai erdvei ir laikui.

„Kosmose“ atsimušama į kelias išorines sienas, kur galima sutelkti atidesnį žvilgsnį į nuotraukas, suskirstytas pagal temas: grafika, lietus, išgyvenusieji, komunistų partija, menininkai ir knygos. Lietus „fotografui – tai tvirta vizualinė valiuta“ – sako Kęstutis Navakas parodai skirtame gide. Reportažinės savo prigimtimi, bet magiškos, užčiuopiant egzistencinį sutirštėjimą, ir perženklinančios žanro ribas, fotografijos meistrystė atsiskleidžia šioje parodos dalyje. Juk lietaus nepaprašysi dar kartą lyti dar kartą lygiai kaip prieš tai, ledų pardavėjos ar nuo lietaus bėgančių žmonių – sustingti toje pačioje pozoje. Fotografuojant lietuje, pustonių, aistros ir siužeto grožį gali atskleisti tikras meistras. Kiekviena retrospektyvinė paroda visuomet turi galimybę atskleisti kontekstą, jeigu tik sąmoningai neketina atriboti amžininkų ir asmenybės pastarojo naudai. „Kosmose“ Sutkų supęs kontekstas pateikiamas gana kukliai – albumų ir knygų pagalba. Tai kontrastas tarp varganos spaudos kokybės ir „nepaklūstančios universalios kasdienybės“ kvintesencijos. Kuriant leidinį „Vilniaus šiokiadieniai“ (1965), eksponuojamą parodoje, kartu susitiko trys talentingi amžininkai. Fotografijos ir jaunystės aistra alsuojantys vaizdai parengti kartu su kitomis dviem būsimom Lietuvos meno legendomis: Romualdu Rakausku ir knygos dailininku Rimtautu Gibavičiumi. Anot Agnės Narušytės, šis leidinys, kartu su po kelių metų pasirodžiusiu Algimanto Kunčiaus albumu apibrėžė „to meto fotografinį miesto vaizdinį“. Autentiški „Vilniaus šiokiadienių“ atvartai eksponuojami kaip pavyzdžiai parodoje – neabejotinai vieni įdomiausių laiko, popieriaus ir vaizdo dokumentų, papildančių sutkiškų vaizdų kolektorių ir jo kūrybos kontekstą. Parodoje galima buvo parodyti dar platesnį, Sutkaus buvimą lietuviškos fotografijos žemėlapyje užtikrinusį vaizdą, (bent jau per kitus tuo laikotarpiu publikuotus fotografijai skirtus spaudinius), kuriame formavosi ir tarpo plačių užmojų Sutkaus asmenybė. Tuo tarpu grafinį miesto vaizdą atskleidžiančių fotografijų išskyrimas į atskirą temą – dirbtinokas, gal ir įdomus neprisimenantiems kitaip atrodžiusio Vilniaus, bet susiaurinantis sutkišką paradigmą, kurios stiprybė – nematoma režisūra, atskleidžianti universalų, daugiaplanį žmogaus ir aplinkos santykį.

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Sutkaus nuotraukų trejybė – empatija, aistra ir greitis. Klausimas, kas vertingiau – žaibiškai pagautas ar įtikinančiai surežisuotas kadras, tiesiog nebetenka prasmės. Tai tiesiog priklausomybė nuo vaizdų. Fotografo ir fotografuojamojo santykis, tapatinimasis su fotografuojamuoju ir aplinka – savybė neabejotinai ir neišvengiamai prarasta skaitmenizacijos ir socialinių tinklų klestėjimo epochoje. Sutkus besąlygiškai, įsimyli žmones, todėl jie neidealiai idealūs: besidžiaugiantys modernėjančiu gyvenimu miestiečiai, atlapaširdžiai sodžių ir kaimo gyventojai, juos supančius objektus ir patį vaizdą. Kaip komentuodamas nuotraukas pažymėję pats maestro – „Kiekvieną fotografavimą lydėdavo bendravimas. Bendravimas prieš ir po“. Kiekviena Sutkaus nuotrauka – „novelės pradžia“, žmogus, jo aplinka ir kasdienybės atributai – svarbiausieji to pasakojimo elementai. Todėl ilgalaikio susitelkimo reikalaujantys studijiniai portretai nėra savitikslė jo kūrybos dalis, veikiau atvirkščiai – kiekvienam portretuojamajam Sutkaus vardas suteikia papildomą vertę. O vertinant parodoje menininkų portretams skirtą temą abejoju jos kaip atskiro segmento būtinumu. Tuo tarpu, sovietinio rojaus kūrėjų, komunistų partijos, vyriausybės veikėjų nuotraukos, ko gero, pirmą kartą pristatytos retrospektyvinėje parodoje (tema Komunistų partija), nesukelia to gyvo empatijos jausmo, nors ir vaizduojami ne kaip reprezentaciniai sovietijos elito atstovai, bet kaip žmonės (pavargęs liūdnas Antanas Sniečkus tribūnoje, jaukiai už stalo įsitaisęs Lionginas Šepetys), tačiau neabejotinai papildo Sutkaus fotografinį CV, atsižvelgiant ir į tai, kad prie daugelio fotografijų pažymėta data ir fotografavimo vieta – tik Vilnius – kalba pačios už save.

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Daugelis fotografinių Sutkaus istorijų iš vienos pusės seniai tapo ir ryškiais sovietijos kasdienybės reprezentantais, ir peržengė siauras kasdienybės ribas, nors humaniškų iš prigimties fotografijų turinys neatitiko socialistinio agregoro lūkesčių ir standartų. Tarkim, pionieriaus portretas niekaip netilpo į sovietinį ideologinį šabloną, nors skynė laurus tarptautinėje arenoje, o „Aklas pionierius“ pirmą kartą eksponuotas tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Neretai Sutkaus sovietmečio kritika – ezopiškai išmintinga ir subtili, dažniausiai kalbanti tarp eilučių, nors yra ir tiesmukiškesnių pastebėjimų – ir kaip čia nepasijuokti po dailiais bateliais ir kojomis įsipainiojusių transparantų etc. Tie elegantiški miestiečių siluetai, suknelės, batukai, šukuosenos, ir iš kitos pusės – rūpesnė faktūra – kaimo žmonių gyvenimo duona ir druska. Sutkus yra čia ir dabar.

Hipnotiškame Sutkaus vaizdų sraute vis tik knieti suprasti, kas dar formavo Sutkaus vardo žinomumą? Gaivališka, aistringa, nepripažįstanti nusilenkimų ir kompromisų jaunystė suformatavo nesumeluotą sovietmečio modernizacijos vaizdą, priklausomybė nuo gero kadro kūrė ir stilingą, ir kritišką laikmečio paveikslą, ir, aišku, leido atsiskleisti Sutkui kaip menininkui. Neabejotinai prie jo vardo svorio ir žinomumo prisidėjo ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įkurta kartu su tokiais pat svarbiais Lietuvos fotografijai kūrėjais ir bendraamžiais kaip Marijus Baranauskas (1931-1995), Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Liudas Ruikas (1938-2004), Julius Vaicekauskas ir kiti. Pirmasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko statusas sovietinėje hierarchijoje reiškė labai daug ir be abejonės suteikė asmenybei, bent jau oficialiai nerodžiusiai priešiškumo valdžiai ir išnaudojusiai ją meno, institucijos ir asmeniniams tikslams, papildomą svorį. Dalyvavimas tarptautinėse parodose, be gale prestižinių apdovanojimų, pripažinimas svetur, ir ką jau bekalbėti apie galimybę prisiliesti prie kitų garsių vardų (pasaulinių garsenybių kaip Simone de Beauvoir ir Jean-Pol Sartre’as nuotraukos Nidoje), taip išskyrus jį informacinio lauko kakafonijoje, tik prisidėjo prie Sutkaus legendos ir kūrė pridėtinę vardo vertę.

Belieka pridurti, kad sėkmingai nepasiklysti kosmose padeda parodos gidai su paties Sutkaus komentarais apie nuotraukas, parodą papildantys lakoniški ir taiklūs Sandros Bernotaitės, Ernesto Parulskio, Kęstučio Navako, Arūno Gelūno, Leonido Donskio bei kuratorių pristatymai. O Sutkaus kadravimo virtuvę atskleidžia atskirai koridoriuje eksponuojama kadrų eilė. Kiek dar atsiras auksinių kadrų, belieka tik spėlioti – Sutkaus kosmosas turi galimybę tik plėstis.

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė