Paskelbti konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2024“ finalininkai
Lietuvos nacionalinis paviljonas: tarptautinis pripažinimas, tūkstančiai lankytojų ir tirpstantis katalogo tiražas
Devintoji paroda „JCDecaux premija“ ieško naujų vardų ir keliasi į istorinį pastatą
Ekspertė pataria: kaip apie lytiškumą kalbėtis meno muziejuje?
Mugė ART COMPENSA: 60 menininkų, 500 kūrinių, 3 dienos audringo meno gūsio
Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje atidaromas Lietuvos paviljonas
Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininke tapo menininkė Vilma Samulionytė
Naujoje MO parodoje – nuo savipagalbos praktikų iki sąmokslo teorijų
Vaikinai, mėlynos gėlės ir sienos kaip naktiniai gyvūnai: Šiuolaikinio meno centro parodos Prancūzijoje
Apie istoriją, gijimą ir trapumą: pirmoji Sapiegų rūmų paroda „Užuovėja“
Menininkė Ance Eikena: daugeliui mūsų kartos žmonių tėvas panašus į Dievą, nes jo fiziškai nėra
Artnews.lt kviečia tapti Contribee remėjais
Fotoreportažas iš jaunųjų menininkių parodos „Juodos rožės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Balandžio 7 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 4, Vilnius) atidaryta jaunųjų menininkių paroda „Juodos rožės“. Atidarymo metu vyko Monikos Dirsytės performansas „Tu mano saule“, Vaidos Tamoševičiūtės/Dainos Pupkevičiūtės performansas „Liūdesiu“.
Šios parodos pavadinimas gimė atsitiktinai. Bet koks į galvą šovęs pavadinimas atrodė dirbtinis ir beprasmiškas. Galų gale, be tikslo landžiojant po atminties youtubą, užkliuvo viena 1994 m. Jaunimo estrados dainų, kuri vadinosi „Juodos rožės“, kurią anuomet atliko to paties pavadinimo grupė.
„Juodos rožės“ – XX a. 10-jo dešimtm. keistenybė, ir tuo pat metu tipiška ano laikmečio reprezentacija. Šis grupės klipas pakišo mintį apie kartas ir kartų kaitą apskritai – kaip savo laikmetį, stilių, pasaulėžiūrą mato, supranta viena ar kita karta ir kaip ta pasaulėžiūra, stilius atrodo (tai pačiai ar jaunesnei kartai) po dešimties, dvidešimties metų?
Šioje parodoje pristatoma kūryba tų menininkių, kurios jau kurį laiką yra daugiau ar mažiau aktyvios menininkės, tačiau, vis dėlto, jas dar sąlygiškai galima vadinti debiutuojančiomis. Menininkių amžius šiuo atveju nėra svarbiausias veiksnys.
Pavadinimas gali būti priimamas kaip retrospektyvus parodos pamušalas (mano ar bet kuriai kitai kartai), tačiau gali būti suprantamas be jokio pamušalo tiesiog kaip tyčia kiek manieringas įpakavimas, kadangi parodoje šiek tiek koketuojama ir su „manierizmu“.
Formaliai parodoje susijungia ir kalbasi, netgi susiremia „vizualumas“ ir „konceptualumas“ ‒ intencija, vaizdinys, kalba ir veiksmas. Vis dėlto „konflikto“ nereikėtų besąlygiškai priimti už gryną pinigą, kadangi parodos kuratorius tarsi įkelia menininkes į tam tikrą iš anksto simuliuojamą situaciją ar situacijų virtinę, pristato jas neįkyrios ideologinės uždangos fone, vis dėlto, nesistengdamas iškraipyti ar užgožti menininkių kūrybos.
Ir paskutinė pastaba.
Iš karto klausiama:
– O kodėl būtent menininkių paroda?
– O kodėl gi ne, – galimas atsakymas, – Kodėl, kai organizuojama menininkų paroda, toks klausimas nekyla? O kai menininkių ‒ kyla?
Parodos menininkės:
Monika Dirsytė
Eglė Grėbliauskaitė
Milda Laužikaitė
Gabrielė Šermukšnytė
Gedvilė Tamošiūnaitė
Daina Pupkevičiūtė & Vaida Tamoševičiūtė
Greta Vileikytė
Jurgita Žvinklytė
Slaptas parodos partneris: Young Poor Artists
Parodos kuratorius: Kęstutis Šapoka
Eglė Grėbliauskaitė, On/No, 2014/2015; Jie taip pat turėjo savo įrankius, 2014, Jų įrankiai buvo sidabriniai, 2013
Eglė Grėbliauskaitė, Jų įrankiai buvo sidabriniai, 2013
Eglė Grėbliauskaitė, Jų įrankiai buvo sidabriniai, 2013
Gabrielė Šermukšnytė, Tuoj išskris paukščiukas, 2015; Norėčiau būti geresnė melagė, 2014; Blykst, 2014
Gabrielė Šermukšnytė, Blykst, 2014
Gedvilė Tamošiūnaitė, Installed, video 3.36, 2010; 3D skulptūros, 2015; Re-touche, 2011. Jurgita Žvinklytė, Impromptu, (šokio-piešinio struktūra), 2010
Gedvilė Tamošiūnaitė, 3D skulptūros, 2015
Gedvilė Tamošiūnaitė, Re-touche, 2011
Eglė Grėbliauskaitė, On/No, 2014/2015
Eglė Grėbliauskaitė, Kombinatas, 2014/2015
Jurgita Žvinklytė, The Old art of finger pointing, (video performance), 2015. Gedvilė Tamošiūnaitė Insalled, video 3.36, 2010; 3D skulptūros, 2015; Re-touche, 2011
Jurgita Žvinklytė, The Old art of finger pointing, (video performance), 2015
Greta Vileikytė, greta, 2011
Greta Vileikytė, greta, 2011
Monika Dirsytė, objektas iš performanso Aš tavo saulė, 2015
Monika Dirsytė, objektas iš performanso Aš tavo saulė, 2015
Monika Dirsytė, objektas iš performanso Aš tavo saulė, 2015
Gedvilė Tamošiūnaitė, Insalled, video 3.36, 2010
Jurgita Žvinklytė, Impromptu, (šokio-piešinio struktūra), 2010
Milda Laužikaitė, Kur mano sodas, ten mano namai, tebevysktantis
Milda Laužikaitė, Kur mano sodas, ten mano namai, tebevysktantis (detalė)
Eglė Grėbliauskaitė, On/No, 2014/2015
Milda Laužikaitė, Prisiminimas iš Sauliaus Leonavičiaus ir Mildos Laužikaitės parodos „Tu taip gražiai atrodai dabar 2012.08.22“
Eglė Grėbliauskaitė, Jie taip pat turėjo savo įrankius, 2014
Greta Vileikytė, Regimybė ir horizontas, video, 2014
Jurgita Žvinklytė, Hugh Granto savirefleksija, (projektas facebooke), 2011
Vaida Tamoševičiūtė ir Daina Pupkevičiūtė, parodos atidarymo performanso Liūdesiu vaizdo įrašas, 2015
Parodos „Juodos rožės“ vaizdas Jono Meko vizualiųjų menų centre, 2015
Nuotraukos: Artnews.lt
