Pokalbis su parodos „Posteris“ kuratore Aušra Trakšelyte

Parodoje „Posteris“ kaip jau ima intriguoti pats pavadinimas tradicinio meno nesitikėkite išvysti. Baltose POST galerijos erdvėse galią ima rodyti tiražuojamos meninės spaudos kūriniai. Dauguma parodoje dalyvaujančių menininkų susiję tuo, kad jie kuria gatvės meną. Iš gatvės pereiti į parodos erdvę, o iš parodos erdvės – į gatvę. Kūriniai neišsitenka vien ribotoje fizinėje erdvėje, tokių autorių kūrinai kaip Stryt animals ir Egyboy persikelia į gatves. Plačiau apie šią parodą ir gatvės meno, posterio (meninio, komercinio plakato) įžengimą į parodų erdves mintimis dalijasi parodos kuratorė Aušra Trakšelytė, festivalio „Vilnius Street Art“ koordinatorė.

Festivalis „Vilnius Street Art“  ir paroda „Posteris“ . Abu šie renginiai „išeina“ iš parodų erdvės. Ar kūriniai, pristatomi šiuose renginiuose, atliepia aplinką (yra sukurti specialiai kuriai nors vietai) ar sukurti nepriklausomai nuo eksponuojamos erdvės?

Visi festivalio metu įgyvendinti kūriniai skirti miestui ir yra kontekstualūs. Pavyzdžiui, architekto A. Ambraso festivaliui pasiūlytas projektas „Žalio tilto skulptūrų redukcija“. Jį, kaip trumpalaikį projektą, norėjome įgyvendinti festivalio metu, tačiau nepavyko, nes „kėlė“ nepatogių klausimų, susijusių su tilto skulptūromis, apie kurias pastaruoju metu itin daug diskutuojama. Tiesiog projektui įgyvendinti, anot Vilniaus mero, buvo „nepalankus metas“, pabijota dar didesnio visuomenės nuomonių išsiskyrimo. Bet pats projektas, atliepiantis nūdienos situaciją, šių metų festivalyje būtų buvęs bene kontekstualiausias.

Rengiant festivalius, daug dirbama su menininkais iš užsienio. Sienų paieška ir derinimo procesas sudėtingas, dauguma menininkų iki tol nėra buvę Vilniuje, tačiau, kai jau sutariam su jais dėl lokacijų, stengiamės suteikti jiems kuo daugiau informacijos apie pastatą bei aplinką, kurioje jis yra. Pasitikime menininkais, „neprimetame“, ką jie turėtų piešti ant vienos ar kitos sienos. Be to, iš užsienio kviečiame  menininkus, kurie išsiskiria savita stilistika ir technika. Pavyzdžiui, lenkų trafaretistas M-City ypač sėkmingai kuria tūrinėms formoms, ne tik plokštumoms. Pasiūlėme jam Profsąjungų rūmų fasado kolonas. Nuo pat pradžių žinojau, kad jei bus gautas leidimas, bus geras kūrinys. Man, tai geriausias festivalio metu įgyvendintas darbas. Laukiu žiemos, kai kalnas pasidengs sniegu, ir juodas trafaretinis piešinys dar labiau „išryškės“.

Su parodoje „Posteris“ dalyvaujančiais menininkais, kurių dauguma susiję su gatvės menu, kalbėjau apie tiražuojamos meninės spaudos darbus. Dauguma teigiamai vertino parodos galerinėje erdvėje formatą, išskyrus pseudonimu Stryt Animals pasivadinusį menininką, kuris pasiūlė kelias dešimtis gyvūnėlių iškarpų išklijuoti Kaune ir tik vieną „dedikuoti“ galerijai. Kaunas, kuriame yra zoologijos sodas ir Tado Ivanausko zoologijos muziejus, yra bene labiausiai gyvūnais „apgyvendintas“ miestas. Tačiau vieni už grotų, kiti – iškamšos. Po miestą pasklidę stryt gyvūnai atkreipia dėmesį į tai ir kviečia kauniečius susimąstyti apie alternatyvų gyvūnų buvimą jų mieste. Kai kurių menininkų galerijoje pristatomi kūriniai taip pat turi sąsajų su Kaunu. Pavyzdžiui, dalis Egyboy „VOGUE“ šilkografijos atspaudų atlikti ant laikraščio „Kauno diena“ puslapių, kituose galima aptikti pranešimų apie įvykius Kaune. Nors ir atsitiktinai, tačiau subtiliai galerijoje ekspozicinę vietą „rado“ Mariusz Waras a.k.a M-City plakatai. Į keturias dalis skilusios monumentalios mūrinės skulptūros – autoportreto – viena iš keturių dalių eksponuojama ant vienintelės galerijoje esančios plytinės sienos.

Ar paroda „Posteris“  yra „Vilniaus Street Art“ festivalio tąsa?

“Vilnius Street Art” nėra kartą per metus vykstantis festivalis. Kartu su Ūla Ambrasaite imamės kitų projektų, dalyvaujame renginiuose, pačios iniciuojame arba mus kviečia pasidalinti sumanymais. Šį kartą buvo įdomu išbandyti parodos galerinėje erdvėje formatą. Be to, planuojame iš dalies keisti ir „atnaujinti“ paties festivalio, kuris jau dvejus metus iš eilės vyko Vilniuje, koncepciją. Bet apie tai pranešime kitų metų pradžioje …

Galbūt tokiais renginiais siekiate praplėsti meno sąvoką? Tuomet kas Jums yra menas? Kaip meną atskirti nuo kičo?

Gal ne tiek praplėsti, kiek susikoncentruoti į kitokio pobūdžio kūrybą, t. y. gatvės meną, kuris Lietuvoje yra, bet jo palyginus nedaug. Be Vilniuje mūsų organizuojamo, šiais metais kiek kitokio formato, vyko Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“, taip pat sukurta pavienių piešinių ant sienų. Nekalbu apie graffiti, tag’us ir bomb’inimą, kalbu apie legaliai įgyvendintus piešinius ant sienų ar gatvės meno projektus. Mūsų tikslas tikrai nėra „pridovanoti“ jų Vilniui begalybę. Beje, po pirmojo festivalio liko tik Jurgio Tarabildos darbas ant laikinos sienos (Odminių g.). Pastatas, ant kurio 2013 m. Antanas Dubra piešė šunį, – nugriautas, Ernesto Zacharevič darbas „užbombintas“. Tiesa, nelaikau to blogybe, labiau dialogo tarp skirtingų gatvės meno ir gyvenimo kultūrų paieška. Viliuosi, kad antro festivalio (2014) metu įgyvendinti Aryz, M-City, Ernesto Zacharevič, Tank Petrol piešiniai užsilaikys ilgesnį laiką.

Man „street art“ – nauja sritis.  Pradėjus domėtis, darosi vis įdomiau. Didelės atskirties tarp gatvės meno ir šiuolaikinio meno nėra, nes šiuolaikinis menas yra lankstus ir siekia būti inovatyvus. Pavyzdžiui, stažuodamasi Europos šiuolaikinio meno bienalėje “Manifesta 7” (2008), susipažinau su M-City ir Pirate Bay, kurie buvo pakviesti dalyvauti bienalėje. M-City, jei neklystu, buvo pirmasis gatvės meno atstovas, dalyvavęs šiuolaikiniam menui svarbiame renginyje.

Kas man yra menas? Ši sąvoka apima skirtingus dalykus, priklausančius nuo to, kur tas menas yra „rodomas“. Studijavau dailėtyrą, domiuosi šiuolaikiniais (erdviniais) menais. Šiuolaikinio meno kūrinys, mano manymu, nėra vien tik kūrinys pats savaime. Svarbu ir kieno tai darbas, ir kur jis pristatomas, kokiai auditorijai skirtas, kokiame kontekste atsiradęs, ir t. t. Aišku, būna kad, pamačius kūrinį, jis palieka įspūdį tiesiog pats iš savęs, bet tokių kūrinių (man) nėra tekę matyti daug. Tokie darbai įstringa atmintyje ilgam, bet paaiškinti, nuo ko tai priklauso, galima turbūt tik subjektyviai. Taip pat yra ir su kiču! Man – kičas, kitam –  tebūnie, „menas“.

Kaip parodai išsirinkote menininkus? Į kokį jų kūrybos bruožą daugiausiai kreipėte dėmesį?

Kai atsirado parodos koncepcija – posteris (tiražuojama meninė spauda) ėmė „dėliotis“ ir galimi parodos dalyviai. Kai kuriuos menininkus pažinojau iš anksčiau (susipažinau rengdama festivalį ar pan.); kitų darbus tiesiog norėjosi „matyti“ parodoje; dar kiti pakviesti, nes, atrodė, be jų ši paroda nebus išbaigta; dar su kitais tiesiog norėjosi pagaliau padirbėti kartu. Manau, menininkų atrankos į parodas procesas panašus visur, ne išimtis ir ši. Žinoma, yra ir daugiau įdomiai dirbančių kūrėjų, kurių darbų šioje parodoje nėra. O vertindama menininkų kūrybą, daugiausia dėmesio skiriu darbų inovatyvumui.

Kokias sąsajas tarp pasirinktų menininkų įžvelgiate? Kokius skirtumus?

Sąsaja – tiražuojama meninė spauda, kuri vienaip ar kitaip eksploatuojama parodoje dalyvaujančių menininkų kūryboje; skirtumas – patys menininkai, kaip individualūs kūrėjai.

Kaip parodai „Posteris“ pasirinkote erdves kūriniams eksponuoti?

Šį kart erdvė pasirinko mus, o ne mes erdvę. Turiu omenyje tai, kad parodą padiktavo apsilankymas galerijoje „POST“, o ne atvirkščiai. Susitikome su Andriumi Pukiu galerijoje ir sutarėme – darome parodą, įvyko trumpas brainstorm‘as, kas tai galėtų būti ir apie ką.

Kaip menininkai priėmė jūsų parodos koncepciją?

Nuo parodos koncepcijos iki jos atidarymo yra ilgas ir eigoje kintantis procesas. Dar neteko kuruoti parodos, kuri nepakistų nuo sumanymo pradžios. Menininkai, kuriems siūliau dalyvauti parodoje, priėmė pirminį sumanymą geranoriškai, o pradėjus tartis dėl konkrečių kūrinių, teko pasukti galvą, kaip jie žiūrėsis visumoje.

Koks pagrindinis parodos tikslas?

Paroda POSTERIS skirta pristatyti tiražuojamos meninės spaudos kūrinius ir atkreipti dėmesį į skirtingą jų formatą, stilių, turinio ir atlikimo technikų įvairovę. Ja siekiama išryškinti posterio, kaip informacijos sklaidos gatvėje ir meno kūrinio galerijoje, skirtumus bei paties posterio, kaip meno kūrinio, koncepcijos daugiasluoksniškumą. Tiesa, parodoje eksponuojami ne tik tiražuojamos spaudos darbai, bet ir ranka pieštos iliustracijos bei plakatinio pobūdžio autoriniai kūriniai. Šie darbai, pristatomi atskirose galerijos erdvėse, ir praplečia meninio plakato sampratos ir formato ribas.

Posteris bendrąja prasme – tai ant popieriaus atspausdinta tekstinė ar vizuali informacija (dar dažniau – abiejų kombinacija). Parodos pavadinimas ir joje eksponuojami kūriniai kviečia atkreipti dėmesį į didėjantį susidomėjimą šiuolaikiniu meniniu plakatu ir šio žanro daugiaprasmiškumu.

 Kurie menininkai iš dalyvaujančių parodoje Jums paliko didžiausią įspūdį?

Visi!

Kokie festivaliai, panašūs į „Vilnius Street Art“, vyksta kitose šalyse? Kokią įtaką jų idėjos, pasiekimai darė Jums?

Festivalių, panašių į „Vilnius Street Art“, daug. Šiek tiek skiriasi jų formatas, kviečiamų menininkų skaičius ir pan. Yra festivalių, kurie tęsiasi visus metus, bet daugiau tokių, į kuriuos kelioms savaitėms sukviečiami menininkai ir sukuriami darbai. Man patinka „Łódzki street art“ (Lenkija), nes Lodzeje gatvės meno kūriniai įgyvendinami daugiausia tose vietose, kur sovietmečiu buvo freskos. Reikšmingas ir įtakingas gatvės meno festivalis – NuArt (Stavangeris, Norvegija). Menininkai ir besidomintys gatvės menu sudaro savotišką bendruomenę. Festivalis „Vilnius Street Art“ yra naujas narys. ,Smagu, kad šiais metais mūsų partneriai buvo „Urban Nation“ (Berlynas), kurie padėjo dar labiau integruotis į „street art“ bendruomenę.

Ar nėra pavojaus, kad meno kūriniai, esantys ne parodų erdvėse, sunyks? Arba bus sugadinti?

Yra, bet manęs tai negąsdina. Kiek žinau, menininkų taip pat. Gatvė – gyvas organizmas. Čia susikerta įvairūs interesai. Tuo ji ir skiriasi nuo institucinės „balto kubo“ erdvės.

Parodos „Posteris“ fragmentai galerijoje POST ir Kauno gatvėse:

Nuotraukos: GiZ Foto | Gintarė Žaltauskaitė.