Mirksinti R – sulėtintai iki pat „Fotofinišo“

Lengvojoje atletikoje fotofinišas išaiškina nugalėtoją po lenktynių. Paroda „Fotofinišas“ nėra lenktynės – ji skolinasi įvaizdį (galbūt įvaizdis yra vienas iš tų keliasdešimties ekranų, kuriuos atsimenu save regintį kažkuriame Raimundo Malašausko tekste; atrodo, kad tie ekranai išniro šalia nuorodos į www.alamut.com – tai buvo senokai, dabar jau ne itin pamenu detales). Įvaizdis gana azartiškas, o azartas primeta žiūrovui ritmiką ir logiką. Tad skolindamasis fotofinišo įvaizdžiui tinkantį laiką – turbūt galima jį pavadinti „po visko“ – rašau parodos ekspozicijai besibaigiant (o jūs skaitote jau ekspozicijai pasibaigus). Pratęsiant televizinių įvaizdžių temą – tikriausiai prisimenate senosios televizijos sporto transliacijose („Žalgiris“ prieš CSKA, žinoma) mirksinčią R raidę (ją pamatysite čia, apie 1 min), kuri visada atsirasdavo kairiajame viršutiniame ekrano kampe ir reikšdavo sulėtintą svarbių momentų pakartojimą? Tad štai ji – manojo teksto formulė! Sulėtinta „Formulė-1“.

Iš Dalios Dudėnaitės ir Elenos Narbutaitės parodos „Miegalius“. Teksto autoriaus fotografija.

Prisipažinsiu, kartais rašymas mane erzina. Ypač tais atvejais, kai jis turi vienaip ar kitaip atstovauti mane. Ar netgi atstovauti tam, ką noriu pasakyti. Kas esate skaitę Raimundo Malašausko tekstus, nenustebsite (ar prisiminsite), kad kažkuriame iš jų yra sakinys daugmaž apie tai, kad net rašymo momentu sakiniui pasibaigus, pasikeičia jo pradžia. Kadangi tekstai visada kažkuria prasme yra citatų (idėjų, sintaksės, frazeologizmų, teksto technikų, psichologinių ar literatūrinių metodų) kombinacijos, o mes – rašantys ir skaitantys – esame jų komponuotojai, nesibodėsiu perfrazuoti Williamą S. Burroughsą, perfrazuojantį Ludwigą Wittgensteiną (žr. nuo 5 min 16 s): įrašytoje visatoje (jei suprasime visatą kaip savotišką fonogramą – įrašytą ir įrašinėjamą) tai, kas nėra iš anksto įrašyta, yra patys įrašai. Ir tekstas, egzistuojantis kaip jį lėmusio įvykių, įspūdžių, aplinkybių ir dar daug ko pasekmė, kartu – neišvengiamai – yra (galbūt tiksliau sakyti – bus)  ir panašių dalykų srauto priežastis. Pretenduoti į pasekmių autorystę būtų panašiai anachronistiška (gigantomaniška), kaip prisiimti atsakomybę už įrašytą (įrašinėjamą) visatą. Pretenduoti į priežasties autorystę irgi nelabai įmanoma, nes, anot Josifo Brodskio, „Nėr priežasčių pasauly, yra tik pasekmės. Žmonės – pasekmių aukos“*. Štai dabar lengviau atsikvepiu ir stengiuosi sekti savo paties mintis panašiai, kaip galėčiau sekti pasaką.

 Parodos „Fotofinišas“ atidarymas. Nuotraukoje – Jonas Žakaitis, Audrey Cottin, Raimundas Malašauskas, Tonis Saadoja. Justino Stanevičiaus fotografija.

Kaip kad tekstas neapima visatos (netgi mikrovisatos), tačiau gali egzistuoti kaip miniatiūrinis (eksperimentinis) jos modelis, indeksas ar šešėlis, taip ir holograma galėtų būti viena iš paralelinių tokios visatos metaforų. Kalbu apie hologramas Raimundo Malašausko kuruotoje parodoje „Fotofinišas“, arba parodą hologramoje. Santykis tarp parodos ir hologramos čia panašus kaip tarp veidrodėlio ir jame atsispindinčio kambario – gali sakyti „kambarys veidrodėlyje“, bet ne mažiau tikslu būtų tarti „veidrodėlis kambaryje“ (jei jis iš tiesų yra kambaryje, kurį atspindi). Kadangi žodyje „holograma“ įžvelgiu potencialią galią išraiškingai kalbėti ne tik apie šią parodą, bet ir – tam tikrame kontekste – apie šiuolaikinį meną apskritai, pabandysiu, vis dėlto, paaiškinti, ką noriu tuo pasakyti.

Esame įpratę, kad vizualaus meno parodoje objektai išsidėsto erdvėje taip, kad būtų susiję tarpusavyje. Dažnai nutinka ir taip, kad lygiai tokiu pačiu principu tarpusavyje susisieja parodos, išsidėsčiusios didesnėje erdvėje ar netgi per atstumą laike. Mes ne tik jas suvokiame kaip turinčias prasmę tik dėl šio jų tarpusavio sąryšio (nors paroda gali sietis ne tik su kita paroda, bet ir su futbolo aikšte, mylimosios alkūne, laišku ar malda, rašyta ant smėlio ir pan.), bet ir tas jų tarpusavio ryšys diktuoja suvokimo tempą, dinamiką, niuansus, ritmiką. Erdviniai žemėlapiai po parodas gali ne tik sieti, bet ir klasifikuoti, rūšiuoti, formuoti kelionę ir netgi tapti nematomais gidais. Kaip 2004 m. tekste „Video nužudė radijo žvaigždę: medijų žemėlapis ŠMC“ rašė rj, „…medijos persipina, žiūrovas nuolatos keliauja iš vietų, kuriose dominuoja erdvė, į vietas, kuriose dominuoja laikas“. Niekas neturi universalaus interpretacijos rakto. Visi šoka interpretacijos šokį. Jeigu galiu jus kviesti šiam šokiui, kartu kviečiu šį 2004-ųjų tekstą skaityti kaip „laišką iš butelio“, padėsiančio mums improvizuoti iš esmės erdviška hologramos metafora.

Šiuolaikinio meno centro plakatas. Teksto autoriaus nuotrauka.

Tad pakalbėkime apie tai, kas galėtų pasirodyti antraeiliška „Fotofinišo“ atžvilgiu – tai ŠMC erdvėse tuo pat metu koegzistuojančios ir „Fotofinišo“ kontekstui asistuojančios parodos (galėčiau sakyti, kad „Fotofinišas“ asistuoja jų kontekstui, bet tokiu atveju nutoltume nuo pasirinkto atskaitos taško; o šiuo pasirinkome būtent „Fotofinišą“).** Tiems, kas yra patyrę šiuolaikinio dizaino reikšmę ir įtaką tam, kaip suvokiame jo „įvaizdinamus“ reiškinius, neatsitiktinis šių parodų sambūvio faktas tampa nujaučiamas jau pamačius stilistiškai vientisai pateikiamą „parodų paketą“ skelbiantį anonsą prie ŠMC įėjimo, jo eksterjere. Kas geriau išmano šiuolaikinio meno kontekstą, parodose dalyvaujančių menininkų vardai ir kūrybos taktikos šią tarpusavio ryšio giją dar labiau sustiprina. Ir, galiausiai, jeigu esate atidūs ženklams, nuojautoms, sutapimams, pasakojimams, trajektorijoms, asociacijoms, sapnams ir atsiminimams, neišvengiamai priartėsite prie „Fotofinišo“ hologramų keliu, vedančiu į ten iš dar erdvesnių meta-hologramų. Tačiau atradimo pažado neįmanoma sukurti kaip savarankiško kūrinio. Jį galima tik palikti atradimui ir išsipildymo vilčiai. Manau, kad daugmaž tai galėjo turėti omenyje Auridas Gajauskas, tekste „Final de la disciplina“ rašęs: „Kai kas pasakytų, kad <…> šiuolaikinis menas yra vis „tolimesnis“, vis sunkiau pasiekiamas, vis sunkiau iššifruojamas, DAR labiau elitinis, tačiau ši problema yra lygiavertė reprezentacinės ir abstrakčios tapybos sankirtai, kurią XX a. viduryje Šiaurės Amerikoje išgyveno meno kritika ir industrija“.

Kadras iš filmo „Klavikordas“Dalios Dudėnaitės ir Elenos Narbutaitės  parodoje „Miegalius“. Teksto autoriaus fotografija.

Tas atradimo pažadas nebūtinai turi driektis iki tokių globalių trajektorijų, kaip meno kritikos ir industrijos likimas XX a. viduryje. Palindę po stikliniu gaubtu parodoje „Miegalius“ išgirstate Elenos Narbutaitės pasakojimą apie tai, kad žmogus keičiasi panašiai, kaip kad keičiasi vaizdai – beveik kas sekundę. Kad vaizdai atmintyje daiktėja ir tampa apčiuopiama, bet kiek amorfiška mase, kurią galima palyginti su tešla pyragui. Kad dokumentuojame tuos momentus, kai pajuntame kažką supratę ir tuo metu tai pasirodo mums labai svarbu, tačiau po kiek laiko ima neatrodyti taip svarbu. Išgirstate apie baldų fabrikus, turėjusius įrašų studijas ir viziją apie kambarius, kuriuose būtų kuriamos įrašų kolekcijos – garsai virstų vaizdais, vaizdai virstų garsais, garsai vėl virstų vaizdais ir gimtų paroda (prisimenu Burroughs‘ą – tokį, apie kurį jau užsiminiau, kalbantį apie įrašus). Klausant Elenos balso, sakančio, kad viskas yra susiję (kaip tik tuo metu įraše pasigirsta varpai, žmonių balsai, ir vėl girdime pačią Eleną, besivaikščiojančią, greičiausiai, šaligatviu), žvilgsnis ištįsta anapus ŠMC lango, t.y. ten, kur šaligatviu vaikšto praeiviai, kuriems vaizdas keičiasi kas sekundę, kurie patys keičiasi kas sekundę, ir kur kas nors galbūt tuoj pasijus kažką supratęs (-usi)… Videoprojekcija, esanti ten, kur kažkada buvo kavos aparatas (tai gali būti ir visiškai nesvarbu), rodo lauką, kuris, anot kažkieno pasakojimo, kažkada buvo ežeras. Videodarbas vadinasi „Klavikordas“. Klavikordas nėra rodomas, tačiau jis yra pagrindinis personažas, turbūt net svarbesnis už titruose pasirodančiame pasakojime atsirandantį mėlyną kavos staliuką (kuris taip pat nėra rodomas – rodomas tik laukas, kuris, anot pasakojimo, kažkada buvo ežeras). Parodoje yra dalykų, kurių taip, kaip supratau aš, nesupras niekas. Nesvarbu, ką berašyčiau. Kiekvienoje parodoje tokių dalykų yra. Kiekvienam iš mūsų. Žodis „Mistika“ į anglų kalbą „Klavikorde“ išverstas žodžiu „Gosh“. Ir man mačiūniškai (turiu minty George Mačiūną) juokinga.

                 Iš parodos „Fotofinišas“. Gintauto Trimako fotografija.

Akivaizdu, kad meta-hologramos yra begalinės. Prieš konkretėdamas, pasiūlysiu paskaityti, kaip galima rašyti apie „Fotofinišą“ kitaip. Tai Monikos Lipšic tekstas „Ranka hologramoje“. Bet jeigu jums patiktų dar truputį padreifuoti aplink su manimi ir fotofinišą kiek atidėti, kviečiu dar vienam interpretacijų šokiui. „Fotofinišo“ parodoje priartėję prie „kampinės“ hologramos tam tikru atstumu, t.y. atsistoję į iš viršaus apšviestą plotą, hologramoje pamatysime Egidijaus Praspaliausko portretą (o gal ten jo brolis dvynys? Tiksliai pasakyčiau, jeigu jį pažinočiau ar specialiai domėčiausi). ŠMC skaitykloje tuo tarpu veikė su šia holograma per Egidijaus atvaizdą besisiejanti knygos instaliacija „BASTA“. Plačiau apie ją čia. Parodos ir kitų egyboy surengtų įvykių aprašyme rasite nuorodą į Kurtą Vonegutą ir Visiškai Abejingo Viešpaties bažnyčią. O aš prisimenu motyvą iš, berods, to paties Voneguto romano „Titano sirenos“, kur daroma prielaida, kad visa mūsų absurdiška egzistencija (tame romane absurdo daug daugiau nei daugelio iš mūsų gyvenimuose) teturi štai kokią prasmę – kad vienos nežemiškos planetos kosminis laivas kitos nežemiškos planetos laivui perduotų kažkokį raktą. Spekuliatyvi ir, kartu, epinio mastelio mintis: o gal galima paaukoti ištisą parodą, rinkimus, civilizacijos struktūrą, bemiegę naktį, tekstą, ar keletą metų nevilties metų vien tam, kad dvi priešingos idėjos įgautų jas abi vienijantį gravitacijos lauką ir iš prieštaravimo ženklo virstų išsipildymo švente? Parodos neatpasakosiu, bet šįkart pabandysiu papasakoti, ką man asmeniškai ji priminė. Parodoje rodytas videodarbas man buvo déjà vu. Nesvarbu, ar matėte „BASTA“ video, pamatykite, kokių filmų kontekste jį mačiau aš. Sakoma, idėjoms dvasią įkvepia poezija – ypač, jei su muzika. Atsimenate dar šiame tekste perpasakotą Elenos Narbutaitės viziją apie atmintį, bekintančią su vaizdu ir apie atminties archeologijos beprasmybę? Bet jeigu su ant rūsių sienų garuojančiu 1995-ųjų industrinės muzikos prakaitu ištarčiau „Mūsų prisiminimai – tiršta, gliti, dvokianti masė“ ir dar jums beskaitant pasiūlyčiau paklausyti grupės „Modus“ dainą „Piligrimai“ (2-a albumo „Mėgaukis tyla“ daina)? Galbūt ir jūsų prisiminimuose knygos instaliacijos „BASTA“ spinta – abjektiška, kažkokio beprotiško, beviltiško, buitinio dekadanso šleikštulį kelianti – tokiu atveju įgautų papildomą prasmę? Aišku, jeigu nepasirinktumėte konfabuliacijos kelio – kaip kad siūlo kai kuriose situacijose daryti Agnė Narušytė – ir jei nenuspręstumėte tą spintą su visu jos egzistenciniu nerimu „praignoruoti“ ir nustumti į komfortiškesnę zoną. Konfabuliacija, projekcija, retrospekcija, amnezija ir Alfonso Andriuškevičiaus „Rašyme dūmais“ aprašytas palimpsestas nužymi bent keletą tekstų, jų virsmo žemėlapiais ir realijomis strategijų. Hologramose jos įgauna papildomų dimensijų.

Iš Karlo Larssono parodos „of or before the forum“. Teksto autoriaus fotografija.

Mes jau arti „Fotofinišo“. Artinamės prie jo prašokdami prieš daugiau nei metus ŠMC vykusią „Formalizmo“ parodą primenančią teksto ekspoziciją (iš kurios labiausiai įstrigo grafinis intarpas – Kobo Abės „Kengūros sąsiuvinį“ primenantis juodų rėmų kvadratas su įrašu „Prašome nemindžioti žolės!“), bendro estų menininkų Tonio Saadojos ir Flo Kasearu projekto „21.05.09“/ „14.06.09“ dalį, gąsdinantį elektrostatikos garsą ir mirksinčias ištuštėjusių gatvių projekcijas – prašokdami jas Flo Kasearu filme „esc“ rodomais balto arklio fotoblykstės šuoliais, naktinei kelionei automobiliu suteikiančiais aštraus „nightvision“ azarto. O įėję į Karlo Larssono parodą „of or before the forum“, galime jaustis pasiekę tikslą. Erdviškuoju hologramos požiūriu, tai – išvirkščioji „Fotofinišo“ pusė, mat paroda eksponuojama beveik simetriškai „Fotofinišo“ erdvę atspindinčioje trikampėje patalpoje. Pacituosiu parodos aprašymą: „Šios parodos pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio forensis vertimo į anglų kalbą. Forensis žymi platų mokslinių priemonių spektrą, taikomą teismo sistemoje siekiant atsakyti į įvairius teisinius klausimus. Kitaip tariant, tai pastangos, priemonės ir struktūros, pasitelkiamos aiškinantis bylas“. Akivaizdu, kad paroda labiau subalansuota analitiškam nusiteikimui , bet, pasinaudodamas parodoje surasta citata: „Geste išnyksta skirtumas tarp turinio ir formos“, verčiau papasakosiu, kad antrą kartą parodoje lankiausi šviečiant saulei ir nuostabiai krentant šešėliams. Galima sakyti, kad saulės spinduliai į erdvę krito „dėl grožio“, ir toks pasakymas nebūtų vien „dėl grožio“, nes taip vadinosi ir 1995-ais metais vykusi Soroso šiuolaikinio meno centro metinė paroda, kurios vienu iš kuratorių buvo Raimundas Malašauskas. Išorinė du tarsi-simetriškus trikampius (Karlo Larssono parodą ir „Fotofinišą“) jungianti siena dengta miniatiūrinėmis baltomis Projekta Potnis užuolaidėlėmis, kiek primenančiomis kadaise dabartinės ŠMC skaityklos erdvėje eksponuotą kultinio italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci „Rojų“ (skirtingai nei po nuoroda besislepiančio teksto autoriui Helmutui Šabasevičiui, ši instaliacija-performansas man paliko didžiulį įspūdį; net nesistengsiu jo nusakyti).

Holograma parodoje „Fotofinišas“. Teksto autoriaus fotografija.

„Fotofinišo“ ekspozicinė versija (ją lydėjo nemažai paralelinių vyksmų) savo paviršiumi ir jo perspektyvomis yra optinis menas. Nematytas, virtuoziškas savo technika, pop-artiškas savo nuotaika, magiškas ir iliuzionistiškas savo paslaptingu pavidalu, charizmatiškas portretų herojų laikysena. Andy Warholas kažkada siūlė jo „prasmės“ neieškoti kur nors kitur nei paviršiuose. Niekur kitur. Neabejoju, kad juo patikėtumėte lengviau nei manimi, po hiper-teksto apie meta-hologramą siūlančiu išbandyti ir tokį paprastą, tiesioginį parodos patyrimo būdą, „dėl grožio“. Na ką gi, pirmiesiems žmonėms Adomui ir Ievai už pažinimo vaisius teko mokėti – sumokėkite ir jūs, skaitykite parodos scenarijų.

                 Iš parodos „Fotofinišas“. Gintauto Trimako fotografija.

Savosios parodos „Fotofinišas“ patyrimo versijos neįsivaizduoju be Raimundo Malašausko tekstų ir jo kuruotų ar realizuotų parodų kontekstų (tiksliau – to, ką aš apie juos žinau). Be hologramiškų 3D filmų – mačiau kol kas du: U2 3D ir Pina. Be įvairiausių paralelinių progresijų – tarp jų ir Raimundo Malašausko inicijuoto projekto „Paralelinės progresijos“ ir be jo vėlesniųjų versijų (vienoje iš jų teko dalyvauti kartu su Tomu Pabedinsku ir garso takeliu „Ameba“ asistuoti jo sumanytam projektui „Heliografija“). Ir be rausvo kolorito naujametinio savo mamos megztinio, priminusio vieną iš trijų hologramų, kurioje moteris žiūri į šventinę saliutų paletę primenančius spalvotus keliadimensinius apskritimus. Panašu, kad ir mano mikro-visatos meta-hologramos yra begalinės – pats laikas daugtaškiui, nes tęsinys, vienokia ar kitokia forma, be abejo, bus…

                                                                              

* „Tiberijaus biustas“. Vertė Sigitas Geda. Iš Josifo Brodskio eilėraščių rinkinio „Poezija“, išleisto „Baltų lankų“ leidyklos 2001 m.

** Turiu omenyje ŠMC vykusias parodas:
Dalia Dūdėnaitė ir Elena Narbutaitė. Miegalius (2011.XI.16 – 2012.I.29)
Egyboy personalinė paroda (2011.XII.16 – 2012.I.06)
Tonis Saadoja ir Flo Kasearu. „21.05.09” / „14.06.09” (2011.XI.25 – 2012.I.29)
Karl Larsson. of or before the forum (2011.XII.02 – 2012.I.29)

Titulinė iliustracija: Iš parodos „Fotofinišas“. Gintauto Trimako fotografija.