Apie paminklus niekiui. Makoto Aida paroda Šiuolaikinio meno centre

Makoto Aida – vienas įdomesnių Japonijos šiuolaikinio meno kūrėjų, tad personalinė paroda „Diena ir naktis“ Vilniuje yra puiki galimybė susipažinti su šio menininko kūryba. Turbūt tradiciškesnės recenzijos pradžios būti negali. Personalinės parodos labai dažnai tokiems (nieko nesakančiams) teiginiams ima ir nuteikia, bet tik kol pamažu „įsivažiuoji“. Atrandi iš pradžių šį bei tą, o vėliau, tik spėk mintis sugaudyt. Makoto Aida – tarp Tokijo ir Niujorko gyvenantis ir kuriantis menininkas. Galbūt iš dalies todėl kultūrinių skirtumų, niveliacijų, įtakų temas jo kūryboje galima užčiuopti visur.

Pirmą kartą pamačius „Paminklas niekiui III“ (2009) galvoje šmėstelėjo kažkada su kolegomis aptartas vokiškumo leitmotyvas. Žinoma, šis išsireiškimas labai nerimtas ir juo patikėti jokiu būdu negalima, bet esti jame ir krislas taiklumo. Vokiškaisiais tuokart pavadinome groteskiškus, gaivališkus, neretai seksizmu, brutalizmu, ironija, aršia (ko nors) kritika, fiziniu šleikštuliu prisodrintus kūrinius, kitaip tariant – kūrinius be skrupulų.

Sutarėme, kad juos atpažinti labai lengva – visada bus daug buitinių atliekų, kūno išskyrų, maisto likučių, būtinai kažkur šmėkštels apnuogintas kūnas. Dar sutarėme (ir nusistebėjome), kad beveik tuo pat metu, tik kitomis aplinkybėmis, su tokiais darbais susidūrėme ir jie buvo sukurti vokiečių kilmės menininkų. Daugiau į vokiškojo nacionalinio charakterio paieškų gelmes leistis neverta. Šios recenzijos kontekste, tai yra pernelyg lengvabūdis išsireiškimas, dargi ir daug nereikalingų konotacijų sukeliantis. Tačiau visai atsisakyti abstraktesnio charakterio nacionalinės tapatybės formavimo(si) ir persiformavimo, susisluoksniavimo klausimų šiuo atveju jokiu būdu negalima, nes daugiausiai Aida kalba būtent apie tai.

Iš pradžių tarsiausi užčiuopusi Aida kūryboje kažką panašaus į minėtąjį vokiškumą, kuris kitą kartą neretai esti iliustratyvoko ir paviršutiniško charakterio. Atidžiau įsiklausius, Aida paroda suskamba žymiai gilesniais tonais ir pustoniais. Tuos skimbčiojimus ir skambtelėjimus ne visada išgirsti ir perpranti išsyk. Ypač kai sąmonės drovumą, kad ir kaip tai neigtum, ar rodytum nusivylimą dėl meniškumo atakuoja šiaip jau ne sykį girdėtas beskrupulis kalbėjimas. Kažin kokiu labai efemerišku pavidalu drovumas glūdi visuose Aida kūriniuose. Čia atsiranda kone šizofreniškas disonansas – kalbama ir labai drasiai, su ironija, tačiau tuo pačiu ir drovimasi.

Šiaip jau peržengęs išankstinį nusiteikimą visuose Aida kūriniuose išvysti tiek jautraus ir visa persmelkiančio rūpesčio ir liūdesio, kad nejuokais suglumsti. Liūdesys glūdi visur: pozose iš „Pozų knygos“ (2011), Onigiri Kamen žingsniavime Lietuvos laukais, aštuonkojo iš GEKIDAN SHIKI teatro akyse, mangoje „Mutantė Hanako“ (1997). Aida įsijautimas į skaudulį kraštutinis. Visai nepanerti į egzistencinę depresiją padeda tik toks pat kraštutinis savireflektyvumas. Ir galų gale to savireflektyvumo savireflektyvumas.

Labiausiai Aida skauda dėl jau minėto nacionalinės tapatybės formavimo(si) ir persiformavimo, susisluoksniavimo, kultūrų samplaikų, sumaišties, gilios ir kone „saturniškos“ popkultūros ryklės akivaizdoje. Aida iš tiesų išrankioja ir prikrauna pilną indą tolimųjų rytų ir tolimųjų vakarų (Lietuvos atžvilgiu) sueities vaisių. Lietuva taip pat įtraukiama – ji tampa savotišku stalu, ant kurio pastatomas indas. Vėl prieš akis išnyra Onigiri Kamen žingsniavimas Lietuvos (nors nebūtinai) laukais ar Aida teatro grupės nario Satoru Otsuka giedama, regis, Lietuvos himno interpretacija (tenka gerokai įsitempti beklausant, kol tai supranti). Aida prisitaiko prie aplinkos, kad priverstų atidžiau įsižiūrėti. Kita vertus Lietuvos geografinė padėtis tiek tolimųjų Rytų, tiek tolimųjų Vakarų atžvilgiu panaši. Panašus ir suoprotis apie šias kultūras, bent jau pamąsčius, pavyzdžiui, apie viešojo maitinimo ypatybes.

Aida kūryba gali pasirodyti persmelkta gal kiek ir pabodusiomis aliuzijomis į spektaklio visuomenę, į tarpkultūrinius, tarpvalstybinius sąntykius kaip į nesibaigiantį komišką lėlių teatrą. Tačiau kraštutiniškumas ir kone iki šizofrenijos nuvedantis ironijos ir drovumo junginys priverčia į spektaklio visuomenės situaciją pažvelgti iš naujo, galbūt kitaip. Galų gale tiesiog prisiminti, kad problemos ir rūpesčiai, su sniegu, deja, neištirpsta.