• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.

Klaidingas atpažinimas ir nuotaikos po to. XIII-oji Baltijos tapybos trienalė „Klaidingas atpažinimas“ ŠMC

trienale1

Tradiciškai Šiuolaikinio meno centras vieną kartą per metus priima Lietuvos dailininkų sąjungos suorganizuotą parodą. Galima tai pavadinti „apydraugiškiu“ gestu: draugišku, turint omenyje nuo pat ŠMC įsikūrimo buvusiuose Parodų rūmuose komplikuotus jų santykius su LDS (pavyzdžiui, dar 2004 m. LDS suvažiavimo metu buvo paskelbtas nutarimas, kuriame teigta, kad „Šiuolaikinio meno centro veikla neatspindi realios šiuolaikinės dailės situacijos ir tenkina tik siauros grupelės interesus. Turint šiuo metu geriausią Lietuvos ekspozicinę erdvę, kuri yra Lietuvos kultūros ministerijos pavaldume, ir beveik pastoviai rengiant vienpusiškas parodas, klaidinamas ir žiūrovas, ir visuomenė“). Pusiau draugišku, kadangi iki šiol, nepaisant paties parodos įsileidimo fakto, ŠMC kiekvieną kartą aiškiai atsiribodavo nuo LDS rengiamų parodų (ŠMC pastate rodytos LDS parodos nėra skelbiamos ŠMC tinklalapyje); ironiškai pastaraisiais metais LDS parodas ŠMC palydėdavo kritiški ŠMC kuratoriaus Simono Reeso straipsniai „Šiaurės Atėnuose”.

Šia prasme šiųmetinė LDS paroda ŠMC – XIII-oji Baltijos tapybos trienalė „Klaidingas atpažinimas” – yra lūžinė, kadangi galų gale „apydraugiškis gestas” tapo realiu bendradarbiavimu – parodą kuruoti ėmėsi (arba, kitaip tariant, – jo kandidatūra buvo patvirtinta) ŠMC dirbantis Evaldas Stankevičius. Turbūt nesuklysiu šį lūžį susiedama su LDS pirmininko pasikeitimu – 2008 m. pastaruosius dešimt metų LDS vadovavusį Vaclovą Krutinį pakeitė jaunesnės kartos tapytojas Eugenijus Nalevaika.

Visko nesusiaurinant į „vietines kaimo peštynes” galima „lūžį” apibūdinti ir kitaip – galų gale buvo priimtas sprendimas surengti ne teoriškai kuruotą-praktiškai suneštinę parodą, bet realiai savo požiūriu besiremiančio kuratoriaus suformuotą parodą.

Visą išdėstytą informaciją esu išgirdusi šen bei ten, besikalbant su žmonėmis, tačiau, net ir nieko nenutuokiančiam apie institucines nesantaikas ir kaitas žmogui skirtumas tarp pastarųjų Baltijos tapybos trienalių (LDS parodų) ir šiemetinės parodos būtų akivaizdžiai matomas.

Tiesa, jau 2008 m. ŠMC vykusioje LDS parodoje – II-ojoje tarptautinėje grafikos bienalėje „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ – buvo regėti tam tikri pokyčiai – neperspaustas kūrinių kiekis, atidesnis jų atrinkimas, apmąstyta parodos architektūra (2009 m. LDS „metinė“ paroda – II-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė – buvo pirmą kartą iš ŠMC iškelta į „LITEXPO“, ir, deja, neišlaikė 2008 m. parodos lygio). Tačiau šiemetinė paroda, be abejonės, pranoksta grafikos bienalę tiek savo vientisumu, tiek rodomo meno lygiu: daugiausiai iš Rytų-Centrinės-Šiaurės Europos regiono surinkti menininkai nėra stambiausi šiuolaikinės tapybos vardai (manau, tai reikėtų vertinti turint omenyje ir Lietuvos kultūros finansinę situaciją), tačiau pateikiami įdomūs menininkai, kai kurie pakankamai žinomi, kai kurie – galbūt jaunos kylančios žvaigždės.

Mąstant apie parodą iš kritinės perspektyvos, bene labiausiai įstrigo tarp parodos kūno ir jos tekstinio pristatymo žiojintis tarpas. Kaip jau minėjau, paroda, be abejonės, pateikia labai aiškiai matomą viziją (ką laikau privalumu), tačiau ši vizija yra praktiškai išvis nereprezentuota parodą lydinčiame tekste. Parodos anotacijoje iškeliamas klausimas apie dabartinės tapybos specifiką ir atsakoma teigiant, kad šiuolaikinė tapyba nežymiais „niuansais“ ir „kitokia intonacija“ skiriasi nuo vakarykštės, keliančios klausimus, „ar tapyba turėtų gaminti atvaizdus, ar vengti bet kokios iliuzijos kūrimo? Perteikti gylį, ar sutelkti žiūrovo dėmesį į paviršių? Vizualizuoti idėjas, ar pabrėžti medžiagiškumą?“

Per šį sunkiai apčiuopiamą skirtumą pagrindžiamas ir parodos pavadinimas, kuriam panaudotas Henri Bergsono terminas „klaidingas atpažinimas“, referuojantis į tam tikrą išplėstą deja vu, tai yra jausmą, kad šiuo metu vykstantis procesas yra vykęs anksčiau (Bergsonas šį momentą aiškina panašaus pobūdžio mentalinių procesų – suvokimo (perception) ir atminties, vieno nukreipto į dabartį/ateitį ir aktyviu, kito – į praeitį ir pasyviu – sumišimu).

Kažkuria prasme klaidingo atpažinimo reiškinį galima būtų sieti su vykstančia paroda, tačiau turbūt ne ta, kuri yra išryškinta anotacijos tekste. Tiesą sakant, anotacijoje jokios koncepcijos praktiškai ir nėra pateikta, tiesiog paminima, kad egzistuoja nedidelis (ir neapibrėžtas) poslinkis nuo anksčiau paminėtų problemų lauko.

Realiame gyvenime klaidingas atpažinimas, mano supratimu, neišvengiamai turėtų sietis su unheimlich jausmu (Sigmundo Freudo terminas, nusakantis jausmą, kai kažkas atrodo tuo pačiu metu ir pažįstamas, ir svetimas); mano akimis, būtent šis „klaidingo atpažinimo“ aspektas siejasi su tuo, kas rodoma trienalėje (galbūt ne tobulai, bet bent jau iš dalies).

Išskyrus keletą darbų (Matts Leiderstam), kūriniai susijungia tam tikroje vėduoklėje (paletėje), prasidedančioje nejaukiomis kasdienybės (Romualdas Balinskas, Inga Meldere, August Künnapu) ir popkultūros (Tor Magnus-Lundeby, Adam Saks) transformacijomis, besitęsiančioje susvetimėjusiomis tradicinės dailės interpretacijomis (Michaël Borremans, Patricija Jurkšaitytė, Viktor Rosdahl), sensacingų tragiškų ir graudžiai juokingų medijos viešinamų procesų komentarais (Niels Bonde, Jörg Herold), ir pasibaigiančioje įspūdingomis niūriomis ekspresyviomis drobėmis, apogėjų pasiekiančiomis didžiuliuose abstrakčiuose raudono ir juodo kolorito Henriko Čerapo ir Jānis Avotiņš paveiksluose. Kitaip tariant, prieidama iš įvairių pusių, paroda pristato gana niūrią (bijau perspausti sakydama apokaliptinę) viziją, ryškiau ar blėskiau įkūnytą beveik visuose kūriniuose – net ir tie kūriniai, kuriuose šis aspektas nėra ryškus (Eglė Ridikaitė, Tillman Kaiser), parodos kontekste atsiveria būtent tokia puse.

Suabejočiau, ar būtent tai ir reprezentuoja šiuolaikinius tapybos procesus regione (kaip tarsi teigiama anotacijoje) – man asmeniškai labiau prie širdies yra kita šiuolaikinio meno dalis – tačiau, be abejo, tai yra viena iš ryškių ir svarbių tendencijų (gaila, neartikuliuota parodą pristatančiame tekste).

Vis dėlto, kad ir kas būtų parašyta anotacijoje, paroda kalba pati už save ir kalba įdomiai, be to – suprantama ir įtraukiančia tiek šiuolaikinio meno sferoje besigaudantį, tiek atsitiktinį lankytoją, kalbà.

Telieka tikėtis, kad ateinančiais metais ŠMC ir vėl teks priimti dėmesio vertą LDS organizuotą šiuolaikinio meno parodą.

trienale2

trienale4

trienale5

trienale7

trienale8

Eglės Ridikaitės ekspozicija.

trienale9

trienale10

Niels Bonde ekspozicija.

trienale12

trienale15

trienale16

trienale18

Henriko Čerapo ekspozicija.

trienale22

trienale18

Michaël Borremans ekspozicija.