„Be potėpio: arba 200 terabaitų ir 11 flešų” – nauja paroda „Arkos” galerijoje

Šiuolaikinio meno pasaulis neįsivaizduojamas be skaitmeninių technologijų, informacijos bei  komunikacijos priemonių, kurios veikia ir istoriškai susiklosčiusias dailės šakas (pavyzdžiui, tapybą, grafiką). Unikali masinės kultūros įvaizdžių, dabarties meninių ir techninių raiškos galimybių jungtis įgalina menininką drąsiai balansuoti tarp intuityvių ir racionalių kūrybos erdvių. Tai atveria naujas galimybes skleistis menininkų fantazijai, žvelgti į šiuolaikinius meno procesus plačiau, įvairiau ir originaliau.

Parodos kuratorius Linas Liandzbergis savo kūryboje seniai peržengė stereotipines tapybos ribas. Galbūt tuo galėtume aiškinti jo norą burti šiuolaikiškai mąstančius menininkus, kurių darbuose dominuoja skirtingų medijų – žiniasklaidos, video, foto, skaitmeninių technologijų etc. – inspiruoti vaizdiniai.

Šįkart pristatoma vienuolikos skirtingo braižo menininkų kūryba. Dauguma jų sąlygiškai atspindi šiuolaikinės lietuvių tapybos sklaidą. Aistės Kirvelytės lyrinių nostalgiškų nuotaikų prisodrintuose kūriniuose ryški filmuoto ar fotografuoto vaizdo stilistika. Vytautas Tomaševičius, derindamas tapybines ir grafines raiškos priemones, kuria nerealios realybės kupinus paveikslus. Aistė Juškevičiūtė pasitelkia skaitmeninio vaizdo sandaros principus, drobėje tarsi kompiuterio ekrane išdidindama vaizdą iki spalvotų geometrinių plokštumų ritmikos. L. Liandzbergis operuoja griežta logiška skaitmeninio vaizdo struktūra, įprasmindamas ženklišką šmaikštaus dabarties siužeto intrigą. Skirtingos manieros Vytauto Vasiliūno darbai išsiskiria ypač ironišku požiūriu į save ar buitines situacijas, kurios kartais perauga į psichodelines vizijas. Dekoratyvūs, stilizuoti Andriaus Miežio kūriniai primena siurrealistines istorijas, prisodrintas aiškių kontūrų geometrinėmis formomis. Eglė Ridikaitė pasitelkdama didžiules aerozoliniais dažais purkšto vaizdo schemas priartėja prie konceptualios tapybos ženklų sistemos, kurią išplėtoja Orūnė Morkūnaitė kurdama fiktyvius virtualius brėžinius.

Ekspoziciją prasmingai papildo Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno kūriniai, kuriuose ryškūs masinės kultūros atspindžiai ir neopopmeno atgarsiai. L. Šalčiūtė subtiliai plėtoja moters vyrų pasaulyje tematiką, daugiasluoksnių asociacijų kupinas kompozicijas pripildydama lietuviško gyvenimo realijų nuotrupomis ir citatomis anglų kalba. K. Grigaliūnas kuria lakoniškesnius, lyg prasminė strėlė į žiūrovo atmintį stringančius, iš reklamų ir žiniasklaidos atkeliaujančius vaizdus, taikliai panaudodamas rastrinę manierą.

Didžiausias parodos atradimas – ukrainiečių menininko Aleksej Saj kūryba. Menininkas, panaudodamas Microsoft Excel programą, kurią dažniausiai naudojame buhalterinėje apskaitoje, sukuria absurdiškumo kupinas vizualias lenteles – fantastinio didmiesčio urbanistinius peizažus.

Nepaisant skirtingų inspiracijos šaltinių ir kūrybos braižo įvairovės, visų parodos dalyvių darbus, mano manymu, sieja dėmesys tikrovės daugiaprasmėms projekcijoms, antrinės realybės autentiškumui, intelektualios kūrybos paslaptingumui ir virtualumui.

Rita Mikučionytė