Dalinai užpelkinta. Nomedos ir Gedimino Urbonų paroda „Dalinai užpelkinta institucija" Nacionalinėje dailės galerijoje

Šiuolaikinis menas susiduria su giliomis struktūrinėmis kliūtimis. Tai, kas kadaise daugiausia buvo viešojo finansavimo reiškinys, perėjo į privačią sferą: finansavimo mechanizmai, kuriais grindžiama didžioji dalis menininkų darbų, reikalauja lengvai kiekybiškai įvertinamos socialinės svarbos bei įrodymų moksliniais tyrimais.

Šis paradoksas pats savaime nėra žalingas. Yra daugybė puikių projektų, paremtų pasinaudojant minėtomis galimybėmis. Vis dėlto turime pripažinti jo pasekmes visiems, kurie su tuo susiję – muziejams, kuratoriams, menininkams ir publikai.

Pamenu ilgą pokalbį su Gediminu prieš kelerius metus Venecijoje. Gal kokią valandą vaikščiojome po miestą, užsukdami tai į vieną, tai į kitą vakarėlį. Daugiausiai kalbėjomės mes su Gediminu, o Nomeda karts nuo karto įsiterpdavo su taiklia pastaba ar istorinio fakto patikslinimu. Diskutavome apie meno ir architektūros santykį, menininkų aplinkosauginę atsakomybę bei atotrūkį tarp šiuolaikinio meno demonstravimo ir jo pagrindinės žinutės efektyvumo.

Nomeda ir Gediminas Urbonai – Urbonas Studio – yra nepaprastai žavūs, daug nusimanantys ir motyvuoti kūrėjai. Jų charizma kviečia prisijungti prie jų judėjimo – dešimtmečius dedamų pastangų pasitelkti architektūrą ir meną tam, kad žmonija būtų paskatinta taisyti savo iš esmės išnaudojantį santykį su aplinka, pasirenkant savo kalbai pelkės temą.

„Dalinai užpelkinta institucija“ – Urbonas Studio intensyvios vidurio karjeros refleksija. Paroda, kurią Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje kuravo Lars Bang Larsen, yra kupina turinio, o daug žadanti įžanga išdidžiai pabrėžia jos paskirtį ir aktualumą.

Be šios parodos, pirmasis Nacionalinės dailės galerijos aukštas šią vasarą yra labai tuščias. Tai nieko naujo, tačiau tokia spartietiška muziejaus atmosfera nėra itin patraukli lankytojams.

Praėjus kelias tuščias erdves ir laiptines, pasirodo įžanginis tekstas ir iškabos. Priešais kieme yra kraštovaizdžio intervencija – pelkės modelis, atgabentas iš kito šalies regiono. Šie „pelkių mainai“, aprašyti giliame įžanginiame tekste, žada būti kontekstualiausia ir aktyviausia parodos dalis. Šiame aprašyme gausu papildomos informacijos, kalbama apie daugybę įvairiausių įvykių, kurie vyko toje vietoje, iš kurios buvo pasiskolinta ši pelkė. Prisipažinsiu, pirmą kartą skaitydamas apie šią parodą maniau, kad muziejuje ar aplink jį kūrėjai turbūt įrengs didelę, pusiau nuolatinę pelkių ekosistemą – kaip įdomu! Tačiau pasirodė, kad šis kūrinys buvo antraeilis, lyginant su pagrindine galerijos darbų kolekcija.

Tarp parodos įžangos, kūrinio kieme ir likusios parodos dalies nėra jokių nuorodų ar kito jungiamojo audinio. Galiausiai, išėjus pro kiemo duris į dešinę, atsiveria siaura anga, pro kurią galima žvilgtelėti į pagrindinę galeriją rūsyje.

Vaizdas viršuje man primena architektūros ekspozicijas ar bienales, kur formos panašesnės į šiuolaikinę skulptūrą ar instaliacijas, taip padidinant jų tariamą reikšmę. Iškart kilo asociacijų su Bruce Mau kūriniu „Massive Change“ („Masyvūs pokyčiai“), 2006 m. eksponuotu Čikagos Šiuolaikinio meno centre. Lankiausi šioje parodoje būdamas šviežiai iškeptas, šiek tiek naivus menų studentas, turintis senų siekių architektūros srityje. Mau kūrinys nebuvo toks kritiškas savo turiniu – jis jį pirmiausia pristatė kaip dizaino darbą, o ne meno kūrinį – ir galbūt net ne taip gerai, kaip tai, ką matome„Dalinai užpelkintoje institucijoje“. Vis dėlto prisimenu tą kūrinį kaip patrauklesnę parodą vien dėl jos komunikacijos ir kuravimo.

„Massive Change“ turėjo išpuoselėtą naratyvą. Žiūrovams teko apsvarstyti priežastis, pasekmes ir galimus sprendimus. Mau savo auditorijai pasiūlė konkrečius veiksmus, su kuriais jie galėtų atrasti ryšį ir imti siekti pokyčių. Jis pasidalino daugybe idėjų apie mobilumą, būstą ir socialinę ekonomiką. Taip, tai nebuvo toks didelis vaizduojamojo meno spektaklis, tačiau jame daug dėmesio skirta vartojamai kalbai – klimato ir aplinkos aktyvizmui kaip visuotiniam susirūpinimui, su kuriuo gali tapatintis, o ne izoliuotam intelektualizmui vizualiojo meno ir aukštosios kultūros ribose. Mau puikiai suprato savo turimos platformos galimybes ir nešamą atsakomybę.

„Dalinai užpelkinta institucija“perteikia panašias prieinamumo ir išradingumo pretenzijas. Patys Urbonai keliuose savo projektuose pabrėžia intriguojančias ateičių galimybes, tačiau parodos formatas sumenkina kūrinių potencialą paveikti pasaulį už muziejaus ribų.

Grįžus atgal į balkoną, greta į Urbonų parodą atsiveriančio vaizdo slepiasi mikrointervencija, sienos plyšys, atskleidžiantis mažytę grotą su nesufokusuotu vaizdo įrašu. Pavadinta „Pelkės intelektas“ (2018–2020), tai pati žaismingiausia ir džiaugsmingiausia parodos dalis, bandanti būti magiška ir netikėta. Tai miniatiūrinė geologinė diorama, kurios viduje – Paul Pfeiffer stiliaus spalvingų ir išsiliejusių kompiuterio sukurtų vaizdų projekcija. Kūrinys toks nedidukas, kad visai lengva jo nepastebėti. Kiek tolėliau esantys laiptai nuves jus į galerijos rūsį.

Apačioje guli dvi paprastos krūvos susegtų popierių – viena lietuviškų ir viena angliškų. Tai jūsų vienintelis kompasas, vedantis į priešais esančią klampynę. Kiekvienas kūrinys gavo vieną ar du puslapius su ekspoziciniais tekstais, panašiais į akademines santraukas, besibaigiančias kruopščiai sudarytais bendradarbių sąrašais ir nuorodomis. Dauguma mano surinktų detalių apie parodą buvo rastos šiame dokumente, o ne pačiame parodos pristatyme. Pavyzdžiui, vaizdo įrašo „Pelkės žvalgyba“, kurį galite pamatyti pirmiausiai, aprašymas paslėptas tik 21-ajame puslapyje.

Parodos gairių trūkumas sudaro nemenką iššūkį norint suprasti, kas čia vyksta. Po galeriją judėjau prieš laikrodžio rodyklę, jau įdėjęs nemažai pastangų bemėgindamas suprasti darbų eiliškumą. Vienintelė informacija – darbų pavadinimai, pritvirtinti ant išorinės sienos, tačiau ne visada šalia to, ką jie nurodo. Kūrinių išdėliojimas juos suliejo vieną su kitu, todėl buvo sunku vien tik intuityviai atskirti, kokie elementai priklauso kuriam kūriniui.

Pirmiausia dešinėje pamačiau darbą „Upė teka“ (2012 m.), tyrinėjantį upių naudojimą Oksforde (Jungtinė Karalystė) ir su tuo susijusį „Urbonas Studio“ pasiūlymą. Ant medžio pritvirtintoje video sienoje rodomi epizodinių interviu su žmonėmis, gyvenančiais ir dirbančiais prie upės, serija. Priešais – didžiulė „Medūzos-Lelijos“ projekcija, Urbonų pilotuotas vandens transporto priemonės prototipas, paleistas iš mobilaus Uosto. Kiekvienas neopreninis lelijos lapas plukdo žmogų, kuris patekęs lapo vidun pasineria į upę ir sustingsta drauge su vandeniu. Lapas atsiskiria nuo Uosto, ir žmogus dreifuoja negalėdamas valdyti savo judėjimo krypties, negalėdamas išlipti be pagalbos. Intriguoja tiek pati koncepcija, tiek ir gyva patirtis – tekste kūrinys pristatomas kaip nešiojama technologija, nors manau, kad iš tiesų jis išeina už šio termino ribų.

Iš visų projektų, šis yra labiausiai įgyvendinamas. Tai, ką jis siūlo – naują viešąją erdvę, pagamintą iš sintetinio audinio, apsaugančią nuo kylančio jūros lygio bei priartinančią žmoniją prie baigtinių Žemės išteklių – galutinai neįtikina. Palaikau projekto ketinimus, tačiau neaišku, kodėl šis pasiūlymas turėtų didelę įtaką sprendžiant pagrindines problemas, kurias atskleidžia su juo susiję tyrimai: besikeičiančią planetos topografiją ir naujų kolektyvinės urbanistikos vietų kūrimą. Taip pat konceptualiai neaišku, kodėl Urbonų pasirinktos medžiagos ir metodai yra tinkami tam darbui. Ar neoprenas naudojamas tik pirmajame koncepciniame projekte, iki kol atsiras pažangesnių biotechnologijų?

Keliaujant toliau, šalia kabančių projektorių, netvarkingose krūvelėse sumesti guli nesužymėti mikroorganizmų rezervuarai, atspausdinti gobelenai, kuriuose susimaišę pelkių nuorodos popkultūroje ir tyrimų duomenys, bei šūsnis vaizdinės dokumentacijos skaidrėse. Tokių krūvų galima rasti ir kitose galerijos vietose. Manau, jog iš auditorijos tikėtasi, jog ji pati keis skaidres ir ims tyrinėti šį archyvą. Jei iš tiesų taip, tada tą per sunku suprasti. Nesijaučiau skatinamas tai daryti.

Mano erdvės pojūtis yra geresnis nei vidutinis. Šioje vietoje, nors paroda ir atrodė logiška žiūrint iš paukščio skrydžio, pasimečiau. Kaip rasti kelią toliau? Kodėl tarp viršutinio aukšto elementų yra praraja, į kurią tiesiog sugrūsta pagrindinė galerija?

Toliau eksponuojama didelė šviesdėžės siena yra skirta „Grybų jėgainei“ (2017–2021 m.) – išplėstiniam darbui apie bioenergijos gamybą, panaudojant grybienos tinklus įprastiems mineralams apdoroti. Grafika graži, o idėja – didinga. Atsižvelgdamas į dabartines tendencijas, kūrinys iš naujo įsivaizduoja grybų metabolizmą kaip milžinišką išplitusią energijos ir jos atsargų valdymo sistemą. Nors ir buvo gražu, bet vien tik vaizdai man nelabai ką pasakė. Manau, kad šis kūrinys galėjo bendrajame parodos turinyje būti eksponuojamas kitokia proporcija. Tai puiki koncepcija, bet be lydinčio teksto nepajėgčiau suvokti menininkų siekių ir projekto apimties.

Šalia eksponuojama „Pelkių observatorija“ (2020 m.) – kelių dalių pašlovinimas durpynų vaidmeniui balansuojant anglies kiekį ir palaikant gyvybę visoje planetoje. Kūrinį sudaro pakabinta durpių konstrukcija, durpių kompozicija, įrengta ant grindų, krūva ir grafinės projekcijos. Viena dalis siūlo patirti kūrinį uosle (regis, kvepia viskas), o kita dalis atlieka likusias reprezentacines funkcijas. Kūrinys atrodo intelektualiai, bet šiame parodos pakete sutalpinta daug detalių, todėl jos atrodo pasikartojančios ir netvarkingos. Durpių reikšmė tvarumui neatsiskleidžia dėl formalių pasirinkimų. Kūrinys teigia liudijantis natūralius procesus, vykstančius be žmogaus įsikišimo. Nepaisant to, vienas durpynas buvo performuotas į žinduolių plaučių formą. Kita pelkės skulptūra buvo sudaryta iš tobulų kubelių.

Egzistuoja gerai dokumentuota devintajame dešimtmetyje nusiaubtų Škotijos durpynų istorija. Krizę sukėlė pasiturintys verslininkai ir įžymybės, kurie durpynuose sodino naujų, nevietinių medžių rūšių miškus – ir kaip patį save sveikinantį klimato apsaugos veiksmą, ir kaip mokestinių lengvatų mechanizmą. Šis abejotinos naudos veiksmas išlaisvino durpynuose sukauptą anglį. Tie patys durpynai šiuo metu yra brangiai ir sudėtingai atkūrinėjami, kad būtų panaikinta bent dalis tos ekologinės nelaimės, kurią sukėlė žmonijos noras keisti aplinką tam, kad jie pasijustų geriau. Urbonų projektas teigia, kad švenčia ir vertina pelkes, tačiau kyla klausimas – ką jis iš tiesų daro pelkei? Juk durpių kasimas iš jų kilmės vietos yra smurtinis veiksmas bei padaro žalą vardan kitų naudos. Apie šių žemių perkėlimo į galeriją pasekmes liko daug nutylėtų dalykų.

Tarp šio projekto ir „Jėgainės“ yra didelis kontrastas. Kūrinys „Pelkės observatorija“ reiškia džiugesį pelkėmis ir veikia kaip pelkių ambasadorius, apjungiantis didžiulį turinį, tačiau be aiškios naudos pelkei. „Grybų jėgainė“ genialiai apima visą sausumos biosferą. Tačiau iš ten nėra daug ko pasisemti, išskyrus aukštą meninį projekto lygį.

Gretimame kampe demonstruojamas interaktyvus video žaidimas „Suvalgyk mane“ (2020). Yra valdikliai ir didelis vertikalus ekranas. Vaizdinis žaidimo stilius primena ankstyvąją 80-ųjų ir 90-ųjų 3D grafiką. Tampate tam tikros rūšies atstovas, ir žaidimo rėmuose yra daug kitų tuščių daugiakampių, reprezentuojančių kitas rūšis, kurios gali jus suvalgyti. Jokių instrukcijų nėra. Mygtukų spaudymas ir krypties pasirinkimas nesuteikė daug kontrolės jausmo. Kurį laiką paeksperimentavau, ir, kai jau atrodė, kad buvau pakankamai daug kartų suvalgytas, nuėjau toliau.

Ant grindų aplink kabantį durpių plautį yra išsibarsčiusi QR kodo skulptūrų serija, sudaranti „Ekologinius monstrus“ (2019–2022). Kiekvienas kodas padeda užmegzti ryšį su išgalvota nežmogiška gyvybės forma, naudojant papildytąją realybę, perduodamą per jūsų išmaniojo telefono ekraną. Telefone vaizduojami įdomūs personažai. Atrodo, kad jie juda, kvėpuoja ir šoka galerijoje, nors QR kodai būtybes sukviečia po vieną, ne vienu metu, o paeiliui. Ekologiniai monstrai nesąveikauja vienas su kitu kaip „šešėlinė biosfera“, kaip teigiama tekste. Tai puikiai techniškai išpildytas darbas, kuris bendram parodos turiniui duoda nedaug.

Kitų projektų potencialas slypi moksle: kino instaliacija „TRANSmutacija“ (2018-2020) galbūt yra pats perspektyviausias visos parodos meno kūrinys. Pasirinkus šnipų trilerio kinematografinę formą su kosmoso botanikos ir tarprūšinės mokslinės fantastikos elementais, instaliacijoje keliami provokuojantys, neišspręsti klausimai. Ji rodoma per kelis ekranus blizgančiame bokšte, referuojančiame į orbitinę architektūrą, urbanistinį futurizmą ir pramoninį dizainą. Rodomos ištraukos iš, berods, XX a. vidurio Rytų Europos šnipų trilerių, taip pat kompiuteriu sugeneruotų mokslinės įrangos gaminių kadrai, lydimi grėsmingo įgarsinančio balso. Šis projektas yra dar vienas parodos segmentas, nusipelnęs daug daugiau dėmesio ir erdvės, kitaip nei daugybė pelkių ar kabantys mokykliniai projektoriai.

Parodos tonas yra technopozityvus, tikintis eksperimentais ir naujovėmis kaip konceptualiu įrankiu, leidžiančiu atkurti žmonių ir kompleksiškos gyvosios planetos, kurioje gyvena mūsų rūšys, simbiozę. Jis taip pat ir distopiškas, nes Urbonų tyrinėjimai signalizuoja apie predestinaciją: žmoniją būtinai nugalės besiplečianti pelkė. Arba taip jau įvyko.

Įspūdinga scenografija ir parodos pastatymas pagrindinėje galerijoje taip pat sujaukia atskirus jos elementus. Ji kviečia įsitraukti, tačiau nieko nepasiūlant atgal. Kiemo atskyrimas, įžanginis tekstas ir pagrindinė parodos dalis nėra pritaikyta lankytojui. Akivaizdu, kad trūksta kuratoriaus dėmesio svečiams: parodos eigos pristatymo, informacijos apie tai, su kokiais parodos elementais sąveikauti ir kokiu būdu. Pavyzdžiui, QR kodų pasirinkimas daro prielaidą, jog turite išmanųjį telefoną. Juos nuskaičius, gaunate nurodymą atsisiųsti ir įsirašyti nežinomą programėlę. Prieš įeidamas į parodą, norėčiau gauti informacijos apie šį reikalavimą. Skaidrių krūvos atrodo patraukliai, atvirai ir aiškiai. Tačiau nemačiau, kad kas nors kitas lankytųsi parodoje dvi dienas – išskyrus mane patį – ir vartytų lapus bei nagrinėtų tas duomenų krūvas.

Koks šios parodos kuratoriaus tikslas? Daug dėmesio skiriama moksliniais tyrimais grįsto meno komunikacijai. Kokį vaidmenį atlieka Nacionalinė dailės galerija? Ar jų vienintelė pareiga – rašyti šiuolaikinių lietuvių menininkų hagiografijas? Ar tai tik sienos ir grindys, tarp kurių galima sutalpinti bet kokį turinį? Muziejuje eksponuota mažai kas, labai mažai kas, išskyrus minėtą kolekciją viršuje, todėl pastate išbarstytas pristatymas dar labiau glumino. O būtų buvusi puiki galimybė padaryti ilgalaikį poveikį, paskelbti pareiškimą apie tai, kodėl tokio pobūdžio darbai turėtų pasiekti ne tik žinovus, bei tai, kad valstybinis muziejus gali palaikyti ir įgyvendinti tokio tipo projektus.

Parodos pavadinimas sufleruoja bent dalinį įstaigos užpelkinimą. Esu įsitikinęs, kad ten nėra jokios pelkės, išskyrus biurokratinę. Šio muziejaus užpelkinimas geriausiu atveju gali būti tik dalinis. Nacionalinei dailės galerijai šis projektas neneša jokių pasekmių, nesudaro jokio realaus įsipareigojimo išsaugoti pelkę ar skirti lėšų pelkių apsaugai. Jiems tai tik dar viena vizualiojo meno paroda, po kurios kaip visada eis kita paroda.

Nacionalinė galerija yra įsikūrusi ant Neries upės kranto – buvusioje pelkėje – tad labai keista, jog ji ignoruoja savo artimiausią aplinką, ir kliaunasi tolimomis nuorodomis. Parodos tekstai pristato ateities institucijas kaip politinius subjektus, pavyzdžiui, ekosistemas. Bet parodos pristatymas šio teiginio beveik nepatvirtina. Pavyzdinis kiemo pelkės sodas tik pasiskolintas. Kas liks po to?

„Dalinai užpelkinta institucija“ pristato patrauklius, aktualius patyrusių aukšto lygio menininkų kūrinius. Tai reikalauja gilesnio įsitraukimo nei vien tik vizualinė patirtis. Esu įsitikinęs, kad Urbonai tą puikiai supranta ir trokšta, kad jų darbai būtų reprezentuoti geriau. Manau, jog jie tikrai pasiūlė pelkę kieme kaip būdą pagyvinti parodą ir išvengti to, kad ji netaptų paprasčiausia retrospektyva. Kažkas vis dėlto sukliudė parodai būti geresne.

Kai intelektualaus meno demonstravimui trūksta darnos, o pristatymo mastas veikia kaip jėgos daugiklis, man iškyla rimtų klausimų. Problema čia yra pamatinė. Neutralizuota balto kubo paroda tokiai krizei yra tik anachronizmas. Kodėl Nacionalinė dailės galerija nepasinaudoja šia galimybe ir neapsiima vadovauti kovai, užuot tiesiog pakabinusi Urbonų vėliavą kaip tuščią solidarumo simbolį?

Ko iš publikos tikisi ir ko kviečiasi ši paroda? Ji atrodo nepriklausoma nuo žiūrovų, šaltai vertina jų interpretacijas ar pritarimą, įvilkta į tokį skubų rūbą. Ką darome su šia informacija? Ar mūsų prašoma tik filosofiškai mąstyti apie išsiliejusias ribas tarp gamtos, kultūros, meno ir mokslo? Ar mums reikia gėrėtis Urbonų kūrybos platumu ir gyliu? Kas skatina mus išeiti į pasaulį ir elgtis panašiai?

Scenarijaus „pelkiškumas“ galėtų būti apskaičiuotas pasirinkimas, simbiozė su turiniu. Jei tikslas toks ir buvo, kokia to paskirtis? Pelkė vardan pelkės?

Šią parodą, kaip ir daugumą didelio masto institucinių projektų, remia ilgas prisidėjusių partnerių sąrašas. Šiuolaikinio meno finansavimo mechanizmai, sukurti remiantis sezoniniais kvietimais, kurie duoda tik trumparegiškus paviršiaus lygmens rezultatus, yra visiškai netinkami aplinkosaugos ar socialinėms temoms, kurioms jie skirti, spręsti. Pokyčių neįmanoma įvertinti per vieną biudžeto ciklą. Sisteminiai ir ekosisteminiai pokyčiai trunka dešimtmečius.

Taip, šie finansiniai suvaržymai galioja visiems meno profesionalams. Ši paroda galėjo tapti galimybe parodyti kelią pirmyn. Lyginant su kitomis šalimis, tokia institucija kaip Nacionalinė dailės galerija galėtų paskatinti kolektyvinę valią nacionalinėje meno administracijoje ir nubrėžti naują kelią aktualiems projektams, kurie apimtų ilgesnį laiko tarpą nei ateinančius šešis mėnesius. Dauguma institucijų vis dar paklūsta tokio tipo imitacijoms, kaip ir visuotinai priimtina.

Kaltė krenta institucijai, kuri, atrodo, yra iš esmės priešinga pasirodymo intencijai ir temai, ir galbūt kuratoriui, kuris, atrodo, nepaisė fakto, kad dauguma parodos lankytojų nenumanys šių menininkų kūrybinės patirties. Galiu tik spėti, kad muziejui nerūpi nei jų parodų temos, nei kaip į jį žiūri ir vertina visuomenė.

Muziejai nebegali sau leisti likti neutraliais. Jie yra atskaitingi kaip ir bet kuris kitas viešasis subjektas, bei yra atsakingi prieš savo auditoriją. Tai nėra pramogų parkai, skirti piliečiams pasivažinėti istorijos, politikos ir kultūros kalneliais. Jie yra ginklų sandėliai ir iždai, su kuriais galima eiti į mūšį.

Vis dėlto galiu suprasti ir vertinti parodą tik tokią, kokia ji yra, o ne projektuoti tai, kas galėjo būti.

Urbonai yra profesionalūs pedagogai, talentingi ir patyrę kūrėjai. Jų kelis dešimtmečius trunkanti karjera priklauso nuo originalaus idėjų pateikimo, skatinančio studentus mokytis. Šie menininkai neša svarbią žinutę ir gali pasigirti įspūdingu atliktų tyrimų kiekiu. Prie šio projekto prisidėjusiųjų sąrašas ilgas ir įspūdingas. Parodos vieta yra prestižinė.

Nuviliantis pristatymas ir kontekstualizavimas sumenkina Urbonų apibendrintos kūrybinės praktikos poveikį. Kodėl ši tariama laimėjimų pelkė turi būti tokia sustingusi ir negyva?

Nomedos ir Gedimino Urbonų paroda „Dalinai užpelkinta institucija” veikė Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) iki rugsėjo 24 d.

Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė