Dalelių skilimas. Pasitikėjimo kūrimas

2020 m. spalio 25 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Paul Josephson, Tatiana Kasperski, Eglė Rindzevičiūtė, Andrei Stsiapanau

Straipsnis publikuojamas Vilniaus Šiuolaikinio meno centro parodos “Dalelių skilimas” kontekste

Nuo pat branduolinės eros pradžios penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje mokslininkai sukūrė įvairiausių energiją gaminančių branduolinių reaktorių tipų: aktyvuojamų tiek greitaisiais tiek lėtaisiais neutronais; naudojančių uraną, plutonį ir torį; aušinamų vandeniu, skystais sunkiaisiais metalais bei kitomis medžiagomis; kompaktiškų ir gigantiškų; o taip pat mobilių ir netgi nešiojamų. Visų jų tikslas – generuoti šilumos ir elektros energiją saugiai ir pigiai, ar bent jau pigiau nei kiti energijos šaltiniai: anglis, nafta ir dujos, o taip pat vandens, vėjo ir saulės energija. Tačiau projektuojant reaktorius atsižvelgiama ne tik į išlaidų ir saugumo klausimus, bet ir į mažiau žinomas aplinkybes, tokias kaip nacionalinės inžinerijos kultūra ir tradicijos, įskaitant ir specialistų nuomonę apie tai, kaip visuomenė vertina gigantiškų energijos jėgainių naudojimą. Čia itin aktualus tampa visuomenės pasitikėjimo šia nauja technologija klausimas: jau virš 70 metų trunkanti jos eksploatavimo istorija nusėta tiek laimėjimais, tiek ir nesėkmėmis. Šiandien visi žinome, jog atominės energijos gamyboje avarijos yra neišvengiamos.

Pasitikėjimas, kaip ir švieži produktai, turi savo galiojimo datą. Tai tampa itin akivaizdu kai situacija ima vystytis ne pagal planą, kad ir koks jis bebūtų – geopolitinis (atspindintis šalies tikslus) ar kultūrinis (atsižvelgiantis į visuomenėje vyraujančias tradicijas, tikėjimus ir praktikas). Viena iš XX a. modernybės carakteristikų – visuotinai išaugęs pasitikėjimas mokslu. Tačiau mokslininkais/ekspertais pasitikima buvo ne visada. Tiesą sakant, į juos dažnai vis dar žiūrima skeptiškai, o jų darbas pripažįstamas nenoromis – pavyzdžiui, kaip kad gyventojų surašymo atvejais šiaurės vakarinėse Rusijos imperijos dalyse ar Prancūzijos okupuotame Alžyre, arba šiandien daugelyje šalių pasireiškiančio priešinimosi vakcinavimui atvejais.

Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu įvairių šalių piliečiai išsiugdė pasitikėjimą mokslininkais, kuris išliko net pastariesiems ėmus kurti cheminius, biologinius ir branduolinius ginklus. [1] Po to sekusio Šaltojo karo metu šį pasitikėjimą gerokai susilpnino tai, kad didžiosios branduolinės valstybės, besivaržydamos kuri įtikinamiau pademonstruos pasirengimą taikiam atomo panaudojimui, tuo pačiu teikė pirmenybę kariniams interesams. Galiausiai imtas kvestionuoti perdėtas pasitikėjimas kariniu-industriniu kompleksu bei imta viešai kalbėti apie tokius mokslinę bendruomenę sukrėtusius skandalus, kaip talidomido sukelti apsigimimai 5-ame deš. ir gamtos naikinimas chemikalais (pvz. Minamatos liga 5-ame deš.; Tylusis 1962-jų pavasaris; herbicidinio chemikalo Agent Orange naudojimas Vietnamo karo metu). Stanley’io Kubricko 1964 m. filmas “Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą” išjuokė branduolinių strategijų kūrėjus ir davė pradžią ištisam tokios kritikos žanrui. Šiuolaikinėje kinematografijoje taip pat kvestionuojama branduolinės energijos svarba esminių žmonių poreikių atžvilgiu. Štai Luco Bessono pramoginiame filme “Neįtikėtini Adelės Blank-Sek nuotykiai” (2010) matome, kaip prisikėlusi Egipto mumija – didžiam liudininikų nusivylimui – išdidžiai pareiškia esanti “branduolinis fizikas”. Tokiu būdu branduolinės energetikos inžinieriai turi projektuoti ne tik reaktorius, bet ir socialinius jų eksploatavimo kontekstus. Tačiau tai vis tik nesustabdo įvairiuose visuomenės sluoksniuose plintančio nepasitikėjimo tokiais mokslinės kompetencijos reikalaujančiais reiškiniais, kaip branduolinė energija.

Reaktoriai įrenginėjami (ar bent jau buvo bandyti įrengti) šalia pat tektoninių lūžių linijų (Kalifornijoje, Armėnijoje, Kryme, Japonijoje) būtent dėl aklo kliovimosi inžinerija ir manymo, jog piliečiai privalo patikėti tinkamiausių sprendimų paiešką techniniams ekspertams. Fundamentaliai nesaugūs RBMK tipo reaktoriai su teigiamu galios reaktyvumo koeficientu vis dar įrenginėjami todėl, kad nuolat stengiamasi statyti vis galingesnius įrenginius kurie, pageidautina, pajėgūs produkuoti plutonį. Tokie reaktoriai buvo įrengti ne tik Černobylije, bet ir Lietuvoje, o taip pat šalia Sankt Peterburgo bei kitose Rusijos vietose. Visame pasaulyje šiuo metu ekspoatuojama 450 tokių reaktorių. Juose trūksta adekvačių evakuacijos planų bei avarijos atvejui skirtų jodo atsargų aplinkiniams gyventojams. Tuo tarpu pati jų eksploatavimo kultūra paremta įsitikinimu, kad “avarija čia negali įvykti”. Apie “incidentų” ir “avarijų” mastą informuojanti INES sistema (International Nuclear and Radiological Event Scale; Tarptautinė branduolinių ir radiologinių įvykių skalė) buvo įtvirtinta tik 1990 m. – t.y., praėjus beveik keturiems dešimtmečiams nuo branduolinės eros pradžios. INES informuoja viso pasaulio gyventojus apie aplinkinėse teritorijose nutinkančius “įvykius”, tačiau ji funkcionuoja savanoriavimo principu. INES internetinėje svetainėje sakoma, jog “šia informavimo sistema nereikėtų kliautis avarijų atvejais”. Mokomieji pilnai kompiuterizuoti didelio mastelio simuliatoriai branduolinių reaktorių operatoriams imti kurti tik 9-ame deš., kuomet kompiuteriai pagaliau tapo pajėgūs realistiškai modeliuoti reaktoriuose vykstančius procesus. Iki tol neprognozuojamų įvykių modeliavimui reaktorių operatoriai turėjo kliautis ribota programine įranga ir savo pačių patirtimi.

“Dalelių skilimas”, Vytauto Volbeko grafinis dizainas; kadras iš Susanos Schuppli filmo “Įkalčių pėdsakais” (2016). Dainiaus Putino nuotrauka

Tiek netiesioginis, tiek atviras vengimas įtraukti visuomenę priimant sprendimus dėl reaktorių lokacijos ir įvertinant jų įrengimui bei eksploatavimui reikalingą saugumo lygį rodo, kad, bent jau iš pradžių, pasaulio “branduolinis isteblišmentas” nebuvo suinteresuotas pasitikėjimo visuomenėje skatinimu. Jie buvo įsitikinę, kad jų sistemos yra pakankamai saugios, o visuomenė bet kokiu atveju neva nepajėgi suprasti visų techninių klausimų, kad galėtų pilnavertiškai įsitraukti į jų nagrinėjimą. [2]

Tačiau 7-jame ir 8-jame dešimtmečiuose atviresnėse vakarų Europos valstybėse ir Jungtinėse Valstijose ir netgi autoritarinėse socialistinėse šalyse prasidėję protestai parodė, kad visuomenė yra itin susirūpinusi branduolinės energijos saugumu, aplinkosauginiu stabilumu ir politinėmis implikacijomis. Daugelis JAV kritikų ėmė kalbėti apie branduolinės energijos keliamą grėsmę aplinkai. Septintojo deš. protestai prieš reaktoriaus įrengimą Bodega Bay’juje (Kalifornija) ilgainiui išaugo į Abalone’o aljanso veiklą (1977–85) nukreiptą prieš Velnio kanjono (Diablo Canyon) branduolinės jėgainės statybą. Pastaroji vis tik buvo pastatyta, tačiau statyba atsiėjo itin brangiai ir po kelių metų buvo uždaryta. Čia reiktų paminėti ir Clamshell Alliance veiklą (8 deš. vid. – 10 deš.) nukreiptą prieš Seabrooko stotį Naujajame Hempšyre. Tokiu būdu Amerikoje susiformavo anti-branduolinis judėjimas, iškėlęs pasitikėjimo branduoline industrija problemą. [3] Be to, paviešinti JAV Atominės energetikos komisijos dokumentai atskleidė, jog saugumo sprendimai dažnai daromi ad hoc principu ir yra paremti pačios industrijos vertinimais (“reguliuojamieji reguliuoja”). [4] Štai Vokietijoje ir Prancūzijoje anti-branduolinės nuotaikos pasklido todėl, kad ten branduolinė energija imta asocijuoti su grėsme – tai industrija, kurios saugus eksploatavimas įmanomas tik autoritarinių ir policinių priemonių pagalba. Tokios pačios problemos inspiravo protestus Danijoje, Austrijoje bei kitose šalyse. [5] Sovietų Lietuvos mokslininkai dar 8-ame dešimtmetyje protestavo prieš sprendimą statyti šalyje Ignalinos atominę elektrinę ir kėlė radioaktyviųjų atliekų kontrolės klausimą. [6]

Pasitikėjimą žlugdė ne tik nedemokratinis branduolinės jėgainės lokacijos parinkimo procesas, bet ir avarijų gausa. Vienas pirmųjų tokių liūdnai pagarsėjusių incidentų – 1979 m. įvykęs dalinis reaktoriaus šerdies išsilydymas Trijų mylių salos elektrinėje (Three Mile Island NPP) Pensilvanijos valstijoje, JAV. Pasak oficialios avariją tyrusios Kemeny’io komisijos, incidentas atskleidė elektrinės operatorių atskaitomybės kultūros trūkumą. [7] Sovietų režimo negebėjimas informuoti gyventojų apie pavojų ir evakuoti nukentėjusiųjų net praėjus daugeliui dienų po 1986 m. įvykusios Černobylio avarijos taip pat smarkiai pakirto pasitikėjimą šia industrija ir inspiravo daugybę anti-branduolinių judėjimų visose socialistinėse šalyse. Po šių įvykių paaiškėjo, kad visuomenė itin mažai žino apie RBMK reaktorių saugumą. Tuo tarpu 2011 m. įvykusi Fukušimos avarija pribloškė net ir gerai informuotus piliečius: kodėl inžinieriai buvo taip užtikrinti, jog seismiškai pavojingoje ir tsunamiams neatsparioje zonoje pastatyta branduolinė jėgainė gali saugiai funkcionuoti?

Apie 2000-uosius metus branduolinis isteblišmentas visame pasaulyje pagaliau ėmė labiau komunikuoti su visuomene ir bandyti atkurti pasitikėjimą branduoline energija. Imti formuoti pilietiniai komitetai, visuomenės intervenciją įgalinančios teisinės sistemos, o taip pat gerai kadrais aprūpinti ir efektyviai valdomi informaciniai bei viešųjų ryšių centrai. Jų tikslas – aktyviai įtraukti visuomenę darant sprendimus dėl maždaug 250 tūkst. tonų itin radioaktyvių atliekų sukauptų viso pasaulio branduolinėse jėgainėse ir laikinose saugyklose. Nors tuo pačiu atliekų likimo klausimas svarstomas jau senokai, o sprendimas žada būti išties brangus ir neužtikrintas. Šios pasitikėjimą kuriančios iniciatyvos tapo labiau matomos pristatant planus naujoms branduolinėms jėgainėms ir radioaktyviųjų atliekų saugykloms.

Lietuva kurį laiką nešė sovietinio branduolinio komplekso palikimo naštą, tačiau šiandien šalyje išaugo nauja ekspertų karta. Po du dešimtmečius trukusių pastangų buvo išpildyta Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą sąlyga (2004): uždaryti du Ignalinos reaktoriai (atitinkamai 2004 ir 2009 m.). Netrukus 2007 m. buvo pateiktas pasiūlymas statyti naują branduolinę jėgainę su dviem 3200 megavatų pajėgumo pažangiaisiais verdančio vandens reaktoriais (ABWR) suprojektuotais Japonijos kompanijoje GE Hitachi. Šis pasiūlymas buvo apsvarstytas nacionaliniame 2012 m. referendume, kuriame dauguma nubalsavo prieš naująją elektrinę. Visuomenėje tokia gyventojų valios išraiška buvo sutikta kaip ilgai laukta demokratijos pergalė prieš techno-mokslininį planavimo principą ir neskaidrių grupių daromus sprendimus.

Daugelyje debatų buvo akcentuojama ne tiek ekonominė ir politinė siūlomos Lietuviškosios atominės elektrinės nauda, kiek reaktorių saugumas ir visuomenės pasitikėjimas. ABWR reaktorių šalininkai atkakliai tvirtino jog šie vadinamieji trečiosios kartos branduoliniai reaktoriai aprūpinti naujais saugaus dizaino sprendimais. ABWR reaktoriai buvo patobulinti po Fukušimos avarijos: juose įrengtas alternatyvus aušinančiojo vandens tiekimas avarijos atvejams. Tačiau kritikai pabrėžia jog, kaip ir daugelis reaktorių, ABWR turi nemažai kitų saugumo problemų panašių į tas, kurios sukėlė turbinos avarija Japonijos Hamaoka NPP jėgainėje. [9] Kritikai primygtinai tvirtina, jog šis projektas bei su jo saugumu ir ekonominiais iššūkiais ateinančioms kartoms susiję klausimai nebuvo pakankamai aptarti visuomenėje.

Augustas Serapinas, “Yelena and Vera”, 2020. Nuotrauka: Dainius Putinas

Branduolinių reaktorių saugumo klausimas tebekaitina besitęsiančius debatus Lietuvos žiniasklaidoje. Šalies visuomenė atidžiai seka procesus Baltarusijoje, kur Rusijos branduolinės energetikos kompanija Rosatom stato Astravo branduolinę elektrinę prie pat sienos su Lietuva. Elektrinės atidarymas numatytas 2021 metams. Astravo elektrinėje įrenginėjami rusiškieji VVER (Water-Water Energetic Reactor; Водо-водяной реактор) tipo reaktoriai – tai patobulinti standartiniai sovietų suspausto vandens reaktoriai (Pressurised Water Reactors; PWR). Po Černobylio avarijos įrengtos papildomos saugumo priemonės, tokios kaip šerdies gaudyklė. Reaktoriaus dugne įrengtos gaudyklės tikslas – avarijos atveju neleisti įvykti išsilydžiusio kuro nutekėjimui. Analogiškai pasaulyje itin populiariems PWR tipo reaktoriams, VVER reaktoriai yra populiariausi būtent Rusijoje. Palyginus su RBMK tipo reaktoriais, VVER yra saugesni, stabilesni ir, priešingai RBMK, daugelyje jų įrengta nutekėjimo sulaikymo struktūra – tai metalo arba betono apvalkalas, sulaikantis radioaktyviąsias medžiagas avarijos atveju. Tačiau šie bei daugelis kitų patobulinimų neįtikino Lietuvos žmonių Astravo elektrinės saugumu. Europos Sąjungos buvo paprašyta stebėti statybų projektą, kai tuo tarpu Lietuvoje imti kurti avarinės evakuacijos scenarijai. Tiesą sakant, Rosatom kompanija susidūrė su sunkumais ieškodama klientų VVER reaktoriams Europoje. Štai Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje reaktoriai jau buvo įrengti Sovietų Sąjungos laikais, tuo tarpu kitos šalys, tikėtina, atsisakė Rosatom reaktorių dėl problemų susijusių su jų remontu bei kuro tiekimo ir automatizuotos kontrolės sitemomis. Šiandieniniai Rosatom klientai – tai Turkija, Kinija, Bangladešas, Iranas, Egiptas ir Baltarusija.

Pagal 2019 m. balandžio–gegužės mėnesiais Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos atliktą viešosios nuomonės apklausą, 60% respondentų pasisakė už Astravo elektrinę, 26% pasisakė prieš, o 13% liko neapsisprendę. [10] Iš dalies tokią daugumos paramą galima paaiškinti prezidento Aleksandro Lukašenkos įsitikinimu, jog branduolinė energija yra modernumo ženklas ir tuo pačiu signalas, jog kad Černobylio avarija yra likusi praeityje. Tad tikėtina, jog visi pritariantys Lukašenkai tuo pačiu pritaria ir Astravo elektrinės statybai. Reiktų pažymėti, jog, siekdami užtikrinti savo pozicijas ir gyventojų paramą, lyderiai visame pasaulyje dažnai naudojasi technologiniais pasiekimais: čia galima paminėti Josifo Stalino oro ir jūrų ekspedicijas 4 dešimtmetyje; Franklino D. Roosvelto ir Jawaharlalo Nehru gigantiškų hidroelektrinių projektus; Johno F. Kennedy’žio 1961 m. išsakytą pažadą septintojo dešimtmečio pabaigoje išlaipinti žmogų mėnulyje; ir daugybę kitų pavyzdžių, kurių tikslas buvo išgauti sunkumus išgyvenančios visuomenės pasitikėjimą. Tačiau štai pasitikėjimas Lukašenka ėmė sparčiai smukti po 2020 rugpjūčio mėn. įvykusių prezidento rinkimų, kuomet visą šalį apėmė beprecedentė protestų banga. Ar tai reiškia, jog su šiais protestais dings ir parama naujosios branduolinės elektrinės projektui?

Astravo branduolinė elektrinė yra jungtinis Rusijos ir Baltarusijos projektas. Jo kūrime dalyvavo Jungtinio Baltarusijos energetikos ir branduolinių tyrimų instituto mokslininkai. Šalis tuo pačiu išplėtė savo inžinerines ir operatorių apmokymų programas. Kai kurių stebėtojų nuomone, didelis Rusijos inžinierių ir darbuotojų įnašas į Astravo projektą suponuoja visai šalia esančio Visagino scenarijų, kur 8-ame ir 9-ame deš. Rusija įkūrė Ignalinos elektrinės reaktorių darbo palaikymui skirtą specialistų koloniją.

Net jei šiuo metu ir atrodo, jog Baltarusija tapo pakankamai “kvalifikuota” palaikyti elektrinės funkcionavimą, ateityje ji bus atsakinga ir už šio funkcionavimo pasekmes – radioaktyviąsias atliekas – bei visas su saugumu ir pasitikėjimu susijusias problemas. Sekdama Ukrainos pavyzdžiu, Baltarusijos vyriausybė planuoja siųsti panaudotą branduolinį kurą (PBK) apdorojimui į Rusiją. Tačiau itin radioaktyvios atliekos po pakartotinio apdorojimo bus grąžintos atgal ir turės būti palaidotos kartu su kitomis radioaktyviosiomis atliekomis pagamintomis vyriausybės statomame reaktoriuje. Baltarusijos Branduolinių atliekų valdymo strategijoje sakoma, jog elektrine operuojanti organizacija privalo finansuoti radioaktyvių atliekų valdymą iš specialaus eksploatavimo nutraukimui skirto fondo. [11] Tai standartinis visame pasaulyje naudojamas modelis skirtas atliekų valdymo planavimui ateityje. Tačiau saugaus atliekų laidojimo kaštai dažnai sumenkinami ir yra nepakankamai pagrįsti. Tad čia išlieka pavojus, jog galiausiai radioaktyviųjų atliekų valdymo kaštus turės padengti ne Rosatom kompanija, o būtent Baltarusijos mokesčių mokėtojai ir vyriausybė.

Debatai apie branduolinės energijos politiką, patikimumą ir saugumą tiek Lietuvoje, tiek ir Baltarusijoje – o tai ypač svarbu svarstant Astravo elektrinės ateitį – suteikia itin svarbią galimybę kelti klausimus apie visuomenės mokslinį ir techninį išprusimą, o taip pat ir mokslininkų bei inžinierių supratimą apie platesnį socialinį ir politinį jų veiklos kontekstą bei atitinkamas viso to pasekmes. Kaip ir pats atomas, visuomenės pasitikėjimas ekspertais yra vientisas ir nedalomas tik iš pažiūros, ypač kuomet kalbama apie tokias stambaus masto technologijas kaip branduolinis reaktorius. Šie klausimai visad lieka skeptikų akiratyje. Pastaruoju metu pasitikėjimo stoką – o ir elementarų neraštingumą – demonstuoja net ir kai kurie liberalių demokratinių šalių lyderiai. Išties apmaudu, jog Donaldo Trumpo ir Boriso Johnsono prieš mokslininkus nukreiptos atakos beveik neturėjo jokios įtakos jų vyriausybių stabilumui, net ir turint omenyje nekompetetingas jų reakcijas į Covid-19 sukeltą globalinę pandemiją.

Kiekvienoje liberalioje demokratijoje politikų veiksmų kvestionavimas yra visuotinai pripažinta pilietinė teisė ir pareiga. Tuo tarpu teisė kvestionuoti techno-mokslinių infrastruktūrų saugumą nėra tokia pat savaime suprantama, nors viešai prieinamos istorinės ir politinės žinios apie branduolinę energiją mums ir suteikia pakankamą pagrindą tokių klausimų analizei. Populiarus HBO kompanijos miniserialas “Černobylis” (2019), kurio daugelis scenų buvo nufilmuotos Ignalinos atominėje elektrinėje, parodė iki tol nematytą įvykį: branduolinio reaktoriaus sprogimą ir jo tiesiogines pasekmes. Ten labai aiškiai pamatėme, koks iš tiesų sudėtingas padaras yra reaktorius su visais jo techniniais, organizaciniais, kultūriniais, socialiniais ir politiniais aspektais. O kur dar jo pomirtinis gyvenimas radioaktyvių atliekų kalno pavidalu. Tad belieka tikėtis, jog šie debatai tęsis toliau ir ves link labiau informuotos visuomenės.

Išnašos:

  1. Susan Linde, Rational Fog (Cambridge, MA: Harvard University Press, 2020).
  2. Brian Balogh, Chain Reaction: Expert Debate and Public Participation in American Commercial Nuclear Power, 1945-1975 (New York: Cambridge University Press, 1991).
  3. John Wills, Conservation Fallout: Nuclear Protest at Diablo Canyon (University of Nevada Press, 2006).
  4. AEC, The Safety of Nuclear Power Reactors (light water-cooled) and Related Facilities, WASH-1250 (Washington: AEC, July 1973).
  5. Astrid Kirchhof and Jan-Henrik Meyer, “Global Protest Against Nuclear Power. Transfer and Transnational Exchange in the 1970s and 1980s”, Historical Social Research, 39 (1), 2014, pp. 165 – 190.
  6. Andrei Stsiapanau, Lithuania: Short Country Report, HONEST, 2018.
  7. James Kemeny, et al., “The Need for Change: The Legacy of TMI” (Washington: The President’s Commission on The Accident at Three Mile Island, October 1979).
  8. Jane Dawson, Eco-Nationalism: Anti-Nuclear Activism and National Identity in Russia, Lithuania, and Ukraine (Durham: Duke University Press, 1996).
  9. Charles Digges, “Lithuanian polls suggest country opposed to new plans for nuclear reactor build: Hitachi remains optimistic,” Bellona, 2012 m. rugpjūčio 8 d., https://bellona.org/news/nuclear-issues/2012-08-lithuanian-polls-suggest-country-opposed-to-new-plans-for-nuclear-reactor-build-hitachi-remains-optimistic.
  10. Interfax-Zapad, “V Belarusi snizilos’ kolichestvo storonnikov stroitel’stva AES i iadernoy energetiki – opros,” 2020 m. sausio 21 d., https://interfax.by/news/policy/vnutrennyaya_politika/1270243/.
  11. Belta, “Pravitel’stvo utverdilo strategiiu obrashcheniia s otrabotavshim iadernym toplivom BelAES,” 2019 m. rugpjūčio 26 d., https://atom.belta.by/ru/belaes_ru/view/pravitelstvo-utverdilo-strategiju-obraschenija-s-otrabotavshim-jadernym-toplivom-belaes-10339/.

Paroda „Dalelių skilimas“ Šiuolaikinio meno centre ir Energetikos muziejuje, Vilniuje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *