Besistiebiantys miškai: jaunų dvasių simfonija skęstančios salos viduryje. Pokalbis apie Lietuvos paviljoną 18-ojoje tarptautinėje architektūros parodoje – „La Biennale Architettura 2023“ – Venecijoje

Kalbėti paprastai apie sudėtingus dalykus, liesti opias temas sugebant neužgauti nereikalingų natų – meistrystė, bet ši konstanta – niekam nieko naujo, ir nors rodos žinom tokią universalią tiesą, vis vien pasimetame nuolatiniuose bandymuose aiškinti save per kalbos riktų, galinių koridorių ir kaleidoskopų kreivabrėžiamus žemėlapius. Tačiau, jei kam pavyksta save paaiškinti gerai, tai – menininkams, dizaineriams ir architektams, kurie įveiklina mintis ir asmenines nuomones formos turinyje.

Meno žiūrovai yra įpratę matyti pavienius balsus kūriniuose, kalbančius apie jiems rūpinčias temas, tačiau šiame vis labiau besiplečiančiame spalvų, formų ir linijų pasaulyje egzistuoja ir milžiniško mąsto, neretai vieno balso arba jų panelės, sukuruotos parodos, t. y., bienalės, trienalės, kvadrienalės ir t.t. Ir Venecijos architektūros bienalė yra viena iš labiausiai laukiamų architektūros ir architektūrai (daugiau tarpdiscipliniškai jos formai, nei klasikinei) skirtų parodų, kurioje būtent tai ir vyksta – šios meno rūšies meistrai, žinovai, inovatoriai ir pionieriai susitelkia pasisakyti, diskutuoti ir įjungti auditoriją į pokalbį (kurio toną užduoda tų metų pagrindinis kuratorius). Lietuva šiais metais vykusioje bienalėje šalį atstovauti patikėjo „Vaikų miško paviljonui“, projektui kurio kuratoriai – Jurga Daubaraitė, Egija Inzule, Jonas Žukauskas, o komisaro poziciją užėmė – Ines Weizman. Ši, 18-oji architektūros paroda, kaip skelbia šaltiniai, buvo antroji labiausiai lankyta per visą bienalės egzistavimo laikotarpį, kurioje 64 nacionaliniai paviljonai ir papildomos programos sulaukė net 30,101 lankytojų (iš kurių, beje, 38 proc. buvo studentai arba jaunieji lankytojai). Tad apie tai kaip gimė „Vaikų miško paviljono“ projekto idėja, ką reiškia dalyvauti tokios reikšmės renginyje, koks yra kelių kuratorių darbo planas ir strategijos, kodėl vaikai tapo mūsų paviljono epicentru, bei kaip mąstyti apie mišką ir jo architektūrą, gali perskaityti šiame interviu.

Aistė Marija: Linkėjimai iš Roterdamo ir koks malonumas bei garbė su Jumis visais susipažinti! Nors ir per atstumą, naudojant internetą kaip ryšio priemonę, vis tiek malonu turėti ir tokią galimybę. Tiesą sakant, šis interviu mane ypač džiugina dėl kelių priežasčių, iš kurių viena – mano, kaip ekspertės, dalyvavimas „Lietuvos kultūros tarybos“ procedūroje renkant Lietuvos nacionalinį atstovą Venecijos architektūros bienalei. Jūsų projektas „Vaikų miško paviljonas“ man buvo išskirtinis, tas už kurį stovėjau visa galva, tad apsidžiaugiau, kai buvo pranešta, kad būtent Jūs atstovausite Lietuvai. Beje, girdėjau džiugių atsiliepimų apie patirtį aplankant šį paviljoną, ir tikrai didžiuojuosi visai pasiekimais bei pačių, kaip aistringų profesionalų indėliu. Taigi, manau, tai nustato mūsų pokalbio toną, nes jau lyg ir išsidaviau esanti gerbėja.

Pasigilinkime į smulkmenas – pranešime spaudai „Vaikų miško paviljonas“ apibūdinamas kaip „žaidimų peizažas, skirtas atkreipti dėmesį į savitą vaikų būdą stebėti, daryti išvadas, apibūdinti mišką, jį paaiškinti ir reikalauti agentiškumo jį formuojant.” Šį aprašymą skaičiau ne kartą, o dabar man įdomu sužinoti, kaip kilo tokio paviljono idėja ir kas įkvėpė jį sukurti.

Jonas: „Neringos miško architektūros“ projektas prasidėjo prieš trejus metus kaip miško, kaip sukonstruotos, infrastruktūros erdvės, atspindys. Atsižvelgiant į kultūros praktikų vaidmenį skleidžiant procesų įvairovę miško erdvėje platesnei visuomenei, projektas tapo viena iš vykdomų Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos programų. Kiekviena projekto iteracija įgauna naują formą, ir nesvarbu, ar tai būtų pastatas, rezidencijų programa, žaidimų peizažas eksponatas bendruomenei ar bendradarbiavimas, kurio rezultatas – leidinys. Lietuvos paviljono 18-ojoje tarptautinėje architektūros parodoje „La Biennale di Venezia 2023“ dizainas ir kuratorinė koncepcija atsirado iš mūsų apmąstymų, kaip reaguoti į bienalę apskritai, koks galėtų būti mūsų požiūris į buvimą ten? Idėja, kad galime iš tikrųjų perskaityti miško sudėtingumą, jo kompleksiškumą ir sluoksnius, labai siejasi su vaikais, su miško raštingumu, žiniomis, žaidimais, nelinijiniais metodais, kurie iš tikrųjų yra susiję su architektūra kaip priemone, leidžiančia perteikti miško intersekcionalumą. Kažkada, per mūsų kilusias diskusijas, atskriejo atsakymas, Egija, tu sakei: „o, gal skirkime tai vaikams“, ir pagalvojus apie ilgalaikius procesus miško erdvėje tapo aišku, kad toks bus mūsų požiūris į miško erdvę, kitaip tariant, paviljono formos suradimo procesas rodėsi neišvengiamai susijęs su idėja jį skirti vaikams.

Egija: Atsižvelgdami į bienalės kontekstą ir jos keliamus iššūkius, ieškojome tokio išeities taško ir požiūrio, kurie mums leistų toliau žengti toliau su jau esamu „Neringos miško architektūros“ projektu. Nenorėjome „įnešti“ kažko kas jau pagaminta, paruošta ar pasikliauti vien žiniomis, kurias jau esame įgiję per pastaruosius metus dirbdami su įvairių formų ir formatų „Neringos miško architektūros“ projektu. Vietoje to, siekėme kitokio darbo proceso su šiuo projektu, mesdami iššūkį sau ir bendruomenei, su kuria bendradarbiaujame, ir taip prisidėti prie bienalės, kurią suprantame, kaip platformą, skirtą dalintis įvairiomis idėjomis ir pasiūlymais atsakančiais į mūsų laikmečio klausimus.

Jurga: Iš esmės visi kažkada buvome vaikai ir, galvodami apie miškų ateitį, norėjome užmegzti ryšį su jaunąja karta. Mūsų sprendimai ir norai gali būti šiek nesavalaikiai, atsižvelgiant į tam tikras laiko linijas, tad sutelkdami dėmesį į vaikus, siekėme apžvelgti ilgalaikius miško procesus, kurie išsitęsia šimtus metų į ateitį. Buvo noras į šią koncepciją įtraukti naują auditoriją.

Aistė Marija: Patikslinu, žodis „vaikai“ paviljone nėra metaforiškas; jis naudojamas gana tiesiogiai. Man įdomu suprasti, kaip Jūs įveikėte galimą iššūkį dėl gana menko pačių vaikų lankomumo. Kuriant projektą, kurio pagrindinis dėmesys būtų skiriamas vaikų dalyvavimui, reikia atsižvelgti į tai, ypač turint omenyje Venecijos architektūros bienalės statusą, kad tradiciškai ji nepritraukia daug itin jaunų lankytojų, todėl įdomu tyrinėti Jūsų sprendimų priėmimo procesą, ypač iš pačių, kaip meno profesionalų ir tėvų perspektyvos. Kaip įveikėte vidinius rūpesčius, ar projektas pritrauks pakankamai vaikų?

Jonas: Sąmoningai reflektavome kaip galėtų atrodyti architektūros paroda, ypač kalbant apie erdvę, sukurtą vaikams. „Vaikų miško paviljonas“ sudarytas iš begalės medžiagų, formų ir spalvų, kurios nebūtinai primena su šiuolaikines žaidimų aikšteles Lietuvoje. Žaidimas su konvencijomis to, kas yra paroda, buvo bandymas dirbti atviriau. Čia dar nemokantieji skaityti raidžių, buvo kviečiami suprasti erdvę per taktilumą, per medžiagiškumą, liečiant paviršius ir artefaktus – per šį intuityvų taktiliškumą neišvengiamai atsiveria žaidimo idėja, anksčiau nei pagalvojus, jog tai skirta vaikams. Paviljonas buvo tarsi asamblėja, skirta atskleisti miško sluoksnius ir kompleksiškumą per kritinę žaidimo struktūrą. Instaliaciją lydėjo leidiniai, eksponatai ir filmas, kurių kiekvienas atvėrė tam tikrą žiniją.

Aistė Marija: Man smalsu, kokia yra sprendimo sieti projektą su vaikais genezė… Kyla klausimas, ar jau turite patirties projektuose, kuriuose dalyvauja vaikai? Ir ar teisingai suprantu, kad „Neringos miško architektūros“ projektas buvo tarsi atspirties taškas šiam siūlymui įtraukti į pasakojimą vaikus?

Egija: Prieš trejus metus, kai inicijavome diskusijas apie „Neringos miško architektūros“ projektą, pirmosios jo dalys buvo išleistos knygos – Monikos Kalinauskaitės „Miškas ir mažas“, kurį iliustravo Kotryna Žalpytė bei Kristupo Saboliaus „Slaptoji kerpių knyga“, iliustruota Aistės Ambrazevičiūtės – skirtos būtent vaikams. Tada mūsų visų bendradarbiavimo bendravardikliu tapo smalsumas mūsų įvairovei, įskaitant ir Jurgos anksčiau atliktus žaidimų aikštelių tyrimus. Svarbų vaidmenį čia suvaidino kritinės diskusijos apie viešąją erdvę ir jos tinkamumą skirtingoms kartoms, ypač Neringoje, kur ir vyksta projektas. Visi esame liudininkai, kaip per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir Baltijos šalyse esamos žaidimų aikštelės buvo išardytos ir pakeistos į identiškas, surenkamas. Ši transformacija, paženklinta saugos reikalavimus atitinkančiais projektais, iškėlė klausimų apie medžiagiškumą ir pamokas, ateities sprendimus priimantiems, kurios atsiskleidžia per žaidimą.

Aistė Marija: Dar šiek tiek pridėjus prie to, ką paminėjote, Egija, paskutinės trys ar keturios architektūros bienalės, atrodė gana pasikartojančios, ir nors atrodė, kad visi kontempliuoja pagrindines klimato problemas – kylantį vandens lygį, degančius miškus, oro taršą ir t.t. – man, kaip auditorijos daliai, bienalių turinys nepadarė jokio poveikio ir įspūdžio, o ir publika tiesiog nebuvo susidūrusi su niekuo panašaus į „Vaikų miško paviljoną“. Nepriklausomai nuo požiūrio, pati idėja yra gaivalinga ir gaivi, ir apie ją skaityti buvo tikrai įdomu. Ji, kaip ir jau įgyvendintas projektas, skatina susimąstyti ir verčia permąstyti esamą tikrovę. Projektas, net ir popieriuje, jautėsi apčiuopiamas ir transformuojantis. Itin suintrigavo Lietuvos ir Suomijos miškų ryšys. Kodėl Suomija?

Jurga: Įkvėpimas daugiausia kilo iš Jono ir mano patirties rezidentūroje prieš dvejus metus, Mustarindoje, esančioje Paljananvaara sengirėje Kainu regione, Suomijos šiaurėje. Ten susidūrėme su daugybe vykdomų edukacinių, meninių ir mokslinių tyrimų projektų. Tirdami Suomijos miškus supratome kiek daug Lietuva seka Suomijos pavyzdžiu valdant miškus kaip vertingą išteklių. Paviljonas buvo sukurtas atstovauti atskirai valstybei; ryšiai apie kuriuos kalbame peržengė nacionalines ribas ir sienas. Žiūrėti į šiaurę buvo prasminga, ypač atsižvelgiant į klimato kaitros poveikį, dėl kurio Lietuvoje kinta miškai ir medžių rūšys. Atrodė tikslinga plėsti dėmesį į šiaurę.

Vienas reikšmingas aspektas yra miškininkystės metodai, o reikšminga tyrimų sritis – Suomijoje vykstanti visuomeninė diskusija, kaip aktyviai visuomenė dalyvauja miško procesuose ir formuoja miškų ateitį. Numatome panašią miško reikšmės kaitą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur miško procesai yra mažiau industrializuoti, o istorinių įvykių, tarp jų ir sovietmečio, pėdsakai vis dar – matomi. Šalys reaguoja; rašomi miškų įstatymai, kyla diskusijos apie medžius miestuose ir plynus kirtimus Baltijos šalyse, tačiau visuomenės įsitraukimas ir susiskaldymas čia, pas mus, nėra toks ryškus kaip Suomijoje. Mums labai svarbu mokytis iš šių procesų ir kurti platformą diskusijoms, įtraukiant vaikus, mokslininkus ir įvairius ekspertus, dirbančius su mišku susijusiomis temomis šiose šalyse.

Jonas: Tiek paviljono, tiek ir „Neringos miško architektūros“ projekto kontekste siekiame suburti įvairias perspektyvas į mišką, skirtingus jo interpretavimo, darbo ir žiūrėjimo būdus. Svarbu pripažinti, kad kiekvienas su miškais susijęs asmuo turi skirtingą požiūrį. Yra ekstraktyvistų, kurie mato miškus kaip resursą, ir yra tokių, kurie laiko juos biologinės įvairovės erdve. Atskleidžiame mišką ne kaip gamtos erdvę, nes tai struktūra dėl kurios paskirties ir valdymo nuolat deramasi.

Jurga: Kalbame apie miško raštingumą, gebėjimą suprasti miško procesus.

Egija: Papildant Suomijos ir Lietuvos konteksto klausimus paminėčiau dar vieną aspektą – kultūrinį ir institucinį bendradarbiavimą, nes „Vaikų miško paviljone“ nagrinėjame du skirtingus miškus. Suomijoje tai sengirė ant Paljakanvaara kalvos kur įsikūrusi asociacija Mustarinda išvysčiusi kultūros praktikas dirbančias su aplinkiniu kontekstu ir ištekliais, o Lietuvoje – kita kultūros institucija – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, įsikūrusi žmonių sodintame miške, kuris, galimai tampa sengire. Neringos miškas pradėtas sodinti maždaug prieš 200 metų, infrastruktūrinė intervencija apželdinusi pustomas smėlio kopas miškais. Atsižvelgiant į šias skirtingas miškų tipologijas ir kultūros institucijų praktikas, projektas buvo sukurtas remiantis mūsų patirtimi dirbant ten ir (arba) susidūrus su jų metodais.

Aistė Marija: Projekte, kaip rašote spaudos tekste, „lydimi architektų, aplinkosaugos edukatorių, aktyvistų, menininkų ir miškininkų, vaikai buvo supažindinti su mąstymu apie mišką kaip apie derybomis formuojamą erdvę, kurioje nė vienas veikėjas neturi pagrindinio vaidmens“. Kodėl ši idėja buvo svarbi Jūsų komandai ir kokių įdomių duomenų ar įžvalgų pavyko išgauti projekto metu? Be to, galbūt galėtumėte skaitytojams, kurie yra mažiau susipažinę su medžiaga, išsamiau paaiškinti pasirinkimą bendradarbiauti su tokia įvairia auditorija ir paaiškinti savo tikslus, ypač atsižvelgiant į projekto tęsimą po bienalės?

Jonas: Mes, kaip projekto kuratoriai, suprantame, kad miškai ir apskritai aplinka išgyvena krizę. Siūlome architektūrą kaip priemonę sujungti visą tai naujais būdais. Paviljonas bienalėje nėra bandymas parašyti mokslinį darbą ar pasiūlyti politinę strategiją, jis daugiau skirtas sukurti vaizdą. Tokį vaizdą kuris yra aktyvus, ne reprezentacija, o brėžinys detalizuojantis, kaip iš naujo susieti žiniją, jautrumus ir atidumus, kaip sujungti dalykus.

Jurga: Tokio požiūrio pavyzdys matomas platformoms panaudotose medžiagose, gautose iš Neringos miškų. Mediena, kuri kitu atveju taptų biokuro drožlėmis, paverčiama lentomis. Manto Peteraičio sukurtos lazdos – tai senosios kalninės pušys, suteikiančios apčiuopiamą ryšį su miško laiko procesais. Paviljone žaidžiant, perskaitoma medienos rievėse įrašyta miško procesų chronologija.

Egija: Įvairioje aplinkos edukatorių, aktyvistų, menininkų, architektų ir miškininkų grupėje kiekvienas turi savitą miško erdvės aktualijų ir problemų sampratą. Dirbdami su „Vaikų miško paviljonu“ atidžiau pasigilinome į įvairius požiūrius, susijusius su ugdymo procesais miške Lietuvoje. Tarp jų – „Jaunieji miško bičiuliai“ – Lietuvos valstybinės miškų urėdijos ir jos aktyvaus Kretingos urėdijos skyriaus iniciatyva, kurioje užsiėmimus su vaikais veda medžių sodinimo specialistė Gražina Banienė. Yra skirtumas, ar šviečiamoji veikla vykdoma tų agentūrų, kurios domisi mišku kaip gavybos erdve, ar tų, kurios daugiausia dėmesio skiria miškui kaip biologinės įvairovės erdvei. Pastarąjį požiūrį kultivuoja aplinkos edukatorė Riitta (Nyyskä) Nykänen, bei tokie menininkai ir meno edukatoriai, kaip Tiina Arjukka Hirvonen, Michaela Casková, Robin Everett ar Mustarindos asociacijos nariai dalyvavę „Vaikų miško paviljone“ ir sukūrę „Miško tęstinumo darbų knygą“ (A Forest Continuum Workbook), kurią galima naudoti formaliojo ir neformalaus ugdymo aplinkoje. Čia pateikiami pasiūlymai veikloms su vaikais miškuose nagrinėjant miško procesus. Kalbant apie edukacines priemones, instaliacijoje yra tyrėjos Gabrielės Grigorjevaitės sukurta laiko linija, lyginanti pramoninių ir sengirių miškų laiką, taip pat ir atvejo studija dedikuota „Sengirės fondui“ Lietuvoje bei jų veiklai atrenkant sengirių miško žemės sklypus įsigyjimui ir išsaugojimui. Paviljonas Venecijoje, kaip edukacinė priemonė, buvo aktyvuotas pavasarį ir rudenį, kai juo naudojosi vietos mokyklų moksleivių grupės bei neformaliajame ugdyme dalyvaujantys pedagogai. Pavasarį Riitta (Nyyskä) Nykänen rengė seminarus mokyklų grupėms, taip pat mokytojams, kurie vėliau ir patys lankėsi paviljone.

Jonas: Miškų pramonė, klimato kaitra, keliančios grėsmę biologinei įvairovei, yra plati tema, mums svarbi „taikos sudarymo” galimybė, būdai kaip tuos dalykus sujungti. Kaip matyti biologinę įvairovę ne kaip aptvertą saugomose teritorijose, kaip dažnai būna Lietuvoje, kai negali patekti į gamtos rezervatus, kad žinotum, kas ten vyksta. Mūsų projektas bando pasiūlyti būdus, kur poliarizuoti požiūriai ir pozicijos susilieja, persidengia. Miške viskas keičiasi, rūšys prisitaiko prie naujų sąlygų, tačiau medienos pramonės ir klimato kaitimo įnešama nauja kaita yra tokia greita, kad rūšių įvairovė neturi galimybių prisitaikyti – naujų sąsajų ir jautrumo išryškinimas yra būtinas politikoje planuojant ilgalaikę ateitį.

Aistė Marija: Taigi, kiek projektas pasikeitė nuo pradinės koncepcijos, nurodytos Lietuvos kultūros tarybos konkursui pateiktame scenarijuje? Kadangi pirminiame pateikime perskaičiau pirminę idėją kartu su priedais, vizualizacijomis ir potencialių dalyvių sąrašu, dabar smalsu suprasti, ar laimėjus konkursą, ministerija ar taryba reikalauja, kad jis griežtai laikytųsi pateikto pasiūlymo, ir ar projektą lydėjo kažkokie reikšmingi pakeitimai, lyginant su pradine, rašytine jo koncepcija-versija?

Egija: Manau, kad „pakeitimai“ čia gali būti netinkamas veiksmažodis, nes tai, ką pasiūlėme, buvo konteineris, t. y., akyta schema, nurodanti kaip projektas vystysis metų trukmės kolaboratyvaus proceso metu. Turėdami prieš akis paviljoną, sukurtą bendradarbiaujant, esame be galo dėkingi visiems dalyviams, visiems, kurie prisidėjo prie projekto. Viso šio proceso metu iš pradžių apibrėžti elementai įgavo specifines formas. Naudojome medžiagas objektus ir idėjas sukauptas per trejus „Neringos miško architektūros“ rezidencijų metus ir kitas iteracijas, kurias papildė nauja produkcija „Vaikų miško paviljono“ produkcijos etape. Pavyzdžiui, kai kurios išankstinės idėjos tik ten įgavo galutinę formą.

Jurga: Žinoma, projekto autoriai buvo išsibarstę plačioje geografijoje, todėl vyko nemažai nuotolinių pokalbių. Kruopščiai planavome, kas kada atvyks į Nidą, ką įneš kiekvienas bendradarbis, o tolesnis bendradarbiavimo procesas vystėsi Nidoje. Tai buvo lankstus procesas be išankstinio scenarijaus, išskyrus turimos medžiagos ir erdvės apibrėžimą. Jonas kartu su Jurgiu Paškevičiumi, Antanu Gerliku ir Antonu Šramkovu žiemą dirbo projektuodami ir statydami platformas bei stoginę kurios sujungė kontribucijų įvairovę. Lygiagrečiai dirbome su dviem knygomis, keturiais plakatais ir informaciniais eksponatais.

Aistė Marija: Ar teisingai suprantu, kad tvyro viltis, jog „Vaikų miško paviljonas“ netaps vienkartiniu projektu? Gal galėtumėte pasidalinti savo siekiais dėl projekto, kai jis bus išardytas ir grąžintas, ir galbūt suinstaliuotas naujoje vietoje…

Jurga: Šiuo metu vyksta pokalbiai apie naują paviljono vietą. Iš pradžių Nidoje sukūrėme pilotinę paviljono versiją, ir pristatėme ją vietos bendruomenei, miškininkams, savivaldybei ir Nacionaliniam parkui – iš esmės visiems, kurie per pastaruosius metus dalyvavo „Neringos miško architektūros“ projekte, kaip ekskursijų vedliai ar padėjusieji mums ieškant būdų, siekiant įsigyti vietinės medienos, su kuria dirbome, kuri, beje, ir yra bienalės projekto centre. Pastaruosius metus daug diskutavome su Nacionaliniu parku ir miškininkais apie medienos panaudojimą, kuri kitu atveju taptų biokuru, statant paviljono žaidimų peizažą. Pristatydami instaliaciją Nidoje sulaukėme teigiamų atsiliepimų ir palaikymo, renginys pritraukė didelę dalį Kuršių Nerijos bendruomenės, ypač šeimų su vaikais. Siekiame, kad paviljonas, galbūt kiek kitokios komplektacijos, bet sugrįžtų į Neringos mišką, ir ten veiktų kaip miško klasė.

Aistė Marija: Grįžti prie ištakų – kokia skalsi ir graži koncepcija! Pakalbėkime apie Ines Weizman dalyvavimą projekte. Įdomu sužinoti, kaip ji tapo jo dalimi ir kokios buvo Weizman idėjos bei kokias pareigas ji prisiėmė šiame projekte.

Jurga: Kad būtų tam tikras kontekstas tenka pasakyti, kad mudu su Jonu, Ines pažįstame jau seniai, ir mūsų visų draugystė užsimezgė dar gyvenant Londone, kur ji buvo draugė, dėstytoja, įkvėpėja, suteikusia minčių daugybei projektų. Šis ryšys plėtojosi, įskaitant pagalbą tokiuose projektuose kaip „Disidentiškumas architektūroje“, kuomet 2013 m. pakvietėme Ines į Vilnių kartu kuruoti vieną iš „Architektūros fondo“ pokalbių ciklų. Ji padarė įtaką mums ne tik kaip architektė, bet ir kaip kūrėja, kuri iš naujo labai sklandžiai sujungia pedagogiką, istoriją ir architektūrą – ji buvo įkvepiantis pasirinkimas.

Jonas: Matėme Ines vaidmenį išgryninant projektą ne tik formaliąją „komisarės“ prasme, kurios vaidmuo buvo reikalauti aiškumo, atskaitingumo, atsakymų ir kryptingų pasiūlymų. Daugeliu atžvilgių ji veikė kaip architektūros „orakulas“, figūra, kuri mūsų manymu, šiame kontekste yra svarbi.

Jurga: Dirbdami su įvairiais miško „orakulais“, supratome, kad reikia architektūrinės perspektyvos.

Egija: Reikia pridėti, kad Ines – susipažinusi su projektu, Neringos miškais ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija kaip institucija, nes pastaruosius dvejus metus ji dalyvavo Nidos doktorantų mokykloje bei ne kartą viešėjo Nidoje.

Aistė Marija: Tuomet ji tikrai – neabejotinas pasirinkimas. Pasigilinkime į Jūsų trijų pareigas ir pareigybes. Neretai trijų komanda gali atrodyti kaip minia, tad kyla klausimas kaip pasiskirstėte užduotis? Ar visi buvote praktiški ir dirbote „vienaritmiškai“, ar visgi pasiskirstėte pareigų naštą?

Egija: Mūsų bendradarbiavimo ir kolektyvinio darbo apmąstymas yra nuolatinis procesas. Laikome save jaunu kolektyvu, nes treji su puse metų drauge – juk ne visas gyvenimas. Bendradarbiavimo sudėtingumas apima įvairias kompetencijas, kurias atsineša kiekvienas iš mūsų. Organiškai sukūrėme bendrą, komandinį požiūrį į dalykus, temas ir problemas, ir tas bendrumas mums tinka, tad kiekvienas iš mūsų gerai įsiklausome ir jaučiame savo kolektyvinio darbo kryptį bei ritmą.

Jurga: Drįsčiau teigti, kad mūsų darbo požiūris apima kalendoriaus ir užduočių sąrašus, kuriuos reikia įveikti, bei atitinkamą vaidmenų paskirstymą pagal galimybes. Tai – vaisingas bendradarbiavimas, kuris atsiremia į vienas kito supratimą.

Jonas: Tokio tipo darbinė, profesinė asamblėja mus atvedė prie unikalaus ir džiuginančio rezultato. Darbas su atskirais registrais ir naujų aspektų atradimas, ypač kuriant bendruomenes, nesvarbu, ar tai būtų bendradarbiai, rezidencijų dalyviai, ar tie, kurie tvarko technines, biurokratines, teorines ar rašymo užduotis, yra žavus ir atvirumo reikalaujantis procesas.

Aistė Marija: Atrodo, kad svarbiausia – sinergija kurią iš dalies sukuria bendra dinamika, leidžianti viskam klostytis natūraliai ir organiškai, ir, žinoma, įvardinamas „kalendoriaus metodas“ padidinantis produktyvumą bei efektyviai įveikiantis kliūtis. Dėkoju už išdėliotą paviljono idėją pirmuose dešimt klausimų. Dabar pasigilinkime į architektūrinį aspektą ir Jūsų požiūrį į jį.

Jonas: Šių metų bienalė, pavadinta „Ateities laboratorija“, įtraukė edukacinį aspektą. Bendroje kuruojamos bienalės parodos koncepcijoje Lesley Lokko aiškiai perkėlė Bienalės kuruotos parodos dėmesį nuo eurocentriškų architektūros praktikos perspektyvų link plataus Afrikos architektūros praktikų pristatymo. Atspindėdamas tokį įtraukų požiūrį, mūsų projektas yra bandymas suabejoti įprastu architektūros vaidmeniu ir joje vartojamais terminais, pavyzdžiui, sąmoningai susilaikėme nuo termino „tvarumas“, galvodami apie santykius miško erdvėje, kurie peržengia žmogaus interesus. Sąvoka „tvarumas“ atsirado tik G. Grigorjevaitės sudarytoje miško procesų laiko juostoje „Miško laikas“ (Forest Time), kur ji tvarumą įvardija kaip ekstravystinę praktiką, kuri į mišką žiūrima kaip į medienos šaltinį, atmetant biologinę įvairovę. Siūlydami suabejoti šiais terminais stengėmės būti sąmoningi. Jautėmės susilieję su bienalės koncepcija, nes visos šios sąvokos esamame kontekste yra kritiškai vertinamos, tarsi iš naujo sugalvojamos, permąstomos, perkalibruojamos ir „neišmoktos” ir „išmoktos iš naujo”; bienalė – tai taip pat savotiška minčių asamblėja, kurioje susitinka pasiūlymai; dalyvavimas ir buvimas bienalėje reiškia pokalbį.

Egija: Ieškodami erdvės, norėjome ir planavome „panardinti“ projektą į jau esamą viešą struktūrą Venecijoje. Iš pradžių aš asmeniškai norėjau bendradarbiauti su jau esama Venecijos infrastruktūra atsakinga už švietimą, tokia kaip „ludoteca“: žaidimų erdvė vaikams ir jaunimui beveik kiekviename Italijos mieste. Tačiau supratę, kad dauguma Venecijos erdvių yra susijusios su religinėmis organizacijomis, o tai reiškia, kad vadovaujamasi istoriškai sudėtinga darbotvarke su sunkia istorine kuprine, nukreipėme savo dėmesį kitur. Ko gero žvilgsnio fokusą pakeitė mūsų apsilankymas Andriaus Arutiuniano „Septyniuose bendruose dingimo keliuose“ (Seven Common Ways of Disappearing), tai 2022 m. šiuolaikinio meno bienalėje veikęs Armėnijos paviljonas, kuris buvo įgyvendintas pirmą kartą bienalei panaudotoje erdvėje. Pastaroji iš pradžių buvo butas, istoriškai apgyvendintas Arsenalle ugniagesių šeimų, toji erdvė buvo lyg „neapdorota“, gerąja prasme, kur pašalintos durys ir langai suteikė tarpinės erdvės įspūdį, čia ribos tarp vidaus ir išorės išsitrynė. Šis vaizdas tapo prasmingu atspirties tašku plėtojant instaliaciją, apmąstant, ką numatomos parodos trukmei reiškia lengvai publikai prieinama erdvė. Akivaizdu, kad į Venecijos temą per se, jos santykį su erdvėmis, naudojamomis bienalės paviljonams ir pačios bienalės miesto politiką, galime pasigilinti kitame interviu. Iš dalies šie klausimai buvo sprendžiami viešame pokalbyje, kurį rugsėjo mėnesį organizavome kartu su Latvijos, Estijos ir Austrijos paviljonų komandomis.

Jonas: Viena aišku – vietos pasirinkimas Venecijoje buvo labai svarbus. Siekėme kryžkelės, prisidėdami ir prie vietinio gyvenimo, ir prie bienalės. „Vaikų miško paviljonas“ buvo ne tik paroda, bet ir viešoji erdvė, į kurią galima patekti nemokamai. Paviljono vieta, šalia Arsenalo ir šurmuliuojančios gatvės, mus įkvėpė, nes siekėme sukurti specifinę instaliaciją, kuri atitiktų esamą žmonių srautą, norėjome matyti daugiau vietos gyventojų. Paviljonas buvo įrengtas Venecijos namo pirmame aukšte, sujungiant erdves nuo įėjimo iš gatvės iki išėjimo į kanalą. Instaliacija lyg „išplaukė“ pro langą, į kiemą, sukurdama dviprasmišką pusiau interjero, pusiau eksterjero įspūdį. Platformos kiemelyje, po specialiai joms sukonstruotu stogu, suformavo erdvę viešiems renginiams, tokiems kaip diskusijos ir skaitymai, bei edukaciniai užsiėmimai su vaikais. Visoje erdvėje „pasklido“ QR kodai, siejantys lankytojus su Nomedos ir Gedimino Urbonų sukurtoje papildytoje realybėje gyvenančiais ekomonstrais (Eco-Monsters). Na, ir paskutinis kambarys kanalo link buvo skirtas lėtesniam apmąstymui ir atsikvėpimui.

Jurga: Paskutinis, Jono minimas, kambarys su filmu apie Neringos ir Paljakaanvaara miškų dirbtuves, kurias sukūrėme kartu su Mustarindos asociacija (Tiina Arjukka Hirvonen, Michaela Casková, Robin Everett, Riitta (Nyyskä) Nykänen), kviečia lankytojus patirti sulėtėjusį laiką. Ignės Narbutaitės ypatingai sumontuotas keturiasdešimties minučių filmas buvo rodomas dviejuose ekranuose, kviečiant žiūrovus prisėsti, atsipalaiduoti ir įsitraukti į istorijas bei veiklas, vadovaujamas ir pasakojamas aplinkos edukatorės Riitta (Nyyskä) Nykänen miško aplinkų įvairovėje. Kambarys taip pat siūlė subtiliai paslėptas erdves ramiai žaisti vaikams, taip siekiant pabrėžti paviljono įtraukumą. Taip pat buvo įrengtas ir šešėlių žaidimų kambarys, užbaigiantis paviljono struktūrą kiek tamsia erdve apsupta plona medžio danga primenančia kokoną, kur ir buvo įrengtas vienas iš įprastų Mustarindos asociacijos organizuojamų užsiėmimų. Šiai paviljono daliai naudota mediena, ploni medienos sluoksniai, buvo išpjauti iš rąstų ir kol dar drėgni sukalti ant medienos tinklelio konstrukcijos suformuojant įtraukiančią tamsią erdvę. Šiems lakštams išdžiuvus susikūrė išvirkščia, tarsi būvojimo medžio viduje atmosfera. Ten esantys projektoriai didino piešinių siluetus ir lauko užsiėmimų metu miške rastus mažyčius daiktus: lapus, samanas, šakas, kerpes, pušų spyglius…

Aistė Marija: Smagu matyti, su kokia meile ir atida Jūs kalbate apie viską nuo reikšmingų aspektų iki smulkiausių smulkmenų!

Jurga: Mums patiko būti toje erdvėje, o iš paviljoną prižiūrinčių studentų girdėjome, kad tai buvo išties maloni erdvė leisti laiką. Stiprus medienos kvapas, šešėlių pilna erdvė sukūrė nepakartojamą atmosferą. Miško įspūdį papildė Tuomas Toivonen garso įrašai iš įvairių medienos reverberacijų, įskaitant ir retkarčiais girdimą genį. Tai buvo erdvinis patyrimas.

Aistė Marija: Pereikime prie kito klausimo. Kaip jau aptarėme, Jūs integravote kino instaliacijas, darbo stalus ir žaidimų konstrukcijas, kurdami architektūrinius elementus, kylančius iš įvairių idėjų. Atsižvelgiant į pačių ankstesnį darbą ir koordinavimą 2020 m., bei taikytus tyrimo metodus, sakykite, kaip sugalvojote tokį paviljono „kūną“, išpildymą, koks jis yra dabar? Ar anksčiau surinkti duomenys ir informacija turėjo didelės įtakos įvykusiems pasirinkimams?

Egija: Paviljono šerdimi tapo pastaruosius trejus metus vykę „Neringos miško architektūros“ projekto darbai. Tai apėmė daugybę pokalbių, kurie vienaip ar kitaip pasitvirtino, ir kuriuos laikome tebesitęsiančiais, nes, pirma, visi dirbame drauge ir, antra, prie tų diskusijų-projektų prisijungė tokia didžiulė, sudėtinga ir daugialypė bendruomenė. Pavyzdžiui G. Grigorjevaitė, kuri tapo viena pirmųjų rezidentų dalyvavusių „Neringos miško architektūros“ rezidencijų programoje prieš trejus metus Nidoje, ar dar 2021 m., Lietuvos kultūros instituto pakviesti Jurga ir Jonas redagavo pirmąjį leidinio „Kaip žurnalas“ (As a Journal) numerį „Miškas kaip žurnalas“ (Forest As a Journal), kuris sujungė daugelio pirmųjų rezidentūros programos dalyvių ir kitų praktikų. Tad Nidoje prasidėję pokalbiai tęsėsi kuriant paviljoną.

Jurga: Svarbu paminėti, kad G. Grigorjevaitės „Miško laiko“ (Forest Time) kortelės su tekstais ir schemomis, paaiškinančiomis miško procesus, buvo išdėstytos kaip laiko juosta per visą paviljono struktūrą, vingiuojančią per kambarius ir kiemą. Laiko linija persipynė su Gleivūnų sporomis „Slime Mold Spores“ – Aistės Ambrazevičiūtės kompiuteriu generuotų formų 3D atspaudais ir Manto Peteraičio „Kalninės pušies abėcėlės“ šakomis, sandūromis ir mazgais. Šis kūrinys tapo pagrindiniu visose vaikų veiklose, nes jis leido laisvai žaisti kuriant struktūrų sekas.

Jonas: Visas paviljonas – apie idėjų iškėlimą, vertimą į erdvę, kviečiant įeiti ir pasinerti į sluoksniavimą, kartografiją ir žiniją, kuri tam tikra prasme atsispindi kaip lyg bibliotekos, mokyklos klasės ar muziejų eksponatai eksperimentuoja atskleidžiant žinojimą. „Vaikų miško paviljonas“ tai bandymas atverti būdus atrasti, naršyti ir samprotauti įvairaus didžiulio ir sudėtingo miško temomis.

Egija: Pripažindami šio projekto tarpdiscipliniškumą, į miško erdvę patenkame per menininkų, per tyrėjų ir kitų praktikų darbus. Galbūt svarbu pabrėžti, kad instaliaciją ir visus jos elementus laikome miško procesų vertimais. Tai geriausiai paaiškintų tokie atvejai, kuomet pavyzdžiui, dydis arba mastelis (šis, beje, yra problemiškas terminas) instaliacijoje buvo perkeltas ir pakeistas nuo vadinamojo „natūralaus“. Visada pabrėžiame, kad visa kita, išskyrus filmą, rodantį tai, kas gali būti vadinama „įprastu“ miško erdvės įvaizdžiu, paviljone sudarė dekonstruoto ir iš naujo sukonstruoto bei sukomponuoto miško, kaip koliažo vaizdą. Kaip du pavyzdžius galima pateikti Aistės Ambrazevičiūtės ir Lauros Garbštienės darbus. Štai Aistės padidintos 3D gleivūnų sporų konstrukcijos, kurios tikroje miško erdvėje ar kitose vietose išnyksta aplinkoje ir yra nedidelės, paviljone buvo integruotos į minėtą lytėjimo, dimensiją, o Lauros avių ganymo miške istorijos ir avių vilnos „laumės” dažytos miško augalais tai – miško kraštovaizdžio ir ten vykstančių procesų vaizdas.

Aistė Marija: Vienas iš paskutinių klausimų… Šiame projekte turite įspūdingą dalyvių skaičių. Kyla klausimas, koks jų vaidmuo šiame projekte ir ar Jums, kaip kuratoriams, nebuvo per sudėtinga sukurti tokią programą ir numatyti kas galėtų su Jumis dirbti? Taip pat kaip pavyko susidirbti su įvairiais profesionalais, kurie prisijungė prie projekto?

Jurga: Prisimenu, kai pradėjome darbus, galvojome ar galime sukurti paprastą paviljoną, ką nors mažo ir veikiančio lyg įrankis. Stebiuosi kaip susiklojo procesas.

Aistė Marija: Na, panašu, kad susitvarkėte geriau, nei iš pradžių manėte!

Jurga: Gavosi vis tiek paprastai.

Jonas: Nepasakyčiau, kad autoriai-dalyviai turi „vaidmenis“ projekte, nes juk jie ir sukūrė šį projektą. Visi autoriai, dirbdami įvairiais registrais ir formomis, suformavo tokį sudėtingumo įvaizdį, kokį jį matome galutiniame rezultate – jie buvo tarpusavyje susiję, prisidėjo vienas prie kito. Pats instaliacijos kūrimas, jos sluoksniavimas yra erdvė ir procesas, kuriame jie visi konkrečiai ir susijungė. Filmas susijęs su garsu, garsas – su objektais, instaliacija – su laiko juostomis, ir, tam tikra prasme, šis susipynimas yra pokalbių, darbo ir santykių persipynimo pasekmė.

Egija: Be to, visi šiame procese buvo labai, labai mums kantrūs. Kai vienas procesas pradėdavo rutuliotis, mes buvo tie, kurie skyrėme laiko apmąstymams ir mokymuisi. Scenarijus buvo kuriamas kartu, žingsnis po žingsnio. Tai ne tik kantrybė, bet ir galimybė klausytis mūsų vertimų, išgirsti apmąstymų ir įvesties. Mums pasisekė ir esame dėkingi visiems, kurie drąsiai žengė į šį neapibrėžtą ir iš dalies sekinantį procesą.

Aistė Marija: Bet viskas pavyko, tad belieka sveikinti, nes komanda atrodo labai gerai. Kiekvienas iš jų yra savo srities profesionalas. Norėčiau Jūsų paprašyti kiekvieno atskirai, asmeniškai apibendrinti, apie ką yra šis paviljonas, šis projektas ir į ką jis orientuotas, įdomu, kaip Jūsų nuomonės skiriasi.

Jonas: Nenoriu supaprastinti.

Aistė Marija: Paprastumas yra gerai, paprasta – geriausia. Supaprastinimas ne visada yra neigiamas dalykas.

Jonas: Kompleksiškumas nėra komplikacija. Supaprastindami kalbėjimo turinį tarsi prarandame galimybę galvoti apie miško aplinkos kompleksiškumą, o tai – daugiamatė, ilgalaikė erdvė, miško vaizdas susidaro susijungiant daugybei projekcijų.

Egija: Tikėjomės, kad paviljonas, kaip edukacinė priemonė, suteiks prieigą prie šios sudėtingos, kompleksinės temos arba suteiks priėjimo tašką apie bendrai suprantamą aplinką, kurioje gyvename ir kuria esame apsupti. Tikimės jog projektu naudosis dalyvaujantieji ugdymo procesuose, priimantys aplinkotvarkos sprendimus. Idėja tokia, kad kai „Vaikų miško paviljonas“ grįš į Nidą, mišką valdančios agentūros ir plačioji visuomenė ras būdų, kaip šią medžiagą naudoti. Tai užduotis ateičiai.

Jonas: Taip pat nereikia pamiršti, kad instaliacija buvo skirta žmonėms skaityti miško procesus.

Jurga: Ne tik. Kai paviljono instaliacija sugrįš į mišką, ji grįš ir visiems kitiems miško gyventojams, nes tai neapdorota mediena. Pastarieji galės ją skaidyti toliau. Projektas – tai kvietimas praleisti laiką miške, tyloje apmąstant nuomones, poreikius, reikalavimus. Į tai reaguoti galime ir turime su pagarba.

Dalyvauja: Aistė Ambrazevičiūtė, Sengirės fondas, Gabrielė Grigorjevaitė, Laura Garbštienė, asociacija „Mustarinda“ (Tiina Arjukka Hirvonen, Michaela Casková, Robin Everett, Riitta (Nyyskä) Nykänen), Mantas Peteraitis, „Kūrybingumo mokykla“ (Kristupas Sabolius), „New Academy“ (Ikko Alaska, Nene Tsuboi, Tuomas Toivonen), „Urbonas Studio“ (Nomeda ir Gediminas Urbonai), Kornelija Žalpytė

Kuratoriai: Jurga Daubaraitė, Egija Inzule, Jonas Žukauskas

Paviljono komisarė: Ines Weizman

Architektūra: Jonas Žukauskas, bendradarbiaujant su Antanu Gerliku, Jurgiu Paškevičiumi, Antonu Šramkovu

Grafinis dizainas: Monika Janulevičiūtė

Plakato iliustracijos: Izadora Daubaraitė Žukauskaitė

Samanų kepurės ir skaros: Banan Vedro, „Circulation of Infernation“, „Doch“, Heorhii Hohatadze

Videografija: Eitvydas Doškus, Elis Hannikainen

Videomontažo režisūra: Ignė Narbutaitė

Apšvietimas: Martynas Kazimierėnas

Foto dokumentacija: Rasa Juškevičiūtė

Koordinavimas: Dovilė Lapinskaitė

Koordinavimas Venecijoje: Marco Scurati

Komunikacija: Stefanija Jokštytė, Anna Luise Schubert, Alexandra Bondarev

Tekstų vertimai ir kalbos redakcija: Alexandra Bondarev, Gemma Lloyd

Projekto asistentas: Vilius Vaitiekūnas

Paviljono priežiūra: Rugilė Akambakaitė, Magdalena Beliavska, Augusta Fišerytė, Aistė Gaidilionytė, Rimantas Giedra, Gustė Kripaitė, Marta Dorotėja Lekavičiūtė, Gabija Naikauskaitė, Viktorija Narbutaitė, Kamilė Vasiliauskaitė, Gabrielė Vrublevska

Buhalterinė apskaita: Rasa Bliakevič

Teisinės konsultantės: Neringa Savickė, Kotryna Volodkaitė

Organizuoja: „Neringos miško architektūra“

Įgyvendina: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija

Partneris: „Centre for Documentary Architecture“

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Neringos savivaldybė, Šiaurės šalių kultūros centras, Baltijos kultūros fondas

Ačiū: „Artnews.lt“, Gražinai Banienei, Adriano Berengo, Julijai Derenko, Gaetano di Gregorio, Aurorai Fondai, Laurai Gabrielaitytei-Kazulėnienei, Pranui Gudaičiui, Monikai Kalinauskaitei, dr. Mindaugui Lapelei, „Laguna nel Bicchiere – Le Vigne Ritrovate“, Marijai Olšauskaitei, Rimantei Paulauskaitei-Digaitienei ir dr. Ainiui Pivorui iš Sengirės fondo, Viktorijai Rybakovai, Mindaugui Survilai, Nidos girininkijai, Kretingos girininkijai ir Kuršių nerijos nacionaliniam parkui

Nidos meno kolonijos komandai: Milenai Černiakaitei, Vasilisai Filatovai, Albertai Globienei, Giedriui Globiui, Astai Jackutei, Daliai Jokūbauskaitei, Linai Košelevai, Aldonai Lankauskienei, Elenai Orlovienei, Daurai Polonskytei, Ieva Skauronei, Janai Ustymenko, Katerinai Vaseko ir Tetjanai Volosiuk

Visiems vaikams, pedagogams ir mokykloms, dalyvavusiems seminaruose Lietuvoje bei Suomijoje: Puolankajärvi bendrojo lavinimo mokyklai (Puolanka, FI), Hyrynsalmi bendrojo lavinimo mokyklai (Hyrynsalmi, FI), Neringos gimnazijai (Nida, LT), „Jauniesiems miško bičiuliams“ (Kretinga, LT), Baltupių progimnazijai (Vilnius, LT), Gerosios Vilties progimnazijai (Vilnius, LT), Emilijos Pliaterytės progimnazijai (Vilnius, LT), Pavilnio progimnazijai (Vilnius, LT), Sietuvos progimnazijai (Vilnius, LT), Simono Konarskio gimnazijai (Vilnius, LT), Simono Stanevičiaus progimnazijai (Vilnius, LT), Vasilijaus Kačialovo gimnazijai (Vilnius, LT), Vilniaus Sofijos Kovalevskajos progimnazijai (Vilnius, LT)

Vaikų miško paviljono publikacijos:
https://neringaforestarchitecture.lt/childrens-forest-pavilion-publications/