Author Archives: Ieva Sriebaliūtė

Straipsnio autorius:
Ieva Sriebaliūtė – politologė, baigusi politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir Švedijos Lundo Universitete įgijusi Europos politikos magistro laipsnį.

Įsivaizduojami Vakarai: Lietuva ir post-kolonialumas

Apie 1960-uosius, kai kolonializmas Jungtinėse Tautose įsitvirtino kaip savotiškas buzzword, Baltijos šalių politinių emigrantų aktyvistai ne kartą tarptautinės bendruomenės dėmesį į okupuotą regioną bandė atkreipti naudodami kolonializmo žodyną.

Pavyzdžiui, dar 1958-aisiais Lietuvos diplomato Vaclovo Sidzikausko tekste „Soviet colonialism: social and cultural aspects“ išsamiai pristatomi Sovietų režimo Lietuvoje kolonialiniai požymiai, įskaitant darbuotojų išnaudojimą ekonominiams tikslams, rusų kalbos priverstinį dominavimą, kultūros ir meno represiją. Šiandien Lietuvoje įprasta apie save galvoti kaip apie post-sovietinę šalį, tačiau ne tik šešiasdešimtųjų diplomatinis žodynas, bet ir tokie kultūriniai fenomenai kaip „euroremontas“ ar sužadėtuvės prekybos centre leidžia pamatyti, jog patiriame panašias tapatybines režimo pasekmes kaip ir tradicinės pokolonijinės visuomenės.

Pasak Baltijos šalių post-kolonializmo tyrėjos Epp Annus, nepaisant to, jog Baltijos šalys SSRS techniškai buvo okupuotos, o ne kolonizuotos, tarp režimo ir okupuotų šalių išsivystė iš esmės kolonijinis santykis.[1] Ji mini panašius tipinius kolonizavimo aspektus, kuriuos dar 1958-aisias išskyrė V. Sidzikauskas: išorės galios centro viršenybę, karinę ir ekonominę kontrolę, stiprią re-edukaciją bei kultūrinę priespaudą. Ši patirtis, ilgainiui prarandant viltį, kad režimas greitai žlugs ir emociškai prisitaikant, paliko sociokultūrines žymes formuodama pokolonijinėms visuomenėms būdingas hibridiškas tapatybes ir kompensacines imitavimo sistemas.[2]

Hibridiška tapatybė lemia kelialypį visuomenės balsą – vienu metu kalbama ir savuoju, ir perprodukuotu kolonizatoriaus balsu.[3] Tradiciškai post-kolonializmo studijose teigiama, kad antrasis balsas priklauso būtent kolonizatoriams, nes buvusiose Vakarų kolonijose jie dažnai laikyti kultūriškai viršesniais, tad pasąmoningai kopijuoti. Kaip pavyzdys, anot D. Ch. Moore, galėtų būti Indijos vyras, kalbantis britišku akcentu, knygų ir sporto pomėgiais primenantis neegzistuojantį anglų džentelmeną.[4]

Dėl pernelyg ilgą laiką negalėtos reikšti savojo kultūrinio identiteto, Baltijos šalių visuomenių tapatybė sovietmečiu taip pat hibridizavosi.[5] Čia slypi svarbus išskirtinumas: Lietuva, Latvija ir Estija, laikydamos savąją kultūrą pranašesne už kolonizatorės SSRS, pasąmoningai ėmė kopijuoti ir imituoti ne ją, o represyvaus režimo priešprieša laikytus Vakarus. Tik – negalėdama Vakarų pamatyti ir patirti – imitavo ne tokius, kokie jie iš tiesų buvo, o tokius, kokius įsivaizdavo.

Kaip pasakoja S. Boym, nutiko taip, kad, kol, pavyzdžiui, mūsų tėvai ar seneliai dainavo Bitlų dainas svajodami apie gyvenimą kaip Vakaruose, tuo pačiu metu, tuose pačiuose Vakaruose, nusivylę globalia politika ir kapitalizmu, Bitlų gerbėjai dainavo apie „sugrįžimą į SSRS“.[6] Sovietinių visuomenių įsivaizdavimai ir lūkesčiai Vakarams ne visuomet atitiko realybę, o neretai kurioziškai su ja prasilenkė.

Įsivaizduojamą vietą lengva romantizuoti – ji tampa tokia pažįstama, nes daug kartų apmąstyta, tad tokia artima, nors niekada nematyta. Vakarai – abstraktūs, tačiau ir tarsi ranka paliečiami, sovietmečiu buvo tiesiogiai susieti su išsilaisvinimo idėjomis ir alternatyvia tikrove, kurią svajota patirti. Įsivaizduojamų Vakarų konceptuali teorija, išvystyta A. Yurchak, kalba apie tai, kad Vakarai – tokie, kokie įsivaizduoti sovietmečio visuomenių – nepanašūs į nieką realaus ir egzistavo tik žmonių vaizduotėje.[7]

Vėlyvuoju sovietmečiu cirkuliavo jau ne tik diskursai, vizualūs ženklai, muzika, bet pamažu ir prekės, produktai, atspindintys įvairias Vakarų vizijas. Individualios laisvės idėjos dažnai sutapatintos su laisvoje rinkoje pasiekiamais daiktais ar gyvenimo būdu – džinsais, kramtomąja guma, apsilankymais restoranuose ar prekybos centruose. Todėl nenuostabu, kad SSRS žlugus, laisvos rinkos siūloma įvairovė ir praktikos tapo itin svarbios pagaliau bandant patirti įsivaizduotus Vakarus.

Priešingai nei svarstė A. Yurchak, manydamas, kad įsivaizduojami Vakarai išnyks, kai bus pagaliau patirti (t.y. po SSRS griūties), pasak O. Seliverstovos, jie tebeegzistuoja.[8] Iliuzijos ir vaizdiniai apie Vakarus, susiformavę dar sovietmečiu, šiandien bent iš dalies tebėra realizuojami per specifines konsumeristines praktikas.

Pagaliau susidūrus su laisva rinka kaip tiltu tarp laisvės idėjos ir materijos, dažnai gana naivūs įsivaizdavimai apie apčiuopiamą vakarietiškumą – maistą, rūbų ir interjero madas – tapo savotišku posovietinėms visuomenėms būdingu skoniu ir santykiu su vartotojiškumu.

„Svajonė tapo tikrove!“ – skelbė pirmojo McDonald‘s reklama Vilniuje. Devyniasdešimtaisiais prie duris atvėrusių greito maisto restoranų besidriekiančios eilės ir jų populiarumas lankytojų gausumu ir džiaugsmingumu galėjo priminti pilietinę akciją. Šiems restoranams priskirtos ne kasdienės, o pakilios ir šventiškos reikšmės. Taip pat išskirtinis simbolizmas lydėjo atsidariusius prekybos centrus, kurie posovietinėje Rytų Europoje ir Lietuvoje statyti ne užmiesčiuose, kaip įprasta Vakaruose, o pačiuose miestų centruose. Prekybos centrai netrukus tapo ir, panašu, tebėra ne tik kasdienio apsipirkimo vietomis, bet ir vienais svarbiausių šeimyninio laisvalaikio ir pasivaikščiojimų traukos centrų ar net vietomis iškilioms gyvenimo progoms kaip, pavyzdžiui, sužadėtuvėms.

Perteklinių reikšmių suteikimas greito maisto restoranams ar prekybos centrams atskleidžia Vakarų įsivaizdavimu paremtų konsumeristinių vertybių persipynimą su intymiomis asmeninėmis. Toks neorganiškas, tarsi sau prieštaraujantis dualumas indikuoja ne tik post-sovietinėms, bet ir post-kolonialioms visuomenėms būdingą tapatybių hibridiškumą.

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė knygoje „Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų. 100 vizijų. 1918 – 2018“ pastebi, jog sovietmečiu susiformavusių laisvės ir Vakarų iliuzijų materializavimas vyko ir devyniasdešimtųjų architektūroje. Pagaliau atsiradusi galimybė įsigyti privačios žemės, sąlyginai nebrangių statybinių medžiagų, noras tarsi atkurti prarastą laiką priartėjant prie įsivaizduotų vakarietiškų standartų lėmė staigų neįprastų, grandioziškų ir kone pilis primenančių gyvenamųjų namų kilimą.

Gerai pažįstamas „euroremonto“ interjero fenomenas taip pat gali būti laikomas tam tikru šiuolaikiniu įsivaizduojamų Vakarų tęsiniu.[9] Jis primena, kad, net ir pamačius bei patyrus, kaip iš tiesų atrodo Vakarai, bandymai juos atkartoti ne tik ne visada sėkmingi, bet ir kelia klausimą, kokius pokolonijinius slopintus troškimus ir projektuotus įvaizdžius jie slepia.

Įsivaizduojamų Vakarų tiesioginis ir netiesioginis imitavimas, užgimęs kaip kompensacinė sistema sovietmečio represijų metu, paliko pėdsaką Lietuvos visuomenės savivokoje. Tekste apžvelgti tik keli ir tik su konsumeristinėmis praktikomis susiję pavyzdžiai, tačiau jų yra kur kas daugiau, įvairesnių ir skirtingų savo gyliais.

Šio reiškinio interpretacija post-kolonializmo rėmuose leidžia sovietinę patirtį išplėsti ir priartinti globaliems diskursams apie represijomis slopintų kultūrų pasekmes šiandien. Kompensacinio elgesio bei jo suponuotų hibridiškų tapatybių peržiūra ir refleksija – sudėtingas pokolonijinių visuomenių sprendžiamas uždavinys, galiojantis ir mums. Belieka nepamiršti, kad po „euroremonto“ dažų sluoksniais slypi tikrieji paviršiai, kai tik būsime pasiruošę jų žymes ir įbrėžimus apžiūrėti dienos šviesoje.

[1] Annus, Epp. The Problem of Soviet Colonialism in the Baltics. Journal of Baltic Studies, 2012. 43:1, 21-45, DOI: 10.1080/01629778.2011.628551

[2] ibid

[3] Easthope, Anthony. Bhabha, hybridity and identity. Textual Practice, 1998. 12:2, 341-348, DOI: 10.1080/09502369808582312

[4] Moore, David Chioni. Is the Post- in Postcolonial the Post- in Post-Soviet? Toward a Global Postcolonial Critique. PMLA, Vol. 116, No. 1, Special Topic: Globalizing Literary Studies, 2005.

[5] ibid

[6] Boym, Svetlana. The Future of Nostalgia. Basic books, 2002.

[7] Yurchak, Alexei. Everything Was Forever, Until It Was No More: The Last Soviet Generation. Princeton University Press, 2005.

[8] Seliverstova, Oleksandra. Keeping alive the “Imaginary West” in post- Soviet countries. Journal of Contemporary Central and Eastern Europe, 2017. 25:1, 117-134, DOI: 10.1080/0965156X.2017.1345439

[9] ibid