Author Archives: Audrius Šimkūnas

Istorijos iš garso laukų

Kai kurie dalykai būna anapus logikos. Su kuprine ant pečių ir ausinėmis ant ausų vaikštau po mišką šalia pelkės. Naktimis čia suskrenda medžioti šikšnosparniai, tačiau diena – visiška garsų sinergija: tolumoje ūbauja baublys, o aukštai virš galvos griaudžia praskrendantis lėktuvas. Bent jau čia viskas atrodo žinoma ir pažįstama, kiekvienas keisčiau sutraškantis medis, kiekvienas urvas, kur kažkada vis mėginta įdėti mikrofonus su viltimi, kad jau dabar, jau dabar tai bus… Dažniausiai iš tų buvimų nebūna nieko. Kiekvienas garsas gali būti išgirstas, bet ne kiekvienas girdėjimas atneša garsumą. Anksčiau, kai tik pradėjau domėtis aplinkos garsais, spausdavau raudoną įrašymo mygtuką prie kiekvieno kupsto ar nendrės. Pareini namo, perkeli surinktą medžiagą į kompiuterį, klausai – hmmm, vietoje viskas buvo lyg ir įdomiau. Ir supranti, jog žemėlapis liks žemėlapiu, o žemė visada bus žeme. Bet, kaip jau sakiau, kai kurie dalykai yra anapus logikos. Todėl, kai tame pat miškelyje, brendant per krūmus, kur sveikesnis žmogus turbūt pabijotų ir koją statyti, sutinku du nepažįstamus vyrukus, seka toks trumpas ir prasmingas pokalbis.

– Sveiki, – sakau, nes reikia kažką sakyti.

– Labas, – sako, nes reikia kažką atsakyti.

Minutėlė tylos, o jau tada vieno iš jų klausimas:

– Tai kaip kimba?

Ką yra?

– // –

O kaip visa tai prasidėjo. Domėjimasis vietogarsiais, fonografija, akustine ekologija. Tiesiog kažkada visi buvome metalistai. Bent jau ideologine prasme labai ekstremalai. Netgi pramokome groti ir netgi sekėsi. Bene antrieji Lietuvoje išsileidome albumą užsienyje. Ir tada prasidėjo darbas – tam, kad judėtum kažkur toliau, tam, kad kažkam būtų linksmiau, privalai arti. Repeticijos pradžioje motyvuoja, bet po trijų metų, kaip ir meilė, tampa rutina. Mėgini viską paįvairinti tai vienais, tai kitais dalykais, imi groti kažką freeform, išsineši aparatus į šalia esančią sporto salę ir, naudodamasis jos natūraliais aidais, pradedi kurti naujus atlaidus. Taip, iš pasalos, gimsta „Sala“. Grupė, kolektyvas, garsinio performanso klounada. Kadangi ideologijos ir okultizmai liejasi per kraštus, greit susidėlioja tie magiški taškai, tarp kurių ir anapus jau pradeda kibirkščiuoti aukštos kūrybinės įtampos.

– // –

Kažkiek dirbau žurnalistu vietiniame laikraštpalaikyje, ten darbui davė senučiuką reporterinį „Sony“ diktofoną. Tokį su mažomis kasetėmis. Štai ir pradėjome įrašinėti gatvės, savo klaidžiojimų, ezoterinio terorizmo garsus. Kažkiek juos apdirbti, panardinti į aidus, lėtinti, greitinti, karpyti ir klijuoti… Šalia jau stovėjo Burroughsas ir Gysinas, iš kažkur dar priešinternetinėje eroje ištraukti „T.O.P.Y.“ garsiniai ir kitokie ritualai. Pora interviu su anglais „Coil“ ir naujas vardas – Austin Osman Spare. Kaip žaibas. Paslėpk intenciją, pakrauk simbolį, pamiršk ir paleisk gyventi. Šimtai sigilų su troškimais – pieštų, raižytų, įrašytų kaip garsas. Ankstyvoji „Sala“ tiek įrašuose, tiek gyvuose pasirodymuose tiesiog sproginėja magiškumais. Čia tas laikas, kai vartai šiek tiek prasiveria ir tu jau nori pro juos prasivesti visus. Ir tik gerokai vėliau ateina supratimas, kad nei išdalinsi, nei išsidalinsi. Taip, tarsi gyvatė Uroboras, ir kramsnoji savo uodegą.

– // –

Kažkokių aprūdijusių ūkinių-tarybinių padargų sąvartynas šalia apgriuvusių fermų. Temsta. Mikrofonai klausosi vėjo. Staiga raitelio be galvos greičiu net kaukdamas, spjaudydamas dūmais ir liepsna, prilekia mėlynas, be jokių numerių, traktorius „Belarus“. Iš jo iššoka ir truputį svirduliuodami artinasi du vietiniai gnomai ar kaubojai.

– Ko čia stovi, ko čia stovi?! – pradeda beveik isteriškai rėkti vienas. – Čia mano teritorija, dairaisi ką nupyzdint?! Ieškai ko?!

– Gal pirma reikia pasisveikinti? – sakau, galvoje greitai perkratydamas galimas strategijas: „Turėčiau su jais susitvarkyti, įkalę gi… jei kas, va guli geležinis strypas…“

Mažesnysis, bet, matyt, vyresnysis gnomas nerimsta:

– Ką čia veiki, mano teritorija, matai kelią, iki jo viskas mano! Supratai? Imi dviratį ir greit pyzdini!

– Kažkur parašyta, kad čia jūsų valdos?

– Nuo kelio viskas mano! Viskas! Ką čia veiki?!

– Sakyk, staigiai, nes gausi snukin! – pasirodo, antrasis gnomas irgi turi kalbos dovaną.

– Įrašinėju eksperimentinę muziką, – atsakau kiek galėdamas nuoširdžiai…

Menas visgi nugali. Išsiskyrėme beveik kaip draugai. Su rankų paspaudimais. Po du kartus. Būkim tolerantiški. Peace (bet be ginklo daugiau nebevažinėsiu).

– // –

Iš nebaigtų projektų esu labai užstrigęs su šiukšlynais. Buvo tokia graži idėja, susijusi su nelabai gražiais dalykais. Dažnai klaidžiojant po užmiestį ir gamtą tiesiog stebina, kiek žmogiškoji gyvulių rūšis po savęs palieka šiukšlių. Ir svarbiausia – kuo daugiau dairaisi, tuo matai jų daugiau. Jei keliukas veda kažkur į mišką ir yra šansas pravažiuoti automobiliu, tai galutiniame sustojime, laukymėje ar aikštelėje garantuotai bus kalnai vienkartinių kavos puodelių arba bent jau tokių pat praplėštų prezervatyvų pakelių. Dažniausiai pasiseka ir galima aptikti abu ingredientus. O priedo dar krūvelę šiukšlių maišų. Arba senų automobilių padangų kapinynus. Ateities archeologų džiaugsmui. Nebaigto projekto mintis buvo surinkti visokiausių šiukšlių garsus, padaryti iš jų kažką panašaus į muzikinę kompoziciją. Naudojau visus turimus mikrofonus. Dėjau juos į tuščius stiklinius butelius, įrašinėjau, kaip per stiklą skamba lietus, klijavau kontaktinius mikrofonus ant pakelėje rastų armatūros gabalų, nardinau hidrofonus į ežere paskandintas surūdijusias dažų skardines. Daug smarvės ir purvo. O garsas tai…nepurvinas. Be bjaurasties. Triukšmas yra triukšmas, ir triukšmas yra švarus. Gal grubus, gal aštrus, bet nėra šiukšlyno atstūmimo, kokio gali tikėtis. Ne viskas, kas yra negražu, yra negražu.

Kartais iškeliauju ieškoti garsų jau žinodamas kur ir jau tikėdamasis išgirsti tai, ką galvoju išgirsti. Dažniausiai tai kažkaip susieta su „mistišku“ fantazijų garsu. Kokia nors ypatinga vieta lyg ir turėtų daryti ypatingą įtaką garsui. Ypač „šventa“ vieta. Bažnyčios ar piliakalniai. Paslaptingi šaltiniai ar stebuklingi akmenys. Ir štai tokia paprasta statistika: trys ketvirtadaliai tų vietų garso požiūriu yra mažiau įdomios už smirdantį sąvartyną. Tiek ir to šventumo. Tiek pat, kiek ir tikėjimo.

– // –

Neįveikiamas būties sunkumas ir nepadaryti įrašai. Islandija, šiauriniai fiordai, vasario mėnuo. Jau kai bus gerai, tai net drebulys krečia. Vienas iš svajonių kraštų. Va gal kokį trolį kaukiantį išgirsiu, ar šiaip akmenys ir uolos prabils. Jau kelionės autobusu į šiaurinius fiordus, kuriuose reziduojame, metu nusižiūrėjome tokį galingą tiltą. Iškart nusprendžiame: kai bus laisvo laiko – imsime. Iki jo nuo mūsų kaimelio kokie 7–8 kilometrai. Bent jau taip atrodė. Taigi, sveikam, vaikštančiam žmogui vieni niekai. Dvi dienas esame užimti, trečią prasideda pūga. Ką mes žinom apie islandiškas pūgas? Ai, kažkas kaip Lietuvoje, tik gal truputį smarkiau. Dar ir klimatas toks kitoks – kad ir žiema, bet nėra šalta. Naivumo pilnos kelnės. Dviese susirenkame įrašymo įrangą, apsivelkame terminius apatinius, striukes, kepures ir išeiname į lauką. Kaip ir suprantame, kad tie mūsų rekorderiai ir mikrofonai irgi juokingi tokiomis sąlygomis, bet – o gal…

Per pustymą priekyje matosi kokie penki metrai, tai kelias kaip ir niekur nedings. Nedingsta jis, kol išeiname iš savo kaimelio. Ten, atvirame lauke, jau prasideda baltų žieminių trolių karas. Skaldo ietimis, kuokomis, strėlėmis taip, kad einame nugaromis į priekį. Kitaip tiesiog neįmanoma – kiekviena snaigė rėžiasi į veidą pikiruojančio bombonešio greičiu. Aš jau suprantu, kad jeigu mes ir pasieksime tą tiltą, tokioje pūgoje tikrai nieko neįrašysime. Bet dar slenkame. Mūsų taip lengvai neišgąsdinsi. Pirmas perspėjimas lieka nesuprastas dėl savo netikėtumo: vėjas tiesiog pagriebia du suaugusius vyrus, pakelia ir nusviedžia į kelkraštį… Okatau! Sėdime ir kvatojame, o aplinkui siaučia baltas pragaras. Šiaip ne taip atsistojame ir vėl krabų poza stumiamės į priekį. Sveikas protas atsiranda tik po to, kai galingas audros šuoras paskraidina mus trečią kartą. Dar toliau nuo kelio. Tada jau pasidaro baisu. Kvailystė gali baigtis fatališkai. Namo grįžti lengviau – pavėjui. Ir nežinia, ką pagalvojo vietiniai, per langelius matydami dviejų idiotų siluetus pūgoje. Paskui pažiūrėjome žemėlapiuose – visgi buvome įveikę gerus 4 kilometrus. O iš Islandijos parsivežiau daugiau įspūdžių nei garsų. Nors ir jų yra – tik laukia, kur ir kada suskambėti.

– // –

Normalūs žmonės ir įtartini tipai. Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, vasario mėnesį, temstant, išsivarau iš rūsio dviratį ir apledijusiais keliukais traukiu pasivažinėti. Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, kartais pafotografuoju, dažniau pasiklausau keistesnių garsų – gal kas tiks vienam ar kitam projektui. Čia toks balansavimas tarp meno ir magijos. Normaliai numynęs nusprendžiu, jog laikas atsipūsti, išgerti arbatėlės ir paklausyti radijo. Nes trumpųjų bangų radijas yra dar vienas iš mano su garsu susijusių apsėdimų. Jeigu ta mūsų akustinė aplinka susideda iš skirtingų girdimų ar negirdimų sluoksnių, tai radijo eteris mano supratimu yra vienas iš jų. Šalia kažkokios užšalusių tvenkinių ir kanalų sistemos pasuku giliau į mišką. Viskas normalu – ir sniego yra, ir minti nebeišeina, todėl varausi dviratį per mišką ir ieškau normalios vietos atsipūtimui. Aha, va ir kirtimai. Šiek tiek atviriau, bet to ir reikia, nes kaip gi kitaip normaliai paklausysi normalaus radijo. Pastatau transporto priemonę, iš kuprinės išsitraukiu termosą ir kitas ryšio priemones. Normalūs žmonės pasakytų: gera. Aš irgi taip sakau. Beveik visiškai sutemo, garuoja arbata, trumpomis bangomis, tarp triukšmų kalbasi rusų radijo piratai, kviečia vienas kitą slapyvardžiais. Normalus normalaus žmogaus vakaras.

O va čia scenoje pasirodo įtartini tipai. Radijui tebebraškant tolumoje tarp medžių išvystu blyksinčią žibintuvėlio akį. Ir svarbiausia, ji nenumaldomai artėja. Ką tokiu atveju galvoja normalūs žmonės? Muštis reiks ar ne? Išjungiu radiją ir stebiu situaciją. Normaliai gi taip nebūna, kad miške, beveik naktį, klaidžiotų normalūs žmonės. Tai gali būti tik įtartini tipai. Labai įtartini. Du. Matau, kaip likus kokiems dešimčiai žingsnių iki manęs jie sustoja. Visgi irgi ryžto trūksta. Gerai. Sugniaužiu visą normalumą, pasiimu kuprinę, dviratį ir pats pajudu link jų. Geriausia gynyba yra puolimas, arba kovok prieš ugnį ugnimi. Oplia, paspaudžiu dvigubos dviračio priekinės lempos įjungimo mygtuką. Oplia, į įtartinus tipus žiebia šviesos kvantai ir liumenai. Oplia, sakau: „Labas vakaras“. Seneliukas su bobulyte turbūt pasijautė kaip Gestapo, Mossado, KGB ar net visų trijų sudėtų kartu tardymo kameroje. „Čia mane sekate?“ – neduodamas atsipūsti klausiu. Ir jau iš jų veidų išraiškų matau: pergalė. Normalus žmogus nugalėjo įtartinus tipus. Va taip. Blickrigas baigtas net neprasidėjęs. Nueidamas dar priduriu, kad minti per apsnigtą mišką beveik neįmanoma, taigi dviratį teks varyti.

Tiesa, dar nežinau, ką jie pagalvojo matydami juodai, pusiau kariškai apsirengusį, ausines užsidėjusį, su žiūronais ant kaklo ir rusiškus radijo signalus gaudantį normalų žmogų. Iki Štirlico turbūt pritrūko tik parašiuto ant nugaros.

– // –

Ir pabaigai. Jeigu kas paklaustų ar esi kada susapnavęs kažkokią muziką ar garsą, kurio niekada taip ir neišgirdai tikrovėje, pasakyčiau, kad taip. Čia buvo tais laikais, kai visi kalbėjo apie Kastanedą. Kiti gi ne tik skaitė ir kalbėjo, bet ir mėgino. Bent jau visokiausius triukus su valdomu sapnavimu ir panašiai. Kiekvienam savos salos. Viskas vyko pagal taisykles: sapne išvydau savo rankas, supratau, kad galiu kontroliuoti aplinką, pavaikščiojau pirmyn atgal per sieną ir… numiriau. Ir tuomet tas GARSAS. Bent jau maniau, kad tai garsas, ilgas, galingas, atšiaurus švino sunkumo drone. Tarsi siena, juodas ledas ar pats begalinis kosmosas. Iš mirties pabudau sapne – garsas tebesklido iš mano delnų.