Author Archives: Ignas Šatkauskas

Straipsnio autorius:
Ignas Šatkauskas domisi filosofijos santykiu su prigimtine, etnine kultūra, filosofiniais įvairių „čiabuvių“ pasaulėvaizdžių ir šamanizmo aspektais bei šiuolaikinės post-kolonialistinės antropologijos diskusija su dabartine filosofija. Be šių interesų, domina fenomenologinė filosofija, fenomenologinės perspektyvos ir dėmesio, fikcijos bei haliucinacijos problematika.

Filosofijos narcisizmas ir amerindinis perspektyvizmas

Šiame tekste trumpai pristatomas vienas naujausių ir originaliausių filosofinės perspektyvos sampratos išplėtojimų mūsų dienomis: tai Eduardo Viveiros de Castro filosofinėje antropologijoje formuluojama pozicija, pavadinta amerindiniu perspektyvizmu, kuriame autorius sėkmingai mėgina jungti Amazonės baseino genčių mitopoetinį pasaulėvaizdį su Vakarų metafizika.

Bendrais bruožais perspektyvos problema filosofijoje siejama su individo požiūrio tašku ir pastarojo santykiu su kitais požiūrio taškais. Perspektyvos samprata numato, kad esama „kitų“ perspektyvų, laiduojančių skirtingą pasaulio suvokimą, tad išsikristalizuoja klausimas apie perspektyvos pranašumą prieš kitas perspektyvas, apie jos atitikimą tikrovei ir, iš kitos pusės, apie perspektyvos reliatyvumą, priklausomybę nuo unikalios individo istorijos ir kultūrinės, socialinės terpės.

Filosofinė perspektyvos problematika Vakarų mąstyme formavosi palaipsniui: ši tema pateko į Platono filosofijos akiratį, į savo monadologinę filosofiją ją integravo Leibnizas, tačiau žymiausiai ją išplėtojo Nietzsche, pritaikydamas perspektyvos tematiką visos Vakarų filosofijos kritikai. Perspektyvos reliatyvumo pagrindu Nietzsche kritikavo Vakarų filosofijos pretenziją į universalų mąstymą. Taip formavosi vadinamojo perspektyvizmo filosofinė doktrina. Toliau perspektyvos problemą kėlė fenomenologija, postmodernizmas ir kitos šiuolaikinės mąstymo kryptys. Perspektyvos tema tampa ypač aktuali šiandien, ekologinių iššūkių ir migracijos krizės epochoje. Viveiros de Castro darbuose plėtojamas originalus perspektyvos tematikos permąstymas, kuriame, remiantis autochtoniška Amerindijos mitopoetika, užklausiamas Vakaruose nusistovėjęs perspektyvizmo ir reliatyvizmo tandemas: ar perspektyva gali būti mąstoma atsietai nuo jos sąlygotumo kultūriniuose kontekstuose? Kultūrų daugio numatomame vakarietiškame „multikultūralizme“, kuris pasižymi paskiros perspektyvos reliatyvizacija, Viveiros de Castro įžvelgia vienos kultūros, t. y. Vakarų, dominavimą, persiduodantį į filosofinius ir antropologinius bandymus suvokti „kitos“, „svetimos“, kultūros specifiką. Šias tendencijas Viveiros de Castro charakterizuoja Narcizo mito ir narcisizmo kontekstais.

Nors čia siekiame trumpai pristatyti filosofinę brazilų antropologo Eduardo Viveiros de Castro poziciją, pradėsime nuo kito garsaus antropologo – Bruno Latouro brėžiamo narcisistinio Vakarų žmogaus savivokos istorijos aspekto:

Prisiminkime klišę apie tris „narcisistines žaizdas“, išgarsintas Freudo, neapsieinant be šiokio tokio mazochizmo: pirmiausia Kopernikas, tada Darwinas ir galiausiai pats Freudas. Kaip tai regėjo Freudas, triskart iš eilės žmogaus arogancija buvo giliai įžeista mokslinių atradimų: pirmiausia Koperniko revoliucija išvarė žmones iš kosmoso centro; tada, dar giliau, Darwino evoliucija, kuri padarė žmones nuogų beždžionių rūšimi; ir galiausiai Freudo pasąmonė, kuri išstūmė žmogaus sąmonę iš centrinės pozicijos. (Latour 2017: 79)

Nesunku įžvelgti didesnės narcisizmo fabulos momentą, kai žeidžiama žmogaus arogancija iškviečia gynybines reakcijas, taip pat turinčias žymių atgarsių filosofijoje. Bene žymiausias pavyzdys – Imanuelis Kantas. Koperniko „įžeistas“ modernus subjektas Kanto filosofijoje užsidaro savyje, atrasdamas transcendentalinę plotmę, kurios atradimą įsivardija kaip Koperniko revoliucijos atitikmenį filosofijoje. Ši tendencija persiduoda į bene visas Kanto minties įtakotas Vakarų mąstymo kryptis. Pamėginsime šį užsidarymą savyje ir atsiskyrimą nuo gamtos Vakarų filosofijoje trumpai apsvarstyti Viveiros de Castro siūlomos alternatyvos – amerindinio perspektyvizmo kontekste, keliais būdais paryškindami narcisizmo aspektą.

Eduardo Viveiros de Castro savo veikale Kanibalų metafizika (2014) nagrinėja kitą, įsivaizduojamą, bet nerašytą savo tekstą „Antinarcizas“ (tai yra gana „narcisistiška“), išryškinantį filosofinės antropologijos mitinį atitikmenį – Narcizą.

Tad jei Edipas yra steigiamojo psichoanalizės mito protagonistas, mūsų knyga siūlo Narcizą kaip kandidatą į antropologijos šventąjį globėją ar globojančią dvasią, antropologijos, kuri (ypač jos vadinamoji „filosofinė“ versija) visuomet buvo pernelyg apnikta obsesijos nustatyti požymius ir kriterijus, kurie fundamentaliai skiria antropologijos diskurso subjektą nuo visko, kas jis nėra: juos (kas galų gale reiškia mus), nevakariečius, nemodernius, nežmogiškus. (Viveiros de Castro 2014: 43)

Filosofinė antropologija ir vidinis ją motyvuojantis postūmis vaizduojami spalvingame Narcizo mito kontekste: Narcizas artinasi prie upelio ne tam, kad jį pažintų, bet tam, kad gėrėtųsi savo paties atvaizdu. Viveiros de Castro regi to atitikmenį antropologijos prieigoje prie savo tyrimo objekto ir dabartinėje šios prieigos savivokoje: „Kas yra tai, ko kiti „neturi“, kas steigia juos kaip nevakariečius ir nemodernius?“ (Viveiros de Castro 2014: 43) Pastebima, kad dabartinė filosofija ir filosofinė antropologija ima save suvokti „kritiškai“, kaip besidominčią svetimomis kultūromis su pretekstu nustatyti tai, ko pastarosios neturi, bet ką turime mes, modernūs Vakarų žmonės, kas padaro jas nemodernias; čia Viveiros de Castro įžvelgia giluminį filosofinės antropologijos narcisizmą. Nuo to netolimas žingsnis iki modernios Vakarų filosofijos subjekto narcisizmo įžvalgos.

Tokia prieiga išduoda, kad iš tiesų, atvirai ar slapčia nuo savęs pačios yra apsėsta rūpesčio apsibrėžti savo inventorių, kurio primygtinis savinimasis, „turėjimo“ monopolijos obsesija, sudaro jos savivokos pagrindą: ką, kokius konceptualinius įrankius turi tik modernus Vakarų žmogus, kas skiria jį nuo „laukinio“, nuo gyvūno ir t. t. Kitos pakopos klausimas šioje trajektorijoje nejučia virsta ontologiniu: ką turi žmogus, ko neturi visa kita? Kas skiria žmogų nuo gamtos, nuo pasaulio? Šio klausimo kėlimas žymi modernios Vakarų filosofijos subjekto – žmogaus – narcisizmo kontūrus, pasireiškusius garsiais filosofiniais mėginimais įsteigti žmogaus atskyrimo nuo gamtos pagrindus, tokiais kaip Kanto, Hegelio, Heideggerio ir kitų filosofijose. Žmogaus atsiskyrimo nuo gamtos klausimą užduoda ir ekologinių iššūkių kontekste plačiau permąsto Viveiros de Castro ir Deborah Danowski veikalas Pasaulio pabaigos (2017). Tokiu būdu keliomis (tarpkultūrinių santykių, ekologine ir ontologine) pakopomis ryškinamas modernaus Vakarų žmogaus narcisizmas.

Iš to išplaukia kita Viveiros de Castro įžvalga, žyminti vieną iš narcisistiškos laikysenos pasekmių: „Būtent klausimas, kas skiria mus nuo kitų – ir čia maža skirtumo, kas tie kiti, nes kas iš tiesų svarbu, esame „mes“ – jau iš anksto yra atsakymas.“ (Viveiros de Castro 2014: 44)

Paskutinis iš Kanto įvardytų svarbiausių filosofijos klausimų – kas yra žmogus? Pastarosios Viveiros de Castro įžvalgos detalizuoja šį klausimą, jame ryškindamos skirtumo tarp žmogaus ir gamtos apibrėžimo keblumus: šio klausimo reikšmės lauką sudaro ir klausimo, kuo žmogus skiriasi nuo gamtos, artikuliacija, tačiau kartu su tuo Viveiros de Castro įžvalgos demaskuoja šio klausimo klausimiškumo stygių: tai jau iš anksto yra ir atsakymas, kurį neša minėta narcisistinė laikysena. Dėl to, ko gero, ir pats šis galimas atsakymas nėra vertas pasitikėjimo. Tokio klausimo būdo specifika neatitinka filosofijos kaip pažinimo geismo (stokos) parametrų, tad tokia formuluotė negali būti traktuojama kaip tikras filosofinis klausimas, o klausimai filosofijoje, kaip žinia, turi pirmenybę atsakymų atžvilgiu. Taigi narcisistinės modernaus filosofijos subjekto laikysenos išryškinimas lemia Vakarų filosofijai reikšmingas pasekmes: sudaro sąlygas kritikuoti vieno pagrindinių filosofinių klausimų (kas yra žmogus?) uždavimo būdą. Drauge su filosofine Viveiros de Castro antropologija į šios kritikos gretas stoja ir spekuliatyviojo realizmo filosofinė srovė, kurioje iš naujo aktualizuojama garsioji Kanto „daikto savaime“ problematika.

Klausimą apie žmogaus santykį su gamta, jo išskirtinumą pasukę kiek kita kryptimi, regėsime šiek tiek kitokią, tačiau genetiškai giminingą formuluotę: kokia yra gamta anapus jos galimų santykių su žmogumi? Kokia yra gamta anapus žmogaus pažinimo? Čia atsiduria ir garsusis Kanto klausimas – kaip galimas būti ir mąstyti „daiktas savaime“? Kuo „daiktas savaime“ iš esmės skiriasi nuo daikto, duoto pažinti? Viveiros de Castro įžvalgos įtaigumas pasirodo per jos adaptyvumą: klausimas apie „daiktą savaime“ jau iš anksto bent iš dalies yra ir atsakymas. Pats užklausimo būdas steigia „daikto savaime“ esatį. Iš tokios perspektyvos matyti, kad „daiktas savaime“ primena Narcizo mite vaizduojamą upelį, kuris funkcionuoja kaip žmogaus didybės, žmogiško pažinimo vertės ir grožio refleksijos – atspindėjimo šaltinis. Kantiškasis „daiktas savaime“ kaip konceptas taip pat atspindi tariamą žmogaus pažinimo paveikumą: numatoma, kad kažkas iš esmės keičiasi realioje ar aktualioje daikto būtyje, kai prie jo pridedame ar atimame žmogaus pažinimo dalmenį.

Viveiros de Castro mąstymas mėgina sukti kitu keliu, kuris pavadinamas amerindiniu perspektyvizmu. Tai Amazonės genčių mitopoetinio pasaulio pritaikymas Vakarų filosofijos problemų permąstymui, pavyzdžiui, jo pagrindu vertinama filosofinės perspektyvos sampratos raida. Remiantis „čiabuviška“ metafizika, žmogaus narcisizmas, kaip žmogaus perspektyvos išskirtinumas ir fundamentalus paveikumas būčiai, mėginamas ištirpdyti suteikiant perspektyvą, valią, veiklumą, sprendimo galią visoms būtybėms apskritai. Amerindiniame perspektyvizme viskas, kas esti, turi perspektyvą, kūnišką požiūrio tašką, tad visi tokie esiniai gali būti suvokiami kaip asmenybės. Vakarų filosofijoje tokia nuostata būtų vadinama panpsichizmu. Taigi „daiktas savaime“ ar būtybės, neduotos žmogaus suvokimui, turi savo pačių perspektyvas, tad jų esmės nekeičia pažintinis žmogaus prisilietimas. Akcentuojama, kad žmogus savo socialumu, protingumu, perspektyva, valia ar veiklumu – kultūra – nesiskiria nuo gamtos būtybių, jos irgi turi kultūrą. Žmogiško pažinimo išskirtinumo apibrėžimas pakimba neaiškume. Viveiros de Castro piešiamas amerindinis pasaulėvaizdis primena atvirkščią modernios Vakarų epistemologijos (pažinimo teorijos) atvaizdą, kas, be kita ko, nurodo į Narcizo veidą veidrodyje vandenyje. Tradicinė moderni Vakarų mintis laikosi konvencijos, kad esama vienos gamtos, vienos tikrovės, į kurią nukreipta daugybė skirtingų žmogiškų perspektyvų, priklausomai nuo kultūros, amžiaus, lyties, išsilavinimo ir t. t., kitaip tariant, yra viena objektyvi realybė ir daugybė subjektyvių požiūrių, kas vadinama įvairiais terminais, žyminčiais kiek skirtingus to paties dalyko aspektus: perspektyvizmu, reliatyvizmu, pliuralizmu, konvencionalizmu ir panašiai. Viveiros de Castro antropologiniai tyrinėjimai sudaro sąlygas užfiksuoti, kad ši konvencija pati savaime yra kultūriškai sąlygota: esama kultūrų (pvz., Amazonės baseino teritorijose), kurios laikosi atvirkščio požiūrio. Įdomu, kad tai iš dalies patvirtina vakarietiško reliatyvistinio perspektyvizmo modelį, nors, kaip matysime, savo turiniu amerindinė samprata prieštarauja vakarietiškam reliatyvizmui. Kaip jau minėta, amerindiniame pasaulėvaizdyje visos būtybės turi perspektyvą, valią – yra asmenybės, tačiau skirtumas tarp būtybių rūšių ir tipų slypi jų kūniškume. Visi rūšiniai skirtumai yra kūno sandaroje, skirtingoje prigimtyje ir tai nurodo, kad esama daugybės gamtų, aibės skirtingų tikrovių, besireiškiančių buvimu skirtingomis būtybėmis, tačiau perspektyva kaip tokia tėra viena – suvokiančios būtybės apskritai. Trumpai tariant, yra daugybė objektyvių tikrovių – „gamtų“ ir viena iš esmės subjektyvi perspektyva – „kultūra“. Mitinis šio pasaulėvaizdžio pagrindimas atsiskleidžia viename labiausiai paplitusių Amerindijos mitų apie pirmykštę žmogišką visa ko kilmę. Vienas variantas pasakojamas Yawanawa gentyje iš Vakarų Amazonės. Mitas vyksta pro-laike, kai dar nieko nebuvo, bet jau buvo Yawanawa tikrieji žmonės (gentis, the people) (Danowski, Viveiros de Castro 2017: 63). Tuomet dėl įvairių veikėjų veiksmų pirmykštė žmonija ėmė skaidytis į skirtingas „gyvųjų ir negyvųjų“ būtybių rūšis, kažkas tapo žvaigždėmis, kažkas – upeliais, medžiais, kalnais, jaguarais ir t. t., o kažkas liko nepakitę ir vis dar yra žmonės. Minėti pokyčiai vyksta tik kūno plotmėje, o „viduje“ visos būtybės išlaiko savo „žmogiškumą“, kas reiškia buvimą suvokiančia asmenybe; visos būtybės suvokia save kaip tikruosius žmones, o kitas būtybes kaip „nežmones“. Iš to išplaukia, kad yra viena „tikroji“ suvokimo perspektyva, viena „kultūra“ (šį aspektą Viveiros de Castro įvardija kaip amerindinį perspektyvizmą) ir daugybė natūrų, gamtų, prigimčių skirtingose rūšyse ir kūnuose (šis aspektas įvardijamas kaip multinatūralizmas).

Ši nauja konceptualinio žemėlapio tvarka paskatino pasiūlyti „multinatūralizmo“ sąvoką, skirtą pažymėti ypatingam amerindinio mąstymo bruožui, kuris iškyla greta modernių, multikultūralistinių kosmologijų: kai pastarosios remiasi bendra gamtos vienovės ir kultūrų daugio implikacija, […] amerindinė samprata numato priešingai – proto vienovę ir kūnų skirtingumą. „Kultūrą“ ar subjektą kaip universalumo formą ir „gamtą“ ar objektą kaip atskirybę. (Viveiros de Castro 2014: 56)

Išaiškėja amerindinio mito ar mito apskritai virtualumas, kaip tam tikras universalus pritaikomumas įvairioms skirtingos kūniškos būties situacijoms. Mitas apie pirmykštę būties įvairovės kilmę žmogiškume lemia dabartinį Amazonės gyventojo pasaulėvaizdį, pažinimą, jo santykius ir bendravimo su kitomis būtybėmis būdus. Vieną iš įtaigiausių šio pasaulėvaizdžio perspektyvos – esminės pažintinės nuostatos – apibrėžimų rasime Viveiros de Castro Kanibalų metafizikoje:

Tad jei subjektas moderniame natūralistiniame pasaulyje yra nepakankamai išanalizuotas objektas, amerindinė epistemologinė konvencija laikosi priešingo principo, kuris teigia, kad objektas yra nepakankamai interpretuotas subjektas. Reikia žinoti, kaip įasmeninti, nes būtina įasmeninti tam, kad pažintum. (Viveiros de Castro 2014: 62)

Išryškėja procesas, kuriame mitinis pasaulėvaizdis susipina su pažinimo principų steigtimi, kuri savo ruožtu lemia tikrovės suvokimą. Regime, kaip vaizduotė ir jos „produktų“ (pvz., mito) visuma, vadinama įsivaizduojamybe, įsišaknija tikrovės suvokimo sąrangoje, sudarydama sąlygas pažintiniam personifikacijos – įasmeninimo principui. Viveiros de Castro apibrėžia amorfišką mito įsivaizduojamybės terpę mito virtualumo mąstymu: „Mitinis diskursas registruoja judėjimą, kuriuo dabartinė dalykų padėtis aktualizuojasi iš virtualios, prekosmologinės būsenos, kuri pati yra tobulai perregima – chao-smosas, kuriame būtybių kūniškumo ir dvasiškumo dimensijos viena kitos neslepia.“ (Viveiros de Castro 2014: 65–66) Tai, kad kūniškumas ir dvasiškumas vienas kito neslepia, reiškia ne ką kita, kaip mite laisvai pasitelkiamą galimybę asmenybės savybes sieti su meteorologiniais ir kitais reiškiniais ar aiškinti pastaruosius remiantis įsivaizduojamos jų asmenybės charakteriu.

Vakaruose, pavyzdžiui, šį judesį registruoja Hesiodo Teogonija, pasakojanti apie titanės Gajos atsiradimą greta Chaoso (Hesiod 1914: 115–120). Gajos pasirodymas žymi chaoso smegimą į terpę, į sąaugą su kosmosu, kaip sako Viveiros de Castro, į „chao-smosą“. Šį pratisą smegimą iš chaoso virtualybės į būties aktualybę atvirkščiai atspindi amorfiškos, neapibrėžtos vaizduotės kristalizavimasis į „objektyvizuotas“, apibrėžtas įsivaizduojamybės srities būtybes, tokias kaip titanai, minotaurai, elfai, fėjos, drakonai, zombiai ir t. t., kurioms mitinis mąstymas laisvai suteikia asmenybės bruožus.

Tokiame atspindyje pamatysime ir mitą, mitines būtybes kuriantį ir mito išsiveržime tikrovėje gyvenantį žmogų – Narcizą, ir modernų jo atitikmenį. Narcizo atspindys yra atvirkščias, nors taip pat pasižymi abejingu provokatyvumu, užrūstinusiu nimfas ir keršto deivę Nemesis. Atspindys vandenyje žymi nesibaigiantį judėjimą iš neapibrėžtumo į pavidalą, iš vandens į veidą, į personifikaciją. Atvaizdo suviliotas – prakeiksmą užsitraukęs – Narcizas pakliūva į tarpinę būseną (tarp gyvybės ir negyvumo, tarp „kultūros“ ir „gamtos“), pats smenga iš aktualybės į virtualybę, atvirkščiai atspindėdamas mitu žymimą procesą.

Šiame kontekste Narcizą prisimename neatsitiktinai. Viena įdomiausių Viveiros de Castro įžvalgų yra nukreipta į modernios Vakarų filosofijos nuostatą, stipriai paveiktą Kanto, kuri sako, kad žmogus yra skirtingo statuso būtybė nei visa kita esinija: „Kartu su Kantu, trumpai tariant, mes netekome pasaulio ir nusigręžėme vidun, kas galėtų būti apibrėžiama kaip tikras mūsų matafizikos istorijos psichozės epizodas: modernus konstituojantis subjektas yra narcisistinė haliucinacija […].“ (Danowski, Viveiros de Castro 2017: 31–32) Pasirodo, bent iš dalies modernaus žmogaus savivokos ir pažintinės nuostatos dalį sudaro fiktyvus įsivaizduojamybės srities kilmės elementas (haliucinacija, o gal mitas), apibrėžiantis ontologinį modernaus žmogaus atsiskyrimą nuo pasaulio. Šio elemento kilmės klausimą – kodėl ir kaip moderni filosofija sukūrė, įsivaizdavo šį atsiskyrimo „mitą“? – palikime nuošaly. Čia pakaks paminėti, kad šis fiktyvus elementas siejasi su jau aptartu modernaus žmogaus narcisizmu, kurio esmę sudaro taip pat mitas, tuo indikuodamas mito apskritai virtualumą ne tik amerindiniame pasaulėvaizdyje, bet ir moderniuose Vakaruose: mitas, įsivaizduojamybės sritis, išsilieja į žmogaus ir esinijos tikroves vienaip ar kitaip, tad kas žino, kuris pasaulėvaizdis iš tiesų geriau atitinka įsivaizduojamybės persunktą tikrovę.

Tokiu būdu atsiskleidžia Viveiros de Castro formuluojamos pozicijos originalumas ir aktualumas ne tik šiuolaikinėje posthumanistinėje, postkolonialistinėje filosofijoje, antropologijoje, tačiau taip pat ir estetikoje, meno teorijoje ir praktikoje, kai akcentuojama kūrybinė vaizduotės galia, persismelkianti į tikrovės ir savasties suvokimą, kas skatina iš naujo įvertinti vaizduotės ir kūrybingumo lavinimo prasmę.

Bibliografija

Danowski, D., Viveiros de Castro, E., 2017. The Ends of the World. Cambridge: Polity Press.

Hesiod, 1914. Theogony. The Homeric Hymns and Homerica with an English Translation by Hugh G. Evelyn-White. Cambridge, MA.: Harvard University Press; London: William Heinemann Ltd. http://www.perseus.tufts.edu/hopper/text?doc=Perseus%3atext%3a1999.01.0129. Žiūrėta 2019 11 10.

Latour, B., 2017. Facing Gaia. Lectures on the New Climate Regime. Cambridge: Polity Press.

Viveiros de Castro, E., 2014. Cannibal Metaphysics. For a Post-structural Anthropology. Minneapolis: Univocal Publishing.

Iliustracijoje: Juan Downey, Besijuokiantis aligatorius (angl. The Laughing Alligator), 1979. 27 min. © 2020 Juan Downey / Artists Rights Society (ARS), New York