Author Archives: Rugilė Pranculytė

Robin Graubard laikmečio fragmentai „Montos tattoo“ erdvėje

Pirminė šio teksto versija buvo parašyta kaip kurso „Šiuolaikinis menas ir filosofija“ (vad. prof. dr. Kristupas Sabolius ir dr. Vaiva Daraškevičiūtė) baigiamoji užduotis. Jo metu Vilniaus universiteto filosofijos specialybės studentai buvo kviečiami lankyti ir aptarti tuo metu vykusias šiuolaikinio meno parodas. Šis kursas yra naujai įsteigtos VU Filosofijos programos specializacijos „Filosofija ir Vizualumas“ dalis.

Iki birželio 13 d. „Montos tattoo“ projektų erdvėje vykusi pogrindžio fotoreporterės Robin Graubard paroda „Apskritimai“ (Circles) aprėpia bene 50 metų laikotarpį – nuo autorės jaunystės, pankiško šėlo 1970-ųjų Niujorke iki 2020-ųjų karantino sukaustyto Paryžiaus. Nedidelėje galerijos erdvėje padrikai išdėlioti eksponatai – besikeičiančio (prarasto) laiko detalės. Į laikmečio fragmentų jungimą įtrauktas galerijos lankytojas pakimba šiuolaikybės, kurioje susilieja praeitis, dabartis ir ateitis, apmąstyme. Pirmiausia žvilgsnį patraukia dešinėje galerijos pusėje eksponuojami skaitmenizuoti atvaizdai: didesnę sienos dalį užimanti 45 minučių trukmės „Begalinė skaidrių prezentacija“ (Infinite slideshow, 2020) ir ekrane rodomas beveik 7 minučių trumpametražis filmas „Gatvės grupės“ (Street bands, 1976). Patalpos kairėje pakabinti materialūs ir statiški eksponatai – daugiausia 1970-aisiais ir 1980-aisiais darytos fotografijos.

Nusikėlimą į dar ankstesnį laiką siūlo parodos brošiūra – Robin Graubard nostalgiškas tekstas apie vaikystę, prasidedantis žodžiais: „Kai pagalvoju apie laimę, galvoju apie savo vaikystę <…>“. Tekstas keliauja spontaniškais prisiminimais apie mamos gamintą maistą, vaikystės kambarį, pavydą seseriai, senus dienoraščius, simpatijas, kelią į mokyklą, draugus ir jų vardus, pabėgimą iš namų. Vaikystės atsiminimai vaizduotėje iškyla tarsi laike sustabdyti momentai (visai kaip nuotraukos), skendintys amžinybėje. Tai – nebeegzistuojanti praeitis, gyva dabartyje. Jau šiame tekste atsiskleidžia viena esminių parodos temų – problemiškas šiuolaikiškumas, klausiantis apie žmogaus vietą ir galimybes susikivirčijusių laikų apsuptyje. Peterio Osborne‘o žodžiais tariant, čia šiuolaikybė atsiskleidžia kaip operatyvi fikcija, iš dabarties perspektyvos reguliuojanti perskyrą tarp praeities ir dabarties. Reminiscencijų pabaigoje R. Graubard sugrįžta į 2020-uosius, atliekamą jogos pratimą, kurio metu mintimis stengiasi išlikti dabartyje. Tačiau ką reiškia išlikti dabartyje, kai joje telpa visa, kas mums egzistuoja?

Robin Graubard, paroda Apskritimai, 2021 m., Montos tattoo

Materialiųjų nuotraukų parodos dalis nukelia į margus 1970-tuosius: aptemptais marškinėliais apsivilkusių rokerių pasirodymą, susivėlusių pankų sambūrį prie legendinio Niujorko muzikinio klubo „CBGB”, atgrasų paauglį su mėlyne po akimi, į mašiną atsirėmusių jaunuolių gaują, draugų portretus ir pačios Robin Graubard jaunystės fotografiją tamsiame fone. Šie atvaizdai – tarsi padrikas asmeninis dienoraštis, subtiliai rodantis, kur būta, kas matyta. Asmenybių gausa ir įvairovė, vaizduojama nuotraukose, byloja daugybę už kiekvieno atvaizdo slypinčių istorijų, kurių tylios fotografijos neišduoda. Graubard pabrėžia nuotraukų materialumo reikšmę precizišku dėmesiu detalėms ir apipavidalinimui: kur ne kur nuotraukos pritvirtintos prie sienos smeigtukais, paliekant vieną ar kitą kampą laisvą, viena jų – apklijuota lipdukais, kitą puošia rožinis kaspinėlis iš vaikystės atsiminimų, trečia įrėminta storu rėmeliu. Šie elementai kuria realumo ir artumo pojūtį, lyg tai būtų asmeninio kambario siena, papuošta spalvingo gyvenimo akimirkomis. Tuo pačiu tai intymus (ir kartu bendras) žvilgsnis į žmoniją prieš keliasdešimt metų, subtiliai aprėpiantis to meto temų, stilių, tautų, spalvų ir gyvenimo būdų įvairovę.

Robin Graubard, Montažas (Montage), 2019 m. C-atspaudų, sidabro atspaudų, lazerinių atspaudų ir 8-ajame dešimtmetyje rastų objektų montažas. Įvairūs dydžiai. Robin Graubard, grubūs berniukai ir mergaitė (rude boys and girl), 1979 m. / 2015 m. Juodai ir baltas pigmentinis rašalinis atspaudas ant medvilninio popieriaus, 22,9 x 19,1 cm

„Begalinė skaidrių prezentacija“ – daugiausiai dėmesio reikalaujantis ir erdvės užimantis parodos kūrinys; tai tarsi šviežia dabarties laiko kapsulė, kurioje sudėtos R. Graubard 2020-aisiais – pasaulinės pandemijos ir aktyvių globalių protestų metais – Paryžiuje darytos nuotraukos. Fotografė, atvykusi į Prancūziją kaip mados savaitės dokumentatorė, fiksuoja sostinės dinamiką – madingas personas bei moters dienos proga organizuotas feministines demonstracijas, kuriose šoka daugybė „Rosie the Riveter“ – feminizmo ikoną – įkūnijančių moterų. Dėl netikėtai paaštrėjusios pandeminės situacijos Graubard įstringa didžiuliame ir įprastai itin judriame mieste, kuris staiga sustingsta. Graubard lieka Paryžiuje ir toliau dokumentuoja miesto įvykius – tiek ištuštėjusias gatves, tiek „Black Lives Matter“ judėjimo įkvėptus protestus; o kažkuriuo momentu įamžina ir nuo betoninio pasaulio aktualijų atitrūkusį žalumoje skendintį idilišką sodą. Esminis šio kūrinio elementas – nechronologinis nuotraukų išdėstymas. Visi įvykiai susimaišę, keičiantys vienas kitą be jokios tvarkos. Rezultatas – vaizdų mišrainė, atspindinti ribotą laiką ir erdvę, kurie persipynusiuose naratyvuose tampa nebereikšmingi. Žiūrovas pastatomas į dviprasmišką poziciją – viena vertus, kiekvieną vaizdą protas nori tvarkingai priskirti atitinkamam įvykiui, tačiau vaizduotė negali nesintezuoti vaizdų ir reikšmių. Nuotraukose įamžintos skirtingų įvykių detalės tampa prieš tai rodyto (ar po to rodomo) vaizdo komentatorėmis, o kai kur nėra aišku, kuriam įvykiui priskirti nuotrauką. Vaizdai negailestingai keičiasi, neleisdami žiūrovui jų apmąstyti ar tiesiog atsipūsti. Paryžiaus mados savaitės nuotraukos, kontrastuojančios su socialinėmis aktualijomis, nuolat primena: visa tai – laikina; temų, kaip ir madų, aktualumas keičiasi kiekvieną sezoną, o tą pačią sekundę, kai madingas apdaras pastebimas, jis jau tampa praeitimi. Kaip pastebėjo Giorgio Agamben‘as, šiuo nuolatinio nesutapimo su dabartimi momentu mada panaši į šiuolaikybę – tai, kas madinga ir aktualu šiandien, yra sukurta vakar, o tai, kas bus svarbu rytoj, kuriama šiandien. Buvimo dabartyje ir kartu bandymo ją peržengti susidūrimas žymi komplikuotą skirtingų laikų persipynimą ir nesutapimą. Jį fiksuojanti „Begalinė skaidrių prezentacija“ kvestionuoja chronologinio laiko sampratą ir išradingai komentuoja fragmentišką tikrovės pagavą gausiai įvaizdintame šiuolaikiškume.

Gatvės grupės (Street bands), 1976 m. 6 min. 56 sek. Robin Graubard, Begalinė skaidrių prezentacija, 2020 m. Skaidrių prezentacija, 45 min.

Ir skaidrių demonstracija, ir kiti parodos kūriniai taikliai įvaizdina šiuolaikybei būdingą įtampą tarp stebėjimo ir veiksmo. G. Agamben‘as šiuolaikišku žmogumi vadino tą, kuris geba aprėpti šį dvigubą santykį su savo laikmečiu; kuris tiek kaip stebėtojas išlaiko tam tikrą distanciją, tiek kaip aktyvus veikėjas prisideda prie dabartyje vykstančių procesų, tikrovės kūrybos ir istorijos įkryptinimo. Tokiu būdu galima pajausti bendrą dabarties dvasią ir kartu prisidėti prie jos kvėpavimo. Šią dviprasmišką poziciją įkūnija ir pati Robin Graubard, atsiskleidžianti ne tik kaip laikmečio kronikininkė, bet ir kaip jo dalyvė, aktyviai įsitraukusi į fiksuojamus įvykius ir įsimaišiusi tarp juos kuriančių žmonių.

Tris aptartus laikinius pjūvius (autorės vaikystę, jaunystę ir senatvę) skiria atvaizdų formatai – mintinis, materialus ir skaitmeninis, kurie, atsidūrę po vienu stogu, išryškina ir technologinę laikotarpių atskirtį. Vaikystę įamžina beribiai įsivaizduojami atsiminimai, skendintys materialiai beveik nebeegzistuojančioje tikrovėje. Jaunystėje padarytos spausdintos fotografijos kartu su smulkmeniškais artefaktais liudija dar apčiuopiamą, bet jau nykstančią praeitį. Skaitmeninė skaidrių prezentacija nurodo į čia pat esančią, tačiau sunkiai sugriebiamą, išsiblaškiusią, konkrečiais vaizdais be aiškios sąsajos perkrautą netolimą praeitį (dar vis labai ryškią dabartyje). Visose trijose plotmėse tikrovės ir subjektyviai išgyvenamo laikiškumo santykis – įsivaizduojamas, vadinasi, nuolat kuriamas ir perkuriamas. Čia iškyla dinamiškos tikrovės įamžinimo klausimas – kaip užčiuopti nepertraukiamą istorijos vyksmą? Fotografuoti – tai sustabdyti šį judėjimą, pertraukti jį ir kartu tuojau pat prarasti, kadangi laikas neturi statiško pavidalo. Fotografijos visada fiksuoja dabarties momentus, tačiau visi jie jau praėję. Užuot užčiuopusios tikrovę, nuotraukos tampa į neapibrėžtų ir vis naujai kuriamų reikšmių karalystę vedančiais mediumais; ne tik konkrečiu laiku nužymėtą, bet ir anapus laiko esančią erdvę atveriančiais portalais.

Gausybę skirtingų kontekstų išreiškiančios fotografijos, parodoje eksponuojamos viena šalia kitos, išreiškia ne tik laikų, bet ir erdvių (asmeninių, socialinių, politinių ir kt.) susiliejimą. Robin Graubard paroda įamžina nesustabdomą istorijos upę per šią sintezę, dėl kurios įmanoma nuolat kuriama globali fikcija – žmoniją apimanti įsivaizduojamybė, skirtumų daugį išreiškianti per dabarties vienį. Skirtingi iš nuotraukų žvelgiantys veidai (figūruojantys bene visuose parodos eksponatuose), varijuojantys fotografijų eksponavimo pobūdžiai, formatai ir laikai liudija fotografės gebėjimą sintezuoti tai, kas asmeniška ir visuomeniška, apčiuopiama ir nepagaunama, stebima ir veikiama, konkretu ir bendra, laikiška ir erdviška, praėję ir dar ateisią. Paroda baigiasi ten, kur prasidėjusi, – dabar. Ten, kur viskas prasideda ir baigiasi.

Literatūros sąrašas
Agamben, G., 2009. „What is the contemporary?“, knygoje „What Is an Apparatus and Other Essays“, California: Stanford University Press.
Osborne, P., 2013. „The Fiction of the Contemporary“, knygoje „Anywhere Or Not At All: Philosophy of Contemporary Art“, Verso.

Iliustracijoje: Robin Graubard, Begalinė skaidrių prezentacija, 2020 m. Skaidrių prezentacija, 45 min.