Author Archives: Istvan Virag

Straipsnio autorius:
Istvanas Virag (g. 1982 m., Vengrija) gyvena ir dirba Osle. Jo tarpdisciplininė meninė praktika nagrinėja socialinius ir ekonominius globalizacijos, vystymosi ir mobilumo aspektus ir jų poveikį asmeninei, privačiai žmogaus gyvenimo sferai. Naujausiuose jo darbuose tyrinėjamos post-augimo (post-growth) teorijos bei sąsajos tarp tokių temų kaip miesto plėtra, architektūra, biopolitika ir beribio ekonominio augimo mitas. Viragas įgijo meno bakalaurą Oslo dailės akademijoje 2016 m.

Artiopsin-wt040f-07

Tamsi, briaunota, geometrinė pastato forma meta gilų šešėlį ant miesto krantinės. Monolitinė struktūra atrodo beveik kaip skulptūrinė masė, tarsi išraižyta iš įvairių vulkaninių akmenų, su nuspalvinto betono ir bazalto mišiniais. Naktį pastato konstrukcija tampa beveik nematoma, tarsi jos masė įgriūtų į tamsią skylę spindinčiame ryškiai apšviesto horizonto elektriniame audinyje. Lėtai besikeičiantys dirbtinės šviesos atspalviai, kuriuos skleidžia tūkstančiai upės pakrantės butų panoraminių langų, apšviesti stikliniai biurų pastatų fasadai ir milijonai šviesos diodų, sujungtų su architektūrinėmis apšvietimo sistemomis, sudaro sudėtingus, persidengiančius šviesos ir informacijos sluoksnius – milžinišką, mylių pločio ekrano erdvę. Tarsi negyvų pikselių grupelė, „Infopsin“ pastatas stovi tamsoje vidury miesto šviesų, tyliai sugerdamas aplinkos švytėjimą. Dauguma žmonių, naktį matydami šį pastatą pirmą kartą, apibūdina jį kaip savotišką, nemalonų, tačiau originalų. Tad nenuostabu, kad jis tapo prieštaringiausiai vertinamu pastatu šalyje, bet kartu ir naujausiu miesto traukos objektu.

Dėl visiškai belangio fasado – tai šiuolaikinėje gyvenamųjų ir biurų pastatų architektūroje yra gana reta ir netradiciška – „Infopsin“ pastatas atrodo dar neįprastesnis ir tapo kritikų taikiniu. Nepaisant gausaus architektų elito ir žiniasklaidos pritarimo („The Times“ jam skyrė antrą vietą įtakingiausių XXI amžiaus pastatų dešimtuko sąraše), plačiajai visuomenei buvo sunku priimti šį didžiulį tamsų paminklą. Architektai ir statybų pramonės atstovai (jau nekalbant apie miesto tarybą) akcentavo eksperimentinį pastato pobūdį ir gyrė jo išskirtinį energijos vartojimo efektyvumą, belangės konstrukcijos savybingą bruožą ir išskirtinį trečiosios kartos FIPEL (lauko sukeltos polimero elektroliuminescencinės) apšvietimo sistemos naudojimą. Iš gausaus žiniasklaidos dėmesio bei nesibaigiančios visuomenės reakcijų į pastatą audros gimė pastato pravardė: Yawnas – vardas, duotas kiek iš susižavėjimo, tiek iš pasityčiojimo. Pastatą „T-Estate Alliance Ltd.“ užsakymu sukūrė „Stellar Property Group“, jis kartu priklauso Singapūre įsikūrusiai investuotojų grupei „GenTech“ (24 %) ir Energetikos ir plėtros reikalų ministerijai (MEDA) (20 %).

Pietų pertrauka baigėsi. Jis grįžo į savo darbinį kubą. Už nugaros tyliu spragtelėjimu užsidarė automatinės durys, o vakuuminis valdiklis sumažino oro slėgį. Jis buvo patenkintas savo naujomis pareigomis. Pagaliau grįžo prie savo profesijos esmės. Prie to, ką geriausiai mokėjo ir ko labiausiai pasigedo per tuos nesibaigiančius valdybos posėdžius, klausydamasis prezentacijų, kolegų, kartojančių tas pačias mantras, per visus tuos metus sėdėdamas korporacijos vadovybės komandoje. Stiklinės sienos tapo permatomos, švytėjimo skydai padidino šviesos išeigą iki 1500 cd/m2 ir pakeitė atspalvius iki 425 nm su papildomu atspalviu „-7“. Visas kambario lubas dengęs ekranas vėl ėmė groti, skleisdamas keistai pažįstamo tolimo peizažo šviesą ir atspalvius. Vaizdai su sniegu padengtu didžiuliu horizontu liejosi per ekraną, tarsi būtų užfiksuoti iš judančio traukinio. Horizontą užėmusi snieguota kalnų grandinė žėrėjo kaip sidabras priešais blyškiai mėlyną žiemos dangų. Tai buvo viena iš tų ilgų mėlynų valandų po saulėlydžio, kai paskutinė dienos šviesa sklandžiai pereina į giedrą mėnulio apšviestą naktį. Jis akimirką pažvelgė į ekraną. „Šis naujas Išorės dizaino departamento (IDD) atnaujinimas atrodo gana galingai“, – svarstė jis. Staiga per rankas perėjo šiurpuliukai. Jis spoksojo į savo žąsies odą. „Pagaliau kažkas naujo“, – pagalvojo ir grįžo prie savo darbalaukio ekrano. Jis vėl prisijungė prie savo darbinio modulio ir toliau diktavo kodą.

„Infopsin“ jį pasamdė kaip jaunesnįjį bioinžinierių, kai jam buvo 24-eri, mažiau nei prieš dešimtmetį. Jis pasiekė vadovybės lygį per penkerius sunkius (ir gana bemiegius) metus. Jis tapo jauniausiu vyresniuoju vadovu bendrovės istorijoje. Jis pradėjo Pakartotino sekos nustatymo ir kodavimo departamente (Tyrimų ir plėtros poskyryje), eksperimentavo su gyvūnų opsinų sekos nustatymu ir sintetinimu, taip pat projektavo naujus opsinus, itin jautrius dirbtinei šviesai. Jo „artiopsin-wt039f-01“ buvo novatoriškas žingsnis kuriant naujos kartos genetiškai modifikuotus fotoreceptorius. Šis atradimas jam pelnė staigų visos industrijos pripažinimą, taip pat pagreitino kelią link kompanijos organizacinės schemos viršūnės. Susintetinus kelias atnaujintas versijas, baltymas „artiopsin-wt040f-07“ (arba „artiopsin-40-7“, kaip naująją medžiagą vadino žiniasklaida) buvo sėkmingai įterptas į laboratorijoje auginamus odos audinius ir paleistas kaip pirmasis produktas kompanijos firminių šviesai jautrių transgeninių epidermių serijoje. Jis buvo greitai paskirtas vyriausiuoju tyrimų pareigūnu ir nuo to laiko pastaruosius penkerius metus prižiūrėjo pagrindinius strateginius projektus su maždaug 400 darbuotojų komanda (ir 750 mln. eurų metiniu biudžetu).

Jo išradimas ne tik padėjo „Infopsin“ tapti viena iš inovatyviausių ir sparčiausiai augančių biotechnologijų kompanijų pasaulyje, bet ir sukūrė visiškai naują rinką, vadinamą transgenine fotobiomoduliacija (TGFBM). Ankstyvas, negenetinis fotobiomoduliacijos (FBM) taikymas dažniausiai apsiribojo mažos energijos dirbtinės šviesos naudojimu odos audiniams stimuliuoti, regeneruoti ir apsaugoti. Revoliucinė „Infopsin“ transgeninių fotoreceptorių produktų linija iš esmės pakeitė FBM sektorių, atverdama galimybes pacientų įvairių smegenų sutrikimų gydymui, taip pat nuotaikos moduliavimui, medžiagų apykaitos reguliavimui ir sveikų žmonių protinių galimybių stiprinimui. Vos per metus TGFBM paslaugų sektoriaus rinkos vertė žymiai išaugo ir buvo prognozuojama, kad iki 2042 metų ji sieks daugiau nei 1,8 trilijono EURper metus. Šios optimistinės prognozės atrodė pagrįstos po pastarojo meto palankių pokyčių tarptautinėje reguliavimo aplinkoje, kur genetiniai žmogaus audinių pokyčiai buvo dar labiau liberalizuoti. 2032-ieji buvo svarbus etapas visai genų inžinerijos pramonei, įskaitant TGFBM sektorių. Tais metais PSO patvirtino INTERGEN-2 straipsnį, kuriuo panaikintas draudimas taikyti genų inžineriją žmonėms ir kartu nustatyta griežta, teisiškai įpareigojanti reguliavimo sistema, kurios turėjo laikytis visos valstybės narės. Nuo tada prasidėjo administruojamos evoliucijos amžius. Pasaulinis TGFBM technologijų lyderis „Infopsin“ buvo vienas pirmųjų rinkos dalyvių, kuriam pavyko genų inžinerijos kompetencijas sujungti su tradicine fotobiomoduliacija ir sukurti įvairius komercinius sprendimus, leidžiančius rastis precedento neturintiems fotobiomoduliacijos efektyvumo patobulinimams, taikomiems žmonėms su genetiškai modifikuotais fotoreceptoriais ir odos implantais. Nenuostabu, kad bendrovės akcijos šešerius metus iš eilės neregėtai augo. „Infopsin“ pranešė apie 57 000 % grąžą (nuo INTERGEN-2 straipsnio paskelbimo, taip pat sėkmingo „artiopsin-40-7“ persodinimo), kuri yra didžiausias bet kokių akcijų, įtrauktų į didžiausius pasaulio akcijų rinkos indeksus, šuolis per pastarąjį dešimtmetį.

Ekrane pasirodė kalendoriaus pranešimas, primenantis apie penktos valandų susitikimą. Jis išsaugojo savo darbą, atsigulė ergonomiškoje egzoskeleto kėdėje ir pradėjo 22 minučių trukmės atgaivinančią pogulio sesiją. Kėdė švelniai pakėlė jo kojas, nuleisdama ir pakeldama rankas masažavo apatinę nugaros dalį ir juosmenį. Šviesos skydai sumažino savo išeigą iki 700 cd/m2, pakeitė atspalvius iki 587 nm su papildomu atspalviu „+11“. Ekrane pasirodė abstraktūs, nesufokusuoti ir gana neramūs povandeniniai vaizdai. Mirksinčios gintaro ir ryškiai mėlynos spalvos apsupo jo kūną, šokinėjo ant ir aplink jo veido, kaklo ir rankų odą, prasiskverbė į poras. Lėtas atspalvių pasikeitimas veikė odos audinio fotoreceptorius, sukeldamas biocheminių reakcijų grandinę, impulsų harmoniją, dideliu greičiu keliaujančią per nervų sistemą, rezonuojančią giliai viduje ir išskiriančią hormonų kaskadą organizme. Jis jautėsi šiltas, apsuptas ir ramus. Auksinės, blizgančios FIPEL plokščių sienų šviesos ištirpo akyse tarsi vandens spalvų mišinys ir jis pamažu užmerkė akis.

Dauguma gyvūnų (taip pat ir žmonės) šviesą fiksuoja opsinu grįstais šviesai jautriais pigmentais (opsino pigmentais) tiek regimosioms, tiek neregimosioms funkcijoms atlikti. Iki šiol buvo nustatyta daugiau nei 2000 opsino genų, rodančių opsinų šeimos įvairovę.[i] Jau ne vieną dešimtmetį buvo pripažįstama, kad gyvūnai šviesą jaučia naudodami ne tik regėjimui skirtus fotoreceptorius. Tačiau šių receptorių pobūdis, jų molekulinė sudėtis, fiziologinis atsakas ir biologinės funkcijos buvo neaiškios. Tik visai neseniai mokslininkai pradėjo suprasti, kokios svarbios yra šios neregimosios arba labai paprastos regimosios reakcijos organizmo veiklai.[ii] Nors ankstesni tyrimai rodė, kad žinduoliai gali išskirti opsino baltymus ne tik akyse, informacijos apie tai, kokias funkcijas jie gali paveikti, buvo nedaug. Pirmieji tokių opsinų požymiai aptikti pelių plaukų folikuluose. Šis ypatingas opsinas, vadinamas neuropsinu, sinchronizuoja odos cirkadinį laikrodį su šviesos ir tamsos ciklu, nepriklausomai nuo akių ar smegenų. Tai reiškia, kad oda gali jausti, ar yra diena, ar naktis, net jei ji auginama atskirai inde. Vis dar nežinoma, kokios šio tyrimo pasekmės.

Atgaivinimo seansas baigėsi. Šviesos skydai padidino savo išeigą iki 1250 cd/m2, pakeitė atspalvius iki 475 nm, pridėjo atspalvį „0“. Ekranas įsijungė laukimo režimu. Buvo laikas eiti. Jis išėjo iš kambario, praėjo koridoriumi ir išsikvietė liftą. Įėjo vidun, palietė jutiklinį ekraną ir kantriai laukė, kol liftas pajudės. Garsiakalbiai, paslėpti už permatomų lifto sienų, grojo lėtą instrumentinę melodiją. Šias melodijas jis jau ne kartą girdėjo pakeliui į kasdienius vadovų susirinkimus. Melodija jam visada primindavo muziką, kurią jis buvo girdėjęs vakarėliuose universiteto laikais. Jis bandė prisiminti grupės ar dainos pavadinimą, bet, kad ir kaip būtų keista, vienintelis dalykas, kurį prisiminė, buvo priedainis:

Kol groja muzika,

turi keltis ir šokti.

Mes vis dar šokame,

Mes vis dar šokame!

Liftas sustojo. Jis pakilo iki vadovybės aukšto, kuriame dirbo pastaruosius penkerius savo gyvenimo metus. Jis prisiminė daugybę valandų, dienų ir naktų, kurias praleido čia, izoliuotas nuo išorinio pasaulio, dirbdamas – efektyviai, beatodairiškai, vykdydamas savo projektus, tiesiog dirbdamas ir dirbdamas, apsuptas belangių „Infopsin“ pastato sienų. Be galimybės matyti vaizdus ar saulės šviesos, šešėlių, orų ir metų laikų pokyčius, jo prisiminimai virto išsklaidytu duomenų debesiu, kuris pripildė sąmonę lyg kokia spalvinga migla – nuolat kintančių atspalvių gausa, erdve be kraštų ar linijų.

Kaip visada, jis atvyko per anksti. Vadovybės aukšto posėdžių salė buvo tuščia. Lubų ekranai rodė ramų naktinį dangų. Šis jam priminė paskutinį vadovų mokymo renginį, vykusį vienoje iš „Tamsaus dangaus šventovių“ – Pietų Ežero rajone. Vieną salės sieną visiškai dengė penkiolikos metrų pločio akvariumas. Jis praėjo palei uždarą krištolo skaidrumo vandens telkinį ir pažvelgė į ramų žuvų, galvakojų, vėžiagyvių ir šimtų kitų rūšių, priklausančių šiai mažai ekosistemai, srautą. Jis pasilenkė arčiau stiklinių sienų ir pastebėjo mažą smalsią zebrinę daniją, plaukiančią pro auksinių dumblių būrį. Praplaukęs pro augalo lapus, liesas pusiau permatomas žuvies kūnas ėmė švytėti ryškia neonine žalia spalva. Švytėjimas sustiprėjo ir patraukė kitų netoliese esančių žuvų dėmesį. Zebrinė danija staiga apsisuko ir nulėkė, tarsi būtų persekiojama, ir akies mirksniu jos atspalviai tapo tamsiai rudi ir pilki. Jis pažvelgė į akvariumo akmenų dugną, ieškodamas kitos gerai pažįstamos rūšies. Tarp dviejų bazalto akmenų jis pastebėjo būrį ilgų rankų su rūdžių raudonumo čiuptuvais, kurie švelniai judėjo akvariumo upeliais. Rankos priklausė Ophiocoma wendtii, raudonajai trapiajai ofiūrai. Šis jūrų padaras (artimas jūrų žvaigždėms ir jūrų urėdijoms) visada žavėjo jį, turbūt labiausiai dėl dramatiškų spalvos pokyčių ir nepaprastos odos, padengtos tūkstančiais šviesai jautrių ląstelių. Jis prisiminė dar trečiojo dešimtmečio pradžioje atliktą tyrimą, kurio metu mokslininkai aprašė naują regėjimo mechanizmą, įrodydami, kad raudonosios trapiosios ofiūros gali matyti regėjimo dirgiklius ir kad joms būdingas spalvos pakeitimas gali atlikti svarbų vaidmenį įgalinant regėjimą. Nors šie gyvūnai visiškai neturi išvystytų akių, jie sugeba ieškoti kontrastu išsiskiriančių sričių, kurios, mokslininkų manymu, gali imituoti struktūras, galinčias suteikti prieglobstį nuo plėšrūnų.[iii] Jau šie ankstyvieji eksperimentai parodė, kad trapiosios ofiūros pasitelkia regą orientuodamosi savo aplinkoje.

Šis pavyzdys, regis, buvo vienas iš ketvirtosios trapiųjų ofiūrų, su kuriomis jis dirbo savo laboratoriniuose eksperimentuose, iteracijos. Tokio tipo, matyt, seniai nebeliko, pagalvojo jis. Jis svarstė, ar šiame mažylyje yra „artiopsin-iv038-02“, kuris buvo ankstyvoji jo komandos parašyto sintetinio opsino versija. „Atrodo, kad gražiausi visada atkeliauja čia iš SSD laboratorijos rezervuarų“, – svarstė jis. Ofiūra pamažu nušliaužė į savo prieglobstį. Jis pažvelgė į rankas, besitraukiančias į urvą, jos atsargiai judėjo vidun ir darėsi vis tamsesnės ir tamsesnės, o pigmentai pamažu persimetė į padaro odos chromatoforus. Gal mes esame panašesni, nei turėjome būti, pagalvojo jis, įėjęs į posėdžių salę.

(…)

Susitikimas baigėsi. Eidamas lifto link, jis pamatė savo ankstesnio kabineto duris kitoje koridoriaus pusėje. Pro permatomas stiklines sienas jis išvydo stiprų raudonai purpurinį švytėjimą. Įpėdinis tikriausiai užsiėmęs, pagalvojo jis. Atsidarė lifto durys, jis įėjo vidun ir pasijuto laisviau.

[i] University of Washington Health Sciences / UW Medicine, Scientists Discover Skin Keeps Time Independent of the Brain, ScienceDaily, 2019.

[ii] Takashi Nagata, Mitsumasa Koyanagi and Akihisa Terakita, Molecular Evolution and Functional Diversity of Opsin-Based Photopigments, Department of Biology and Geosciences, Osaka City University, 2010.

[iii] Lauren Sumner-Rooney, John D. Kirwan, Elijah Lowe and Esther Ullrich-Lüter: Extraocular Vision in a Brittle Star Is Mediated by Chromatophore Movement in Response to Ambient Light, Published: Current Biology, 2020.

Iliustracija viršuje: Raudonoji trapioji ofiūra (Ophiocoma wendtii), Lauren Sumner-Rooney nuotr.

„Artiopsin-wt040f-07“, iliustracija

Kadras iš filmo „White skies and other proxies“ (2019), Istvan Virag nuotr.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Kurdiašova.