Author Archives: H. A. Halpert

Straipsnio autorius:
H.A. Halpert yra menininkė ir rašytoja gyvenanti Niujorke. Savo darbuose ji tyrinėja susidvejinimus, vertimus ir atsitiktinumus, kurių nėra.

Vertimo klausimas

Prieš dvejus metus buvo renovuota sporto aikštelė už mokyklos šalia mano namų. Joje atsirado nauji krepšinio lankai ir šimto trisdešimties metrų ilgio ovalus raudonos spalvos bėgimo takelis. Norėdama tapti šaunesnė nusprendžiau kasdien juo bėgioti, bet dažniausiai viskas baigdavosi tuo, kad tiesiog išsiblaškiusi vaikščiodavau ratu. Po kelių mėnesių ir tūkstančių apsuktų ratų tikriausiai kiek užsihipnotizavau. Ėmiau įsivaizduoti takelį kaip atskirą pasaulį su savomis taisyklėmis, kurioms būdama ten turiu paklusti. Ties aikštelės riba fizikos dėsniai šiek tiek pakinta, kaip tose anomaliose vietose, kur neužtraukus rankinio stabdžio mašina pradeda riedėti į įkalnę. Vaikštinėdama raudona kilpa visuomet seku kažkieno – savo pačios – pėdsakais. Trimačiai daiktai formuojasi ne visai dvimatėje mano sąmonės erdvėje, bet jie yra guminiai ir elastingi; jie netvarūs, todėl diktuodama į telefoną mėginu juos įvardyti, kol jie neiširo.

Mano telefono kalbos atpažinimo programa ne visuomet patiki tuo, ką ištariu angliškai (nors ji stropiai pakeičia tokius daiktavardžius kaip „plaušamolis“ (adobe) ir „obuolys“ (apple) jų korporaciniais atitikmenimis iš didžiosios raidės). Kalbant ispaniškai ji įrašo visas mano neryžtingas klaidas absoliučiai tiksliai. Galiu įvardyti bet ką, nors tikriausiai klaidingai. Viena draugė neseniai pasakė, kad mano šnekamoji ispanų yra gerokai suprantamesnė už klaidų pilną rašymą, bet aš manau, jog tai liudija pirmiausia jos atlaidų geraširdiškumą, o ne mano kalbos taisyklingumą. Net neabejoju, kad ji pasąmoningai pataiso mano gramatiką, girdi nesamus objektus ir įterpia tariamąją nuosaką ten, kur norėjau tai padaryti, bet nesugebėjau. Ne visi yra tokie geranoriški. Vienas buvęs draugas bendraudamas su manimi pamažu tapo vis irzlesnis dėl priežasčių, kurias veikiausiai manė esant pernelyg sudėtingas, kad paaiškintų; kai paskutinį kartą susirašėm, aš pabandžiau išversti juokelį, o jis taisė mano gramatiką. Tą akimirką pasidaviau, nors įsivaizduoju, kaip jis pateiktų šią situaciją: „Ji (aš) į nieką nežiūrėjo rimtai. Su ja (manimi) buvo neįmanoma kalbėti.“

Žinoma, tai tiesa. Man sakė, kad žodis „kūdikis“ (infant) etimologiškai susijęs su negebėjimu kalbėti. Patikrinau – tai irgi tiesa.

Mano ispanų kalbos mokytojas sako, kad visi jo mokiniai nori laisvai kalbėti ispaniškai – net tie, kurie negeba sklandžiai kalbėti savo gimtąja kalba. Kadangi mano kalbėjimas angliškai primena kratymąsi per duobes ir nuolatinį apsisukinėjimą, kaip galiu tikėtis iškalbos kita kalba? Kai kurie žmonės nori gimti iš naujo kitoje kalboje, būti kažkuo kitu, geresniu, ir aš negaliu nuspręsti, ar tai yra kvaila, ar viltinga. Kavafis eilėraštyje „Miestas“ sako, kad kvaila:

Visos gatvės, kuriomis tu eini, / liks tos pačios. Ir tu sensi tuose pačiuose rajonuose; ir tuose pačiuose namuose tu pražilsi.

Tačiau taip jis sako Vytauto P. Bložės vertime.

Kažkur skaičiau straipsnį, kuriame Buenos Airėse gyvenantis vertėjas iš ispanų į anglų teigė, kad niekas negalėtų atlikti vertimo nepragyvenęs ilgų metų toje vietovėje ir kultūroje, kurioje buvo parašytas kūrinys. Galbūt jis teisus. Nežinau. Jo rašymas angliškai yra… taisyklingas. Truputį bespalvis. Normalus. Pripažįstu, kad neturiu nieko bendro su vertimu iš ispanų, jokios kompetencijos ispanų kalbos ar Buenos Airių klausimais, tačiau turiu beveik nematomą dalelytę tikrumo pačiame anglų kalbos paribyje. Galiu visiškai nuoširdžiai pasakyti ką nors panašaus į „sužlugdytas nedalios“. Atpažįstu tą nuoširdumą ir kito žmogaus kalboje. Galų gale vertimas yra rašymas. Svarbiausia, kad rašymas kalboje, į kurią verčiama, būtų geras. O geras rašymas šviesmečiais lenkia taisyklingą, net jei nusižengia taisyklėms.

Kai rašymas angliškai yra geras, kūrinys įgyja dvigubumo, kurio aš, matyt, trokštu, nors ir nežinau, kaip jį apibrėžti. Kartą kažkas pasiteiravo, kas yra mano mėgstamiausi rašytojai, ir kai juos išvardijau, pasakė, kad man akivaizdžiai labiau patinka vertėjai nei autoriai. Tai turėjo būti pašaipa, bet iš dalies taip ir yra. Šiuo metu didžiulį malonumą man teikia Borgeso išverstas „Orlandas“, kurį radau naudotų knygų parduotuvėje Meksike. Negaliu atsidžiaugti skaitydama Borgesą ir Woolf tame pačiame tome – tame pačiame tekste.

Kaip apibūdinti požiūrio tašką, kuris yra pasklidas, persidengiantis su kitomis perspektyvomis, labiau apylinkė nei taškas? O ką, jeigu perspektyva ar pozicija yra ant žemės nubrėžtas apskritimas, kuriame telpa tik vienas stovintis žmogus, tačiau kitas vis tiek įžengia vidun? Jie turi apsikabinti, ištiesti kaklus ir atsistoti vienas kitam ant pėdų, kad matytų tą patį daiktą iš tos pačios perspektyvos; regėjimo linija prasideda ne viename vienos sąmonės taške, bet kažkur tarp jų abiejų, taip įdėmiai ir taip fiziškai artimai susitelkiančių į tą patį reginį, kad tikriausiai ima kvėpuoti kartu, o jų pulsai susiderina. Tas apskritimas yra vertimas, miglota teritorija tarp dviejų be galo ryškių taškų.

Kate Briggs savo puikioje knygoje „Šis mažasis menas“ sako, kad pasirinkimas versti yra pasirinkimas eiti į pasaulį, į nepažįstamas vietas. Galbūt teisingas ir atvirkščias variantas – kai gimtoji vieta išstumia tave ir atsiduri nepažįstamose vietose, vienintelis įmanomas pasirinkimas yra versti. Ji pasakoja, kaip lankė aerobikos treniruotes avėdama turkio spalvos bėgimo batelius:

Kai sporto salėje tiek daug kūnų, kad nematau trenerio, kopijuoju prieš mane esančią moterį, o esanti už manęs savo ruožtu kopijuoja mane… Kažkieno kito judesiai, tik šįkart atlikti mano pačios kūno, su muzika…

Ne visai kilpa, bet spiralė. Kažkas, kuo galima sekti, išlikti arti.

Meksike F klausia, ar suprantu, kas sakoma per radiją ar apie ką kalbasi žmonės aplink. Taip, bet tik tuomet, kai susikoncentruoju. Tai man suteikia keistą apsaugos pojūtį. Anglų kalboje nėra ribos aplink mane, nėra supratimo vidaus ir išorės. Aš visa sudaryta iš anglų kalbos; kai žmonės kalba angliškai, aš rezonuoju, neturiu kito pasirinkimo, kaip tik juos išgirsti ir atsiliepti jiems – visiems vienu metu. Ispanų kalboje mane vienu metu pasiekia tik vienas balsas. Už jo ribų viskas yra sumišę.

Césaro Airos apsakyme „Plytų siena“ pasakotojas verčia ir aprašo Ernesto Schachtelio kalbos įgijimo teoriją, kurios fragmentą aš savo ruožtu irgi išverčiu įskaitydama į savo telefoną ir vėliau taisydama:

Suaugęs žmogus mato skrendantį paukštį ir jo sąmonė sako „paukštis“. O mažas vaikas mato kažką, kas ne tik neturi vardo, bet net nėra bevardis daiktas, tai yra (ir netgi šį veiksmažodį tenka vartoti atsargiai) kontinuumas be ribų, dalyvaujantis ore, medžiuose, dienos laike, judėjime, temperatūroje, jo motinos balse, dangaus spalvoje – beveik viskame. Ir tai pasakytina apie bemaž visus daiktus ir faktus, tiksliau, tai, ką mes vadiname daiktais ir faktais. Tai beveik meninė programa ar galbūt kažkas panašaus į modelį arba matricą visoms meninėms programoms. Negana to, savo paties kilmę tiriantis mąstymas gali nejučiomis bandyti sugrįžti į savo nebūtį ar bent jau mėginti išardyti savo sudedamąsias dalis, kad pamatytų už jų slypinčius turtus…

Birželį atvykusi į Mičiganą dėl laidotuvių, nutariau pabėgioti (tiksliau, pavaikščioti) taku už motinos namo, kur prieš šimtmetį buvo geležinkelio bėgiai. Jis driekiasi tiesia linija iki horizonto į abi puses, tarsi vieno taško perspektyvos diagrama. Nužingsniavau kelis kilometrus į šiaurę ir tuomet susierzinusi grįžau. Tiesi linija nekėlė jokių jausmų. Apsisukimas mane įsiutino. Anglų kalboje įprastai mirtį įkūnijanti giltinės figūra kilusi iš daugybės sąsajų su ciklišku žemdirbystės laiku – Kronas, vėliau Saturnas, pjaunantis ir sukeliantis chaosą, kuris kažkokiu būdu pasirodo esąs vaisingas. Saturnas yra Sterkvilinas – šūdo, mėšlo, trąšų dievas. Ispanų kalboje mirtis yra moteriškosios giminės, artimiau susijusi su vyriausiąja iš trijų moirų, Atrope Nepalenkiamąja, kraupiomis žirklėmis nukerpančia gyvenimo giją. Giją, tiesią liniją. Lotyniškasis jos vardas yra Morta, iš kurio kilo muerte (mirtis).

Atsisėdusi pabandžiau parašyti apsakymą apie nuo aukšto kraujospūdžio kenčiantį darboholiką ispanakalbį mirties įsikūnijimą, atsisakantį kalbėti angliškai su savo beviltiškai anglakalbe mergina. Jis yra negyvų lapų ir memento mori kolekcininkas, taip rimtai žiūrintis į savo pareigą sprogdinti burbulus ir nukirpinėti gijas, kad kartais negali atsispirti pagundai įtempti dar nepakankamai įtemptas gijas, kad tik galėtų tęsti savo darbą. Tačiau jis, žinoma, nėra Atropė – jis vilki laisvus apsiaustus ir nešiojasi dalgį, kuriuo, be abejo, galiausiai netyčia nupjauna savo merginai galvą lakstydamas po namus ir stengdamasis išeiti laiku. Ką padarysi.

Grįžusi namo vėl ėjau vaikščioti taku. Klausiausi vis pasikartojančio valsų grojaraščio, kai staiga aplankė vizija: aš labai užtikrintai kritau tiesiai į juodą niekį. Namie paėmiau anksčiau tą dieną skaitytą knygą – „Konkrečiąją komediją“ – ir atsiverčiau puslapį, kuriame autorius Davidas Robbinsas sako maždaug tai, jog viduriniosios klasės protestantiškoji darbo etika, metodiškai taikoma beverčiams ir absurdiškiems tikslams, yra juokinga iš prigimties. Tikrai taip. Tik mano atveju tai įvyksta netyčia. Bet dėl to, kad pamiršau, jog buvau pažadėjusi sau kurį laiką nieko neskaityti angliškai, negaliu papasakoti, kaip toliau rutuliojasi jo mintis. Vietoj to grįžau prie Césaro Airos, šįkart novelės / apsakymo / esė / balažin ko „Hepatito dienoraštis“, kur autorius skelbia savo ketinimą niekada daugiau nerašyti. Daugiau nė žodžio, rašo jis. Toliau jis išvardija beveik kiekvieną dalyką, dėl kurio verta rašyti, tarp kurių mane labiausiai žavi įsivaizduojamas menas, kuris egzistuoja nesibaigiančioje repeticijoje, užuot išsivystęs į sėkmę ar nesėkmę. Perskaičiau apsakymą kelis kartus ir nusprendžiau, kad norėčiau su juo susisaistyti, todėl išverčiau jį (greičiausiai neteisingai). Versdama perklausiau kelis interviu su Aira, stengdamasi suprasti jį ir ispanų kalbą. Jis kelis kartus mini „pabėgimo į priekį“ idėją, kuri primena man Virginios Woolf apsakymą „Žymė ant sienos“:

Jei jau norisi lyginti gyvenimą su kuo nors, jis yra lyg skriejimas metropoliteno tuneliu penkiasdešimties mylių per valandą greičiu, kai atkeliauji į kitą galą be anei vieno plaukų segtuko! Nublokštas prie Dievo kojų visiškai nuogas! Kai vertiesi kūliais per žydinčių plėnūnių laukus tarsi transportavimo vamzdžiu žemyn riedančios į rudą popierių suvyniotos siuntos pašte! Tarsi ristūno uodega besiplaikstančiais plaukais…

 Mano plaukai visuomet susivėlę.

H. A. Halpert

2019 m. lapkričio 14 d.

Iliustracijoje:  H.A. Halpert, Chronicle of a Slow Accident (liet. Lėto nutikimo kronika), 2019

Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov