Author Archives: Jason Hendrik Hansma

Straipsnio autorius:
Jasonas Hendrikas Hansma (gimė Lahore, Pakistane 1988 m.) yra menininkas, gyvenantis ir dirbantis Roterdame, Nyderlanduose.

Kalbant apie kai kurias dainas. Afazija, studija, abstrakcija ir negalia

1 dalis

Afazija ir studija

Afazija netikėtai ir tyliai įžengė į mano vaikystę, ji buvo galinga, stipri ir sunki, todėl negalėjau suprasti kalbos, kalbėti, rašyti ar skaityti. Jei mėgindavau kalbėti, išlemendavau tris ar keturis nerišlius žodžius, tačiau pastangos buvo varginančios: „jeigu“, „ir“, „šitas“ ir „tas“ buvo visiškai pašalinti iš mano žodyno, gebėjimas susieti žodžius su objektais, ištrauktais iš konteksto, iš manęs buvo atimtas. Nematydamas objekto, negalėjau apie jį kalbėti, viskas, kas nebuvo priešais mane, buvo abstrakcija. Kontekstas buvo viskas. Galėjau įvardyti tik tai, kas buvo priešais, – tai buvo šalta ir prakaituota erdvė. Toji erdvė plito vis plačiau, todėl mintys ir žodžiai taip nutolo vieni nuo kitų, kad nebegalėjo susitikti, mano kūnas tarytum plūduriavo toli nuo manęs, tarsi būčiau atsidūręs už savo paties ribų. Daugeliu atžvilgių, žvelgiant kitų akimis, aš iš tiesų plūduriavau už savo ribų. Nesugebėjimas susikalbėti verbalinių susitarimų visuomenėje kai kuriais aspektais reiškia nesugebėjimą egzistuoti, būti pripažintam, atsakyti kaip „visateisiam“ visuomenės nariui. Atėmus galimybę atsakyti, ištrinama atsakomybė už save. Išmokus kalbėti iš naujo (ir įvaldžius socialiai pripažįstamą kalbą), gyvenimas pasipildo: žmonės gali spręsti apie tavo gebėjimą suprasti, turėti minčių. Skaitomumas dažnai siejamas su vertės suvokimu, tuo, kaip aiškiai išdėstome savo idėjas, kiek jos leidžiasi perteikiamos, kaip sėkmingai sutelpa į struktūros, standarto, talpos, institucijos ar kūno suvokimo rodiklius.

Mano atveju afazija tapo visą gyvenimą trunkančia studijos kūrimo praktika, keldama klausimus, ką reiškia būti žmogumi ir kaip atstūmimas gali paskatinti įvairias bendrumo ir bendruomeniškumo formas. Atstūmimas įvyksta laikant tam tikrus žmones per atstumą, reikalaujant, kad jų bendravimas prisitaikytų prie standartinių normų, užtikrinant, kad jie liktų už valdžios „galių“ ribų, verčiant juos prisitaikyti prie struktūrų, prie kurių jiems prisitaikyti neįmanoma. Studija gali tapti standartinių artikuliacijų atsisakymu, erdve, tinkama demokratinėms sampratoms, kurios dažnai laikomos savaime suprantamomis, permąstyti. Nepasidavimu reikalavimams, kuriuos kelia pripažinti asmenys, kalbantys kitų vardu, dažnai esantys neva aukščiau kitų, kaip rūpestingi ir darantys „gera“. Varomoji jėga turėtų būti „matoma“ ne tik rūpinantis ir atstovaujant, bet ir per tironiško standartizavimo ribų trynimą, standartų, kurie žmones ištremia už kalbos ribų, pašalinimą.

Idealiu atveju studija, paroda, paviršius, atrama ir meno kūrimas patys savaime yra erdvės, kuriose gali reikštis nerišlios artikuliacijos formos, išplaukusios linijos, abstrahuotos ir švelnios pažeidžiamumo erdvės, kuriose nebūtina artikuliacija, kuriose galima sulėtėti ir kalbėti tuo nerišliu balsu, prie kurio pats gal dar nesi įpratęs. Šios erdvės tuo pat metu gali būti miglotos ir tikslios, priimančios, neatstumiančios. Tai, ko norėjau neartikuliuotumo ir paralyžiaus akimirkomis, buvo ne man priimtinos artikuliacijos formos: norėjau šilumos, švelnumo ir artumo paviršių. Žodžių neįmanomybė lemia, kad viskas, kas neatitinka standarto, atrodo nefiksuota; tai dezorientacijos erdvės, kurias seka fundamentalios rekonfigūracijos – kas mes esame vieni kitiems, kaip galime įkūnyti vienas kitą savo paviršiuose, naujose konfigūracijose.

Rankogalis, rankovė, apykaklė, išėjimas, išeitis.

Sąvokos „artikuliacija“ istorijoje yra du svarbūs laikotarpiai. Pirmasis ir ankstyviausias – 1580 m., kai ši sąvoka reiškė kalbos suskirstymą į atskiras dalis ir gebėjimą „aiškiai“ reikšti mintis, suprantant, kad kiekvienas žodis yra kalbos objektas, išskirtinis ir tikslus. Vos 30 metų į priekį, 1610 m., apibrėžimas jau panašėja į jungimąsi sąnariais. Žodis plečiasi ir jau apima kūno mechanizavimą, alkūnės, nykščio, žandikaulio judėjimą. Galvojant apie afaziją, abu šie apibrėžimai kelia sunkumų. Iš vienos pusės, suskirstymas ir padalijimas, iš kitos – sujungimas atgal į „visumą“. Toks ryškus prasmės poslinkis tarp laikotarpių leidžia pagalvoti, kad galbūt artikuliacijos prasmė yra svyravimas tarp šių dviejų polių, aukso vidurys tarp skaldymo ir vienijimo, tarp fiksavimo ir nefiksavimo, būdingo kiekvienam žmogui, kiekvienam žodžiui ar medžiagai, kuri yra priešais mus.

Judėti su tuo, kas mums apsireiškia, –
judėti kartu.

Daug dirbu su glotniais stikliniais ir atspindinčiais paviršiais, paviršiais, nuo kurių šviesa atšoka žiūrovo link, ir atvirkščiai, kai žiūrovo kūnas laikinai atsiskiria nuo kūrinio paviršiaus. Šie paviršių gebėjimai ne tik traukia akį, bet ir keičia tapatybę, įtraukdami ir kitus kūnus. Šie paviršiai iš dalies neartikuliuoti, nes plečiasi už savo ribų, įtraukdami ir kaimynus. Kai gulėjau lovoje, negalėdamas nei judėti, nei kalbėti, stebėjau, kaip saulės spinduliai lėtai slenka per kambarį. Kažin, kas yra nuovokiausi šviesos stebėtojai mūsų visuomenėje ir kaip jų išgyvenimai (jei tik būtų galimybė) galėtų persikelti į pasaulį perkonfigūruodami suvokimą – nutirpusiu liežuviu ar neartikuliuotumo niežuliu, judančiu nuo skruosto iki lūpų, tuo atsėlinančiu smegenų smūgiu.

Šviesos smūgis, žodžių smūgis
smūgis kaip streikas – atsisakymas dalyvauti, organizuojamas
kaip protesto forma. Smūgiai. Koja, ranka, gysla.
sustingusi.

Stiklinis paviršius taip pat kelia klausimų, kokia visuomenės atsakomybė už „spragas“, kurių gali sukurti artikuliacijos pakraštyje atsidūrę meno kūriniai, ir kaip jaučiasi žiūrovas toje šviesos lūžio erdvėje. Man visada kildavo abejonių dėl tiesioginių ir potencialiai susistemintų prasmės formų meno kūrime. Kai kūrinio ribos prieš uždarant stalčių yra tvarkingai apibrėžiamos ir klasifikuojamos. Šia prasme mane traukia abstrakcijų noras priešintis tiesioginiam prasmės formavimui, išgyventi už kategorijos ribų. Daugeliu atžvilgių kūrinys atsiduria kažkur tarp akivaizdaus ir kūniško, tarp minties ir neištarto, paviršiuje lėtai išsiskleidžiančios šviesos, šviesos, kuri sušildo paralyžiuotą raumenį, galūnę ar skruostą.

Būti vaiskiam
vanduo, kuris yra skaidrus,
perregimas.

Žinau tą lėtą laukimą, kol tavo kūną pajudins kažkieno kito kūnas, laukimą, kol tave pakels, nuneš į vonią, žinau buvimą pažeidžiamam. Šie veiksmai nėra susiję su prasme, jie yra susiliejančių paviršių įasmeninimas. Panašiai, kaip meno kūrinys įsiasmenina su tavimi kambaryje, įsiasmenina atmintyje kartu. Pažeidžiamas paviršius nėra „prasmės“ kūrimas tau, kaip žiūrovui; jis skirtas susiliejimui. Abstrakčiuose kūriniuose jaučiu tą patį prakaituotą kabinimąsi į prasmę, kokį mačiau tėvų akyse, kai jie bandydavo suprasti mano afaziškai nerišlią kalbą. Kas yra ketinimas, kokie yra pagrindiniai veiklos rodikliai, kas yra sėkmė, kas yra skaitomumas, kaip turėtume save „išreikšti“ jiems, bendruomenei?

reikšti
ketinti, turėti omenyje
nen – ketinti, indikuoti
ketinimai ką nors daryti.

Jei abstrakcija leistų prasmių nebuvimą, galbūt šis nebuvimas galėtų tapti nors menku pasipriešinimu tradicinėms privalomos ir standartizuotos artikuliacijos formoms. Šie paviršiai anaiptol nėra hermetiški, todėl jie gali judėti kartu su žiūrovais ir tais, kuriems rūpi neišsakytos ir neartikuliuotos spragos. Juk ir mano kūnas nebuvo hermetiškas ir užplombuotas, kai negalėjau kalbėti, judėti ar suprasti kalbos, bet turėjo valią ir potencialą. Neartikuliuota erdvė nėra hermetiška, tai erdvė, sukonstruota kartu su švelniais jos dalyviais, nebijančiais neartikuliuotų momentų, bet norinčiais su jais susilieti. Abstrakčių paviršių kuriama erdvė – ne ta erdvė, kurią būtų galima nedelsiant užpildyti nuomonėmis ir pozicijomis. Ji gali reikšti atsakomybę iš lėto pereiti į tai, kaip, kur ir kada išreiškiame save vienas kitam, erdvę, kurioje perkonfigūruojame vienas kito paviršius ant savęs.

Prieškambaris, tarpdurys, palangė, tas nutirpęs liežuvis.

2 dalis

Doesburgų namas (Nelly ir Theo namai)
Minkštesnė ir švelnesnė (standartizacijos) forma.
Užrašai iš buvusių Theo ir Nelly van Doesburgų namų ir studijos, gegužė–rugpjūtis, Paryžius, Prancūzija, 2019 m.

Stalas (sėdint su praeities kūnais).
Doesburgų namo virtuvėje yra stalas, išlietas iš betono. Nesu tikras, ar tai baldas, skulptūra, architektūra, ar visų trijų derinys. Stalas yra tokio aukščio, kad atrodo „per aukštas“, kai atsisėdi prie jo valgyti. Šiek tiek patyrinėjęs pasą, sužinojau, kad van Doesburgo ūgis buvo 167 cm. Kai mane aplankė panašaus ūgio draugas, mes patikrinome, kaip stalas tinka jo kūnui. Tas stalas iš tiesų yra stovimasis, pritaikytas specialiai architekto ūgiui. Vis dėlto tai netrukdo man, dabartiniam namo gyventojui, naudoti jo kaip bet kurio kito stalo, prie jo pusryčiauti, skaityti, rašyti, leisti laiką ir susėdus kalbėtis. Taip, stalas yra kitokio aukščio, negu esu įpratęs, tačiau tai nepanaikina jo funkcijos. Tai netrukdė Nelly van Doesburg po Theo mirties jo nudažyti džiugiai geltona spalva, taip pat nesutrukdė šimtams pokalbių, kurie įvyko aplink stalą. Stalas yra minkštesnis standartas, pagrįstas praeities asmens padėtimi, klausiantis dabarties, kaip mes galime dirbti su tuo, kas yra pasaulyje, su skirtingais kūnais, praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Tai nėra grindžiama logika, kad standartas turi būti pritaikomas visiems, bet veikiau tuo, kaip mes plėtojame ir pertvarkome praeities standartus, kad galėtume sėdėti prie to paties stalo su skirtingais kūnais.

Durys (akimirka pasislėpti).
Antro aukšto koridoriuje yra dvejos durys, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sienelės. Durys nudažytos juodai, yra 130 x 257 cm dydžio ir iš dalies užstoja kambarių, į kuriuos galima patekti iš koridoriaus, vaizdą. Kai Theo ir Nelly pasistatė šį namą, finansiniai apribojimai reiškė, kad šildomas buvo tik vienas iš šių gretimų kambarių. Norint atskirti koridorių, šios sienelės pasislenka kaip didelės durys ir jį uždaro, kad pavirstų kambario sienomis, sujungdamos erdvę į vieną didelį kambarį. Gretimi kambariai ir koridorius susilieja, kad sudarytų šią naują didesnę erdvę. Menininkui investavus į pereinamąsias erdves, tai yra geras priminimas: kad ir kokia atvira būtų mūsų pozicija, pasitaiko atvejų, kai turime pasauliui pasakyti, kad jis laikinai pasitrauktų, koridorių paversti kambariu – prieš vėl atidarant duris ir sugrįžtant į pasaulį.

Skersinė sija (netiesiogiai paremti).
Virš koridoriaus durų yra iš pažiūros visą svorį nešanti sija, einanti ištisai koridoriaus, jos matmenys 20 x 20 x 120 cm. Sijos paskirtis – užsandarinti duris ir uždaryti tarpą tarp durų ir lubų, šitaip sulaikant šilumą. Tačiau ši laikančioji sija nėra konstrukcijos dalis ir yra padaryta iš medžio (ne betono). Ji skirta grynai užsandarinti. Kažkas yra tame, kaip ji kalba stogo rėmimo kalba, tačiau iš tikrųjų užsandarina šilumą kambaryje. Kaip tavo ketinimai gali suteikti paramą visai kita forma, iš pirmo žvilgsnio nesuprantama.

Trys kolonos (Truitt skulptūros).
Namo kieme yra „pristatyta“ veranda, kuri iš esmės yra kambarys be sienų ir langų, vidinė ir išorinė erdvė. Tai vienintelė namo vieta, kurioje matosi namo atramos. Šios atramos – tai trys kolonos, kurių matmenys 30 x 30 x 250 cm. Jų formos stulbinamai panašios į Anne Truitt 1973 m. skulptūrą „Ryto vaikas“, kurios dydis 30 x 30 x 182 cm. Kolonos palaiko visą namo šiaurės rytų pusę. Birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais apie 17 val., kai saulė praspįsta pro kaimynų medžius, kolonų paviršiuje ima raibuliuoti šviesa. Tik apsigyvenęs tame name pagalvojau apie Anne skulptūras kaip atramas, atramas šviesai, atramas paviršiui, atramas tiems kūnams, kurie mato ir jaučia šviesą, remiami šiltų ir švelnių paviršių.

Jasonas Hendrikas Hansma,
Meidonas, Paryžius

Iliustracijoje: Jasonas Hendrikas Hansma, Shear I, 2019 m. Poliruotas stiklas, poliruotas varžtas, sidabras, šviesolaidžio interneto kabeliai.

Kūrinio aprašymas: Šie stiklo gabalai iš pradžių buvo išpūsti taip, kad būtų panašūs į rankas, ir sumontuoti įvairiose namo vietose. Doesburgų namas toks jautrus, kad jame nebuvo galima gręžti jokių skylių. Taigi stiklo detalės buvo išpjaustytos ir nupoliravus pritaikytos jau esamoms skylėms languose, sumontuotuose šioje konstrukcijoje. Jos neleido užsidaryti namo durims ir langams, leido vėjui laisvai judėti po namus.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė.