Author Archives: Eglė Grėbliauskaitė

Straipsnio autorius:
Eglė Grėbliauskaitė yra menininkė, VDA doktorantė ir lektorė, tyrinėja sociopsichologinius represijų mechanizmus veikiančius šiuolaikinėje visuomenėje. www.egle.grebliauskaite.com

Šiuolaikinis roninas: menininkas be institucijos. Pokalbis su menininke Agne Gintalaite

Pokalbį inspiravo Agnės Gintalaitės nepriklausoma kūryba – fotografija, tekstai ir šiuo metu galerijoje THE ROOM eksponuojama tapybos darbų paroda „Čiurlionis. Drive“.

Šiuo metu dedu paskutinius taškus ant „i“ savo daktaro disertacijoje, kurioje nagrinėju institucines praktikas – menininko ir institucijos agentų tarpusavio santykį, kovą dėl vertės centro ir šių kovų poveikį meno santykiui su kitomis epistemomis bei plačiąja visuomene. Menininkui svarbu priklausyti institucijai, tik klausimas – kokiai. Institucija prideda galios, padeda susikurti simbolinį kapitalą, tačiau tuo pačiu ir disciplinuoja. Perfrazuojant M. Foucault – ir baudžia, t. y. įstato į rėmus versdama dirbti jai, nenukrypti nuo institucijai naudingo diskurso. Taip kėsinamasi į tai, be ko menas tampa nebe menu, o prisitaikymu be laisvos minties raiškos. Kalbuosi su tavimi, nes kūrybine veikla lyg ir grįžti „pas institucijas“. Ar manai, kad menininkai, atsitraukę nuo akademinio institucinio diskurso, yra laisvesni, o gal, priešingai, atsijungę nuo institucionalizuoto konteksto, nepataiko į diskursą ir kaip roninai – samurajai be šeimininko – blaškosi, neranda būdo įprasminti savo sugebėjimus?

 Niekada apie tai nepagalvojau, bet labai taiklus pastebėjimas, nors ir nelabai malonus. Po penkiolikos metų darbo kūrybinėse industrijose mėgindama grįžti į profesionalaus meno pasaulį, tikriausiai nesąmoningai ieškojau tam tikro institucinio savo veiklos patvirtinimo. Tik gavusi meno kūrėjo statusą, LKT stipendiją, surengusi keletą parodų, įstojusi į fotomenininkų sąjungą ir sulaukusi kelių savo kūrybos recenzijų kultūrinėje spaudoje, ėmiau jaustis turinti teisę prisistatyti kaip menininkė.

Kai studijavai VDA, tau puikiai sekėsi legitimuotis – dar būdama studentė kartu su kursioke, dabar žinoma akademike Egle Rindzevičiūte buvote pakviestos kuruoti parodą ŠMC, o jūsų įžūlūs tekstai kultūrinėje spaudoje, pasirašyti Nikos Žlabytės ir Ventos Girdzau pseudonimais, įėjo į istoriją kaip pirmieji „art writing“ pavyzdžiai, juos nagrinėjo postmodernizmą studijuojantys studentai. Tuomet dingai iš arenos keliolikai metų, o dabar vėl esi čia, tačiau veiki iš nišos, eklektiškai, atsietai nuo svarbiausių šiuolaikinio meno institucijų. Ar tai sąmoningai pasirinkta pozicija? Tau reikia ar nereikia „šeimininko“ – institucijos ar institucijų patvirtinimo? Tam tikra institucija, žinoma, yra ir galerija, kurioje rodai savo darbus, ji iš dalies tau atstovauja, bet ji nėra meninio diskurso galios centre.

 Ir taip, ir ne. Man atrodo, reikia išskirstyti „šeimininko paiešką“ į tris dalis. Pirma, tai institucijos ir įtakingi žmonės. Juk žinai, ką reiškia „šmūzlinti“, ar ne? Minėjai, kad apie tai irgi rašai savo disertacijoje. Tai reiškia eiti į svarbius atidarymus, mėginti susidraugauti su kuratoriais ar kolekcionieriais. Na, to aš nedarau. Antras dalykas yra išraiškos priemonės. Vienos staiga tampa madingos, pageidaujamos ir vertinamos labiau nei kitos. Tokiu būdu, pasirinkdamas „teisingą“ mediją ar kūrybinį braižą, menininkas gali laimėti taškų. To aš irgi nedarau, sąmoningai, nors prisipažinsiu – kartais norisi. Trečias dalykas kokybiškai yra kitoks. Tai diskursas, temų, problemų ir prasmių visuma, kuri veikia dvejopai. Viena vertus, diskursas veikia menininko kūrybos laisvę – besistengdamas būti pastebėtas, pakviestas ar aprašytas, menininkas skolinasi madingas idėjas.

Pasak Mary Douglas (How Institutions Think, 1987 m.), subordinuotas diskursas irgi yra galia, o tapti jo dalimi reiškia institucionalizuotis. Ar institucinis diskursas nėra ankštas menininko laisvei?

Taip, bet tikiu, kad diskursas gali intriguoti intelektualiai – meno sprendžiamos problemos ir kuriamos prasmės tam tikru laiku ir tam tikroje visuomenėje yra universaliai svarbios, susijusios su realiomis problemomis ir platesniu kontekstu – mokslu bei apskritai bendra, sistemiškai visa apimančia žinojimo sfera. Man atrodo, kad įsitraukimas į šį diskursą ir domėjimasis juo yra tokio „šeimininko“ ieškojimas (ir suradimas), kuris neprieštarauja tavo suformuluotam esminiam meno kriterijui – laisvai minties raiškai. Šis „šeimininkas“ – diskurso išmanymas ir jungimasis prie jo savo kūryba – toli gražu negarantuoja pripažinimo, bet suteikia prasmę.

Labai visapusiškai išvystei metaforą. Iš tiesų toji istorija apie roniną – samurajų be šeimininko – yra ir istorija apie prasmės paieškas. Šiuolaikinis diskursas, kaip sakai, yra platus, o ir patys menininkai tą diskursą veikia. Institucinė kritika persigrupavo į institucines praktikas, institucijos agentų rolės prasiplėtė, ribos tarp jų gerokai apsitrynusios. Tai yra kartu ir problema, nes dauguma pasuko kūrybos link, palikdami „vakancijas“ administravimo funkcijoms. Tačiau menas, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, pirmiausia yra emocinės ar intelektinės kelionės pasiūlymas žiūrovui, o ne simbolinių verčių pripildytų menininko karjeros įrašų ar palankių finansinių investicijų grąžos objektas. Kokias prasmes atrandi ir kas įdomu tau? Ką kūrei anksčiau? Kodėl Čiurlionis – dabar? Kaip jis susijęs su emociškai ar intelektualiai intriguojančiu diskursu?

 Dar tada, kai studijavau psichologiją, susidomėjau antropocenu, posthumanizmo, transhumanizmo, gyvūnų teisių idėjomis. Sužavėjo mintis, kad gyvūnas ar negyvas objektas tampa tarsi tavo kolega, kūrybos bendraautoriumi. Ir gyvenime, ir mene man artimesnė bendradarbiavimo, o ne dominavimo pozicija. Tuo metu daugiaukūriau į „stalčių“ – rašiau knygą, fotografavau ant plento suvažinėtus gyvūnus ir ant jų klojau savo to laikotarpio darbo kasdienybę – modelių stereotipinėmis „fashion“ pozomis nuotraukas. Gaudavau grafišką, beveik abstraktų vaizdą, kurio sluoksnius atskirti ir atpažinti objektus būdavo įmanoma tik kruopščiai ir atidžiai tyrinėjant, lyg pasienio darbuotojui spoksant į rentgeno peršviestus lagaminus. Rodos, ši problematika tebėra diskurso centre? Kita, tačiau susijusi tema – tipologiniai žaidimai, mokslinio tyrimo taisyklių perkėlimas į meno kūrimo procesą. Psichologijoje dirbau su fenomenologiniu tyrimu, jo principus taikiau kūryboje. Domina idėjinis tarpdiscipliniškumas, tyrimo metodų kūrimas siekiant vieno aiškaus tikslo – suprasti pasaulį jo nesuvulgarinant. Šiuo metu įdomiausios su valstybingumu susijusios temos, kultūros statusas, nacionalizmo ir etnocentrizmo suvešėjimas, identiteto politika. Mėginu suprasti, kodėl susiformavo tabu kvestionuoti tautiškumo vertybių hegemoniją. Įdomu migracijos klausimai, „prigimtinė“ kultūra. Atradau, kad antropologijos išeities taškas – kultūrinis reliatyvizmas ir šio mokslo metodas – lauko tyrimas gali būti perkelti į meninės kūrybos lauką. Mano paroda „Čiurlionis. Drive“ būtent apie tai.

Agnės Gintalaitės parodos „Čiurlionis. Drive“ fragmentas galerijoje „The Room“, 2021

Gal gali papasakoti plačiau?

Klasikinis psichologinis projekcinis asmenybės tyrimas – Roršako testas yra naudojamas ir vizualinėje antropologijoje. Man Roršako testo funkciją atlieka ne rašalo dėmės, o realybės vaizdai „patobulinti“ trukdžiais – judėjimu (vaizdas pro automobilio langą), šviesos stygiumi, dulkėmis. Realybė tampa abstrakcija, žiūrėdamas į ją, projektuoji vaizdus iš savo psichikos, atskleidi savo kultūrinę asmenybę. Kaip vizualaus turinio kūrėja, tų projekcijų aš neaprašiau, bet nutapiau ir pateikiu parodoje. Gyvendama labai šviesioje, ryškių spalvų, amžinai žydro dangaus saloje aš ją perprojektavau per savo kultūrinį DNR – gavau tamsių spalvų gamtos ir miesto beveik abstrakčius vaizdus, mėginančius tapti gyvais personažais, žiūrinčiais į žiūrovą. „Čiurlionis. Drive“ – tai akimirka, kai netoli Afrikos pamatai kažką, kas skausmingai pažįstama nuo vaikystės. Tai stotelė, kurioje keliautojas gali gauti greito, gerai atpažįstamo maisto sielai.

Tai tuo pat metu ir ironiška, ir labai rimta, nes šie projekciniai testai išties veikia, sukelia emocijų. Man patinka leisti laiką galerijoje, stebėti, kaip į parodą užeina žmonės, girdžiu jų interpretacijas, matau, kad juos veikia kūriniai.

 Po „Sodo ir Kosmoso“ koliažus lydinčios vaizdo ir garso instaliacijos bei ilgo teksto, kuris buvo organiška parodos dalis, būčiau spėjusi, kad kitoje tavo parodoje išvysiu šiuolaikines medijas. Kodėl tapyba? Nemanau, kad kas nors turi teisę menininkui aiškinti, ką ir kaip jis turi kurti, nes, visų pirma, jis nieko neprivalo, bet į tapytojų erdvę įsiveržti be tapybos diplomo – mažų mažiausiai drąsu. Apie ką galvojai rinkdamasi tokią mitologizuotą išraiškos priemonę?

Dėl kelių priežasčių, ir vieną jau įvardijai. Visų pirma, gyvendama Ispanijoje pajutau norą maištauti, daryti tai, ko tarsi negalima. Kodėl negalima? Tie tabu, nuolatinė savicenzūra atkeliavo gal net iš vaikystės, augant tarp menininkų, romantizuojančių, mistifikuojančių ir patį kūrybos procesą, ir priemones. Prisimenu save mažą, žaidžiančią slėpynių tarp milžiniškų mėlynų mamos draugės Rūtos Katiliūtės drobių. Kaip žinoti, kurie tavo kūriniai geri, o kurie ne, jei visi atrodo taip pat? – galvojau tada, klausydamasi per naktis besitęsiančių menininkų diskusijų. Atrodė labai baisu sukurti blogą meną. O koks menas yra geras, negalėjau suprasti. Man sakė: „Jei gali nekurti, nekurk“. Nesupratau, kodėl jie kuria, juk nekurti gali visi.

Tapyti aliejumi ant drobės buvo šventa, negalėjai to daryti prieš tai nesunešiojęs geležinių klumpių kaip Eglė žalčių karalienė. Prieš prisiliesdamas prie aliejaus dailės mokykloje, turėjai nutapyti daugybę bjaurių natiurmortų guašu, ir niekad nežinojai, ką darai gerai, o ką blogai, nes niekas negalėjo to paaiškinti, mokytojas tik durdavo pirštu ir liepdavo pataisyti tai ten, tai čia. Taigi, mečiau tapybą viename iš pradinių etapų. Studijavau dailėtyrą, psichologiją, nes galėjau nekurti, kaip man buvo liepta. Nesuprantu, kodėl nekvestionavau tokio idiotiško stereotipo – juk akivaizdu, kad meno kūryba labiau yra žaidimas, intelektinis malonumas nei fiziologinis poreikis. O dabar, po daugybės metų, Atlanto vandenynas iš galvos išplovė likusius tabu. Pasirodo, techninius dalykus, tokius kaip lesiruotės, kolorito formavimas, tapybiškumas, tam tikri efektai, išsiaiškinti ir išspręsti gali labai greitai, jei tiksliai žinai, ką nori padaryti, jei sugebi įsivaizduoti. Kita priežastis – tapyba atrodė tinkamiausia priemonė perteikti regėjimo triukšmą, realybę suvesti į abstrakcijas. Pasirinkau ją todėl, kad man reikėjo triukšmo, fotografijoje triukšmas yra brokas, todėl ją atmečiau, o tapyboje – tapybiškumas, legitimi išraiškos priemonė ir net siekiamybė.

 

Agnės Gintalaitės parodos „Čiurlionis. Drive“ fragmentas galerijoje „The Room“, 2021

Įdomu, kaip ištrinama riba tarp menininko ir menotyrininko. Kalbu ne tik apie menotyrininkus, kurie ima kurti meno kūrinius, bet ir apie rašymą apie meną, tiksliau – meno rašymą (art writing). Gal ir šiam procesui apibūdinti tiktų simpoetikos sąvoka, nes tikslas yra ne vertinti ar interpretuoti, o bendradarbiauti.

 Taip pat – išrasti kontekstus, prisidėti prie žinojimo lauko formavimo. Visiškai sutinku, nes rašymas apie KITĄ iš žinovo, vertintojo pozicijos, manyčiau, – savotiškas tekstinis kolonializmas.

Todėl šiandienos meno scenoje aiškios ribos tarp menininko ir menotyrininko, mano manymu, ir neturėtų būti. Apie tokį diskursą ir kalbu – intriguojantį, skatinantį žaisti, dalyvauti, kurti kartu. Aišku, yra ir kita diskurso pusė, kuri interpretuoja ir vertina meną kaip seno sukirpimo antropologas „egzotiškas“ kultūras.

Vadybininkai kaupia galią kurdami produktus – tapdami ekspertais ir mokydami, kokį meną verta įsigyti. Žvelgiant į meną kaip raiškos ir suvokimo procesą, o ne kaip artefakto charakteristikas, toks ekspertavimas prasilenkia su meno išskirtinės vertės pozicijomis. Ne tik menas, bet ir menininkas yra nuolat vertinamas, institucija ne tik stebi, analizuoja, pristato, saugo, kalba apie meną, bet ir ilgainiui pradeda formuluoti, koks menas turi būti. Ir tai nėra tik aprašymas, nes institucijos naudoja ištisą represinių technikų plejadą, kurios neapsiriboja vien vertinančiomis recenzijomis. Ar sulaukti vertinančios ir kritikuojančios recenzijos yra geriau, nei nesulaukti jokios?

 Pastangos tapti pastebėtu yra ne tik „šeimininko“ paieškos iš metaforos apie menininką be institucijos ar samurajų be šeimininko. Tai – ir pastangos pabaigti kūrinį, gauti patvirtinimą, kad jis egzistuoja. Iš vienos pusės tai – komunikacijos procesas: galbūt menininkui svarbu kalbėti taip, kad kitame laido gale kas nors pasakytų „alio“. Kita vertus, ar institucijai apsimoka šį procesą palikti tik menininko atsakomybei? Manyčiau, kad meno institucijos turėtų būti suinteresuotos veikti taip, kad kuo daugiau kūrinių turėtų šansų įvykti, nes tik taip atsirastų daugiau galimybių drąsiam, eksperimentuojančiam menui, kaip tu sakai, – nebandančiai įtikti laisvai minties raiškai.

Agnės Gintalaitės parodos „Čiurlionis. Drive“ fragmentas galerijoje „The Room“, 2021