Author Archives: Gareth Kennedy

Laiko ritualai – eksperimentinės materialinės kultūros Vakarų Airijoje: atvejo studija

Šis tekstas parašytas VDA Nidos meno kolonijoje 2018 m. birželį vykusiame 8-ajame Inter-formato simpoziume apie skaitmeninio įžeminimo apeigas perskaityto pranešimo pagrindu.

***

Įžanga

Mano skulptūrinė praktika tiria rankdarbių socialinį veiksnumą XXI a. ir generuoja „interesų bendruomenes“ [1] aplink eksperimentinių materialinių kultūrų kūrimą ir atlikimą. Čia materialinės kultūros sąvoka vartojama tiesiogine antropologine prasme – tai kultūros fiziniai aspektai, pasireiškiantys žmones supančių objektų pavidalu. Greta pačių fizinių artefaktų materialinė kultūra taip pat aprėpia jų biografiją ir gyvenimą, pagaminimą, prekybą, naudojimą, bei elgesį, normas ir socialinius ritualus, kuriuos kuria ar kuriuose dalyvauja šie objektai. Eksperimentinis aspektas nurodo į inovaciją bei tradicijos ir modernybės konstruktų kritinį svarstymą. Kitas svarbus veiksnys yra neretai paini ribinė erdvė tarp kultūrinių priklausymo ir tapsmo procesų, kurie sąlygoja kolektyvinės ir subjektyvios tapatybės formavimąsi.

Mano meninis tyrimas susitelkia į „darymo“ reikšmę XXI a. pradžios kontekste, ypatingai pabrėžiant nedidelio masto, rankų darbo reikalaujančiuose ir tikriausiai visiškai pasenusiuose gamybos būduose slypintį sociokultūrinį potencialą. Tai jokiu būdu nėra sentimentali prieiga. Ši praktika veikiau paremta tuo, ką vadinu kritiniu anachronizmu – kitaip tariant, kritiška savivoka reanimuojant technologijas ir socialinius procesus „iš kito laiko“, kilpinančius ir supinančius artefaktus ir įvykius, inscenizuojamus kontekste ir konkrečioje vietoje, patalpintus į labai šiuolaikines aplinkybes. Mano kūryba neakivaizdžiai atsižvelgia ir į sudėtingus globalizuotus gamybos bei vartojimo santykius, vadinamos Ketvirtosios pramonės revoliucijos artėjimą, didėjančią automatizaciją ir visur esantį dirbtinį intelektą. Mane domina teoretikės Svetlanos Boym aprašytas nostalgijos neatsiejamumas nuo modernybės [2]. Kaip mūsų laikais galima būtų pasitelkti kritinę nostalgiją orientacijai ir strateginių pasakojimų kūrimui reaguojant į 2008 m. finansų krizės ir neoliberalios taupymo politikos sukeltą nepriteklių ir namų praradimą? Būtina aiškiai atskirti dvi Boym aprašytas dialektiškai priešingas nostalgijos formas: restauracinei, natyvistinei, konservatyviai ir reakcingai rūšiai, kuri pastaruoju metu atgimė liberaliose demokratijose kraštutinių dešiniųjų judėjimų ir jų šūkių pavidalu (pvz. „Paverskime Ameriką vėl didžia“), priešpastatoma refleksyvi nostalgija, pripažįstanti esamojo laiko kompleksiškumus ir aktyvuojanti progresyvų dabarties bei ateities potencialą. Ši forma žino, kad negalima sugrįžti į romantizuotą bei ideologiškai sukonstruotą praeitį, ir puikiai supranta XX a. pirmosios pusės istorijos manipuliacijas bei jų sukeltas katastrofas. Mano tikslas yra kurti šiuolaikinius projektus, generuojančius būtent pastarajai nostalgijos apraiškai pasitarnaujančius anklavus.

Mano projektai skirti specifinėms vietovėms ir pasitelkia tokius diskursus, kaip folkloras, etnografinė fikcija ir eksperimentinė archeologiją. Savo kūryba aš siekiu tirti socialinių, kultūrinių, aplinkos ir ekonominių klausimų sankaupas.

***

Céide laukų ir lankytojų centro vaizdas

Tír Sáile / Jūros ir druskos kraštas. 1993-2017

2017 m. vasarą buvau vienas iš trijų menininkų, pakviestų sukurti kūrinius Eryje, Mėjo grafystėje – atokioje Vakarų Airijos teritorijoje, kurios kraštovaizdį formuoja neaprėpiama dangaus platybė, kiliminė aukštapelkė (viena didžiausių likusių Vakarų Europoje), uolėti skardžiai ir Atlanto vandenyno įniršis. Šie vietos savivaldos tarybos finansuojami meno kūriniai viešoje erdvėje buvo skirti pažymėti Šiaurės Mėjo skulptūrų tako Tír Sáile [3] įkūrimo 25-tąsias metines. Pirmieji 1993 m. užsakyti kūriniai buvo dalis visus metus trūkusios kultūros šventės „Mėjo 5000“, dedikuotos per 50 amžių Mėjo kraštovaizdyje žmogaus paliktiems įspaudams. Ši chronologinė gairė buvo susieta su daugiau nei penkis tūkstantmečius skaičiuojančiais Céide laukais – neolito laikų archeologine vietove Mėjo šiaurinėje pakrantėje, kurioje yra išlikusi seniausia pasaulyje žinoma laukų sistema. Už šį nepaprastą palikimą turime būti dėkingi pelkei, kuri padengė šią žemės ūkio kultūrą ir amžiams palaidojo jų sienas, išsaugodama juos iki mūsų laikų [4]. Panašu, kad klimato kaita ir žmonių įvykdytas anksčiau laukų vietoje augusių miškų iškirtimas sukūrė vandens užlietuose plotuose anaerobines sąlygas, kuriose pelkinės samanos augo ir mirdavo, bet suirdavo nepilnai, todėl per tūkstantmečius sluoksniavosi ir spaudėsi, formuodamos durpes. Pirmosios Tír Sáile takui užsakytos skulptūros žymėjo 5000 m. nuo žmogaus apsigyvenimo šiame regione ir turėjo ambicingą siekį – išlikti dar 5000 m. Menininkai panaudojo akmenį bei megalitus ir atgaivino meitheal [5] dvasią, įgijusią XX a. pabaigos žemės meno formą. 2017 m. naujai užsakytiems kūriniams iškeltas kuklesnis reikalavimas – apmąstyti pastaruosius 25 metus regione bei pasvarstyti apie ir potencialiai išgyventi ateinančius 25.

Kadras iš filmo „Trojos karo beieškant“. BBC, 1985

Gyvas kraštovaizdis

Mano projektas buvo susijęs su mano ilgamečiu domėjimusi muziejų ir archyvų kolekcijų aktyvavimu, suvokiant juos kaip „kūrybinę technologiją“ (šį terminą pasiūlė Nicholas Thomas) ir „naujų daiktų“ kūrimo įrankį. Šios kūrybinės technologijos panaudojimas remiasi kolekcijos atgaivinimu tyrinėjant jos epistemologinę bei kultūrinę istorija bei eksperimentuojant su jos galimybėmis dabartyje [6] . Pasiūliau sujungti Erio pelkėse rastus artefaktus iš Airijos nacionalinio muziejaus kolekcijos su „vietos dvasia“ ir Erio gyventojų šiuolaikine patirtimi. Šio sujungimo rezultatu taptų šiuolaikinė materialinė kultūra, kuri būtų pagaminta vietoje, palaidota ir išsaugota pelkėje, kol kada nors ateityje bendruomenės nariai ją ištrauktų savotiško „eksperimentinės archeologijos“ [7] bandymo metu. Šio ištraukimo data (apžvelgiamoje ateityje) turėjo būti kolektyviai nuspręsta bendruomenės. Užsakymo sąlygos padiktavo 25 metų trukmės darbinę laiko juostą, tačiau šiuo laikotarpiu iškart suabejojo vietos gyventojai, kurie diskutavo apie tai, kaip būtų prasminga žymėti ir matuoti bendruomenės ir kraštovaizdžio laiką kaip vieną kontinuumą [8].

Mano pasiūlymas atvedė mane į Ceathrú Thaidhgo kaimą Dún Chaocháino pusiasalyje – Gaeltacht [9] (airiškai kalbančiame) regione. Įdomi detalė: pusiasalio pavadinimas kildinamas iš Caocháno, vienaakio mitinio milžino iš keltų sagų (spėjama, sukurtuose pirmajame mūsų eros amžiuje), vardo. Šis keltų ciklopas 1993 m. įkvėpė vokiečių menininką Walterį Michaelį sukurti Ceathrú Thaidhge Caocháną simbolizuojančią didelę kompoziciją iš kalvos šlaite sukrautų akmenų, kuri taip pat priminė tokias kalvose sudėliotas figūras, kaip Cerne Abbas žmogus [10] Dorsete, Anglijoje. Neabejotina yra tai, kad šioje vietovėje įsišaknijusi kraštovaizdžio pavadinimų tradicija yra labai sena ir daugiasluoksnė, kaip mokslinėje studijoje „Gyvas kraštovaizdis“ (The Living Landscape, 1975) demonstruoja tautosakininkas Seamusas O’Cathainas ir geografas Patrickas O’Flanaganas. Šis veikalas detaliai tyrinėja mikrotoponimiką (mažų kraštovaizdžio objektų – upelių, riedulių, laukų ir t. t. – vardus). Pagrindinis O’Cathaino informantas šiame tyrime buvo vietos gyventojas Johnas Henris, kuris, mokėdamas gėlų kalbą, išsaugojo atmintyje vietovės sakytines tradicijas. „Gyvas kraštovaizdis“ pateikia šį intensyvų vietovardžių, jų kilmės bei susijusių socialinių, ekonominių, istorinių ir mitologinių pasakojimų suvokimą kaip gėlams iki badmečio [11] būdingo požiūrio į vietą ir kraštovaizdį išraišką. Vaikščiojimas po žemę ir šimtų jos vietovardžių žinojimas suteikia praėjusius amžius menantį gilų vietos pažinimą ir tiesiogiai įkūnija šį folklorą dabartyje – tai ir yra O’Cathaino ir O’Flanagano gyvasis kraštovaizdis. Toks orientacijos būdas skiriasi nuo karteziškojo žemėlapiavimo ir teritorijos suvokimo, kuris buvo Airijos kolonijinio užkariavimo ir valdymo proceso dalis nuo XVII-ojo amžiaus. Šios sakytinės tradicijos kompleksiškumas ir gylis buvo dar labiau atskleistas tolesnių tyrimų metu, kuriuos vainikavo O’Cathaino ir Henrio dalyvavimas BBC dokumentiniame filme „Trojos karo beieškant“ (In Search of the Trojan War, 1985) [12]. Šiame įstabiame epizode Henris iš atminties deklamuoja ištrauką iš airiškos Odisėjos versijos. Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kaip šis epas buvo išverstas ir adaptuotas Dún Chaocháino pusiasalio vietinėje sakytinėje tradicijoje. Tačiau galbūt tai kažkaip susiję su tuo, kad pusiasalis pavadintas vienaakio milžino, keltiško ciklopo [13] vardu? Kas žino…


Airijos nacionalinio muziejaus archyvas Dubline. Gareth Kennedy nuotrauka, 2017

Muziejaus archyvas ir pelkė

Lygiagrečiai darbui vietoje Dún Chaocháine vykdžiau tyrimą Airijos nacionaliniame muziejuje, kur radau 18-kos Erio pelkėse rastų išlikusių objektų aprašą. [14] Tarp šių objektų buvo elniams skirti spąstai, mediniai indai ir kelios pelkių sviesto [15] talpos. Jie buvo rasti tarp 1930 ir 1999 m., intensyviausiu durpynų kasimo kurui laikotarpiu, o jų amžius svyruoja tarp geležies amžiaus ir Viduramžių. Daugelį jų rado vietiniai durpiakasiai bei „Bord na Móna“, pusiau valstybinė kompanija, 1946 m. įkurta Airijos durpynų pramoninės eksploatacijos tikslais. Jos įkūrimas sukūrė labai reikalingų darbo vietų ir daugeliui dešimtmečių sumažino priklausomybę nuo naftos importo. Tačiau kita pasekmė buvo didžiulis išeksploatuotų durpynų nualinimas. XXI a. įvyko paradigmos poslinkis: suvokus jų unikalias ekologines savybes bei milžiniškų anglies dvideginio saugyklų funkciją kovojant su klimato kaita, nutarta palaipsniui atsisakyti durpynų kasybos. Pagal ES direktyvą šis procesas turi būti užbaigtas iki 2030 m. Kuomet „Bord na Móna“ perorientuoja savo veiklą į tokius atsinaujinančius išteklius, kaip vėjo energija ir biokuras, bei atkuria dešimtis tūkstančių akrų durpynų [16], tokioms kaimo bendruomenėms, kaip Dún Chaocháinas, kur žmonės didžiuojasi galimybe išgauti kurą iš vietos pelkių ir taip pagerinti savo ekonominę situaciją, tai bus emocionalus ir skausmingas procesas. Ryšys su pelkėmis ir durpių kasyba yra giliai įsišaknijęs Airijos kaimo vietovių ekonominiame gyvenime, kultūros pavelde ir per kartas išliekančiame santykyje su kraštovaizdžiu ir vieta. Be to, durpių kasybos nutraukimas reikš, kad nebebus ir naujų šiuose kraštovaizdžiuose išlikusių archeologinių radinių. Tad rastų objektų archyvas Nacionaliniame muziejuje taps baigtiniu sąrašu. Mano pasiūlytas palaidojimas pelkėje Dún Chaocháine kaip sąmoningas ritualas pažymės šias pabaigas.


„Bord na Móna“ jėgainė Belakoriko mieste Mėjo grafystėje. http://www.esbarchives.ie


4000 metų senumo pelkinė mediena iš Škotijos pušies (Pinus sylvestris), ištraukta iš pelkės pramoninės technikos. Gareth Kennedy nuotrauka, 2017

Dabartis ir 4000 metų senumo miškas

Šiuolaikiniai pramoniniai procesai pritaikyti našiam tam tikrų užduočių atlikimui – dažnai kitų poveikių ir aplinkybių sąskaita. Kasant durpes pramoniniu būdu Eryje, milžiniškų kasimo mašinų efektyvumas sutrikdavo, kai ant poledyninio akmens ir molio sluoksnio per tūkstantmečius nusėdusiuose minkštose durpėse pasitaikydavo mažiau paslankių medžiagų. Kasimo mechanizmuose įstrigdavo užkonservuoti medžių kelmai ir kamienai, liudijantys, kad kadaise šią vietovę dengė miškai – šimtmečiais už palaidotus Céide laukų sienas jaunesni medžiai. Tai rodo, kad prieš maždaug 4000 metų įvykęs kitas klimato pokytis, išdžiovinęs pelkynus, leido medžiams (šiuo atveju daugiausia Škotijos pušiai – Pinus sylvestris) ir vėl čia augti, taip paskatindamas miškų atsikūrimą be žmonių įsikišimo. Šie medžiai nebuvo nukirsti Neolito žemdirbių, kaip anksčiau. Žiedadulkių analizė atskleidė, kad staigų šių medžių sunykimą lėmė dar kartą pakitęs, dregnesnis klimatas, dėl kurio vietovė vėl užpelkėjo, o medžių šaknų sistemos buvo pažeistos, tad jie tiesiog nukrito ten, kur stovėjo. Ilgus amžius šie medžiai gulėjo palaidoti pelkėje, o galiausiai rasti rankinio ar mašininio durpių kurui kasimo metu tapo nemenku galvosūkiu. Pinus sylvestris Airijoje buvo tapusi išnykusia rūšimi, ir buvo iš naujo įvežta tik XVII a. škotų atvykėlių. Šie pelkių radiniai [17] buvo vienintelė Erio gyventojams prieinama mediena vietos apylinkėse. Ji buvo naudojama daugybėje vietinės materialinės kultūros sričių – nuo stogo atramų (kai pasitaikydavo dideli medžio fragmentai) iki paprastų baldų, įrankių ir net virvių gamybos. Dėl sakų koncentracijos pelkių mediena taip pat puikiai tiko malkoms, ir kai kuriuose tautosakos šaltiniuose užfiksuotas jos naudojimas ritualiniams vidurvasario laužams. [18]

2017 m. aš radau tokį priešistorinį mišką, ekshumuotą po 4000 metų miego ir išbarstytą po „Bord na Móna“ eksploatuojamus durpynus. Galiausiai išleidau visą savo Tír Sáile projekto medžiagoms skirtą biudžetą šios medienos įsigijimui ir apdirbimui. Man atrodė tinkama panaudoti šią senovinę medieną su tokia sudėtinga ekologine biografija eksperimentinės materialinės kultūros, kurią pagal pasiūlytą projektą ruošiausi palaidoti pelkėje, gamybai.

***

Degančių dujų Belanabojaus perdirbimo įmonėje nuotrauka iš Ferguso Sweenio „Twitter“ paskyros, 2017 m. rugsėjo 21 d.


An Duine Nach Bhfuil, iš 4000 metų senumo pelkinės medienos pagaminta kaukė. Gareth Kennedy, 2017–

2017 m. spalį Tír Sáile takui užsakyti kūriniai buvo užbaigti ir pristatyti menui viešose erdvėse skirtame simpoziume Erio meno centre (Áras Inis Gluaire). Šia proga detaliai papasakojau apie šiame tekste aprašytą mano tyrimo procesą. Auditorijoje buvo tiek meno profesionalų, tiek vietos bendruomenės atstovų. Kalbant apie medžiagas ir procesus, trunkančius 5 tūkstantmečius, bei maišant tarpusavyje folklorinį, archeologinį ir mokslinį diskursus, sunkiausia buvo kalbėti apie pastaruosius 25 metus, praėjusius nuo pirmųjų Tír Sáile skulptūrų sukūrimo. Kodėl? Dún Chaocháino pusiasalį skalauja Brodheiveno įlanka, susijungianti su mažesne Sruwaddaconu vadinama įlankėle. Po šiais švariais Atlanto vandenimis driekiasi dujotiekis, kuriuo dujos iš 80 km nuo kranto nutolusio Koribo telkinio pumpuojamos į žemyne esančią perdirbimo įmonę. Ant pastarųjų 25 metų neišvengiamai meto šešėlį nesutarimai dėl šio aukšto slėgio dujotiekio tiesimo ir iškastinio kuro išteklių korporatyvinės eksploatacijos. Dujotiekis jau 16 metų skatina pilietinę nesantaiką šioje vietovėje. Pasak airių žurnalisto Fintano O’Toole’o, ginčuose dėl Koribo dujų telkinio atsispindi daugelis didžiųjų XXI a. politikos temų – ryšiai tarp valdžios ir tarptautinių korporacijų, įtampa tarp aplinkosaugos ir mūsų kolektyviniu alkiu iškastiniam kurui, pusiausvyra tarp demokratijos ir plėtros, vietinės tapatybės poreikis globalizuotoje ekonomikoje. Anot jo, šios atokiame Airijos kampe vykstančios istorijos intymumas leidžia mums pamatyti šias jėgas ne kaip abstrakcijas, bet kaip labai arti esančias žmogiškas dilemas. [19] Per šį laikotarpį vietos gyventojai buvo be arešto sumušami korporatyvinei galiai tarnaujančių policijos pareigūnų, paslaptingai skendo žvejų valtys, kai kurie žmonės buvo įkalinti, ir daug daugiau žmonių liko susipriešinę, traumuoti, nebepasitikintys savo valstybės institucijomis ir, blogiausia, savo artimiausiais kaimynais kadaise glaudžioje kaimo bendruomenėje. Svarbu paminėti, kad šios dujos išgaunamos ir parduodamos neapmokestintos ir negeneruoja įplaukų į valstybės biudžetą dėl gamtinių išteklių žvalgymo ir gavybos kompanijoms itin palankių Airijos įstatymų. Pats Erio regionas gavo vienkartinį menkos vertės „bendruomenės naudos investicinį fondą“, paskirstytą tarp vietos bendruomenės grupių, kuris dar labiau padidino antagonizmą. Pasiekęs našumo piką, dujų telkinys turėjo patenkinti iki 60% Airijos dujų poreikio, o prognozuojama kuro tiekimo trukmė buvo 20 metų.

Šis bendruomenės išsekimo ir nepasitikėjimo viešomis institucijomis jausmas nuspalvino mano kūrinį, kuris pasitarnavo kaip prieiga prie šios sudėtingos pilietinės problemos ir jos iki šiol juntamų pasekmių: kelios savaitės prieš simpoziumą dujų perdirbimo gamykla turėjo tris dienas deginti bekvapių dujų partiją, kurią buvo per klaidą paleidusi į nacionalinį energijos tinklą. Ugnis nušvietė pelkynus ir buvo matoma už daug kilometrų. Kai bandžiau aptarti kai kuriuos iš šių klausimų, mano paskaitą nutraukė į simpoziumo auditoriją įsiveržęs žmogus, dėvintis vienaakę pelkių medienos kaukę. Jis pertraukė mane ir ilgai bei piktai kalbėjo vietos gėlų kalbos dialektu. [20] Po to įsibrovėlis atsisuko į publiką ir užsipuolė ją dėl aplinkosauginio trumparegiškumo bei išvadino pavojingais ekosistemą niokojančiais primatais, tuomet greitai pasišalino. Daugelis nesuprato šios tirados.

Paskaitą gerai priėmė tiek meno profesionalai, tiek vietos bendruomenės atstovai. Taip pelniau pasitikėjimą, būtiną tam, kad savo pasiūlytą projektą išplėsčiau ir įgyvendinčiau platesniu mastu, nei pradžioje Tír Sáile tako kūrinių sukūrimui numatytas gana ribotas šešių savaičių laikotarpis


Scoil Náisiúnta Ceathrú Thaidhg mokyklos mokiniai ant 1993 m. Tír Sáile takui sukurtos milžiną Caocháną vaizduojančios skulptūros. Kūrybinės dirbtuvės, vedamos Ríonach Ní Néill and Monicos De Bath. Gareth Kennedy nuotrauka, 2019

Scoil Náisiúnta Ceathrú Thaidhg mokyklos mokiniai ant iškasto durpyno Dún Chaocháino pusiasalyje. Kūrybinės dirbtuvės, vedamos Ríonach Ní Néill and Monicos De Bath. Gareth Kennedy nuotrauka, 2019

2018, 2019, 2044?

2018 m. aš gavau Meno tarybos įsteigtą Dalyvavimo [21] apdovanojimą, leidusį man tęsti projektą ir išplėsti jo mastą bei poveikį. Pasitelkiau daugialypę prieigą, įtraukdamas vietinę mokyklą, meno centrą, bendruomenės centrą, amatininkus, teisę kasti durpes turinčius vietos gyventojus, dendrochronologus, archeologus, bei mano suburtą menininkų komandą. [22] 2019 m. liepą pagaminti nauji pelkinės medienos kaukę papildantys artefaktai, kurie šių metų rudenį bus galiausiai palaidoti pelkėje pirmosios „Laiko ritualo“ projekto dalies metu.

Pirmoje 2019 m. pusėje vyko kūrybinės dirbtuvės su 20 mokinių iš vietinės valstybinės mokyklos. Šie mokiniai yra labai svarbūs dalyviai, kurie šio amžiaus penktajame dešimtmetyje, kai minėti artefaktai bus vėl iškelti iš pelkės, bus jau suaugę ir tikriausiai turės savo vaikų. Jei vietovės gyventojų skaičius toliau mažės, o jauni žmonės turės migruoti ieškodami darbo, šios mokyklos ateitis ir airių kalbos išlikimas šiame regione kabos ant plauko. Projektas bus vystomas kaip eksperimentinis kolektyvinis būdas „matuoti laiką“ per besikeičiančias kartas dinamiškų aplinkos ir socialių sąlygų kaitos procesų akivaizdoje. Vaizdžiai kalbant, ateinantys 25 metai bus labai įdomūs.

[1] „Interesų bendruomenės“ vienija žmones bendro intereso arba pomėgio, o ne erdvės pagrindu.
[2] Žr. Boym, Svetlana, The Future of Nostalgia; Basic Books; 2002.
[3] Žr. detalius pirmųjų ir naujųjų užsakytų kūrinių aprašymus www.northmayoarttrail.com. „Tír Sáile“ galima apytiksliai išversti iš airių kalbos kaip „jūros ir druskos kraštas“. Kitus du naujai užsakytus kūrinius sukūrė Joanna Hopkins bei Noah Rose’as ir Selma Makela.
[4] Supaprastintai kalbant, vieno metro storio pelkės sluoksnis susiformuoja per 1000 metų. Céide laukų sienos buvo aptiktos ant podirvio po 4 metrų storio pelkės sluoksniu – tai liudija labai seną jų amžių ir tai, kad jos ten atsirado iki durpių susiformavimo.
[5] Meitheal yra airių kalbos žodis, reiškiantis kolektyvinį žemės ūkio darbą, pavyzdžiui, šienapjūtę, javapjūtę arba statybas. Tokia talka dažnai sujungdavo utilitarinį ir socialinį aspektus. Terminas tebevartojamas ir šiuolaikiniuose grupinio darbo kontekstuose.
[6] Žr. Thomas, Nicholas, The Return of Curiosity: What Museums are Good For in the 21st Century, 2016.
[7] Eksperimentinė archeologija yra auganti studijų sritis, siekianti formuluoti ir tikrinti archeologines hipotezes, dažniausiai atkartojant arba apytiksliai imituojant senovės kultūrų galimai atlikinėtus uždavinius. Aš vartoju šį terminą gana laisvai, nes tai atitinka mano meninės praktikos žaidybiškumą. Dublino universiteto kolegija (UCD) siūlo gerai vertinamą eksperimentinės archeologijos magistrantūros studijų programą. Žr.  www.ucd.ie/archaeology/ceamc.
[8] Šią giliamintę įžvalgą pasufleravo Treasa Ni Ghearraigh, Ceathrú Thaidhgo kultūros ir bendruomenės centro direktorė.
[9] Gaeltachtas yra valstybiniu mastu pripažintas regionas, kuriame vyrauja airių kalba. 2016 m. gyventojų surašymo duomenimis, visoje Airijoje airių kalba kaip pirmąja kalba 99,617 piliečių, iš jų 9340 gyvena Mėjo grafystėje. Dún Chaocháine kalbama Šiaurės Mėjo dialektu, tačiau jis patiria didžiulį nuosmukį ir gali išnykti per vieną kartą.
[10] Michaelio Caocháno skulptūrą galima pamatyti čia: www.northmayoarttrail.com/site-h-1-1. Cerne Abbaso didžiulės kreidinės kalvos figūros kilmė ir amžius tiksliai nežinomi. Dažnai manoma, kad tai senovinis artefaktas, tačiau anksčiausiai ji minima tik XVII a. pabaigoje, ir viena hipotezių teigia, kad ji buvo išraižyta Anglijos pilietinio karto metu kaip Oliverio Cromwello, priešininkų vadinamo „Anglijos Herkuliu“, karikatūra.
[11] Didysis badmetis (1845-1850) nusiaubė airių kalbą ir susijusią gėlų kultūrą. Gyventojų skaičius sumažėjo 20–25% dėl mirtingumo ir emigracijos, o badmečio pasekmės veikė šalies demografinę, politinę ir kultūrinę situaciją ir XX amžiuje. Airijos Vakarų pakrantėje gyvenančios airiakalbės bendruomenės nukentėjo labiausiai. Airijos atvejis unikalus Europos kontekste – jos dabartinis gyventojų skaičius mažesnis nei ikipramoniniais 1840 metais.
[12] Šią įspūdingą ištrauką galima peržiūrėti čia: „Monolingual Irish Speaker“, www.youtube.com/watch?v=UP4nXlKJx_4.
[13] Ciklopas Polifemas figūruoja „Odisėjoje“, kur Odisėjui pavyksta jį apakinti ir pasprukti į savo laivus, prišvartuotus prie šiandieninės Sicilijos krantų. Vienaakis milžinas yra visoje Europoje paplitusi mitinė būtybė, tikėtinai tokia pat sena, kaip žemdirbystė, t. y. siekianti Neolitą. Manoma, kad pirmieji žemdirbiai Kaukaze ir Pietų Europoje valydami laukus ir kasdami žemę turėjo rasti dideles vienaakes kaukoles, kurios jiems užmynė mįslę apie kadaise gyvenusią milžinų rasę. Iš kur jie galėjo žinoti, kad iš tiesų tai buvo kelių išmirusių rūšių iš Proboscidea (straublinių) šeimos palaikai, o didelė centrinė „akiduobė“ iš tiesų buvo straublio ertmė? Štai keli šių rūšių pavyzdžiai: nykštukinis dramblys Palaeoloxodon falconeri, kadaise gyvenęs Viduržemio jūros salose ir išnyko (ar buvo išmedžiotas?) prieš maždaug 11000 metų, bei daug didesnis protėvis Deinotherium giganteum, kurio ūgis siekė 4,6 metrus, išnykęs prieš apie du milijonus metų. Žr. Mayor, Adrienne, The First Fossil Hunters: Paleontology in Greek and Roman Times; Princeton University Press, 2000.
[14] Tai gana kuklus skaičius palyginus su kitomis Airijos pelkėmis, ypač jos vidurio aukštapelkėmis. Ten randama ir pelkių kūnų (mumijų), kai kurių jų amžius siekia net bronzos amžiaus pradžią.
[15] Pelkių sviestas dažniausiai randamas Airijos pelkėse palaidotų ir užkonservuotų medinių statinaičių su sviestu pavidalu. Spėjama, kad tokių palaidojimų tikslai galėjo būti skirtingi – nuo ritualinių iki ekonominių bei poreikio išsaugoti deficitines gėrybes. Visai neseniai pelkių sviesto radinių amžiaus skalė buvo išplėsta – nuo ankstyvojo bronzos amžiaus (apie 1700 m. prieš mūsų erą) iki XVII amžiaus, taigi ši nepaprasta tradicija skaičiuoja 3500 metų! Žr. https://www.nature.com/articles/s41598-019-40975-y. Ankstesnis projektas, kurio metu buvo sukurtas XXI amžiaus pelkių sviestas, siekiant žaismingai sutrikdyti archeologinius duomenis: IKEA Butter Churn for Gneeveguilla, 2012: http://mural.maynoothuniversity.ie/4563/1/PG_Ikea_Folk_Museum.pdf
[16] „Bord na Móna“ pavadino šį perėjimą „didžiausiu pokyčiu žemės naudojime moderniosios Airijos istorijoje“. www.bordnamona.ie
[17] Pelkių mediena yra ankstyvoji medienos fosilizacijos stadija; po jos seka gagatas, lignitas ir akmens anglis, kurių formavimasis trunka daug milijonų metų.
[18] Žr. Lucas, A.T., ‘Bog wood. A study in rural economy’, Béaloideas 23, 1954. Iki pramoninių mašinų naudojimo šios medžiagos gavyba – tiek radimas, tiek ištraukimas iš pelkės – buvo labai sudėtinga.
[19] Detali prieštaringai vertinamos Koribo dujų telkinio eksploatacijos poveikio Erio bendruomenei analizė: Siggins, Lorna, Once Upon a Time in The West, Transworld Ireland, 2010. Taip pat apdovanojimų gavęs Risteardo O’Domhnaillo dokumentinis filmas „Vamzdis“ (The Pipe, 2010). Pilietinė nesantaika tęsėsi po 2010 m., o pirmosios dujų partijos buvo pagaliau išpumpuotos į krantą 2015 m. pabaigoje, po ilgų metų prastovų ir milijonų eurų iš valstybės biudžeto, išleistų tvarkos regione palaikymui.
[20] Antropologijoje gerai ištirtas kaukių naudojimas ikimoderniose glaudžiose kaimo bendruomenėse kaip „kito“ įkūnijimo arba įgarsinimo mechanizmas. Dėvintis kaukę atsiriboja nuo savo įprastos tapatybės, patiria stebuklingą transformaciją ir gauna leidimą pažeisti visuomeninius tabu bei iškelti į paviršių giliai įsišaknijusias baimes.
[21] Airijos menininkai džiaugiasi turintys iš biudžeto finansuojamą ir patiems menininkams atskaitingą Menų tarybą, teikiančią įvairias stipendijas ir apdovanojimus. Toks projektas būtų neįmanomas be tokios viešų institucijų paramos. Žr. www.artscouncil.ie.
[22] Menininkų komandos narės yra mano gerbiamos kolegės vizuali menininkė Monica De Bath ir šokėja bei choreografė Ríonach Ní Néill. Šios airiškai kalbančios menininkės, kurių šiuolaikinės meninės praktikos yra susijusios su kraštovaizdžio pokyčiais ir tapatybe, man labai padėjo rasti prieigą prie šios vietovės Žr. www.monicadebath.wixsite.com/monicadebath ir www.ciotog.ie.

Iliustracija viršuje: Išpjautos pelkės vaizdas pro skylę 4000 m. senumo pelkių medienos gabale, Dún Chaocháin pusiasalis. Gareth Kennedy nuotrauka, 2019