Author Archives: Danutė Zovienė

Skulptūra kaip iššūkis. Pokalbis su skulptore Virginija Babušyte-Venckūniene

 

Dalyvavai daugybėje tarptautinių parodų ir simpoziumų, surengei per dešimt personalinių pasirodymų, o 2018 m. rugsėjo mėnesį savo kūrybą eksponavai Niujorke (JAV), meno erdvėje „SLA307“, įsikūrusioje istoriniame Lietuvių aljanso Amerikoje pastate. Kaip Tave sutiko Niujorkas?

Niujorkas man nėra svetimas. Paroda „Post-“ yra jau ketvirtas mano pasirodymas Amerikoje. Prieš penkerius metus, 2013-aisiais, surengiau personalinę parodą „Sentimentali kelionė – La route sentimentale – sentimental journey“ Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. Po jos jaunos Niujorko feministės pakvietė dalyvauti parodoje „Milk & Nigth“, kuri vykuso 2014-aisiais galerijoje „Sensei“. Tais pačiais metais Majamyje pasirodžiau meno mugėje „Select“. Tačiau menininkui įsitvirtinti Niujorke nėra lengva. Tai labai daug pastangų reikalaujantis darbas. Ne tik kūrybine prasme. Visų pirma reikia tam tikros palankios aplinkos ir ryšių. Todėl ir grįžta mūsų menininkai su savo darbais tėvynėn.

Kaip jautiesi šiuolaikiniame meno lauke?

Kaip skulptorė nesijaučiu nuskriausta. Dalyvavau daugelyje parodų, simpoziumų, konkursų, įgyvendinau projektų viešosiose erdvėse. Tačiau pasigendu kolegialumo ir žmogiškų santykių. Reikia pripažinti, jog Lietuvoje į moterį skulptorę vis dar žiūrima, kaip į nesusipratimą ir neretai ji, švelniai tariant, „pastumiama“ į šoną. Dažniausiai laimi „vyriškas solidarumas“, o ir perimant idėjų nesikuklinama…

Tačiau idėjų lauke skirtumo tarp lyčių nėra – skiriasi tik fizinės jėgos santykis. Dabar, kai naujos technologijos ir šiuolaikiški įrankiai palengvino medžiaginį atlikimą, nebeliko ir šios atskirties. Man regis, esmė kitur – vyrai idėją labiau išmąsto, sukonstruoja, o moterys – suvokia širdimi, „įdeda“ daugiau jausmo, atskleidžia gilesnę emociją.

Kodėl pasirinkai tokią a priori vyrišką kūrybos sritį?

Skulptūrą pasirinkau labai anksti – dar besimokydama Kauno dailės mokykloje. Ji man atrodė visų menų pagrindas – imponavo forma, monumentalumas. Apskritai, skulptoriai kitaip mąsto – jie valdo trimatę apimtį, kitaip nei tapytojai ar grafikai, kurie raiškai teturi dvimatę erdvę. Tiesa, mokykloje, renkantis specialybę, Algirdas Lukštas (1921–1992) kvietė į tapybą, nes „jutau“ spalvas, o grafika visai netraukė, nors dabar dažnai pasitelkiu grafines priemones, kuriu monotipijas. Tai priemonė, padedanti greičiau fiksuoti mintis, idėjas, pasiekti rezultatą, nes skulptūra reikalauja daug fizinio darbo, lėšų ir laiko… Tačiau ir šiandien kito kelio nesirinkčiau…

Dailės institute jūsų skulptorių kursas (1968–1974), iš tiesų, skyrėsi iš bendro konteksto, kurį sudarė M. K. Čiurlionio meno mokyklos ir Kauno dailės mokyklos absolventai. Brandūs, išvaizdūs, kūrybai motyvuoti vyrai atrodė, tarsi kokie filmo „Niekas nenorėjo mirti“ herojai… Ir tu viena – mergina.

Į Dailės institutą įstojau iš pirmo karto, aukščiausiais balais, tačiau buvau priimta tik kandidate. Mat kiti kursiokai buvo po kariuomenės – anuomet buvo tokia tvarka, kad jaunuoliai, atitarnavę sovietų armijoje, stojant į aukštąsias mokyklas turėjo pirmumo teisę. Taigi, kurse buvau vienintelė mergina tarp kelių brandžių vyrų… Tais pačiais metais į skulptūrą įstojo Vytautas Juzikėnas (1945–1983), Aloyzas Janušauskas, Rimas Šulskis (1945–1995), kuris taip pat buvo priimtas kandidatu, Vladas Kančiauskas. Po pusmečio iš keramikos į mūsų kursą atėjo Stasys Žirgulis. Lyderiu, vienareikšmiai, buvo Vytas (Juzikėnas) – svajotojas, romantikas, idealistas. Nesijaučiau tarp jų blogai, nors man, 17-metei, jie, 25-mečiai, atrodė „seni“, niekuo be skulptūros daugiau nesidomintys. Tik lipdo ir lipdo nuo ankstyvo ryto… O mes – „inteligentai“, atvažiavę iš Kauno meno mokyklos, atėję iš M. K. Čiurlionio meno mokyklos, lakstėme į kiną, teatrą, žavėjomės Jonu Jurašu, poezija, muzika. Vėliau apsišlifavom, tapom kaip šeima, kūrėm bendrus kūrybinius planus. Prisisvajodavom įvairiausių dalykų: kaip baigę mokslus, turėsim studijas, kaip visi kartu kursim…

XX a. 7–8 dešimtmetis, kuomet studijavote Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), nebuvo pats palankiausias metas naujoms idėjoms tarpti – sovietinė ideologija, geležinė uždanga, informacijos stoka… Kas darė didžiausią poveikį?

Specialybę mums dėstė Juozas Kėdainis (1915–1998), kuris suteikė rimtus akademinius pagrindus, tačiau paskutiniais studijų metais mums to buvo per mažai. Truputį pavydėjom tiems, kurie studijavo pas Gediminą Jokūbonį (1927–2006). Anuomet jis atrodė modernesnis, progresyvesnis. Žinių „prigaudydavom“ iš visur. Stipendijas išleisdavom knygoms – lėkdavom į „Draugystės“ knygyną, laukdavom Vokiečių knygos savaitės. Tą darė visi…

Virginija Babušytė-Venckūnienė, Versmė, 1988, bronza, 170 x 300 x 250 cm. Šilainiai, Kaunas

Baigę studijas, iš dalies įgyvendinot siekį kurti kartu – Tu, Juzikėnas, Žirgulis, Šulskis atvykote dirbti į Kauną. Jus vadino „kūrybiniu desantu“, pasiryžusiu budinti ir gaivinti priblėsusią miesto kultūrinę atmosferą.

Anuomet visi absolventai gaudavo vadinamus „paskyrimus“. Mane, kaunietę, pakvietė dėstyti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, Šulskis taip pat buvo iš Kauno. O Vytas ir Stasys atvyko be paskyrimų – tai buvo iššūkis. Vėliau prisijungė Aloyzas Janušauskas. Taip ir vėl susibūrėme, tačiau gyvenimas diktavo savo taisykles: kas jau turėjo šeimas, kas dar tik kūrė, o 1983 metais, autokatastrofoje tuometinėje Jugoslavijoje žuvus Vytui, pamažu ėmėme tolti, ilgainiui kiekvienas pasukom savu keliu…

Pirmieji kūriniai buvo paženklinti jaunystės romantikos, individualumo paieškų, juose ryškėja siekis plastiškai įprasminti tam tikras metaforas, ieškant pusiausvyros tarp figūros ir abstrakčių formų.

Mano diplominis darbas „Motinystė“ (1976–1977) pastatytas Naradavos medelyne (Pasvalio r.) buvo klasikinės skulptūros pavyzdys, o mažosios plastikos darbus pirmą kartą eksponavau 1979 m. Kaune surengtoje Mažosios plastikos parodoje, nors prieš tai jau buvau dalyvavusi ir Lietuvos moterų dailininkių parodoje Vilniuje (1975), ir Pabaltijo skulptūros kvadrienalėje Rygoje (1976), ir Pabaltijo jaunųjų menininkų parodoje (1979). Po to pasukau skulptūrinio objekto link. Tačiau forma visada buvo svarbiausia. Mano plastinė kalba gana tradicinė, bet tokia esu – romantikė. Kūriniuose kalbu apie paprastus dalykus, apie žmogaus dvasines būsenas, kurias išgyvename kiekvienas savaip. Forma turi jaudinti ne mažiau nei tema.

Šiuolaikinėje Lietuvos meno istorijoje jūsų karta įvardijama kaip karta, įteisinusi mažąją plastiką – savitą XX a. 8–9 deš. skulptūros reiškinį. Kiekvienas suformavot savo meninę kalbą, tačiau esama tam tikrų sąlyčio taškų – koncepcijų bendrumo, paremto intelektiniu ryšiu su modernizmo klasika, filosofinėmis įžvalgomis, metaforiška plastine kalba, abstrahuota forma.

Be abejo, tam tikrų bendrumų esama, bet interpretacijos skiriasi. Kiekvienas kalbame savo kalba, tačiau žodžiai juk tie patys… Ne kiekvienas menininkas tobulas ir ne visi kūriniai pavyksta. Man skulptūroje svarbiausia forma, tūris, faktūra. Ne mažiau svarbus ir kūrinio prasminis turinys. Ką bedaryčiau – mažąją plastiką, monumentalią ar dekoratyvinę skulptūrą, trimatę kompoziciją, reljefą ar net fotografiją – visada matau formą, kurioje siekiu atskleisti savo emocijas jausmus, išgyvenimus. O, idėjos, kaip sakoma, sklando ore. Idėjas fiksuoju užrašuose, kurių paraštėse atsiranda piešiniai, galintys tapti ir mažąja forma, ir monumentu… Tiesa, mieliau renkuosi didelį mastelį nei medalį – nemėgstu smulkmės nei gyvenime, nei kūryboje!

Jūsų karta ne tik praplėtė lietuviškos skulptūros tradiciją ir pastūmėjo ją objekto link, bet ir praturtino eksperimento dvasia, derinant ir jungiant įvairias medžiagas, išryškinant jų prigimtį ir specifiką.

Medžiagos manęs nevaržo. Dalyvaudama tarptautiniuose simpoziumuose išbandžiau įvairias medžiagas – granitą, marmurą, medį, metalą. Susidomėjau skulptūroje retai naudojama medžiaga – aliuminiu. Norėjau įrodyti, kad iš aliuminio galima lieti ne tik šaukštus… 1998 m. inicijavau pirmą aliuminio liejimo simpoziumą Kaune. Man rūpėjo parodyti, kad šios medžiagos galimybės didesnės, kad galima žaisti, jungti su kitom medžiagomis, panaudoti įvairias patinas, faktūras, keisti pačią plastinę formą. Įvyko du simpoziumai (1998, 2000), iš aliuminio sukūriau abstrakčių reljefinių darbų, kuriuos eksponavau parodoje „Žvilgsnis“ (2000, LDS Kauno galerija). Eksperimentuoti nepaliauju niekada… Mėgstu impulsyviai džiazuoti, taškytis, bet įgyvendinu tai preciziškai.

Virginija Babušytė-Venckūnienė, Sidabrinės mano vienatvės, 2000 m., plienas, granitas, patinuotas aliuminis, h 160 cm

Viešosiose erdvėse esi sukūrusi apie 20 skulptūrų, bet tik keturios įgyvendintos gimtajame mieste. Kelios atrodo apverktinai. Ypač sukrėtė vaizdas, pamačius prie Šilainių vidurinės mokyklos esančią „Versmę“ – iš bronzos atlieta monumentalių erdvinių formų dekoratyvinė skulptūra, tankiai išmarginta necenzūriniais bręstančio seksualumo ženklais ir žodžiais, aptrupėjusiu postamentu, stūkso tiesiai prieš ugdymo įstaigos vadovų akis, regis, nekeldama jiems jokio susirūpinimo.

Kaune stovi ne tik „Versmė“ (1988), bet ir „Rytas“ (1989) prie Kauno viešosios bibliotekos, biustas poetui Bernardui Brazdžioniui (2003) ir „Atsivėrimai“ (2004). Dar kelios dekoratyvinės skulptūros pastatytos Pasvalio rajone, Alytuje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Birštone. Tačiau daugiausia, sukurtų kūrybinių simpoziumų metu, pasklidusios po visą Europą: Vokietijoje Muritz’o nacionaliniame parke „Vitražas“ (1996), Lenkijoje Wigry nacionaliniame parke „Ramybė“ (1996), Italijoje, Fanane „Prasiveržimas“ (1997), Prancūzijoje, Saint Pons De Thomierese, „Nesusikalbėjimas“ (2000).

Ne tik dalyvavai simpoziumuose, bet ir pati juos rengei. Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Didžiausias iššūkis – 2004 m. tarptautinis skulptūrų iš granito simpoziumas, kurį surengiau Kaune privačių namų kvartale, „Fredos miestyje“ (archit. Algimantas Kančas, 1954–2016). Tai buvo pirmas toks, pagal visus tarptautinius standartus organizuotas, simpoziumas, ne tik integruojant skulptūras į gyvenamąją erdvę, bet papildantis architektūrinio komplekso infrastrukūrą. Pakviečiau tris užsienio autorius – Luciano Dionisi iš Italijos, Yann Lebard iš Prancūzijos, Remigio Davila iš Ispanijos. Lietuvai atstovavome dviese – Vytenis Antanavičius (1964–2014) ir aš. Buvo įvairių nuomonių, nepasitenkinimo, tačiau iki šiol tai yra unikalus pavyzdys, kaip integruoti meno kūrinius į gyvenamąją aplinką. Pasaulinė patirtis rodo, kad meno objektai viešojoje erdvėje architektūrai suteikia gyvybės ir papildomos vertės. Šito Lietuvoje labai pasigendu.

Parodoje Niujorke greta mažosios plastikos skulptūrų eksponavai ir fotografijas atspaustas ant drobės. Ar fotografavimas tau taip pat yra eksperimentas?

Fotografuoti pamėgau dar studijų metais. Turėjau už stipendiją įsigytą patį paprasčiausią juostinį fotoaparatą „Smena“, kuris ir dabar atrodo pats geriausias… Fotografuoju iki šiol, tačiau šiandien, aišku, naudoju skaitmeną. Parodoje „Post-“ Niujorke eksponavau fotografijas, kurias sukūriau tris mėnesius dirbdama simpoziume Strasbūre. Fotografijas spaudžiu ant drobės, metalo, jungiu jas savo skulptūrų atvaizdais, istoriniais artefaktais. Visada domino faktūros – daugelio mano skulptūrų paviršius patinuotas, sukuriant kitos natūros iliuziją. Fotografuodama taip pat fiksuoju formą, tik šiuo atveju noriu pagauti aplinkoje tvyrančias nuotaikas – šlapią šiltą rūką, nuvytusių rožių lapelių šilką… Glamžyto popieriaus kompozicijose taip pat dominuoja forma, tik raiškos priemonės kitos – šviesa ir šešėlis. Taigi nuo formos niekur nepabėgsi, ką bedarytum!

Virginija Babušytė-Venckūnienė, Transformacijos, 2012–2014 m., skaitmeninė spauda ant drobės, 110 x 80 cm