Author Archives: Claire Pentecost

Straipsnio autorius:
Claire Pentecost yra rašytoja, menininkė ir švietėja iš Čikagos. Šis straipsnis pirmą kartą išspausdintas leidinyje Talking wity your Mouth Full: New Language for Socially Engaged Art, Green Lantern Press, Chicago, 2008.

Anapus veido

 

Jacko Londono apsakyme „Prarastas veidas“ du klajūnai atsiduria priešiškoje teritorijoje, ant bado slenksčio. Juos paima į nelaisvę turtinga, karinga gentis, trumpam priglaudžia, bet nusprendžia, kad didžiausia nauda iš tokių elgetų – pamaitinti vietinį reginių alkį. Mūsų pasakojimo herojus – nepamenu vardo, pavadinkime jį Demjenu – stebi, kaip jo bendražygis šiurpiai nukankinamas klano pramogų ir solidarumo vardan, paskui negailestingai nužudomas. Minia atsisuka į Demjeną. „Palaukite! Žinau, kaip sutaisyti paslaptingą gėralą, kuris apsaugo nuo mirties. Jei duosite laiko jam paruošti, mano paties nugalabijimas įrodys, kad jis veikia!“

Kaip ir visi turtingi vadai, šis turėjo viską, ko tik galėjo panorėti; vienintelis dalykas, kurio jis bijojo, buvo mirtis. Jam patiko gėralo idėja, taigi Demjenas ištisas savaites reikalavo vis naujų ingredientų ir sąlygų. Elitinis ištikimiausių vado patikėtinių ratelis stebėjo jo atliekamas mįslingas procedūras, kad išmoktų ir perimtų paslaptį. Demjenas mėgavosi prabanga, linksmino neregėtomis naujovėmis ir poringėmis, o klanas jam suteikė visus reikalaujamus išteklius pasakiškam eliksyrui sumaišyti, įskaitant dirbtuvę, tarnus, moteris ir į valias laiko, kad ingredientai kaip reikiant subręstų. Vadas vis labiau niuro, kol galiausiai jo nekantrumas ir įtarumas pasiekė ribą. „Gera naujiena! – atsakė Demjenas. – Viskas paruošta! Ta proga surenkime šventę. Rytoj vos po vieno šio viralo gurkšnio apnuoginsiu prieš tave sprandą, o kai tu su visa jėga nuleisi kirvį, minia pamatys, kaip jis atšoka, susidūręs su manąja gyvastimi.“

Vadas nieko nepagailėjo rytojaus pasirodymui. Pačiame šventės įkarštyje Demjenas gurkštelėjo savo stebuklingojo viralo ir atsiklaupęs prieš vadą padėjo galvą ant kaladės. Nuščiuvusi minia stebėjo, kaip krinta kirvis ir nuo pečių nusirita Demjeno galva.

Visi menininkai yra vienaip ar kitaip susisaistę su visuomene. Nepaisant to, ar individualūs menininkai šiuos saitus pripažįsta, paprastai jie tikisi ir jiems bent jau nominaliai suteikiama didesnė nei eilinė autonomija. Autonomija visada yra sąlyginė, visada derybų klausimas. Išskirtinis meninės praktikos bruožas yra tas, kad ji pirmiausia rezonuoja simbolinėje sferoje. Neretai tariama menininko autonomija yra simbolinė arba išgalvota.

Tai nereiškia, kad tik simbolinė. Arba tik išgalvota. Tai, kas simboliška, turi jėgos ir šiais laikais yra kaip niekad galinga. Gyvename semiotinio kapitalo amžiuje. Informacija tapo ekonomikos varikliu. Finansinių instrumentų inovacija leidžia kurti pinigus iš skolos. Kompiuterinis modeliavimas rizikos draudimo fondų direktoriams sukrauna pasakiškus turtus. Žinios ir jas perteikiančios semiotinės sistemos suvokiamos kaip materialinė vertybė – ne tik žinančiajam, bet ir savininkui, pirkėjui, kaupėjui, kompanijai, turinčiai gerą teisininkų komandą. Tie, kurie sukuria pakankamai pinigų, neprivalo turėti žinių – jie gali jas nusipirkti. Jie gali finansuoti tyrimus valstybiniuose universitetuose ir išfiltruoti jų rezultatus į masinę spaudą. Jų kuriamas turimų žinių įspūdis – pagrindas naujiems pinigams. Įžvalga išjudina akcijų rinką. Vaizduotė išjudina armijas.

Daugelis tokio pobūdžio veiklų šiuo metu laisvai kategorizuojama kaip „kūrybinės industrijos“ – tokios jos ir yra. Kūryba įgauna tiek formų, kiek mėginame jai suteikti. Menininko autonomija daugybę metų buvo mistifikuojama. Ji buvo apibrėžiama kaip autonomija nuo pasaulio, nuo kasdienybės, nuo kolektyvą kamuojančių realių problemų sprendimo. Ji simbolizuoja laisvę būti už socialinių įsipareigojimų ribų. Kaip ir amerikietis fermeris, informatorius, sąžinės balso klausantis žmogus ir kitos asmeninės laisvės ikonos, menininkas žygiuoja garbinamo ir marginalizuojamo būgno ritmu.

2.

Ši esė gimė iš pastangų teoretizuoti kuriančio menininko paradigmą. Pagal šią paradigmą menininkas tarnauja kaip tarpininkas tarp specializuotų žinių sričių ir kitų viešosios erdvės narių, prisiimdamas vaidmenį, kurį pavadinsime Viešuoju Saviveiklininku.

Šitaip menininkas tampa asmeniu, kuris sutinka mokytis viešai. Šis asmuo imasi iniciatyvos kvestionuoti kažką, kas priklauso kitai disciplinai, įgyja žinių neoficialiais būdais ir prisiima įgaliojimus siūlyti tų žinių interpretacijas, pirmiausia susijusias su sprendimais, darančiais įtaką mūsų gyvenimui. Esmė – ne išstumti specialistus, bet sustiprinti specializuotas žinias, atsižvelgiant į tai, kad specialybės nėra pritaikytos derintis tarpusavyje.

Specializacija davė nuostabių pasiekimų. Tačiau, augant sudėtingumui ir fragmentiškumui, būtinybė apžvelgti, kaip kertasi galios ir žinių vektoriai, tapo aktualesnė nei bet kada. Mūsų kultūra, reikalaudama iš visuomenės siauros profesinės specializacijos, užkelia per aukštą kainą. Stengiantis prisitaikyti prie šitokio reikalavimo, mūsų intelektas atsisieja nuo emocijų, vaizduotė nuo pastangų, malonumas nuo vertės, verbaliniai ir analitiniai pajėgumai nuo kitų kūrybinių talentų, o etika – nuo kasdienybės. Rezultatas – frustracija ir galios netekimas individui bei trumparegystė visuomenei kaip visumai.

Tariamai sekuliariose visuomenėse, tokiose kaip mūsų, apeliacijos į mokslinį požiūrį kurį laiką pripažįstamos autoritetingomis. Nesvarbu, ar tos apeliacijos atlaiko patikrinimą – svarbiausia, kad jos sukuria racionalumo įspūdį. Jos prasiskverbia į darbo, sveikatos, seksualumo, šeimos, ekonomikos, išteklių valdymo, urbanizacijos, laisvalaikio strategijas. Dabar, kai racionalūs ir moksliniai teiginiai dažniau konkuruoja, nei suvienija, o ginant žinias nuolat cituojamas kažkieno mokslas, kaipgi eilinis žmogus turėtų vertinti visus tuos prieštaringus teiginius, neva paremtus bendra patikros sistema? Pats autoritetas yra fragmentiškas, netgi dar blogiau: jis korumpuotas.

Jaučiant (net jei tai tiesiai ir nepasakoma), kad modernybė kelia vis daugiau naujų grėsmių, vis labiau sutrikusi ir kupina fobijų visuomenė yra kaltinama iracionalumu. Nukentėjusios šalys dažnai laikomos nekompetentingomis įvertinti savo pačių pažeidžiamumą. Jos praranda esminę savo kognityvinio suvereniteto dalį.

3.

Ar tikiu moksliškai pagrįstu „Monsanto“ teiginiu, kad pesticidus ir transgeninius maisto produktus galima saugiai vartoti ir kad jie kontroliuojami? Ar pasitikiu Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento, Aplinkos apsaugos agentūros ir Maisto ir vaistų administracijos naujų technologijų peržiūros ir patvirtinimo sistemomis? Kas vyksta šių patentuotų prekių ženklų ir akronimų viduje? Kas jiems dirba? Iš kur jie gauna informaciją, kurią naudoja mūsų ateičiai nulemti? Ar tame procese kyla nesutarimų? Kas priima galutinį sprendimą?

Tokio pobūdžio klausimai generuoja metažinias, t. y. žinias apie žinias. Tai toks supratimo lygis, kuris gali suteikti pagrindą įvertinti aplinkybes, kuriančias ekspertizę, išanalizuoti prieštaringas išvadas bei teiginius ir įtraukti tai, ką mokslinė epistemologija atmeta: žmogiškus norus, jausmus ir vertybes.

Man reikia žinoti kur kas daugiau nei tai, ką man sako valdžia, t. y. turiu sukurti žinias apie šias žinias. Tam galiu pasitelkti galybę įrankių: bibliotekas, internetą, filmus, naujienų tarnybas, viešųjų interesų grupes, reklamą, informacijos laisvės aktą, žodžio laisvę, ginančią mano teisę ne tik sakyti tai, ką noriu, bet ir išgirsti, perskaityti tai, ką sako kiti. Negana to, turiu prieigą prie įrodymų, kad autoritetingos žinios, kalbančios už mus, pirmiausia tarnauja sau. Mes, likusieji, šiame pasipelnymo kare esame nurašomi į nuostolius.

Tačiau to negana. Turiu išmokti, kaip tuo pasinaudoti. Man reikia naujų raštingumo formų, kad suprasčiau viską, kas man prieinama. Turiu sugalvoti kriterijų, kaip organizuoti metakalbą.

4.

Plakančioje kasdienybės širdyje žmonės aptinka signalus triukšme; sąmoningai ar ne, jie teikia pirmenybę vienam signalui prieš kitą ir priima sprendimus remdamiesi įsitikinimais, kompromisais ir prieštaravimais. Galiausiai tai, kaip priimame gyvenimą ir taikomės su prieinamomis galimybėmis, priklauso nuo to, kas mums rūpi. Šis išgyvenimo aspektas veikia srityse, kurias vadiname etika, estetika, filosofija ir meile. Tai dalykai, kurie organizuoja mūsų būtį.

Jei šiose srityse neturiu aiškių atskaitos taškų, metakalba tampa pragaro ratu. Esu informuotas, siaubingai informuotas, kartu su kitomis smegenimis kankinuosi pragaro kubile. Mano infodemencijos požymiai: izoliacija, frustracija, nostalgija, kaltė, dezorientacija, paranoja, paralyžius. Trečioji čakra, iniciatyvumo ir tikslingumo taškas, pasidarė minkšta ir įmirkusi it kempinė.

Pastebiu, kad stingant pasitikėjimo verto autoriteto daugelis žmonių susitaiko su autoritarizmu. Natūralūs priešnuodžiai – religija ir kitos dvasingumo formos. Matydami, kad racionalios profesijos nuvilia, žmonės įvairiais žodžiais sako tą patį: „Gana tų smegenų. Religija bent jau kalba apie tai, kas man rūpi, suteikia bendruomenės patvirtinimą ir aiškią gyvenimo sistemą.“ Daugeliui žmonių trečioji čakra, paprastai vaizduojama bambos srityje, hipertrofuoja ir išlaisvina protą nuo visko, išskyrus pačias banaliausias pareigas. Vidus man kužda, kad taip ir turi būti. Vidus man kužda, kad jūs klystate. Vidus laikosi mano sprendimų, aš esu sprendėjas. Tvirtas sprendimas yra patikimiau už ilgus kontempliacijos metus.

5.

Šie vidaus kuždesių sekėjai menininku pakaitomis žavisi, jį ignoruoja ir niekina. Kad ir kas nutiktų, menininkas gyvena kaip ir visi – kubile tupinčių smegenų padrikos transmisijos malonėje.

Nepaisant menininko profesionalizmo, jis veikia tai, ką veikia, nes jam patinka tai veikti. Saviveikla kyla iš panašaus impulso, už tai toks ir pavadinimas. Saviveiklininko ir jo objekto santykiai skaidrūs. Jis tyrinėja ir galiausiai aproprijuoja žinių objektą iš entuziazmo, smalsumo ar asmeninio intereso. Mokydamasis jis žengia už profesinio normalizavimo ir atlygio ribų – to, kam menininkas kadaise neva priešinosi.

Kiekvienas gali tapti ekspertu ir, jei tik bus pakankamai motyvuotas, netgi autoritetu. Saviveiklininkas gali būti toks pat sausas kaip specialistas arba toks pat aistringas kaip žinių geidžiantis polimatas. Viešojo Saviveiklininko kategorija neapsiriboja vien menininkais. Tai augantis daugiakalbis žmonių, skatinamų veikti ir vidaus, ir smegenų, būrys.

Teoriškai visi dabar turi įrankius tam, kad suburtų vienokią ar kitokią auditoriją; bet kuris saviveiklininkas gali pasirinkti išbandyti mokymąsi viešai. Profesionalams mokytis viešumoje sunkiau, nes jie turi ginti savo autoritetą, kuriam netinka sakyti „aš nežinau“ arba atvirai demonstruoti spastiškos kovos, mėginant ką nors perprasti. Žmonės, perkandę autoritetų nesėkmes, tą daro nuolat.

Negalių turinčių vaikų tėvai nenuilsdami ieško eksperimentų, teorijų ir jų išvadų, į kurias oficialioji medicina žvelgia nepalankiai. Kuo viešesnės jų pastangos, tuo didesnė tikimybė surasti vienam kitą, palyginti savo klausimus ir patirtį, eksponentiškai pratęsti mokymąsi. Jie formuoja naują kolektyvinį autoritetą, pagrįstą nuolatiniais bandymais, klaidomis, tyrimais ir paieškomis, kurias vykdo galybė skirtingų žmonių. Šio autoriteto patikimumą tikrina savanoriško kolektyvo nariai, žmonės, panašūs į juos, turintys ką rasti ir prarasti. Priklausomybė kolektyvui grindžiama pareigybėmis, ne tapatybėmis.

Programišiai ir atvirojo kodo autoriai kuria žinias sinchronizuodami savo pastangas už korporacijų ir universitetų ribų. Jie sukūrė autonominę vertybių sistemą, nepavaldžią autorių teisėms ir pelno maksimizavimui. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose AIDS sergantys žmonės mokėsi įsilaužti į sveikatos sistemą, kad perrašytų klinikinius tyrimus ir gydymą, kuris jiems reiškė gyvybę ar mirtį. Ne taip seniai žmonės, nebeapsikenčiantys su patogiu gyvenimu, pradėjo sisteminti tvaraus gyvenimo eksperimentus. Savo bandymus ir klaidas jie skelbia svetainėse, knygose ir žurnaluose, viešai kalba ir klausosi, kad išsiaiškintų problemas, apsikeistų sprendimais ir kartu kurtų tikslą.

6.

Tam tikru mastu dėl savo santykio su simboliais menas visada artimas metakalbai. Kai kokie nors veiksmai pavadinami menu, jie rezonuoja su padidintu simboliniu pajėgumu. Menas neišvengia interpretacijų ir vertinimų, padėdamas mums rasti ryšį su sritimis, vadinamomis etika, estetika, filosofija ir meile. Iš dalies būtent tuo tikslu kažkas ir vadinama menu.

Iš menininkų tikimasi suburti publiką, nesvarbu, didelę ar mažą, tačiau nesitikima, kad jie kažin ką išmanys. Menininkas, norintis pradėti mokymąsi, gali pasitelkti kokį tik nori argumentą visuomenei ir inicijuoti procesus, kurių jis kol kas neįvaldė, iškeldamas į sceną pačias profesionalizacijos ir kredibilumo sąvokas. Tai metakalbos aktyvavimas – menininkai daro tai nuolat. Kai atlieku žinių įgijimo aktą simboliniame rezonanse, kuris vadinamas menu, skatinu naujus pokalbius apie pačias žinias. Priskirdama šią veiklą estetikos sričiai, raginu užduoti jai klausimus apie tai, kas mums rūpi.

Pradėkime pokalbį apie šį mūsų meilės romaną. Pradėkime metapokalbį. Metažinios atsiranda tarp žmonių. Jos skirtos pokalbiui. Mūsų kultūros menui priskiriama vertė ir prasmė yra ir turi būti diskutuojama; ji gimsta tarp žmonių. Kai menininkas viešai atlieka tyrimus naudodamasis naujomis gairėmis ir kriterijais, jis atiduoda patį tyrimų projektą naujam įvertinimui pokalbyje.

7.

Iš menininkų nesitikima, kad jie daug išmanys, tačiau tikimasi, kad jie jaus ir jus. Jiems leidžiama tyrinėti tokį žmogaus juslių diapazoną, kokio jiems reikia. Nors kai kurios modernizmo teorijos bandė atsieti meną nuo visų nuorodų į daugiau nei vieną juslinę gebą, buvo manoma, kad tokio žygdarbio pasiekėjai visus savo pojūčius nukreips į tą vienintelę meno formą. Menininko rankose metakalba peržengia žodinę ir išimtinai kalbinę tikrovę. Proustas įtikino mus užuosti savo šlapime smidrus.

Menininkų kuriami pasauliai visada buvo prisodrinti vertybių. Šios norminės investicijos buvo lokalizuojamos arba dislokuojamos plačiapetėje, švelniabruožėje, neapčiuopiamoje grožio figūroje. Kritikai ir auditorija bando supaprastinti meno kriterijų (ir tikslo) problemą, susiaurindami ją iki grožio siekio. Tačiau tai nieko nesupaprastina. Dažnai laikomas universaliu, grožis – ar susiaurintas iki vizualinio malonumo idėjos, ar išplėstas iki gėrio ir tikrumo esmės – yra atviras diskusijoms kaip ir bet kuri kita vertybė.

Grožis vis dar pasitelkiamas tada, kai sprendžiamas keblus meno kūrinių vertės nustatymo klausimas. Kai žmonės kalba apie sugrįžimą prie grožio, kad ir ką dar jie sakytų, jie kalba apie norą atsieti estetinį vertinimą nuo kitų socialinės vertės klausimų. Nė viena iš daugybės besikeičiančių grožio formų negali mūsų apsaugoti nuo tolesnio vertinimo, kaip bet kuriam konkrečiam grožio pavyzdžiui būdingos vertybės pastato skirtingus kūrėjus ir auditorijas į skirtingą santykį su valdžia, skirtingą santykį su materialiniais ir simboliniais ištekliais.

8.

XX amžius pasakoja apie menininkus, maištaujančius prieš grožį ir jo atsiejimą nuo gyvenimo, tačiau jų gestai išsijojami pro koštuvą, izoliuojant anoreksišką estetiką: naujasis grožis apsietas nuo heterogeniškų vertės sampratų. Kai vieno ar kito meno judėjimo patrauklumas tampa neatsispiriamas, koštuvas išgrynina tai, ką galima suminkyti į kintančią grožio formą, o visa kita palieka istorikams ir sociologams.

Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose menininkų karta vėl atsuko nugarą grožiui, kuris tuo metu buvo laikomas akivaizdžiai neracionaliu. Toji konkreti antiestetikos banga skatino kurti darbus, paremtus įtarumo hermeneutika. Paranojinė epistemologija atrodė visai prasminga, atsižvelgiant į autoritetų oportunizmą ir korupciją. Tikėjome, kad valdžios kritika mus išgelbės nuo artėjančios katastrofos. Paskui ėmėmės įpročio atskleisti visą tiesą apie priešą stebėdami, kaip ekonominė ir politinė sistema įteisina naujus smurto lygius.

Jacko Londono apsakymo pabaigoje žmonės pamato, kad jų vadas yra godus kvailys arba šarlatanas, o greičiausiai ir viena, ir kita. Jis ištremiamas, o gal nužudomas, nebepamenu. Mane domina klausimas, kylantis po to, kai vadas netenka veido: kokios naujos formos organizuos žmones ir jų turtą?

Aštresnių pykčio įrankių populiarėjimas nėra nereikšmingas, tačiau sutelkiant dėmesį į autoritetų nesugebėjimą sukurti geresnio pasaulio tas geresnis pasaulis pats savaime nesusikuria. Kaip kompensaciją kritika siūlo meistriškumo jausmą. Prisirišę prie savo įgūdžių maitiname metažinias, kurios tampa atskiru pragaro ratu. Pagauname save užkertančius kelią bet kokiam vilties spinduliui. Išsemtos metažinios reikalauja pertvarkymo ir šio to daugiau: jei norime pertvarkyti savo pasaulį, privalome nusisukti nuo nesėkmių ir priimti kerėpliškas iniciatyvas, siūlančias naujų egzistavimo būdų. Paranojiška epistemologija užleidžia vietą epistemologijai, vedamai imlumo.

9.

XX amžius taip pat pasakoja apie menininkus, griaunančius darbo pasidalijimą, kuris skirtingas intelekto formas organizuoja į specializacijas. Vienas iš pavyzdžių – tai, ką istorija įvardijo kaip konceptualųjį meną. Šie menininkai, aiškiai suformulavę naujus kriterijus, tyrinėjo estetiką, laužydami įprastas žmogaus galimybių ribas: mąstymo ir jautimo, verbalikos ir vizualikos, kritikos ir išradingumo, analizės ir kūrybos, aktyvizmo ir meno. Bene svarbiausia, kad šie kūrėjai atsisakė atskirti menininką nuo auditorijos, siūlydami naujų estetinių išradimų tų, kurie domisi jų darbais, vardu.

Man sakė, kad menininkai turėtų būti menininkais, o aktyvistai – aktyvistais, antraip liekame su nevykusiu menu ir šlubu aktyvizmu. Tokie reikalavimai sustiprina pirmenybę pripažintoms meistriškumo formoms, tačiau užkerta kelią naujovėms ir ignoruoja tai, kad menas, aktyvizmas ir kitos gyvybės formos reikalauja nuolatinio atsinaujinimo.

„Kitas“ yra atsitikimas, kurio kartais norisi išvengti. Kitas yra pavojus, nuolatinė nežinomybė, nes kito negali nei nuspėti, nei kontroliuoti. Netolerancija iš pažiūros nesulyginamoms sistemoms – tai savotiška gynyba nuo kito.

„Matote, tai buvo užtemimas. Staiga prisiminiau, kaip Kolumbas ar Kortesas, vienas iš jų, kažkokiems laukiniams sykį suvaidino užtemimą, kad išgelbėtų savo kailį, ir supratau, kad tai mano šansas. Dabar galėjau pats jį suvaidinti ir tai nebūtų joks plagiatas, nes daryčiau tai kone tūkstančio metų atstumu nuo tų dviejų.“

Taip kalba Henkas Morganas, amerikiečių rašytojo Marko Twaino personažas, jankis, iš 1890-ųjų Konektikuto įmestas į 528-ųjų karaliaus Artūro dvarą. Būdamas nelauktas svetimšalis iš kitų laikų, jis vargiai gali paaiškinti savo keistenybes, taigi sukelia įprastą žudikišką įtarumą. Laukdamas egzekucijos, šis pragmatiškas žmogus iš pramonės eros apskaičiuoja, kad kitą dieną įvyks saulės užtemimas, ir nusiunčia karaliui žinią, kad jis – burtininkas, galingesnis už patį Merliną, ir sunaikins saulę, jei su juo nebus deramai elgiamasi. Tarp įgūdžių, kuriuos jis atsineša iš ateities, – skrupulų nepripažįstantis verslumas, taigi jis išsidera ne tik gyvybę, bet ir paskyrimą „amžinuoju ministru ir karaliaus valios vykdytoju“. Apsiginklavęs naujomis galiomis jis užsimoja modernizuoti karalystę, įvesdamas elektrą, išrasdamas telefoną, rašomąją mašinėlę, mokyklas, laikraščius, reklamą, muilą, paraką ir taip toliau. Nepaprastos žinios ir atkaklumas jam pelno Boso pravardę.

Beveik viską jis daro slapta, kad neužsitrauktų priešiškos vietinės valdžios nemalonės. Vis dėlto, Boso nuomone, didžiausia kliūtis žmonėms išsivaduoti iš skurdo ir baimės ir žengti į industrializuotą, kapitalistinę demokratiją – jų pačių nepasirengimas. Juos stabdo tai, kad jie lenkiasi karaliui ir Bažnyčiai.

Neišvengiamai kyla komplikacijų, kai Bosas ir jo ištikimų sekėjų grupelė, nepaisant elektrifikuotų tvorų ir šautuvų, atsiduria aklavietėje – gerai ginkluoti, bet negalintys apsiginti. Sužeistas riterio, Bosas Henkas pribaigiamas, o galbūt stebuklingai išgelbstimas: Merlinas jį užmigdo ateinantiems trylikai amžių. Jis vėl pabus modernybės sraute.

11.

Kultūra gali ne kažin ką, nebent prigesinti visa tai, kas verčia žmones norėti nužudyti vienam kitą. O simbolinės formuluotės visada aidi pakeliui į skerdyklą. Twainas savo knygą parašė iš dalies norėdamas pasijuokti iš sero Walterio Scotto, kurio romantizuotus pramanus apie viduramžių riteriją kaltino pakursčius Amerikos pilietinį karą. Twainas tikėjo idėjų galia. Iki tiek, kad paskirto į karaliaus Artūro dvaro ministrus Henko Morgano pirmoji užduotis – įsteigti patentų biurą: inovacijos ir jas sugalvojantys žmonės nusipelno komerciškai suklestėti. Viena iš optimistiškiausių Twaino epochos idėjų – tai, kad švietimas, technologijos ir laisvoji rinka pagaliau palengvins žmogiškąsias kančias.

Dabar, kai virš mūsų galvų susikaupę daugiau kaip šimtas ateities metų, viena iš labiausiai gąsdinančių mūsų laikų idėjų – sutarimas, kad ydingas švietimas, nereguliuojamos technologijos ir laisvoji rinka stumia mus į rytdieną, kurioje karštligiškai mėginsime atgaivinti kuklius tolimos praeities išgyvenimo įgūdžius. Technologijos vis dar apsimeta, kad gali išspręsti keblią klimato rizikų, gamtos išteklių ir jų paskirstymo problemą. Bet viskas ne taip paprasta. Pavaldūs autoritetų sistemoms, mistifikuotoms kaip racionalios, mes, žmonės, nesame pasirengę įgyvendinti modernizmo kaip egalitarinių paliaubų ar žengti dar toliau. Tačiau vienas dalykas neabejotinas: Viešasis Saviveiklininkas nesiekia pabusti kaip Bosas ir nėra jo bendrininkas juokdarys.

Ši esė pirmą kartą publikuota knygoje Talking with your Mouth Full: New Language for Socially Engaged Art, Green Lantern Press, Čikaga, 2008.

Iliustracijoje: C. Pentecost veda dirvos biologijos dirbtuves dOCUMENTA(13)

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė