Author Archives: Alejandro Alonso

Straipsnio autorius:
Alejandro Alonso yra kuratorius ir rašytojas, para-institucinės šiuolaikinio meno ir tyrimų erdvės „fluent“ direktorius.

Užkrato estetika

2017-aisiais fluent (meninių tyrimų para-institucija) ir INLAND (meno kolektyvas, kuriantis žemės ūkio, socialinę ir kultūrinę produkciją) pradėjo bendradarbiauti lokaliame projekte Picos de Europa kalnuose šiaurės Iberijoje. Projekto tikslas buvo išplėtoti meninių tyrimų formas, kvestionuojančias santykius tarp centro ir periferijos. Bendradarbiavimas prasidėjo fluent kvietimu INLAND kolektyvui sukurti tyrimus „Užkrato estetikos“ programos rėmuose. Pirmojoje stadijoje INLAND išplėtojo tai, ką jau buvo nuveikę Picos de Europa kalnuose iš Asturijos ir Leono pusės – gamtos parke tarp trijų provincijų, turinčių bendrą gamtinę, socialinę ir kultūrinę tapatybę. Tai teritorija, turinti tarpvalstybinę autonomiją, tam tikras bioregionas.

Pirmieji tyrinėjimai atidžiai pažvelgė į istorines nuorodas ir dabartinių gyventojų vizijas šiai žemei. Programa įtvirtino grindžiamąją prielaidą: kad ligšiolinius šios vietovės vystymo planus sugalvojo ir įgyvendino šiam regionui svetimi elitai ir technokratai. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ekonominės regeneracijos kampanijos – tokios kaip pieno pramonės iškilimas ir nuosmukis, turizmas ir miškininkystė – nepasiteisino. Tačiau tokiu matomo nuosmukio metu atsirado iniciatyvų išgelbėti ir atnaujinti svarbius kaimo kultūros palikimo aspektus. Tarp tokių galima paminėti apylinkių tarybas, priimančias bendruomenei svarbius sprendimus, ir fitovalymo tyrimus. Šiais tyrimais užsiimantis INLAND pakvietė prisijungti aplinkosaugos organizaciją RIA, kuri tyrinėja fitovalymo gydomąjį poveikį naudojant vietinius neinvazinius augalus. Galutinis RIA tikslas yra sukurti priemones, leidžiančias fitoremediacijos (ekosistemų išvalymo augalų pagalba) būdu atkurti vietoves, kurios per pastaruosius pusantro šimto metų buvo stipriai užterštos. Tam ypatingai pasitarnavo nendrė (Phragmites Australis), Iberijos pusiasalio pelkėse ir šlapžemėse labai paplitęs augalas.

Po vieno metinio ciklo uždaros kontrolės sąlygomis nendrių populiacija gerai prisitaikė ir augo nepaprastai užterštose nuosėdinėse uolienose, kuriose buvo rasta keturiolika sunkiųjų metalų. Iš šios žemės augalai sugebėjo ištraukti ir sukaupti nemažus visų tyrinėjamų elementų, išskyrus gyvsidabrio, kiekius. Septynis metalus nendrės efektyviai sukaupė kotuose ir lapuose – šie svarbūs duomenys pasitarnaus taikant tokias priemones ir natūralioje aplinkoje. Tokie tyrimai yra pirmas žingsnis ieškant būdų išvalyti milijonus tonų užterštų nuosėdinių uolienų, susikaupusių Europos upių žiotyse nuo pramonės perversmo pradžios. Šiuos metodus taip pat galima pritaikyti geriau tvarkant uostų gilinimo iškasenas, kurios šiuo metu laikomos sandariuose sąvartynuose.

Žvelgiant į šį projektą per „užkrato“ kaip metodologijos prizmę, galime pergalvoti meninių praktikų ir šiuolaikinės kultūrinės produkcijos vaidmenį ateinančios ekologinės krizės akivaizdoje. Šie tyrimai plečiasi į kitas problemines sritis miestuose, kur neskiriama pakankamai dėmesio žemės ūkio ir teritorijų politikai. Žvelgiant iš urbanistinės ir politinės perspektyvos, kaimo aplinka dažnai fetišizuojama kaip naujojo kaimo turizmo objektas. Tai taip pat atskleidžia galimybes išvengti kapitalo primetamų standartizacijų ir reikalauti teritorinės nepriklausomybės ne nacionalizmo pagrindu, o vietinėmis geo-galios formomis. Šie tyrimai materializavosi „Sustento“, specialiai 2017-ųjų gale sukurtame audiovizualiniame esė, kuriame rodomi preliminarūs lauko darbai, ir regiono istorinių monumentų bei dabar jo gyventojams aktualių problemų studijoje.

Bandydami įgyvendinti veiksmą, atsispiriantį nuo užkrato prielaidos, mes susidūrėme su begalinėmis sudėtingo pasaulio sanpynomis. Būtent tokiame kontekste gimė fluent programa „Užkrato estetika“. Užuot išoriškai varčiusi idealizuotą gamtos idėją, „Užkrato estetika“ tapo tyrimų sezonu, vykusiu nuo 2017-ųjų gegužės iki 2018-ųjų gegužės ir žiūrėjusiu, kokį potencialą turi užkratas kaip bendras sąlyčio taškas, kuriame technologija, gamta ir visuomenė atskleidžia viena kitą.

Programoje buvo nagrinėjama, kaip svetimumo ir dislokacijos patirtis veikia kaip santykis tarp individo ir aplinkos nepertraukiamoje, virusinėje transformacijoje. Kaip savo knygos „Aplinkos menai“ („Arts of the Environment“) įžangoje rašo György Kepesas, tarp sociokultūrinės ir biopolitinės sistemų, kuriose registruojamos šiuolaikinės visuomenės, žioji didžiulis tarpas. Tad ši programa tyrinėjo kitokius kultūrinių ir miesto ekologijų režimus bei socialinius ir kultūrinius priėmimus, vaidinančius esminį vaidmenį tame, kaip mes suvokiame gamtą. Tačiau, užduodant tyrėjo ir menininko Nabilo Ahmedo klausimą, „Kaip nuodai sukuria judėjimo idėją negyvame kūne?“[1] Ar galima judėjimo idėją priskirti neapibrėžtumui, kuriame šiandien gyvename ir kurį patiriame? Ar galima priversti metaforinius nuodus užkurti naują gyvybę? Kaip galima užgydyti atsiverusį tarpą dabartiniame amžiuje ir mūsų krizėje su gamta?

Ahmedo mintys nurodo į dualistį santykį tarp vaisto ir nuodo bei tai, kaip jie vienas kitą atsveria. Jis mums sako, kad gamtinių ir politinių procesų sanpyna pasiekė ribą, už kurios sunku atskirti jų priežastingumus, nes teritorinius nuodijimus galima laikyti nenumatytomis vystymosi pasekmėmis[2]. Bendruomenė, sugebanti įtvirtinti šias prielaidas, galėtų sukurti autonomišką erdvę: šis regionas – tai teritorinių dinamikų ir besikeičiančių vystymosi modelių slėnis, kuriame tebeveikia vietiniai, ikikapitalistiniai bendruomenės organizavimo modeliai, leidžiantys išvengti nuodo vs. vaisto dualizmo.

Procesas, per kurį šie socioekonominiai modeliai virto nesaugiais ir netgi marginaliais gyvenimais, pakurstė ir pajėgumus burti nedidelę rezistencijos bendruomenę per iniciatyvas, teigiančias būtinybę regeneruoti sistemą (nuo aplinkosauginio aktyvizmo iki mokslo ir kultūros). Jei žvelgtume į šiuos santykius ne tik iš metaforinės perspektyvos, galėtume apčiuopti politinius ir ekonominius matmenis, iš kurių galėtume pradėti įsivaizduoti rezistencijos modelį – užkratų, galinčių leisti teritoriniam tvarumui išplisti globaliu mastu.

1 „The World in Which We Occur: Prototype Session“, garso įrašas, TWWWO Voice Archives, įrašyta 2014 lapkričio 29, klausyta 2016 spalio 6, http://www.archive.org/details/TWWWOPrototype.

2 „The World in Which We Occur: Prototype Session“, garso įrašas, TWWWO Voice Archives, įrašyta 2014 lapkričio 29, klausyta 2016 spalio 6, http://www.archive.org/details/TWWWOPrototype.

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas