Aš nebūčiau aš, jei stebėdama būčiau užsičiaupusi. Interviu su Egle Agne Benkunskyte

Eglė Agnė Benkunskytė – jaunosios kartos kuratorė, kurios veikloje atsispindi gilus domėjimasis įvairiomis šiuolaikinio meno temomis. Pradėjusi savo kuratorinę veiklą Vilniaus dailės akademijoje, ji neapsiribojo tik teoriniais mokymais. Šiame pokalbyje Eglė atsiveria apie savo karjeros augimą, praktiką, stažuotes „Editorial“ ir meno centre „Rupert“ bei patirtis su įvairiomis meno organizacijomis, tokiomis kaip festivalis „Ryšiai“, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Estijos šiuolaikinio meno centras. Pokalbyje taip pat apsvarstome, kaip technologijos ir mokslas integruojami į šiuolaikinį meną, tyrinėjant dar neišnaudotas galimybes.

– Egle, esi baigusi dailėtyros ir kuratorystės bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje. Gretimai dirbai su įvairiomis organizacijomis, tokiomis kaip Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų asociacija, o 58-ojoje Venecijos bienalėje buvai prodiuserio asistentė. Dirbai šalia žymiojo operos-performanso „Saulė ir jūra“. Papasakok, kaip šis bendradarbiavimas prisidėjo prie tavo, kaip kuratorės, augimo bei formavimosi?

– Pamenu, kad studijų metu tvarkaraštis buvo dosnus laikui, kurį galėjau skirti mokytis savarankiškai, todėl atrodė logiška kelių savaičių praktikas pratęsti ir pabandyti nuoširdžiai įsijausti į projektus prie kurių galėjau prikišti pirštus. Iš tiesų turėjau galimybę įgyti įvairios patirties tiek savanorysčių, tiek praktikos metu. Tačiau nedrįsčiau pavadinti šių patirčių bendradarbiavimu. Bendradarbiavimas suponuotų lygiavertį santykį, tačiau patirties stoką kompensavau entuziazmu, atsivėrė naujas, dar nepažintas pasaulis, teliko iš susižavėjimo plačiai atverti akis ir stebėti. Žinoma, aš nebūčiau aš, jei stebėdama būčiau užsičiaupusi. Pokalbių su tuometiniais kolegomis metu mane natūraliai pasiekė jų įžvalgos apie meno lauką. Šios patirtys užpildė šiuolaikinio meno žinių spragas, kurių liko per dailėtyros studijas.

– 2021 metais įvyko pirmasis psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“. Post-pandeminėje Lietuvoje daugelis visuomenės grupių buvo smarkiai pažeistos socialinės izoliacijos. Greičiausiai sutiksi, kad festivalis šiame laikotarpyje buvo svarbus ir netgi reikalingas siekiant suteikti balsą dvasiškai nukentėjusiems asmenims bei palaipsniui naikinant stigmą, pančiojančią psichinius sutrikimus. Kokius iššūkius patyrei dirbdama šiame festivalyje? Ar psichikos sveikatos tema paveikė tavo požiūrį į meno ir sveikatos sąsajas?

– Sumanytoją Karoliną Zakarauskaitę pažįstu jau ilgą laiką, ir nepaprastai džiugu matyti, kaip idėja, kažkada buvusi tik svajone, įgavo formą, tapo apčiuopiama ir be galo svarbiu įvykiu. COVID-19 pandemija neabejotinai buvo precedento neturintis įvykis, kuris pakeitė daugelį gyvenimo aspektų. Tuo laikotarpiu psichikos sveikatos tema tapo itin aktuali ir būtina. Ji buvo tokia pat svarbi, kokia yra ir dabar. Karolinos Zakarauskaitės nuolatinis darbas šioje srityje išryškina meno svarbą psichikos sveikatai. Mano nuomone, socialinis meno aspektas yra viena iš daugelio jo galimybių, o menininkų kūriniai dažnai pateikia naujas perspektyvas ir atveria duris į naujus pasaulius.

– Menas ir žmogaus psichologija, ypač šiais laikais, yra glaudžiai susiję kūrybiniame, kultūriniame, netgi socialiniame kontekste. Ar manai, kad menas gali būti galingas įrankis sprendžiant psichikos sveikatos problemas?

– Meno ir žmogaus psichologijos santykis istorijoje turi daugybę pavyzdžių. Vienas iš jų – Sigmundo Freudo idėjų įtaka siurrealizmui. Psichoanalizė taip pat yra viena iš dailėtyros mokslo metodologijų. Galima pastebėti, kad stigma, susijusi su psichikos sveikatos problemomis, pamažu mažėja, visuomenė tampa labiau informuota, ir dėl to kyla galimybė išgirsti daugiau skirtingų balsų. Aišku, visada yra pavojus projektuoti savo ar savo burbulo pastebėjimus platesnei visuomenei, bet manau, kad mano karta yra labiau linkusi kreiptis į specialistus.

Ar menas gali išspręsti psichikos sveikatos problemas? Nors tuo abejoju, tam tikri kūriniai gali padėti pasijusti mažiau vienišiems, suteikti naujų perspektyvų, parodyti skirtingus egzistavimo būdus ir mažinti stigmą. Vis dėlto su menu susiję naratyvai gali padaryti ir žalos. Tikiuosi, kad ilgą laiką romantizuotas kenčiančio menininko mitas taps praeities reliktu.

Be to, psichikos sveikatos problemų spektras yra itin platus – vien „Diagnostinis ir statistinis psichikos sutrikimų vadovas“ (DSM-5) apima daugiau nei tūkstantį puslapių. Kiekviena problema yra unikali, todėl esu linkusi jų sprendimą palikti profesionalams – psichologams ir psichiatrams, kurie gali padėti palaikančioje aplinkoje ar skirdami tinkamą gydymą.

– Papasakok plačiau apie savo kuratorines stažuotes „Rupert“ centre ir projekte „Editorial“. Ar yra konkrečių projektų, kurie tau padarė didžiausią įtaką?

– Iš tiesų man atrodo, kad visa tai vyko jau gana seniai, o dabar aplink vyksta tiek daug – paskutinių vasaros dienų karštligė verčia viską daryti greitai. Rimtai apie viską reflektuoti tikriausiai reikėtų žiemą. Bet, jei viską sujungčiau į vieną mintį, pasakyčiau tiek – abi šios institucijos vienaip ar kitaip pradėjo formuoti mano viziją, kaip turėtų atrodyti ir funkcionuoti erdvė, kuri yra būtina meno lauke.

Likusias pamokas, kurios šauna į galvą, pateiksiu sąrašu:

1. Gebėjimas pastebėti atvirus kvietimus – raidės OPEN CALL pasidarė labiau pastebimos internetinėse platformose. Manau, kad taip yra, nes pirmąją savo praktiką „Rupert“ atradau, kai jie paskelbė atvirąjį kvietimą praktikantams. Natūraliai atsirado smalsumas, kokie kiti nuotykiai slepiasi už atvirųjų kvietimų.
2. Kultūrinių renginių atradimas – socialinių platformų algoritmai mano kompiuteryje pradėjo rodyti tiek vizualaus meno, tiek muzikos, scenos menų renginius. Kryptingas išdresiruotas algoritmas padeda bent jau suprasti, kokius kultūrinius renginius turėjau galimybę praleisti.
3. Susipažinimas su paslaptingąja parodų lankytojų auditorija – budėjimas projektų erdvėje „Editorial“ reiškė tai, kad aš ir lankytojai esame toje pačioje erdvėje, kuomet lankytojai žvelgia į kūrinius. O kas man beliko, jei ne stebėti šį jautrų susitikimą. Kartais, kada jautrumas pasiekė nejaukumo lygį, situaciją palengvindavau – kartais smagiais, kartais absurdiškais ar tiesiog keistais, tačiau visada nuoširdžiais pokalbiais – taip tie paslaptingieji meno lankytojai tapo mažiau paslaptingi.

– Skaičiau, kad tavo interesai apima šiuolaikinį meną, technologijas, mokslą. Galime juos įvardyti kaip, pavyzdžiui, tris svarbius modernios civilizacijos postamentus, kurie aktualūs dabartiniam, pastoviai tobulėjančiam žmogui iriantis į priekį. Įdomu, kaip, tavo nuomone, mokslas, menas, technologijos formuoja mūsų ateitį. Be to, vis dažniau šiuolaikiniame mene tyrinėjami gamtamoksliniai – biologiniai, neurologiniai, fiziologiniai – reiškiniai. Ar pritartum šiam teiginiui?

– Neabejoju, kad šie interesai susiformavo dar rašant bakalauro darbą. Tuo metu jaučiau, kad paliečiau kažką svarbaus ir unikalaus – problemą, kuriai atsakymo lengvai neradau. Tyrimo metu vietoj to, kad atrasčiau sprendimą, jaučiausi vis labiau pasiklydusi tarp meno, mokslo ir technologijų. Dabar, nuo to atsitraukusi, suprantu, kad visa tai gali skambėti absurdiškai abstrakčiai. Iš tiesų technologiją galima suvokti kaip įrankį – tiek plaktukas, tiek ChatGPT gali palengvinti mūsų gyvenimą. Tuo tarpu menas gali apimti daugybę disciplinų, ir kas galėtų sustabdyti menininkus nuo šių ribų peržengimo? Todėl atsakyti į tavo klausimą galiu taip, bet galėtume pridėti ir daugiau žodžių, kaip meną veikia fizikiniai, cheminiai, astronominiai ir t. t. reiškiniai.

Šiais laikais turime galimybę lengvai pasiekti didžiulį kiekį informacijos. Tačiau visi žinome ir kitą šios galimybės pusę – atrasta informacija ne visada yra tiesa, o net ir teisinga informacija gali būti neteisingai interpretuojama.

Norėčiau tikėti, kad ateitį formuoja ne aplinkybės, o žmonės su savo pasiekimais. Vis dėlto šį atsakymą galiu pateikti tik spekuliuodama. Žmonijos pasiekimai mus atvedė prie daugybės sudėtingų sistemų, kurias tampa vis sunkiau suprasti, ir dar sunkiau paaiškinti, ką iš tiesų dirba draugai, kai visi kartu sėdime prie kompiuterių.

– Siekdama gilinti savo žinias Baltijos šalių meno scenose, pasirinkai darbą su ECCA. Kuo tave patraukė būtent Estijos meno scena? Ar matai potencialą plėtoti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Estijos menininkų?

– „Borderland Poetics“ – tai Estijos šiuolaikinio meno centro (CCA), „Rupert“ meno ir edukacijos centro bei Islandijos meno centro mainų programa, kurioje turėjau galimybę dalyvauti. Prieš išvykstant atlikti praktiką į Taliną, vasarą taip pat teko dalyvauti Latvijos šiuolaikinio meno centro (LCCA) organizuotoje vasaros mokykloje „Postsocialist Ecologies“. Jei neklystu, paraiškas į abi programas teikiau panašiu metu. Priėmiau tai kaip ženklą, kad atėjo laikas giliau tyrinėti Baltijos šalių meno scenas. Dabar akivaizdu, kad mūsų regionas yra unikalus tiek savo istorija, tiek sociopolitine situacija. Niekas kitas geriau nepapasakos mūsų istorijos ir neatskleis unikalių niuansų už tuos, kurie čia gyvena. Latvijos ir Estijos meno scenos taip pat unikalios, tačiau bendra patirtis, tokia kaip sovietų okupacija ir nepriklausomybės atgavimas, sukuria galimybę bent iš dalies suprasti ir išjausti panašumus.

Kai buvau Estijoje, kartu su kitu jaunu kuratoriumi Mikk Lahesalu parengėme vienos dienos filmų peržiūrą „Spiral Bound“ iš CCA archyvo. Šis archyvas – tikras vaizdo kūrinių lobynas, apimantis darbus nuo 1992 metų. Rinkdami filmus peržiūrai, kartu su Mikk peržiūrėjome daugybę kūrinių. Aš džiaugiausi turėdama kolegą, kuris, mokėdamas kalbą, galėjo išversti ar paaiškinti specifinius kontekstus. Viena iš menininkių, kurios kūrinį pasirinkome rodyti, buvo Mare Tralla. Šiuo metu kitą jos kūrinį galima pamatyti parodoje „Šito pas mus nėra“ MO muziejuje.

Bendradarbiavimo potencialas tarp Baltijos šalių tikrai egzistuoja, ir tai puikiai iliustruoja net keturios šiuo metu Vilniuje veikiančios parodos, kuriose dalyvauja menininkai iš visų trijų Baltijos šalių. O ką jau kalbėti apie ankstesnius projektus… Pradėdama praktiką CCA, pastebėjau parodos „If It’s Part Broke, Half Fix It“, vykusios 2011 metais ŠMC, plakatą. Tai buvo viena iš pirmųjų parodų, kurias mačiau ŠMC, ją organizavo CCA bei ŠMC. Pasakiški sutapimai!

– Šiuo metu dirbi kuratore Šv. Jono gatvės galerijoje „Medūza“. Kaip pati apibūdintum savo vaidmenį šioje galerijoje?

– Apibūdindama save, prie kuratorės dar pridėčiau koordinatorės pareigas. Vis dėlto tai dar viena situacija, kur etiketės padeda kitiems orientuotis, tačiau vidinėje dinamikoje jos turi mažai reikšmės. Drauge su „Medūzos“ direktoriumi Audriumi Pociumi, komunikacijos specialiste Deimante Bulbenkaite ir grafikos dizaineriu Vytautu Volbeku kuriame erdvę, kurioje pristatome kokybiškas šiuolaikinio meno parodas. Lietuvos meno scenoje yra daugybė talentingų kūrėjų ir nepaprastų istorijų, kurias būtina pasakoti. Parodos yra tik dalis to. Dirbant galerijoje, pasidaro svarbu mąstyti ne tik apie tai, ką pristatome, bet ir kaip mūsų veikla gali egzistuoti ilgalaikėje perspektyvoje. Prie komandos prisijungiau, kai infrastruktūros pagrindai jau buvo sukurti. Nepaisant to, kiekviena paroda kelia savitus iššūkius, kitaip tariant, džiaugiuosi, kad progų tobulėti netrūksta. Dirbant tiek su tokia komanda, tiek su visais žmonėmis, kurie prisideda prie to, kad parodos įvyktų, reikėtų aktyviai ignoruoti viską, kad iš jų nieko neišmokčiau.

– „Medūzoje“, kaip galerijoje, galima rasti eksponuojamų jaunosios kartos menininkų tarpdisciplininių, netgi eksperimentalių darbų. Šis kitoniškumas – stiprybė, jei žvelgtumėme į evoliucionuojantį Lietuvos šiuolaikinio meno lauką. Kaip manai, ar menininkų sąjungos, turinčios ilgą istoriją, susiduria su iššūkiais išlaikant dinamiškumą ir atvirumą naujoms idėjoms? Kokie pokyčiai, tavo manymu, galėtų geriau padėti šioms organizacijoms prisitaikyti prie nuolat kintančių šiuolaikinio meno tendencijų?

– „Medūzos“ egzistavimas yra puikus pavyzdys, kad Dailininkų sąjunga yra atvira naujoms idėjoms. Galbūt šis projektas ypač išsiskiria, nes man yra artimiausias, tačiau ne mažiau įdomu aplankyti parodas, pavyzdžiui, Meno parko ar Pamėnkalnio galerijose. Analizuojant Dailininkų sąjungą kaip reiškinį, kyla klausimas, ar vieno klausimo užtektų suprasti šios organizacijos veiklos kompleksiškumą. Apie tai diskutuojama nuolat, ir vieno atsakymo, deja, nėra.

Nereikia pamiršti, kad sąjunga vienija daugiau nei pusantro tūkstančio narių, kurie priklauso skirtingoms sekcijoms, skirtingiems regionams. Sąjungai priklauso net 10 galerijų, nekalbant apie kitus padalinius. Tad tikslesnis klausimas galbūt galėtų būti, ne kaip prisitaikyti prie meno tendencijų, o kaip šiai organizacijai dinamiškai atliepti menininkų, narių poreikius. Vienas iš gerųjų pavyzdžių – pagaliau Meno darbuotojų profesinė sąjunga drauge su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga pradėjo sudėtingą ir būtiną pokalbį apie teisingą atlygį meno kūrėjams ir kultūros darbuotojams. Taigi, būti šiuolaikišku nereiškia tik kurti šiuolaikinį meną.

– Pabaigai – kokie menininkai ar meno projektai plačiąja prasme šiuo metu tave labiausiai įkvepia ir/ar daro įtaką tavo kuratorinei veiklai?

– Šiuo metu daug mąstau apie istorijų pasakojimą. Kaip vyksta susikalbėjimas ar nesusikalbėjimas, todėl mintimis grįžtu link įvairiausių kūrinių. Žinoma, minčių tėkmė dažnai būna chaotiška ir nepastovi, kaip ir įkvėpimai. Kaune vykusiame „ConTempo“ festivalyje „El Conde de Torrefiel“ pristatė „ULTRAFICCIÓN NR. 1 / FRACCIONES DE TIEMPO“. Nors kūrinys buvo rodytas Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, tikrasis vaizdas vyko vaizduotėje.

Taip pat labai džiaugiuosi, kai menas išryškina sistemų, kuriose gyvename, absurdiškumą. Vienoje matyta Katrin Hornek paroda „Testing Grounds“ ar Venecijoje Christoph Büchel „Monte di Pietà“ būtų nepamirštami pavyzdžiai. Aišku, nebūtina keliauti taip toli ar į praeitį – labai laukiu artėjančios Lou Cantor parodos „Medūzoje“, ir čia yra didžiausia privilegija – turėti galimybę prisidėti prie įkvepiančių mane ir, tikiuosi, žiūrovus, projektų!