„Art Basel 2024“ – apakinantis meno rinkos blizgesys ir žvilgsnis į tai, kas vyksta už patogumo ribų

1970 m. pradėta rengti „Art Basel“ mugė laikoma viena prestižiškiausių meno renginių pasaulyje. 2024 metais mugė vėl apakino spindesiu ir aukščiausio lygio meno kūriniais – šiuometinėje „Art Basel“ dalyvavo 285 galerijos iš 40 šalių. Šis renginys, sutraukiantis tūkstančius kolekcionierių, meno mėgėjų, galerijų vadovų ir menininkų iš viso pasaulio, tęsia ilgametę tradiciją – būti ne tik meno, bet ir prabangos, statuso bei ekonominės galios demonstravimo platforma.

„Art Basel“ mugėje pristatomi kūriniai – dažniausiai rinktiniai meno pasaulio perliukai, kruopščiai atrinkti, kad patenkintų išrankiausius skonius ir pateisintų aukščiausius lūkesčius. Mugėje pastebima tendencija vis mažiau kreipti dėmesį į figuratyvumą ir daugiau eksperimentuoti su abstrakčiąja tapyba. Be to, kasmet vis daugiau dėmesio skiriama tekstilės kūriniams, kurie peržengia tradicinių meno formų ribas ir įveda naujų taktilinių patyrimų, skatindami žiūrovus kitaip suvokti medžiagiškumą ir meno kūrinio fizinę esatį. Tarp eksponuojamų menininkų darbų galima pamatyti tokių žymių vardų kaip Keith Haring, Yayoi Kusama, Donald Judd, Christo, Joan Miró, Dan Flavin, Jenny Holzer ir daugelį kitų. Šiemet mugėje galima išvysti ir lietuvių „Pakui Hardware“ (atstovauja galerija „carlier | gebauer“) bei Augusto Serapino (atstovauja „Galerie Tschudi“) kūrinių.

Vis dėlto, nors Art Basel ir žiba paviršiniu blizgesiu, tikroji renginio esmė slypi už patogumo sienų. Ten, kur susiduria meno ir rinkos interesai, atsiskleidžia sudėtingas ekonominis ir socialinis kontekstas. Aukcionuose skelbiamos astronominės sumos už meno kūrinius dažnai atspindi ne tik meninę vertę, bet ir investicinius interesus, meno rinkos spekuliacijas bei kapitalo kaupimo strategijas. Šiandien perki sparčiai augantį menininką, pavyzdžiui, Tobias Spichtig, kad po dvidešimties metų pardavęs jo kūrinį, nusipirktum gyvojo šiuolaikinio meno klasiko, pvz., Gerhard Richter darbą. „Art Basel“ tampa ne tik meno, bet ir ekonominės galios žaidimo aikštele, kurioje menas ir pinigai neatsiejami vienas nuo kito.

Bet visų pirma kalbame apie meną. Jautrūs momentai, kai kūrinių jūroje kas nors paliečia ir sujudina emocijas iš vidaus. Taip nutinka ne dėl žymių pavardžių, instaliacijų megalomanijos ar provokatyvumo, bet dėl subtilaus priėjimo. Taip atsiranda aukščiausios prabos patirtys, padarančios „Art Basel“ tikrąja meno Meka. Tai ypač pajutau norvegų galerijos stende „OSL contemporary“. Jame buvo pristatomi Baloise meno prizo laureato Ahmend Umar kūriniai. Menininkas sukūrė penkiolikos skulptūrinių darbų rinkinį, kurių kiekvienas vaizduoja maldos karoliuką, atitinkantį asmeninę maldą. Šios skulptūros sukurtos iš rastų objektų ir medžiagų, kurias autorius rinko daugelį metų, daugiausia panaudojant iš Afrikos ir Azijos atkeliavusius suvenyrus. Kiekviena skulptūra buvo papildyta natūralaus dydžio akriline menininko dešinės rankos kopija, vaizduojančia įvairius maldos gestus. A. Umar kruopščiai perdirbo šias medžiagas, suteikdamas joms naują formą ir prasmingai nagrinėdamas europietiškus Afrikos kultūros stereotipus.

Šių metų mugėje dėmesį patraukė ir konceptualiosios menininkės Agnes Denes kūrinys „Honoring Wheatfield – A Confrontation“ (liet. „Pagerbiant kviečių lauką – konfrontacija“), eksponuojamas Messeplatz erdvėje. Agnes Denes, aplinkos, ekologinio ir žemės meno pradininkė, sukūrė šį kūrinį specialiai šiai vietai, remdamasi savo legendiniu 1980-ųjų žemės meno projektu. Šis naujas kūrinys, referuojantis į praeities darbą, kviečia susimąstyti apie mūsų santykį su gamta, žemės naudojimą ir ekologijos svarbą. Kūrinys liks šioje erdvėje iki derliaus nuėmimo, taip suteikdamas lankytojams unikalią galimybę patirti meną, tiesiogiai susijusį su aplinkos kaita ir tvarumo klausimais.

Už „Art Basel“ paviljonų sienų slypi ir kita, mažiau matoma meno pasaulio pusė – nonkonformizmas, nenoras painiotis į politinį diskursą, siekis išvengti aštresnių temų ir sociopolitinės kritikos. Štai, pavyzdžiui, pernai, metų gale, protestuotojai, pasipiktinę meno pasaulio tyla ir siekdami atkreipti dėmesį į palestiniečių teises, sutrikdė „Art Basel Miami Beach“ (JAV) renginį. Jie reikalavo, kad meno pasaulis aktyviau pasisakytų dėl politinių ir socialinių klausimų, o ne tik koncentruotųsi į komercinius interesus. Ši demonstracija atskleidė gilėjantį atotrūkį tarp meno pasaulio ir visuomenės, reikalaujančios, kad menas būtų ne tik estetinis objektas, bet ir aktyvus socialinių pokyčių variklis. Pati, šmirinėdama mugėje, radau poilsio zonoje ant sienos priklijuotą lipduką su tekstu: „Future generations will study your silence during genocide. Again“ (liet. „Ateities kartos studijuos jūsų tylą genocido metu. Vėl“). Deja, bet perkant nepigų „Art Basel“ bilietą, anonimiškai pamokslauti apie politinį ir socialinį aktyvumą tampa ir privilegija, ir pozicija, kurią galima sau leisti tik dėl socialinio ir ekonominio statuso. Toks elgesys dažnai angliškai pavadinamas „slacktivism“ – simboliniu aktyvizmu, kuris neatneša realių pokyčių, bet suteikia dalyviams iliuziją, kad jie kažką daro dėl geresnio pasaulio.

Apibendrinant galima teigti, kad „Art Basel“ meno mugė – ne tik meno šventė, bet ir sudėtingas sociokultūrinis fenomenas, atspindintis šiuolaikinės meno rinkos realijas. Nors blizgesys ir prabanga daug ką užgožia, būtina nepamiršti ir kitos, nematomos pusės – sudėtingų ekonominių ir socialinių kontekstų, kurie formuoja šiuolaikinį meno pasaulį. Taigi, vertinant „Art Basel“ meno mugę, svarbu ne tik grožėtis paviršiumi, bet ir kritiškai žvelgti į tai, kas slypi už patogumo sienų. Nors menas turi potencialą būti galingu socialinių pokyčių įrankiu, daugeliu atvejų jis tampa tik dar vienu statuso simboliu, kurio esmė pasiklysta tarp komercinių interesų ir paviršutiniškų gestų. Taigi, nors „Art Basel“ ir spindi savo paviršutinišku blizgesiu, tikroji meno galia ir reikšmė slypi daug giliau – už apsauginių patogumo ir prabangos užkardų.