Ar mes išnykstame, kai nebegalvojame apie savo identitetą? Pokalbis su menininke Ieva Riže

Susitikome su menininke Ieva Riže virtualiai sekmadienio rytą, vasario 16-ąją. Ji prisijungė iš savo dirbtuvių Sode 2123. Po kelių techninių trikdžių pagaliau pradėjome pokalbį, Ieva pastebėjo mano neoninius žalius nagus, o aš juokais pavadinau juos patriotišku, neoniniu trispalvės atspalviu. Šis netikėtas momentas kaip tik priminė man pirmąjį klausimą, kurį buvau pasiruošusi jai užduoti…

Manikiūras dažnai suvokiamas kaip statuso, estetikos ir net galios ženklas. Tavo kūryboje nagai įgauna kone egzistencinį aspektą. Kaip transformuoji šį įprastą, kasdienį simbolį į platesnę kapitalo ir ambicijų metaforą?

Man patinka dirbti su simboliais – esu susikūrusi tam tikrą kūrybinę strategiją, kaip juos įveiklinti. Šiuo atveju, nagai sudomino savo reikšmėmis popkultūros, ezoteriniame, kūniškame, animalistiniame kontekstuose. Įdomu, kaip vienu metu dalykai gali turėti skirtingas reikšmes – nuo statuso simbolio iki galios ženklo ar net mirties priartėjimo, kai, tarkim, žiūrime į nukirptą nagą. Ilgi nagai šiuolaikinėje kultūroje siejami su statusu, bet tuo pačiu jie primena apie gyvūnišką prigimtį, grobuoniškumą, instinktus – žavingi šie persipynimai. Taip pat žavinga, kad įvaizdis ir sureikšmintos stiliaus detalės gali reprezentuoti idėjas. Tuo ir bandau pasinaudoti.

Kurdama instaliaciją „Swallow“ Kauno menininkų namuose nagus norėjau įveiklinti ir per ezoterinį kontekstą – kiekvienas turėjo savo simboliką, o nagų dalinimosi aktas apjungė skirtingus žmonių pasaulius. Kapitalizmas daugeliu savo aspektu primena religiją, todėl instaliaciją konstravau turėdama tai mintyje. Kadaise keliaudama Indijoje sutikau guru, kuris augino neįprastai ilgus nagus ir pagal tai, kiek kartų nagai apsisukę ir kaip susirangę, jis vertino savo gyvenimo dvasinius aspektus, o gal turėčiau sakyti – pasiekimus? O šiaip ne tik guru augindami nagus demonstruoja savo atsiskyrimą nuo materialaus pasaulio, socialinių lūkesčių, kartais asketizmą ir t. t. Šios instaliacijos kūrybiniame procese buvo svarbūs ne tiek konkretūs faktai, kiek pats tikėjimas – rėmiausi tiek savo sugalvotais, tiek kultūriniais simboliais, kaip jie tampa fantazijų, istorijų dalimi. Kartais susirangęs nagas gali tapti net antgamtiškų galių turėjimo įrodymu. Apskritai kūryboje vengiu objektyvumo, nes vaizduotė, kaip kiekvieno reiškinys ar įrankis, labai priklauso nuo individualių sąlygų. Tam tikrus atsakymus randu tik sau, kad galėčiau pateisinti kūrinius ir juose sureikšmintus daiktus ar simbolius, tikėdama, kad atsiras žiūrovų, kuriems mano pasirinkimai skatins apmąstymus. Noriu kūryboje ugdyti intuiciją, kuri būtų vedanti, o racionalumas – patariantis.

Pernai tavo parodoje Kauno menininkų namuose nagai tapo pagrindiniu personažu, atskleidžiančiu kabinimosi metaforą. Nagai kaip kabliai leidžia įsikibti, bet ilgai ant jų neišsilaikysi. Menininkas dažnai turi „kabintis nagais ir dantimis“, kad išliktų kūrybiniame lauke. Ar pati kada nors jautiesi lyg pakibusi ant nagų – bandydama neperdegti, išlikti aktuali, išlaikyti savo autentiškumą?

Kultūriniame lauke tai gal jaučiasi aktyviau, bet apskritai manau, kad visose srityse žmonės tampa savo ambicijų įkaitais – laiko ir produktyvumo santykio aukomis. Visur susiduriama su svaiginančiu greičiu, milžiniška pasiūla ir skubiais, dideliais poreikiais. Tyrinėdama daugiafunkciškumą, psichinę sveikatą, save pasiekimų visuomenėje, daug galvoju ir apie perdegimą kaip sportą. Gal pakeitęs požiūrį į nuovargį, į laiką, įtikinus save, kad dirbdamas vieną darbą ilsiesi nuo kito ir atvirkščiai, gali užsiauginti atsparumą perdegimui kaip kokį raumenį? Gal reikia darbo apimtis didinti kaip svorius – atsargiai, kad nepasitemptum, bet nuosekliai ir visada paspaudžiant save šiek tiek daugiau? Svarbiausia nesustoti. Gal ir perdegimo sporte būna lūžio taškas, kurį praėjus atsiras antras kvėpavimas? Trečias, ketvirtas, penktas. Gal žmogus atranda visus kvėpavimus, persijungimus, kaip katė savo septynis gyvenimus.

Galima sakyti, jog esu multifunkcinė meno lauko veikėja, turiu galimybę prie meno prieiti iš skirtingų pusių. Ir atrodo, nuolat artėju ne prie meno, o prie perdegimo ribos. Štai dabar kaip tik esu lėtesniame etape – jau kokius du mėnesius tęsiasi sulėtėjimas, kuriame ieškau naujos kvėpavimo technikos, persijungimo. Džiaugiuosi, kad baigėsi daugybė projektų, prasidėjo doktorantūros studijos ir atėjo žiema, kada galiu daugiau laiko praleisti uždarai ir lėčiau judėti. Natūralu, nes visos dalelės sulėtėja šaltyje.

Vis prisimenu, kad reikia labai sąmoningai stebėti save, nes peržengus savo biologines galimybes sugrįžti nebūtų lengva. Atsakant į tavo klausimą – neatradau jokio recepto ir nemanau, kad toks išvis egzistuoja. Man atrodo, kad ne veltui pasirinkau meną – tai nuolatinis žaidimas su savo ir kitų ribomis. Besimėgaudama tuo linkiu sau ir kitiems niekada per daug neapsiriboti ir neatsiriboti. Būtent ryšys, santykis ir yra svarbiausias dalykas kūryboje, mene, bendruomenėje, asmenybėje ir t. t. Būtent šie dalykai ir suteikia aktualumą.

O grįžtant prie doktorantūros temos – iš dalies jaučiuosi kaip laimėjus loterijoje, džiaugiuosi ir po truputį įgaunu pagreitį. Tokie ir panašūs laimėjimai, aišku, irgi padeda jausti aktualumą to, ką tyrinėju.

Tu visiškai teisi – tai savotiška loterija. Aktualumas dažnai priklauso ne tik nuo talento ar pastangų, bet ir nuo sėkmės, kuri čia atlieka lemiamą vaidmenį. Tačiau menininkas negali egzistuoti visiškai atsietas nuo kapitalistinės sistemos – kūryba neišvengiamai funkcionuoja tam tikruose ekonominiuose rėmuose. Ar įmanoma, kad kūrėjas visiškai atsiribotų nuo kapitalistinių struktūrų? O gal nereikia net apsimetinėti, kad menas – kažkokia egzaltuota, nuo realybės atitrūkusi sritis. Juk susiduriame su paprastais, kasdieniais dalykais – mokesčiais, finansais, išgyvenimu. Ir tai, kad tenka apie tai galvoti, nėra kažkokia keista išimtis, o veikiau neišvengiama realybė.

Mes negyvename hermetiškoje terpėje, kur maistingas medžiagas galėtume įsisavinti per odą iš oro, todėl, be abejo, kūrėjai ir menas yra priklausomi nuo sistemos, kurioje gyvename ir veikiame.

Personalinėje parodoje Kaune „Sapnas pilvu į viršų“, pristatydama instaliaciją „Swallow“, kalbėjau apie laimę, kaip pagrindinį kapitalistinės strategijos tikslą. Toks jaukas, kurio norisi siekti, primena religinius pažadus apie pomirtinį gyvenimą, rojų, išganymą. Tik tiek, kad kapitalistinė sistema nebyliai žada, kad pavyks pasiekti tikslą dar šiame gyvenime, o tai ra labiausiai viliojantis skirtumas. Mane labai kabina galimybės idėja – pasiekti nepasiekiamą, trumpalaikį pojūtį (šiuo atveju laimės) paversti nuolatine būsena. Parodoje rūpėjo tai įvairiapusiškai atspindėti, nes, kad ir kaip nepatogu sau pripažinti, pati esu kapitalistinės sistemos vaikas ir mėgaujuosi tam tikrais jos simptomais. Tikiu, kad menas gali kritikuoti ir atspindėdamas nukreipti dėmesį į tam tikrus aspektus, provokuoti ne visada patogias mintis, suteikti saugią erdvę jautrioms temoms.

Nors menas yra priklausomas nuo politikos bei ekonomikos, nesijaučiu, kad kūrybinėje srityje laisvė būtų ribojama, juk nėra diktatūros. Aišku, yra tam tikros kryptys, tendencijos, į kurias nuoširdžiai kuriant ne visą laiką pataikai, bet visada egzistuoja ir periferijai. Joje ne visada sėkmingai įprasta prasme, bet įmanoma rasti būdą palaikyti savo kūrybą ir išlikti.

Susipažinome, kai dirbome pirmosios Vilniaus performanso meno bienalės komandoje. Tai buvo ambicingas projektas, žavėjausi, kaip puikiai tau sekasi jį prodiusuoti – tai reiškia, kad ne tik koordinavai, bet ir turėjai tiesioginį kontaktą su tokiais pasaulinio lygio menininkais kaip Liam Gillick ir Anton Vidokle. Kas tave labiausiai nustebino dirbant su šiais menininkais? Kokie jų darbo metodai paliko įspūdį?

Jie labai šilti žmonės, mes puikiai susibendravome, liko bičiuliškas jausmas. Smagu buvo bendruose susitikimuose spręsti kūrinio formos klausimus ir matyti, kaip reaguojama į aplinkybes, kurios toli gražu ne visą laiką palankios menininkų vizijai. Atsidūrus arčiau jų proceso, supratau, kad kūrėjų iššūkiai galiausiai yra labai panašūs, o ir „didieji vilkai“ – tie, kurie iš toliau atrodo tvirti ir užtikrinti – taip pat patiria dvejonių. Net analizuodami ir kurdami savo kūrinio koncepciją, Liam Gillick ir Anton Vidokle išlaikė vaikišką smalsumą, žaismingumą. Manau, kad kūryboje tai – labai svarbu.

Atsimenu, bakalauro studijų laikais akademijoje sklandė toks menininko įvaizdis: vyriškos giminės genijaus vaiduoklis, neva kažkoks nežemiškas kūnas, egzistencinę kančią konvertuojantis į meno kūrinius. Aš tokių „skrajoklių“ savo aplinkoje nelabai pažįstu. Mano pažįstami menininkai (pasaulinio ar lokalesnio garso) – tai intelektualūs, kritiškai mąstantys žmonės, reaguojantys ir tyrinėjantys aplinką bei įvairius jos reiškinius, neretai dirbantys papildomus darbus (kad galėtų oriai gyventi), gaunantys atlyginimą, perkantys maisto produktus prekybos centruose ir net balsuojantys. Visa tai tikrai reikalauja įsižeminimo, bent jau keletą kartų per metus.

O kalbant apie prodiusavimo darbą – nepaisant to, kad už jį gaunu pinigus, jaučiu ir malonumą padėdama kitiems. Nepastebėjau, kad tai kaip nors žeistų mano kaip menininkės ego. Tiesa, kiekvienas darbas kainuoja ne tik laiko, bet ir energijos, tad didžiausias šalutinis papildomų darbų poveikis – nerimas, kad nespėsiu atlikti savo kūrybinės misijos.

Per savo karjerą tau teko ne tik kurti ir atlikti savo performansus, bet ir dalyvauti kitų menininkų performansuose, pavyzdžiui, suomių menininkės Anni Puolakkos kūrinyje. Kuo skiriasi tavo patirtys būnant kūrėja ir kito menininko vizijos dalimi?

Atsakomybės spektro dydžiu. Be to, ką paminėjai, taip pat esu viena iš atlikėjų Arturo Bumšteino performanse „Navigacijos“, spektaklyje „Vieno garso istorija II“ dainavau vieną natą. Kiekvienas šis atvejis tapo iššūkiu, vedė iš komforto zonos ir tarsi leido pasimatuoti kitų kūrėjų batus. Tarkim, A. Puolakkos performansui reikėjo išmokti nemažai teksto ir jį įdainuoti, pas A. Bumšteiną pasinėriau į kitą, subtilų ir itin jautrų garsų pasaulį, sužadinantį man neįprastą sensoriką. Pastebėjau, kad kiekvienas ne mano projektas suteikia galimybę tyrinėti naujas erdves, duoda naujų įrankių, net atpalaiduoja, nes tenka ne visa atsakomybė. Taip pat ši praktika padeda palaikyti ryšį su scena, su bendruomene. Esu dvejopa, kai kalbama apie bendravimą – mėgstu jį, bet kartu vengiu. Todėl dalyvavimas kitų projektuose tampa viena iš priežasčių išlįsti iš savo „urvo“.

Kai paminėjai urvą, iškart prisiminiau kūrinį /ʃ t ɑː b i k ʌ s/ – instaliaciją, kuri tikriausiai buvo vienas pirmųjų tavo kūrinių, kurį mačiau gyvai. Jis buvo eksponuojamas parodoje „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre. Įėjimas į jo erdvę man priminė kai kurias Aleksandros Kasubos erdvines aplinkas – jutiminę atskirtį nuo išorinio pasaulio, galbūt net psichologinį poveikį kūnui. Tavo kūryboje /ʃ t ɑː b i k ʌ s/ tapo simboliniu lūžiu – momentu, kai perėjai nuo tapybos prie erdvinės instaliacijos, tarsi sukurdama architektūrinę skulptūrą. Kaip šis perėjimas pakeitė tavo santykį su erdve, materija ir pačiu kūrybos procesu?

Kurdama /ʃ t ɑː b i k ɑː/ siekiau suformuoti didingą, architektūrinę struktūrą, kuri veiktų kaip nuoroda į šventvietę. Nors tai galbūt nebuvo akivaizdu, mano galvoje ši forma artėjo prie varpinės bokšto įvaizdžio – tvirtovės ir tuo pat sakralios erdvės, žaidžiančios su vidaus ir išorės, saugumo reikšmėmis. Kurdama šią instaliaciją, susidūriau su iki tol nepatirta situacija, kai paveikslai tapo ne vien vaizdiniais objektais, bet ir statybine medžiaga. Per trumpą laiką turėjau nutapyti papildomų detalių statiniui, kas iš esmės sugriovė iki tol turėtą požiūrį į tapybos procesą (prie vieno tapybos darbo užtrukdavau gan ilgai, deformuodavau drobę, atverdavau sluoksnius, tarp jų gaudžiau šviesą, žaidžiau su faktūromis). Pats tapymo gestas instaliacijoje išliko reikšmingas ir buvo mano paskutinis tiesioginis prisilietimas prie dažų ir drobės. Nors kartais tapybos pasiilgstu, šiuo metu veikiu kitose medijose.

Bakalauro studijų metu mano dėmesio centre buvo tapyba. Tai sutapo su emociškai sudėtingu gyvenimo laikotarpiu, kai stipriau veikė intuicija, jausminis kūnas, o ne analitinis protas. Tapyba man buvo puiki priemonė perteikti subtilius jausmus – spalva, šviesa, atspindžiais. Tačiau tuo pat metu jaučiau vidinį konfliktą: paveikslas, nepaisant visko, išlieka dekoratyvus objektas, sietinas su interjeru, dizainu. Laikui bėgant, kitos medijos, tokios kaip instaliacija, performansas, man tapo priimtinesnės – žavi jų laikinas priklausymas erdvei, kismo galimybė. Jų efemeriškumas suteikia ypatingą intensyvumą.

Tavo performansuose įkūnijamos būtybės atrodo peržengiančios tradicines tapatybės ribas – jos turi camp, drag ir net nežemiškos gyvybės formų bruožų. Koks tavo santykis su personažų kūrimu: ar tai tau yra būdas išplėsti savo pačios identitetą, ar labiau kritinė, konceptuali strategija, nagrinėjanti kultūros, lyties ar net ateities visuomenių sampratas?

„Imagine GOAT talking“ performanse ožkos motyvai atsirado tekste, tarp eilučių. Performanso tekste aktyvuotos savęs pažinimo, priėmimo ir vertinimo temos, nusivylimas ir gedulas. Tekstu išsakytas pozicijas sustiprino „Gen Z“ pamėgtas posakis G.O.A.T. (greatest of all time – geriausias visų laikų), pasinaudojau reikšminėmis įtampomis – geriausia, bet taip pat ir atpirkimo ožys. Geriausia ožka, atpirkimo ožys, ožys, kaip velniškos energijos įsikūnijimas – iki šio performanso nebuvau susimąsčiusi, kiek daug reikšmių šis gyvūnas turi skirtingose kultūrose ir tikėjimuose. O gamtoje ožkos yra protingos, ištvermingos ir drąsios, gebančios adaptuotis prie kintančių gamtos sąlygų. Tekstu norėjosi išryškinti kontrastą tarp pesimistinio dabarties vertinimo ir optimistinės ateities vizijos, pažeminti žmogiškąjį susireikšminimą išaukštinant kitas intelekto formas. Įsikvėpiau skaitydama menininko James Bridle knygą „Ways of being“, ten tikrai galima rasti daug nuorodų į kitokius koegzistavimo modelius.

Man svarbu apmąstyti tapatybės daugialypumą ir kismą, kad tapatybės gali būti kiekvieno kūriniai, o duotybes galime kvestionuoti. Tikiu, kad vengiant nepajudinamų kategorijų būtų lengviau priimti save ir aplinkinius. Šiuo metu būtent tai tyrinėju. Įdomu, kokie yra kiti indikatoriai bendruomenių kūrimuisi? Paprastai žiūrint, tapatybė – tai numeris pase, iš esmės politinis konstruktas, skirtas skaičiuoti ir klasifikuoti žmones. Tai ekonomikos ir politikos įrankis, bet jis neturėtų turėti daug bendro su mūsų vidiniu pasauliu, asmenybe, savęs suvokimu. Įdomu, kaip politinė, ekonominė, socialinė aplinka iškreipia santykį su savimi.

Mane suintrigavo, kai paminėjai, kad žmonių registravimas ir identifikavimas kyla iš politinių ir kapitalistinių poreikių. Yra teorija, teigianti, kad rašto atsiradimas senovės Mesopotamijoje leido sistemingai šaukti karius į karą. Tai leido efektyviau planuoti karines kampanijas ir valdyti užkariautas teritorijas. Taigi, raštas ne visada buvo teigiamas dalykas; jis galėjo sukelti ir neigiamų pasekmių, tokių kaip chaosas, karai ar žudynės.

Raštas, kalba yra intelektinis manipuliacinis įrankis. Progresas, mokslo atradimai džiugina, tačiau neretai su ambicijomis keliauja ir godumas, o su pasiekimais – galios pozicija, kuri gali būti naudojama ne tik kilniems tikslams. Galbūt šie impulsai žmogui neišvengiami, tačiau kyla klausimas – ar jie būtini progresui?

Kai pagalvoju, kad ir karas, kaip reiškinys, skatina mokslo atradimus didinant finansavimą (turiu minty branduolinės fizikos, medicinos ir net psichinės sveikatos sritis, DI), norisi sustabdyt pasaulį. Bet tuo pačiu, empatiškai patiriant aplinką, kartais skausmas tampa toks intensyvus ir skanus, keliantis didesnį apetitą, norą gyventi amžinai ir patirti kuo daugiau progreso.

Neseniai skaičiau estų rašytojo Andrus Kivirahk knygą „Žmogus mokėjęs gyvačių kalbą“. Šią knygą irgi supratau kaip kismo bei progreso fenomeno iliustravimą. Knygos istorija tarsi siūlo susitaikyti su kismu, tačiau argi susitaikymas nėra lygus sustojimui ir tokiu būdu tarsi savaime paneigia kismo idėją?

Tai, ko gero, būdinga visiems. Ypač ryškiai tai pastebime mažų vaikų elgesyje – jų nenoras dalintis ištekliais atskleidžia prigimtinį savininkiškumo jausmą. Tačiau kartu egzistuoja ir R. Dawkinso paminėtas altruizmo genas. Net gamtoje galime stebėti šį reiškinį: pavyzdžiui, paukščiai dalijasi maistu ne tik dėl rūpinimosi kitais, bet ir įtvirtindami hierarchiją. Žmoguje taip pat veikia šis altruistinis impulsas: dosnumas tampa galios demonstracija, tarsi sakant „aš galiu tau duoti, vadinasi, esu stiprus“.

Negalime tiksliai žinoti, kaip bet kurio individo smegenys veiktų turint neribotą galią ar perteklinį resursų kiekį. Galbūt tam tikros reakcijos į sąlygas yra užprogramuotos mūsų biologijoje? Panašiai kaip su pertekliumi ir, priešingai, stygiumi – sąlygomis, kuriose trūksta išteklių. Tai iliustruoja garsus amerikiečių mokslininko John B. Calhoun eksperimentas su pelėmis „Universe 25“: joms buvo suteikta viskas, ko reikėjo, – pastovios maisto, saugumo ir komforto sąlygos. Tačiau vietoje klestėjimo pelės tapo apatiškos, jų socialumas sumenko, jos neieškojo sąveikos su aplinka ir net nebežaidė. Pasirodo, perteklius labiau negu nepriteklius gali sukelti stagnaciją.

Tai leidžia manyti, kad mūsų smegenys funkcionuoja efektyviausiai tam tikrame balanse – tam tikras stygius skatina kūrybingumą. Tačiau per didelis nepriteklius suaktyvina išgyvenimo instinktus, ir privilegijos mąstyti vėl netenki. Pastebiu tai ir kūrybiniame gyvenime: sąmoningai į kūrybines vertybes įsirašau daiktų/medžiagų, kartais net pačių kūrinių perpanaudojimą. Su sąmoningai apribotais resursais suaktyvėja žaismė ir kūrybingumas.

Panašų efektą kaip pelių eksperimente pastebiu vaikuose, kurie gyvena pertekliaus sąlygomis, yra nuolat stimuliuojami ekranų, žaidimų ir absurdiškai primityvaus turinio rylsų – vaikai atrodo praradę spontanišką gebėjimą kurti ir įsivaizduoti. Bet galbūt tai diktuoja mano patirtis, gal jų vaizduotė nedingo, o tiesiog pakito?

Įdomu, kaip net mada ir kultūriniai reiškiniai dažnai atspindi ekonominius svyravimus – recesijos mada, recesijos makiažas. Netgi tokie detalūs aspektai kaip moterų aukštakulnių aukštis gali būti siejami su ekonomikos būkle – ekonominių nuosmukių metu madingesni aukštesni kulniukai. Dar radikalesni palyginimai sieja ekonominius ciklus su estetiniais idealais. Pavyzdžiui, pastebėta, kad „Playboy“ žurnale ekonominių nuosmukių laikotarpiais dažniau atsiranda moterys su didesnėmis krūtinėmis. Kai visuomenėje vyrauja trūkumo jausmas, atrodo, kad net banaliausi grožio standartai keičiasi atspindėdami gilesnį, pasąmoningą alkį, susijusį su saugumo ir pertekliaus ilgesiu.

Tiesa, įvairiai besireiškianti reprezentacija yra tiesiogiai priklausoma nuo ekonomikos, o moters įvaizdžiu ypač mėgstama manipuliuoti dar vis patriarchalinėje santvarkoje. Ir tai yra viena iš pūliuojančių žaizdelių. Įdomu, ar kultūriniai modeliai ir socialinės normos yra lemiami savęs ir savo tapatybės suvokime? Imkime lytinę tapatybę kaip pavyzdį. Matome, kad mediciniškai apibrėžta biologinė lytis nėra lygu asmens lytinei tapatybei. Lytinė tapatybė yra kompleksiška ir veikiama ne tik biologinių, bet ir socialinių bei psichologinių veiksnių. Ir be viso šito vis tiek lieka pasirinkimų ir kūrybos veiksniai. Žodžiu, noriu pasakyti, kad identitetą, mano nuomone, galima kurti ir rinktis.

Bet gal tie identifikavimo elementai tik atrodo savaime suprantami. Pavyzdžiui, kažkur skaičiau, kad XIX a. mokslininkai manė, jog kinas kūdikis, užaugęs Europoje, vis tiek kalbės kiniškai, nes kalba esą nulemta genetiškai. Jie laikėsi šios teorijos, kol galiausiai įsitikino, kad tai netiesa – aplinka yra svarbesnė nei prigimtis, t. y. „nurture vs. nature“. Tad jei XIX a. diskusijos sukosi apie tai, kaip aplinka formuoja žmogaus tapatybę, šiandien klausimas darosi dar sudėtingesnis – technologijos ir vizualinė kultūra daro milžinišką įtaką mūsų suvokimui ir psichologinei būsenai.

Labiausiai neramina tai, kokią įtaką vaikams daro vartojimo vizualinė kultūra – trumpi vaizdo įrašai, smurtiniai žaidimai ir filmai, pilni beprasmio veiksmo ir efektų. Jei kalbėtume apie filmus ar apskritai apie internetą kaip informacijos šaltinį, perteklius jau savaime gali būti žalingas, ne visi gali atlaikyti priartėjusią informaciją apie pasaulio problemas. Arba atvirkščiai – ne visi geba vertinti savo gyvenimą matydami tūkstančius sėkmingesnių, gražesnių ir t. t. Tačiau tai neišvengiamos, gyvenimo skaitmeniniame amžiuje patirtys. Svarbiausia nebijoti apie tai kalbėtis. Gal nebijant pavyks sukurti sveikesnius informacijos vartojimo įpročius pirmiausia sau, tada vaikams.

Vis dėlto tavo video darbuose montažas irgi sukuria greito virtualybės sąmonės srauto pojūtį, atspindintį skaitmeninės tikrovės fragmentiškumą. Ar tau svarbiau išlaikyti šį nenutrūkstamą ritmą kaip savotišką meditatyvų būvį, ar sieki sukurti naujas, galbūt net trikdančias asociacijas žiūrovo sąmonėje?

Video kūrinyje „Swallow“, kurį parodžiau Kauno menininkų namuose, parodų ciklo „Sapnas pilvu į viršų“ metu, viskas – nuo filmavimo estetikos iki montažo – buvo konstruojama taip, tarsi vaizdais ketinčiau dalintis su internetiniaias pasekėjais. Ši estetika, mano manymu, atitiko bendrą instaliacijos konceptą ir kūrė sapnišką, svaiginančią nuotaiką, dažnai aptinkamą virtualioje realybėje.

Video kūrinyje „÷“ pasirinkau kitokią prieigą – čia veiksmas buvo lėtas, mąslus, belaikis, tarsi niekieno, nors tuo pačiu ir labai asmeniškas.

Projekte „PSICH HIG 20200316-20212120“ dalinausi asmeniniu vaizdų archyvu, kuris tapo priemone iliustruoti kūrinio tekstą. Archyvavimas ir kaupimas – dalis mano praktikos. Kartais paklausiu savęs apie sukauptų virtualių ar tikrų objektų reikalingumą, ir neturiu racionalių argumentų, kol neprireikia kokio nors kūrinio įgyvendinimui.

Kūrybiniai procesai neprivalo būti paaiškinami – mano atveju, sukaupti dalykai įsiprasmina kartais net keletą metų pagulėję dėžėse.

Tavo kūryboje sudėtingos temos dažnai atskleidžiamos su šypsena – per humorą, ironiją ar saviironiją. Ar tau humoras yra būdas atsitolinti nuo sunkių patirčių ir suteikti joms lengvumo, ar priešingai – priemonė dar labiau įsitraukti, demaskuoti, galbūt net performatyviai apnuoginti įtampą tarp rimties ir žaismės?

Humoras, ironija, saviironija yra būtini asmeniniame gyvenime, neįsivaizduoju, kaip be jų, todėl kūryboje irgi yra. Atsimenu, sunkiu gyvenimo laikotarpiu bičiulė Justina man davė paskaityti knygą „How to make yourself miserable“. Ji iki šiol guli studijoje ant stalo, dažnai pavartau. Jau laikas įsigyti asmeninę, o šią gražinti,nes vis praverčia.

Video kūrinyje „÷“ pasirinkau humorą ir naivumą. Tai tapo forma, leidžiančia palengvinti depresijos ir apatijos temas, kurios yra kūrinio ašis. Humoras padeda išlikti atviram, mažina distanciją tarp kūrinio ir žiūrovo, kuria artimesnį santykį. Man svarbu, kad kūrinys megztų kontaktą, o juokas, šypsena, tikiu, kuria erdvę, kurioje lengviau kalbėtis, išgirsti save ir kitą. Gal tai ir tam tikra „smegenų bangų sinchronizacija“?

Prisiminiau vieną R. Narkaus performansą „Egghorsecizmus“ apie vidurio amžiaus krizę, ir ne tik – jis buvo ir paprastas, ir įtaigus, ironiškas, labai nuogas, tarsi vieša išpažintis stand up’o formatu.

Vis dažniau minimos temos apie psichinę sveikatą, tačiau jos dar šiek tiek marginalizuotos. Gal todėl, kad po šia tema dažnai slypi ne mėgstamas sėkmingasis įvaizdis, o gal todėl, kad smegenis pažįstam panašiai kaip Marsą? Viską apsunkina ir tai, kad tiriant psichikos sveikatą taikomi kompleksiški metodai, pajungiamos sociologijos, biologijos, psichologijos ir medicinos žinios. Be to, gyvename racionalumo amžiuje, kur jausmai laikomi mažiau vertingais. Kodėl, jei kūrinys kyla iš jausmo, jis mažiau racionalus? Kodėl protas ir emocija laikomi priešpriešomis, jeigu emocija atsiranda ir yra apdorojama smegenyse? Šis atskyrimas stebina ir, regis, dirbtinai konstruoja dichotomijas.

Geopolitiniame bei socialiniame kontekste tapatybė tampa strateginiu įrankiu, kuris formuoja ne tik asmeninį santykį su pasauliu, bet ir kolektyviniusbendruomenių santykius. Ką reikštų idėjiškai atsisakyti šių formų? Ar įmanoma egzistuoti nuolatos savęs kam nors nepriskiriant? Ar įmanoma tiesiog būti be jokios iš anksto apibrėžtos kategorijos?

Teiginys, kad pasaulis būtų geresnis be blogio, skamba kaip absurdas, bet kartu tai ir fundamentali etinė dilema. Juk blogio nebuvimas nebūtinai reikštų gėrio perteklių, veikiau tai iškeltų klausimą apie mūsų gebėjimą egzistuoti be opozicijų, be dualistinio mąstymo, kuriuo grindžiama daugelis mūsų socialinių ir kultūrinių struktūrų. Galbūt verta klausti ne tik, kas nutiktų be tapatybės, bet ir kas nutiktų be mums įprastų skirties mechanizmų, apibrėžiančių mūsų santykį su savimi ir socialine aplinka.