Apie sekančią knygą baisu net pagalvoti. Interviu su menininku Dariumi Žiūra

Vizualiųjų menų atstovų knygose į literatūrą ateinama kiek kitokiais keliais, dėl to Darius Žiūra atsidūrė mano akiratyje. 2024 metų pradžioje menininko autobiografinę prozą „Diseris“ išleido leidykla „Kitos knygos“ ir Vilniaus dailės akademijos leidykla. Tačiau pirmasis susidūrimas su jo kūryba įvyko anksčiau, kultūrinio turizmo tašku pasirinkus Nacionalinę dailės galeriją, kur tuo metu eksponuota D. Žiūros personalinė paroda „Portretai“. Galėčiau sakyti, kalbuosi su autoriumi, tačiau skaitytojai greit pajus, kad mudu susirašinėjame. Tokį formatą pasiūlė pats menininkas. 2025 metais išėjo antra Dariaus Žiūros knyga – „Portretai“ (išleido leidykla „Kitos knygos“ ir Vilniaus dailės akademijos leidykla, abiejų knygų leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba).

Renata Karvelis: Užsisakiau Jūsų knygą „Portretai“ internetu, todėl tik gavusi siuntą pamačiau ir pajutau, kad „Diseris“ ir „Portretai“ – tik iš pažiūros formatu ir dizainu panašios knygos. Nustebino, kad antroji – kietu viršeliu, kai pirmoji – minkštu. Žinau, kad kietas viršelis išaugina spaudos kaštus, užtat rašytojų bendruomenėje siejamas su laikui nepavaldžia klasika ir išskirtine verte, ilgu vartojimu. Turėjau išankstinį įsivaizdavimą, kad tęsite pradėtą dizainą, taip sukurdamas atpažįstamumą, tarsi Dariaus Žiūros knygų brendą… Kuo antroji knyga skiriasi nuo pirmosios? Kuo Jūsų knygos panašios?

Darius Žiūra: Tai labai skirtingi leidiniai. „Diseris“ yra literatūros kūrinys, jo tekstas įtraukiantis, gana sklandžiai skaitomas. Ši knyga leidžia skaitytojui panirti į intriguojantį pasakojimą pirmuoju asmeniu. Tuo tarpu „Portretai“ yra menininko albumas, kurį sudaro mano kūrinių vaizdai ir kitų autorių – Jurijaus Dobriakovo, Agnės Narušytės, Anderso Kreugerio tekstai, nagrinėjantys mano kūrybą, taip pat – mano ir Jogintės Bučinskaitės pokalbis. Iki šiol tai yra didžiausios apimties mano kūrybos studija, dėl savo nuoseklumo ir analitinių pjūvių artima monografijai. Tad knygos „Portretai“ paskirtis ir misija yra kitokia nei „Diserio“. Tai leidinys, labiau aktualus šiuolaikinio meno laukui nei literatūriniam.

R. K.: Knyga „Portretai“ tik iš dalies primena dailės albumą. Atrodo, kad antroje knygoje tarpusavyje galynėjasi vaizdas ir tekstas. Esu pastebėjusi, kad vaizdų žmonės kiek kitaip vertina knygas nei tekstų žmonės, rašytojai. Kuri medija knygoje laimi? Tekstas ar vaizdas?

D. Ž.: Pagrindinį vaidmenį „Portretuose“ vis tik atlieka tekstai. Beveik visi jie buvo sukurti specialiai šiam leidiniui ir publikuojami pirmą kartą. Tuo tarpu vaizdinę dalį sudaro vizualių kūrinių reprodukcijos, kadrai iš filmų, vaizdai iš parodų. Vienas filmo kadras neatstoja kinematografinės patirties, o knygoje publikuojamos fotografijos yra mažesnio formato ir detalumo nei atspaudai parodoje. Jos veikia ne kaip savarankiški meno kūriniai, bet greičiau kaip nuorodos į juos. Tuo tarpu tekstai yra autentiški, tokie, kokie ir buvo parašyti. Tad konkurencijos tarp tekstų ir vaizdų šiuo atveju nėra, nes knygoje tai – nelygiaverčiai reiškiniai.

R. K.: „Diseryje“ užsiminėte, kad rašyti yra daug sunkiau nei kurti vaizdus. Kaip dabar jaučiatės pats? Ar dažnai rašote? Kuriai medijai esate jautresnis?

D. Ž.: Tekstas ir vaizdas – tai labai skirtingos raiškos formos, suvokiamos skirtingais būdais. Su vaizdais dirbu jau daugiau kaip 30 metų, o tekste esu dar naujokas. Rašymas man yra mažiau įprasta ir kur kas labiau nepatogi raiška. Be to, vaizdas yra labiau ambivalentiškas ir todėl man, kaip kūrėjui, galbūt mažiau pavojingas. O rašydamas žaidi ugnimi ir kur kas labiau rizikuoji. Paviešintų žodžių negali sugrąžinti atgal.

R. K.: Kiek „Portretuose“ yra Jūsų tekstų?

D. Ž.: Knygoje publikuojamas kultūros žurnalistės ir meno kritikės Jogintės Bučinskaitės ir mano pokalbis. Jis gana didelės apimties, per 30 puslapių. Tiek klausimai, tiek atsakymai čia veikia vieni kitus, provokuoja naujas įžvalgas. Mes abu esame šio pokalbio bendraautoriai. Mano vieno paties parašytų tekstų knygoje nėra.

R. K.: Agnės Narušytės tekste „Laiko žiūra“ daug kalbama apie laiką Jūsų darbuose. „Liks tik „begalinė diena“, kai galimybė nuolat ir akimirksniu gauti informaciją ištrins faktų sekos pojūtį ir poreikį juos įsiminti“, – rašo straipsnio autorė. Kaip Jums dabar eina laikas, juk pastarieji metai atnešė nemažai svarbių, reikšmingų įvykių?

D. Ž.: Laikas bėga greitai. Kaip visada, esu nesibaigiančiame projektų ir darbų maratone, nuolat vejuosi terminus, ir ši būsena beveik nesikeičia paskutinius penkiolika metų.

R. K.: Fotografijų cikluose „Veidai“ ir „Figūros“ (2008–2016) įamžintos Vilniaus stoties prostitutės. Atrodo, kad šie žmonės, užfiksuoti Jūsų darbuose, labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė. Koks šiuo atveju menininko vaidmuo?

D. Ž.: Kurdamas šį projektą, visų pirma galvojau apie save, savo gyvenimą, gatvės patirtį, buvimą socialiniame užribyje, menininko padėties Lietuvoje beviltiškumą. Projektas su Vilniaus stoties prostitutėmis buvo ne tiek konkrečios socialinės grupės tyrimas, kiek bandymas kalbėti apie save per dalykus, kurie egzistuoja už viešo diskurso ribų. Apie dramblį kambaryje, kurio sutartinai nepastebime.

Tačiau, dirbant su šiuo projektu, man pavyko užfiksuoti reiškinį, kurio faktiškai nebėra. Turiu omenyje ne pačią prostituciją, bet nelegalų raudonųjų žibintų kvartalą Vilniaus stoties rajone. Pastarajam sparčiai gentrifikuojantis, intymių paslaugų tiekėjos buvo palaipsniui iš jo išstumtos. Šiuo metu ten viskas atrodo gerokai kitaip nei prieš 15 metų, o pats reiškinys tapo istorija.

R. K.: „Gustoniai“ išsiskiria vienos minutės trukmės video portretais, darytais kas trejus metus. Mačiau Jūsų parodą Nacionalinėje dailės galerijoje 2022–2023 metais. Prisipažinsiu, susigraudinau žiūrėdama į laiko juostą, kai vietoj vaizdo atsirasdavo tušti tarpai, kai matydavau besikeičiančius veidus, augančius kadre vaikus. Kas lėmė, kad parodoje „Gustonių“ ciklui skyrėte didelius, per visą sieną formatus, o knygoje tie patys portretai tokie maži?

D. Ž.: Knyga yra iš principo kitas formatas nei kūrinių paroda. Galima publikuoti kiekvieno filmuoto portreto kadrą per visą knygos atvartą, tačiau jis neatstos vienos minutės trukmės žmogaus akistatos su kamera, projektuojamos ekrane. Tai sunkiai palyginami dalykai. Filmo į knygą nesudėsi. Kita vertus, nors knygos vaizdai tėra vizualios nuorodos į kūrinius, jie atlieka labai svarbų vaidmenį sąveikoje su tekstais. Jais kuriama vizuali ritmika, santykiai tarp skirtingo smulkumo vaizdų ir šriftų. Taip knyga pati savaime tampa kūriniu. Man buvo nepaprastai įdomu vėl dirbti su dizaineriu Jurgiu Griškevičiumi, kartu išgryninant vizualų knygos sprendimą. Dėl šio bendradarbiavimo knyga tapo subtiliu ir stilingu leidiniu.

R. K. „Monumentas utopijai“ (2015 m.) kalba apie tris jaunuolius, kuriuos vienijo bendra patirtis sovietų armijoje. Kaip manote, kas labiausiai nulėmė vėlesnius jų gyvenimus? Likimas ar asmeniniai pasirinkimai? Aplinkybės?

D. Ž.: Nuoširdžiai nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Gyvenimas tęsiasi ir tarsi neišeina dabar dėti tašką, daryti išvadas ir kalbėti apie likimus. Vienus ar kitus gyvenimo posūkius nulemia daugybė veiksnių, ir mes niekada nesužinosime, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip.

R. K.: Skaityti Anders Kreuger tekstą knygoje nejauku, kaip nejauku žiūrėti į sustabdytus kadrus iš filmo „Ukraina“ (2023 m.), nes tai dar nėra išgyventa praeitis, karas tebevyksta, be to, Anders tekste pažymi JAV saugumo garantijų trapumą, kai dabar su įtampa sekame naujienas žiniasklaidoje apie paliaubas, D. Trump ir V. Putin susitarimus. Kodėl knygoje „Portretai“ atsidūrė serija iš Ukrainos?

D. Ž.: Šis projektas primena tai, ką daugelis mūsų bandome pamiršti, toliau gyvendami taip, tarsi karo nebūtų, kurdami ateities planus, kabindamiesi į savo iliuzijas.

Kiekvieną kartą grįžus iš ekspedicijų po Ukrainą, mane lydėdavo absurdo jausmas. Masė besilinksminančių žmonių Vilniaus baruose penktadienio vakarais, fejerverkai Naujųjų naktį. Viso Vakarų pasaulio laikysena Ukrainos atžvilgiu atrodė absurdiškai. Tai tikrovės, kurios tiesiog nesutelpa galvoje.

Norberto Černiausko knyga „Paskutinė Lietuvos vasara“ šiandieninių įvykių fone skamba beveik pranašiškai, kaip ir Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“.

Ukrainos projektas atveria žiauriausią kognityvinę prarają. Nors apie karą nuolat kalbama žiniasklaidoje ir socialiniuose burbuluose, šiuolaikinio meno kontekste tai tarsi neegzistuojanti tema. Didžioji dauguma menininkų jos vengia, nes ji ypač nepatogi. Tai tik kelios priežastys, kodėl ji tapo viena iš kertinių knygos „Portretai“ temų.

R. K.: Pamenu, kad festivalyje „Open Books“ sėdėjau Jums už nugaros, kai pakilote atsiimti premiją UŽ NEGROŽINĖS KNYGOS GROŽĮ, nes knyga „Diseris“ gavo ANTANUKO premiją (kiek vėliau pelnė ir kūrybiškiausios 2024 m. grožinės knygos titulą). Ką Jums reiškia knygos įvertinimai? Ar turite lūkesčių antrajai knygai? Ir apskritai – kaip dorojatės su lūkesčiais gyvenimui?

D. Ž.: Būti pripažintam ir įvertintam literatūros pasaulyje, žinoma, malonu. Tai tarsi suteikia pasitikėjimo ir kviečia rašyti toliau. Tačiau rašymas – tai žiauri akistata su savimi, kuri anaiptol nėra maloni. Rašyti knygą man yra titaniškas darbas, ir manau, kad tai darysiu tik tada, kai neturėsiu kito pasirinkimo. Apie rašymą „Diseryje“ sakau: „Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. (…) rašymas yra sunkus, alinantis ir sekinantis darbas. Karas su žodžiais, kuriame esi pasmerktas nuolat pralaimėti.“

Nepaisant „Diserio“ pripažinimo, mano santykis su rašymu nepasikeitė. Tai tokios komplikuotos meilės ir neapykantos pinklės, į kurias gali veltis tik nerasdamas kitos išeities. Apie kitą knygą baisu net pagalvoti.