Apie politinį meną ir muziejų. Pokalbis su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu

2021 m. sausio 18 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Julija Fomina

Šis nuotolinis pokalbis prasidėjo netrukus po to, kai Radvilų rūmų dailės muziejus po rekonstrukcijos atvėrė duris su paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ iš privačios Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui 2020 m. padovanotos kolekcijos (parodos architektai – Petras Išora ir Ona Lozuraitytė). Baigėsi jis 2021 m. pradžioje, kai šios parodos kuratorius Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas gavo iškilmingą LRT apdovanojimą „Metų kultūros reiškinys“ už išmintingą rūmų prikėlimo procesą ir dovanotos V. Tarasovo kolekcijos atvėrimą visuomenei. Apie parodą ir atsinaujinusio muziejaus vizijas A. Gelūną kalbina menotyrininkė ir kuratorė Julija Fomina.

Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ – inauguracinė atsinaujinusio Radvilų rūmų dailės muziejaus paroda. Kaip ji nužymi tolesnes šio Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinio veiklos perspektyvas? Ar muziejus daugiau dėmesio pradės skirti sovietinio laikotarpio menui, aktyviau bendradarbiauti su vietos kolekcininkais? O gal taps laikinų tarptautinių parodų vieta?

Parodoje „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ užprogramuotos bent dvi visam muziejui svarbios nuostatos – joje lietuvių menininkų kūriniai pateikiami tarptautiniame kontekste ir postuluojamas politinis meno vaidmuo: šiuo atveju kaip pasipriešinimas, protestas prieš totalitarinio režimo primestas kūrybos ir gyvenimo taisykles. Galėčiau patvirtinti, kad abi šios nuostatos bus tikrai svarbios viso atgimstančio Radvilų rūmų dailės muziejaus būsimoje parodinėje ir tyrimų veikloje, nes šį muziejų su kolegomis matome kaip Pasaulio meno muziejų, kuriame lituanistinis meninis turinys bus glaudžiai įsietas į platų tarptautinį kontekstą. 18 a. LDK tapyba rodoma šalia italų ir Šiaurės Europos meistrų kūrinių, sovietmečio lietuvių menininkai disidentai – šalia rusų, estų ir latvių nonkonformistų, lietuvių fotografija – kartu su pasaulio fotografija ir t. t. Antra vertus, pati Radvilų rūmų istorija, liudijanti milžiniškas netektis ir siaubingus nuniokojimus, tikrai palanki vieta diskusijai apie meną kaip pasipriešinimo prievartai formą, paveldo naikinimą kaip ideologinę laikyseną (apie tai savo unikaliais „Mesopotamijos reljefais“, kad ir sukurtais iš šiukšlių, prabyla amerikiečių menininkas Michaelas Rakowitzas – jis kalba apie „Islamo valstybės“ įvykdytą Irako paveldo barbarišką naikinimą, o mums tai rezonuoja su sovietų politrukų po karo vykdytu Jonušo Radvilos rūmų naikinimu (M. Rakowitzo paroda šalia „Protesto meno“ Radvilų rūmuose duris atvėrė lapkričio 6-ąją). Galiu patvirtinti ir tai, kad muziejus taps ir laikinų tarptautinių parodų vieta – iki 2021-ųjų jų suplanuota bent trys. Bet sutarta rengti ir Mindaugo Navako parodą; taigi, kaip ir minėjau, lietuviai šalia kitų pasaulio šalių menininkų.

Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ Radvilų rūmų dailės muziejuje, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Įtariu, kad į LNDM kreipėsi ne vienas asmuo, kuris norėtų perduoti muziejui savo sukauptą meno kolekciją. Greičiausiai kiekvieną tokį atvejį vertinate individualiai, bet vis dėlto norisi sužinoti, ar egzistuoja kokie nors bendri kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma tokių privačių kolekcijų vertė. Kitaip tariant, kaip atrenkama tai, kas pretenduoja tapti nacionaline dailės vertybe?

Turint omenyje, kad LNDM fondų plėtrai lėšų tradiciškai būdavo skiriama arba mažai, arba labai mažai, ankstesnė muziejaus nuostata priimti praktiškai visas dovanas nebuvo labai stebinanti. Antra vertus, natūraliai kyla vietos stokos klausimas – rinkinių dydis artėja prie 300 tūkstančių objektų, nemaža jų dalis šiuo metu laikoma tikrai ne idealiomis sąlygomis. Tyrimų aspekto net neverta minėti: vargu ar ateities tyrėjai norėtų užsiimti menkaverčių ir atsitiktinių kūrinių analize (nebent išskirtiniais atvejais – kaip antrinių, mažųjų antropologinių naratyvų tyrinėjimas). Todėl muziejuje neseniai sukūrėme Parodų, tyrimų ir leidybos komisiją, kuri užsiima turinio kokybės filtravimu, kad nebūtų eksponuojama bet kas, kas pasiūloma, ir išleidžiami leidiniai pagal menininkų kūrinius dovanojusių giminių pageidavimus. Ateity būtinai išplėtosime ir Jūsų minimų kūrinių patekimo į muziejų kriterijų rinkinį. Šią akimirką jo, deja, dar nėra.

V. Tarasovo padovanotą kolekciją vadinate epochos kapsule, taip tarsi siūlydamas į sovietmetį žvelgti kaip į pasibaigusį laikmetį. Tačiau ir Lietuvos, ir tarptautiniame menotyros diskurse vis dar aktyviai diskutuojama apie naujas jo vertinimo perspektyvas, kvestionuojamas binarinis kūrinių ir reiškinių vertinimo modelis, permąstomas konformizmo, disidentiškumo ir kitų kategorijų validumas. Ar nesinorėjo su šia paroda įsitraukti į šią aktualią polemiką, pamėginti išjudinti nusistovėjusių to laikotarpio kūrybos vertinimo rėmų?

Vien pats V. Tarasovo sukauptos kolekcijos įmuziejinimas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje yra konceptualus ir ganėtinai stiprus politinis pareiškimas, neturintis man žinomo precedento. Primenu, kad tai nėra laikina paroda – dalis kūrinių ekspozicijoje bus keičiami, bet kolekcijos eksponavimo vieta muziejuje liks ta pati: Radvilų rūmų dailės muziejaus antro aukšto keturios salės. Visi rodomi kūriniai sukurti esant kitai politinei santvarkai – Sovietų Socialistinių Valstybių Sąjungai, kuri subyrėjo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tai yra faktas, su kuriuo beprasmiška ginčytis. Visa kita yra absoliučiai atvira interpretacijai. Ar šie menininkai visai nesinaudojo totalitarinės sistemos teikiamomis privilegijomis? Vieni – ne, bet daugelis kitų neabejotinai puikiai išmanė žaidimo taisykles ir susikūrė gan patogius gyvenimus, labai nepanašius į tikrųjų, represuotų disidentų. Taigi ši ekspozicija ne užkerta, o atveria kelią platesnėms diskusijoms, tiesiog vyresnėms meno mėgėjų kartoms kai ką primena, o jaunesnėms pristato visiškai jiems nematytus ir galbūt sunkiai suvokiamus dalykus. Sukuria naują ypatingą vietą. Kodėl pirmoji ekspozicijos paroda vadinasi „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“? Nes tai tiesiog geras pavadinimas. (Juokiasi.)

Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ Radvilų rūmų dailės muziejuje, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Norėtųsi kiek sugrįžti prie Jūsų paminėto politinio meno vaidmens. Koks jis yra ar galėtų būti dabartinėje Lietuvoje?

Meno siejimas su politika didelei Lietuvos visuomenės daliai vis dar yra gana trauminis ir atgrasus dėl visiškai aiškių priežasčių – dar gyva atmintis apie penketą 20 amžiaus dešimtmečių, kuriais priverstinė meno tarnystė primestai ideologijai ir kitų perspektyvų cenzūravimas buvo tiesiog kasdienybė. Kita vertus, visuomenė šiandien aistringai dalyvauja diskusijose apie meną viešosiose erdvėse, kurios yra visų pirma politinės ir tik po to – estetinės. Lukiškių aikštės paminklo konkursas ir paminklo Petrui Cvirkai likimas tėra ryškiausi pavyzdžiai, bet jų esama ir gerokai daugiau. Taigi, kad ir koks diskomfortiškas, meno ir politikos diskursas yra Lietuvoje gan aktyviai plėtojamas, įgyja naujų formų, paliečia vis naujus kontekstus. Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu provokuojančių politinių temų galėjai aptikti nebent Šiuolaikinio meno centro parodose, o vėliau jos tapo įprastesnės ir, pavyzdžiui, vos susikūrusi Nacionalinė dailės galerija 2009-aisiais startavo itin ambicinga paroda „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas suskilusiame pasaulyje: 1945–1975“, kurios net pats pavadinimas aiškiai liudija apie kuratorių pasirinkimą glaudžiai susieti politinius ir meninius procesus, daugelyje vėlesnių parodų šis angažuotumas taip pat buvo daugiau nei akivaizdus. Radvilų rūmų dailės muziejus (o kiek vėliau, tikiuosi, ir kiti LNDM padaliniai) ketina plačiai naudoti šią marginalizuotų istorinių naratyvų pateikimo gerokai politizuotu būdu strategiją. Nes kitu atveju lieka tik erdvių estetika, pasak Claire Bishop, tai yra viena pagrindinių naujai atsirandančių muziejų bėdų – susitelkiama į vaizdinį – garsių architektų suprojektuotus įspūdingus pastatus, kuriuose rodomi madingi šiuolaikiniai menininkai ir pataikaujama publikai.

Radvilų rūmų festivalio diskusijos. Nuotrauka: Gintarė Grigėnaitė

Kokie tarptautiniu mastu veikiantys meno muziejai, Jūsų manymu, sėkmingai plėtoja politinį meno diskursą?

Ketvertą metų gyvendamas Paryžiuje turėjau galimybę stebėti ir vienokių, ir kitokių muziejininkystės strategijų. Tipiškas į pastato įspūdį – į vaizdinį – sutelkto naujo muziejaus pavyzdys būtų garsiojo Franko Gehry suprojektuotas „Fondation Louis Vuitton“ meno centras ir muziejus, kurio pribloškianti architektūra, atrodytų, nesunkiai įveikia jame rodomą turinį, o kuklaus dydžio, nors ir nepaprastai elegantiškos architektūros kitos žvaigždės – Jeano Nouvelio – suprojektuotas „Fondation Cartier pour lʼArt Contemporain“ nevengia aštrių politinių temų, formuluojamų, pavyzdžiui, šiuolaikinių Kinijos ar Afrikos šalių menininkų. Kadangi Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui negresia galimybė prisivilioti dėl naujų pastatų projektavimo šiuolaikinės architektūros megažvaigždžių, lieka antroji strategija – „being on the right side of history“, dar kartą cituojant C. Bishop. Politinį meno diskursą šiandien plėtoja gana daug muziejų visame pasaulyje (pavyzdžiui, buvo netikėta atrasti mažą, bet labai įdomų šiuolaikinio meno muziejų Odesoje, kuriame kolekcijos branduolį sudaro sovietmečio nonkonformistų (daugiausia ukrainiečių ir rusų) darbai bei kūriniai šiuolaikinių Ukrainos menininkų, gana aštriai plėtojančių politinį diskursą). Džiugina ir perspektyva ateityje bendradarbiauti (dėl pandemijos šie planai kiek pasislinko į ateitį) su garsiuoju „Jane Voorhees Zimmerli Art Museum“ Naujajame Džersyje, turinčiu bene didžiausią sovietinio nonkonformistinio meno kolekciją pasaulyje. Yra ketinimų užmegzti glaudesnius ryšius ir su Lodzės meno muziejumi (MS) bei nevengiančiu politiškai provokuoti MSUM Liublianoje.

Ačiū už pokalbį.

Iliustracija viršuje: Michaelo Rakowitzo parodos „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“ atidarymas Radvilų rūmų dailės muziejuje. Nuotrauka: Gintarė Grigėnaitė

Išsamų fotoreportažą iš parodos Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji Radvilų rūmuose galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Julija Fomina yra meno kritikė ir kuratorė, 2015 m. Lietuvos kultūros tyrimų institute apsigynusi daktaro disertaciją apie kuratorystės sampratas ir jų raidą Lietuvoje. Dirba Šiuolaikinio meno centre, dėsto kuratorystės istorijos ir teorijos kursus įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, rašo straipsnius į Lietuvos ir užsienio periodinę meno spaudą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *