Apie dezorientuojančią poeziją. Pokalbis su Kotryna Ūla Kiliulyte

Drauge su Milda Valiulyte kolektyviai dirbome su Kotryna Ūla Kiliulyte jau porą kartų. 2023 m. su Milda rengėme judančių vaizdų programą „Collective Dreaming“ Glazgo Šiuolaikinių menų centre (Centre for Contemporary Arts Glasgow). Tada palietėme istorijų pasakojimo ir aplinkos temas, kurios skleidėsi ir per Kotrynos kūrinį „Amateur Botanist“ (liet. „Botanikas mėgėjas“). Šiemet pavasarį Meno Avilyje Vilniuje jos du video kūriniai – „Diada“ ir „Švelnus prisilietimas“ – iš serijos „Arktinis pilnėjimas“ atidarė ir uždarė lietuviškų, ukrainietiškų ir škotiškų judančių vaizdų programą „Šių naktelį nemigau“ (angl. „to lay the wee one to sleep“), kuri taip pat pratęsė santykio su aplinka temą.

Kotryna Ūla Kiliulytė yra Glazge gyvenanti lietuvių kilmės menininkė, dirbanti išplėstiniame fotografijos lauke. Jungdama vaizdą, tekstą ir skulptūrinius objektus, ji įvairiais kampais plėtoja ekologinių ryšių temą.

Su Kotryna pasikalbėjome apie švelnumą, motinystę, atsakomybę, lopšines, klimato ir gamtinės aplinkos skurdėjimo psichologiją, jos vaikystę Šnipiškėse ir žmogų bei mišką kaip ekologinius rinkinius, holobiontus. Prie pokalbio parengimo prisidėjo Milda Valiulytė.

J. Š.: Pradėkime nuo to, kad jau esame kūrybiškai pažįstamos. Kai su Milda galvojome apie „Collective Dreaming“ programą, pagrindinis akcentas, apie ką ir kaip norėjome kalbėti, buvo švelnumas. Lietuviškame kontekste švelnumas pasirodė gan radikalus. Kaip galvojimas apie švelnumą ir to sąsaja su politine pozicija vyrauja tavo mąstyme ir kūryboje?

K. U. K.: Užčiuopei gerą giją. Apie švelnumą pradėjau galvoti, kai kūriau „Arktinio pilnėjimo“ visus keturis skyrius. Tuo metu skaičiau apie klimato kaitą ir klimato kaitos psichologiją. Kitoje medalio pusėje buvo nėštumas ir kūdikio auginimas atskirtyje pandemijos metu, tai dar labiau sustiprino šį siurrealų jausmą.

Naktys, dienos ir ilgi mėnesiai buvo dažnai praleisti vienatvėje nešiojant mažą, visiškai nuo tavęs priklausantį kūdikį, tą keistą naują padarą (šypsosi). Tada suvokiau, kad viskas, ko iki šiol išmokau – skubėjimas, karjeros ar kūrybinių tikslų siekimas, yra nieko verti svarbiausiose gyvenimo situacijose, kai prisilieti prie gimties, mirties, netekčių ar globos atsakomybių. Nesiekiau dalyvauti vakarietiškose greičio ir pasiekimo konkursuose, būti vienu iš jauniausių pripažintų menininkų. Bet norom ar nenorom dalyvavau tose lenktynėse, jaudinausi, ar pakankamai pasiekiau. O staiga pasirenki būti tokioje situacijoje, kurioje šie dėsniai nebegalioja. Kūdikio neperrėksi. Išmoksti, kad tik ramiu tonu ir kantrybe gali ko nors pasiekti.

Apie tai pradėjau galvoti kaip apie santykio su aplinka metaforą, alegoriją. Mąsčiau ne tik apie gamtinę aplinką, tai ir santykis su kitais žmonėmis, ir atjauta. Rūpinimasis kitu yra nuvertintas kapitalizmo. Pandemija mums parodė, kokie dalykai yra mums svarbiausi, kai viskas užsidarinėjo. Staiga slaugės, seselės, medicinos profesionalai, žmonės, kurie prekybos centruose parduoda maistą, tapo vienadieniais herojais. O paskui jie vėl gyvena ant skurdo ribos, yra visiškai nuvertinami.

Mano motinystės patirtis į tai įsirašė. Tai yra milžiniškas neapmokamas darbas, stovintis ant lyčių pasidalinimo ribos, kurį daugiausia atlieka moterys. Kartais moterys ir vyrai pasidalina, kartais ne. Tada supranti, kad gerokai sunkiau yra nesurėkti ar netrenkti durimis, neišeiti. Visa tai, ką mes labai keistai suvokiame kaip kultūriškai vyriškas jėgas. Dažnai apibūdinama: „O vyriškas, stiprus, nedaugžodžiaujantis, nerodantis jausmų pakėlė balsą, trenkė durim ir išėjo“. O pabandyk žmogui su tokiomis savybėmis įduoti gležną, vos išgyvenančią būtybę, kad ji išgyventų ir užaugtų į nesužalotą žmogų. Tokia buvo šio galvojimo pradžia.

J. Š.: Viena iš centrinių „Arktinio pilnėjimo“ temų yra lopšinė. Per ją mezgasi ryšys tarp dainuojančio ir to, kam dainuoja (dažniausiai vaiko ir mamos arba kito žmogaus, kuris rūpinasi augančiuoju). Dažnai lopšinių melodijos yra paprastos, bet ir liūdnos. Gal gali papasakoti, kaip apie jas mąstei?

K. U. K.: Darydama šį kūrinį, skaičiau apie lopšines, buvo tokia antropologinė teorija. Kartais lopšinės buvo naudojamos kaip saviterapija dainuojančiam (mamai, bet nebūtinai). Yra išlikusių lopšinių ne lietuviškų ir gal net ne škotiškų. Atsimenu, kad buvo paminėtos Afrikos tautos, kurios dainuoja apie baimes, dalykus, kurie kelia nerimą, pavojus.

Mano viename iš „Arctic Swell“ darbų yra dainuojama senąja škotų kalba. Lopšinė vadinasi „Highland Fairy Lullaby“ (liet. „Aukštumų fėjų lopšinė“). Ten dainuojama apie tai, kaip ji išėjo rinkti mėlynių ir padėjo savo kūdikį, o grįžusi jo nerado. Ji dairosi, mini, kad pamatė ūdrą, bet nepamatė savo kūdikio. Išgirdo gervę, bet neišgirdo savo kūdikio. Lopšinė turbūt iš Viktorijos laikų, nelabai sena. Mums šeimoje prilipo. Ją sužinojau iš savo partnerio šeimos. Jam dainuodavo mama, mano sūnaus gran (bobutė).

Dažniausiai tas, kas dainuoja lopšinę, eina per didelę gyvenimo metamorfozę atsakomybės link, ypač jei tai yra tapimas mama pirmą kartą. Daugelio žmonių, kurie tampa pagrindiniais mažo kūdikio globėjais (nebūtinai biologiniais), smegenyse įvyksta matomi pokyčiai. Juos galima fiksuoti magnetinio rezonanso tyrimais, kurie rodo, kad empatijos ir nerimo centrai suaktyvėja ir lieka visam gyvenimui. Tai atsitinka ir tėčiams, kurie negimdė, ir globėjams, ir įtėviams, ir seneliams – visiems, kas rūpinasi ir jaučia didelę atsakomybę. Man tai buvo labai įdomu. Lopšinė padeda išdainuoti nerimą, be kurio niekaip neišsisuksi šioje situacijoje.

J. Š.: Ką tuomet galėtų reikšti dainuoti lopšinę aplinkai ar santykiui su ja? Galvoju apie tavo naudojamą terminą solastalgiją ir ekonerimą, kurio nelabai naudoji. Nors abu nurodo į išgyvenimą dėl negatyvių aplinkos pokyčių, solastalgija labiau savyje talpina reakciją į praeities ir dabarties aplinkos pokyčius, o ekonerimas – į tai, kas dar gali nutikti. Įdomu išgirsti tavo mintis, kaip savo kūryboje galvoji apie šią ketveriukę: lopšinę, aplinką, laiką ir išgyvenamą patirtį?

Dirbdama ties antruoju „Arctic Swell“ video darbo skyriumi „a simple melody atoms buzz like linden trees in July“ (liet. „paprasta melodija atomai zvimbia kaip liepos liepą“), kurio garso takelis ir yra dvi lopšinės, galvojau apie planetos ir savęs raminimą, liūliavimą. Nerimas, baimė, išgyvenimas dažniausiai yra neproduktyvūs jausmai. Veikti sukaustymam nerimo būna sunku, dažnai ir neįmanoma. Randant savyje vidinės ramybės, o ji man asocijuojasi su vidine stiprybe, galime imtis pirminių žingsnių situaciją keisti. Tad nusiraminimas, man atrodo, yra pirmas žingsnis ekologinio mąstymo ir veikimo link.

Mes puikiai žinome, ką turime pakeisti, kad sulėtintume ar bent sumažintume žmogaus sukeltos klimato kaitos padarinius. Visų pirma, turime atsisakyti iškastinio kuro naudojimo. Taip pat pereiti į kitokį ekonominį modelį, kuris leistų naudoti atsinaujinančius išteklius, sumažintų vartojimą bei gamybą, nebūtų paremtas beribiu pramonės bei vartojimo augimu. Mes visa tai žinome ir vis tiek trypčiojame vietoje, kapitalizmo gniaužtuose. Čia laikas tampa svarbus, nes mes gyvename permainų laikais – ši avarija jau vyksta. Ji nebus kažkada tuoj, po metų ar dešimtmečio. Mes esame joje dabar. Europoje padarinius kol kas jaučiame mažiau ir švelniau, bet kitose pasaulio vietose, vadinamuosiuose globaliuose pietuose, bendruomenės jau skursta, badauja, neturi geriamo vandens. Todėl klimato kaitos klausimas yra labai politinis, jo pjūvyje veriasi rasinė, lyčių bei ekonominės nelygybės.

Taip šie elementai – lopšinė, aplinka, laikas ir išgyvenama patirtis – „Arctic Swell“ video darbuose tampa įrankiais ar struktūra, pagal kurią konstruoju radikalaus švelnumo naratyvą. Per juos ieškau atsakymų į klausimą, kokia individo rolė šioje klampioje situacijoje ir kaip veikti kolektyviai.

J. Š.: Pakalbėkime apie kultūrines skirtis tarp santykio su aplinka bei gamta Škotijoje ir Lietuvoje. Kokios tavo asmeninės įžvalgos?

K. U. K.: Vilniuje augau labai kaimiškomis sąlygomis. Pirmus šešiolika metų gyvenau mediniame namuke Šnipiškėse, kurio jau nebėra. Buvau trečia karta, ten gimusi. Šalia buvo daržas ir sodas. Sandėlis su malkomis, nes namukas buvo malkomis kūrenamas. Kol buvau visai maža, buvo tik lauko tualetas, o paskui atsirado ir viduje. Dušą mes įsitaisėm, kai man buvo 10 ar 11 metų. Baltojo tilto dar nebuvo tada, nors gyvenom 15 minučių nuo miesto centro pėsčiomis.

Šeima tame darže viską ir augindavo. Vėlyvu sovietmečiu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais žmonės soduose viską augindavo ne visai iš malonumo kaip allotments (red. past. – išnuomojamas žemės sklypelis daržovėms ar kitiems augalams auginti) vidurinė klasė Škotijoje – paaugini tris pomidorus, nes tai hobis. Lietuvoje tai buvo labiau išgyvenimo dalykas, kad bulvės, kurias užsiauginsi, būtų pigesnės.

Kai mano šeima atvažiuoja į Škotiją, klausia, kada prasideda gamta išvažiavus iš Glazgo. Ką mes Lietuvoje vadiname „gamta“, dažniausiai yra miškas. Eini, eini ir nematai nei mašinos, nei žmogaus. Už pusvalandžio mašina nuo Vilniaus centro jau esi tokiuose miškuose. Važiuojant tarp Glazgo ir Edinburgo traukiniu, tai juk nėra gamtos. Visur tęsiasi priemiesčiai, paskui perauga į atskirus miestelius ir miestus. Kad pasiektum, kiek truputį labiau natūralią (čia tie žodžiai labai sudėtingi) gamtą, kuri nesijaustų kaip country park (red. past. – parkas už miesto, skirtas rekreacijai), kažkada susodintas didikų, reikia pavažiuoti toli ir man to dažnai trūksta. Vienos dienos kelionėms galima aplink Glazgą pavažinėti, bet tokios vietos yra su didelėmis stovėjimo aikštelėmis ir skirtos tam, kad žmonės eitų pasivaikščioti ir savo šunis pavedžioti. O man patinka vaikščioti po nykius laukus ir miškus, kokie yra netoli Vilniaus.

Labai sunku apibendrinti kultūrines skirtis. Lietuvoje daugybė žmonių vis dar turi „kaimą“ – kur važiuojama, lankomi giminaičiai. Yra tik viena arba dvi kartos tarp žemę dirbusių ir dabartinių jaunų miesto žmonių. Mano rate Škotijoje beveik visi yra augę miestuose arba priemiesčiuose, todėl santykis su gamta yra kiek kitoks. Tie, kurie nori ištrūkti iš miestų, kopia į kalnus arba keliauja su palapinėmis.

J. Š.: Paminėjai Šnipiškes. Kokie prisiminimai veriasi vaikystės Šnipiškėse pjūvyje?

K. U. K.: Kai galvoju apie tą namą, sodą ir daržą, ypač kai seneliai buvo šalia, atrodo, kad tai buvo tobula vaikystės patirtis. Galėjau patirti ir miesto malonumus, ir gyventi kaimiškai. Bet, žinoma, tame rajone buvo skurdo ir įvairių kitų su tuo susijusių dalykų. Nebuvo jis niekada labai saugus. Aplink mūsų namą buvo tvora, bet už jos dulkėtomis gatvėm bandom lakstydavo laukiniai šunys. Čia tokie ankstyvieji devyniasdešimtieji. Daug buvo žmonių su alkoholio problemomis. Aš visada ten mėgau gyventi, bet, pavyzdžiui, mano tėvai norėjo išsikraustyti, gyventi daugiabutyje su šiltu vandeniu ir šildymu, ir vonia.

Dar pamiršau paminėti, kad mano bobutė ir jos mamos, kurių tai buvo namai, buvo Vilniaus lenkės. Jos visą gyvenimą gyveno Vilniuje, bet pirma tai buvo Lenkija, paskui Sovietų Sąjunga, paskui tapo nepriklausoma Lietuva. Identiteto klausimais niekada nebuvau grynakraujė ir man tai niekada nebuvo svarbu. Užaugau su dviem kalbom. Bobutė su manimi ir mama kalbėjo lenkiškai. Tai buvo mūsų lenkiško Vilniaus gabaliukas, kurio dabar nebėra ir kurį dabar padeginėja. Jei ten liks keli namukai ateityje, tai turbūt bus muziejus.

J. Š.: Dabar dirbi ir Glazgo universitete Vienos sveikatos institute. Vienos sveikatos idėja pripažįsta, kad norėdami užtikrint optimalią sveikatą, turėtume žiūrėti į žmonių, gyvūnų, augalų ir aplinkos tarpusavio sąsajas. Ar ši akademinė aplinka daro įtaką tavo kūrybinei praktikai?

Taip pat galvoju apie struktūras ir infrastruktūras, kurios, labai plačiai sakant, globaliai formuoja santykį su aplinka. Ką reiškia dirbti universitete, tarp kurio alumnų yra ir Džeimsas Vatas, garo mašinos išradėjas?

K. U. K.: Kaip ir daugelis menininkų, derinu savo kūrybinę praktiką su vadinamuoju dienos darbu (angl. day job). Iš tiesų man pasisekė, kad per pastaruosius beveik aštuonerius metus dirbu arba archyvo skaitmenizavimo srityje, arba Vienos sveikatos tyrimų institute Glazgo universitete. Dar retkarčiais dėstau kaip kviestinė dėstytoja Glasgow School of Arts. Visos šios rolės, žinoma, daro įtaką mano praktikai.

Iš archyvų skaitmenizacijos išsinešiau fotogrametrijos techniką („Amateur Botanist“ ir „Arctic Swell“ darbai), darbą su tikrais ir fiktyviais archyvais (senesnis darbas „Impossible Colonies“ ir dabar vystomas „Sylvan“) bei popieriaus marmuravimo techniką (nauja koliažų serija „Holders“).

O Vienos sveikatos institutas mane įkvėpė tuo, kad globalios, didelės ir svarbios temos yra tyrinėjamos per labai konkrečius ir mažus pokyčius, pavyzdžiui, poros laipsnių temperatūros skirtumą cirkadiniams paukščių ritmams, lašišų virškinimo sistemų tyrimą kaistančio klimato kontekste ir pan. Man patinka dirbti su skirtingais masteliais, tokia lyg dezorientuojančia poezija, kylančia iš dangaus kūnų sugretinimo su hormoniniais ritmais ar satelitų stebėjimo duomenų santykiu su žiedadulkių kelionėmis. Džiaugiuosi, kad patekau tarp būtent tokių mokslinių tyrimų, o ne į verslo studijų departamentą.

Dėl struktūrų, kurios formuoja santykį su aplinka, man irgi labai įdomu, kaip ir kodėl sklinda žinojimas. Matome daugybę atvejų, kai tyrimų duomenys iškraipomi ar pristatomi tendencingai siekiant tam tikrų rezultatų. Didžiųjų industrijų lobizmas dirba stipriai ir dėl to esame paveikti įvairių, dabar jau paneigtų tyrimų, pavyzdžiui, apie alkoholio, mėsos ar riebalų vartojimą. Na, o iškastinio kuro pramonė deda visas pastangas, kad tik toliau visu pajėgumu degintume kurą.

Nežinau išties, ką reiškia dirbti universitete, kuriame mokėsi Džeimsas Vatas. Universitetai yra gana prieštaringos institucijos, nors turbūt vis tiek rinkčiausi dirbti edukacinėje ar mokslinėje aplinkoje nei didelėje korporacijoje. Studentų bendruomenė Škotijoje yra gana aktyvi, o ir darbuotojai priklauso profesinėms sąjungoms. Taip galime daryti spaudimą universitetui dėl tokių etinių klausimų kaip investavimo į ginklų ar iškastinio kuro pramonę nutraukimas.

J. Š.: Pabaigai noriu paklausti apie tavo naujausią darbą „Sylvan“, tekstų ir vaizdų leidinį. Tavo kūryboje santykis su aplinka yra tiek abstraktus, tiek konkretus. Štai paskutinis leidinio tekstas yra meilės laiškai tarp Belovežo girios ir Kaledonijos miško. Laiškuose, interpretuotuose užslaptintos mokslininkų grupės, daug nebaigtų sakinių ir išimtų ar išbrauktų žodžių. Leidinio pabaigoje prisipažįstama, kad galima paprašyti pagalbos interpretuoti tekstą. Norėčiau paprašyti vienos konsultacijos. Gal gali ir plačiau papasakoti apie šį projektą?

K. U. K.: „Sylvan“ gimė iš kelių įkvėpimo šaltinių. Nors iki šiol daugiausia dirbau su vizualiais projektais, žodžiai ir tekstai į juos ėmė skverbtis jau prieš keletą metų. Pradžioje kaip video darbų garso takeliai ar dialogai, vėliau – ir kaip atskiras tekstų leidinys „Arctic Swell“. Matyt, pagaliau pradėjau vaduotis iš antrosios-trečiosios kalbos limitų gniaužtų ir atsipalaidavau rašydama angliškai. Savo kitakalbystę stengiuosi išnaudoti rašydama, ji man padeda išvengti klišių.

Trys darbai, pateikti „Sylvan“, yra ir atskiri, ir susiję. „Holders“ koliažų serija pradėjau dar prieš pandemiją ir ilgai užtrukau išmokti senovinę popieriaus marmuravimo techniką. Jie dar nebuvo niekur eksponuoti, tad laukiu tinkamos erdvės ar tinkamos progos. „Myriad Forest“ apsakymas gimė visai netikėtai – jis tiesiog atėjo man į galvą po savaitės, praleistos Belovežo girioje. Grožinių kūrinių, o ypač mokslinės fantastikos (o gal čia labiau strange fiction?), rašyti niekada neplanavau, kol forma pati nepasisiūlė mano vystomoms temoms.

Na, o „Sylvan“, kurį galėčiau pavadinti eksperimentiniu apsakymu, yra mano dabar vystomo projekto šerdis. Prieš beveik metus pradėjau vystyti interdisciplininį projektą, kuris ir sukasi aplink šių dviejų miškų komunikaciją. Filmavau bei įrašinėjau garsus keliose vietose Škotijos Kaledonijos miško likusiuose ploteliuose bei Belovežo girioje Lenkijoje. Paraleliai kuriu skulptūrinius objektus ir rašau. Kalbu labai plačiai – apie ekologiją, biologinę įvairovę, metamorfozę, tačiau norėjau šioms temoms rasti konkretesnį priėjimą. Įsivaizduojamas scenarijus irgi galbūt iš mokslinės fantastikos sferos padeda įvesti struktūrą, griaučius į abstraktesnę mintį. Nors skaitau ne tiek, kiek norėčiau, tačiau pastaruosius keletą metų labiausiai įstrigusios knygos priklausė „strange fiction“ ar mokslinės fantastikos žanrams. Kartais tokie kūriniai su visais jų įsivaizduojamais pasauliais apie mūsų pasaulį pasako daug daugiau nei aplinkos stebėjimas ar dokumentika.

Teksto interpretacija kol kas pasidalinti negaliu. Ji ateityje bus pateikta vizualinių- skulptūrinių objektų forma, kai kitos darbo dalys bus baigtos. „Sylvan“ yra mano fantazija apie susikalbėjimą su kitomis gyvybės formomis (more-than-human), apie tarprūšinį intymumą. Gan paprastai šio naujo darbo idėja gimė iš meilės miškams. Geriausiai jaučiuosi ir lengviausiai kvėpuoju žaliose šventyklose: Dzūkijos pušynuose, kalnuotuose, nykstančiuose Škotijos miškuose, apkerpėjusiose Suomijos giriose. Tuomet pradėjau skaityti apie miškus, apie medžius, ekosistemas, kalbėjausi su mokslininkais, susižavėjau tyrimais biologijos srityje, paneigiančiais biologinio individo idėją. Individas yra ne tik ekosistema, bet tų ekosistemų rinkinys. Holobiontas. Miškas yra holobiontas, aš irgi. Mus jungia daugialypiškumas, apie kurį „Sylvan“ iš principo ir yra. Pati nekantrauju pamatyti, kuo virs baigtas kūrinys su visais jo audiovizualiniais bei skulptūriniais elementais.

J. Š.: Ačiū už pokalbį, Kotryna. Ir ačiū Mildai!

K. U. K.: Ačiū jums! Ir iki kitų susitikimų.