Antanas Kazakauskas: iš paraščių į pirmą planą. Paroda „Antanas Kazakauskas: viskas užprogramuota“ VGMC

2021 m. spalio 25 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Nors sovietmečiu taikomoji dailė buvo meno lauko paraštėse, gausėjant Lietuvos grafinio dizaino tyrimų, nebelieka abejonių, kad ideologinių tikslų mažiau suvaržytose paraštėse vyko daugybė įdomių procesų. Taikomosios dailės kūrėjai, dažniausiai nesitikėdami savo darbų rodyti parodose, galėjo sau leisti kūryba užsiimti kaip savitiksliu procesu. Į šios tendencijos lauką įsilieja grafikos dizaineris Antanas Kazakauskas (1937–2019), kurio kūrybą pristatanti paroda „Antanas Kazakauskas: viskas užprogramuota“ šiuo metu pristatoma Vilniaus grafikos meno centre.

Kazakausko kūrybą kuratoriai Karolina Jakaitė ir Julijus Balčikonis viešumoje jau buvo pristatę du kartus: Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje parodoje „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ (2018), kurioje tarp kitų eksponatų susipažinome ir su Kazakausko maketuotu Lietuvos paviljono katalogu, bei 2020 m. Vilniaus knygų mugėje, kur eksponuota jo knygų grafika bei atvirukai. Abu dailininko pristatymai neatskleidė pilno kūrybos vaizdo, todėl smagu, kad šiuos fragmentus galiausiai vainikavo išsami kūrybos retrospektyva.

Sovietmečiu, o ir iki šios parodos, Kazakauskas buvo žinomas kaip grafikos dizaineris, dirbęs knygų, žurnalų apipavidalinimo srityje, taip pat kūręs plakatų, atvirukų, plokštelių vokų dizainą. Net ir negirdėjus autoriaus pavardės, daugeliui turėtų būti matytas knygų serijos „Drąsiųjų keliai“ apipavidalinimas (1965–1971), taip pat kasmetinio estrados konkurso „Vilniaus bokštai“ plokštelių rinkinio dizainas (1970–1973). Pastarajame panaudotas tipografine prasme įdomus, tuo metu retai Lietuvoje naudotas sprendimas vienoje antraštėje sujungti kelis skirtingus šriftus. Kaip programos „LRT Klasika“ radijo laidoje „Kūrybos kontekstai“ pastebėjo Kazakausko kolega grafikas Bronius Leonavičius, jis buvo puikus tipografas, gerai išmokęs reklaminės grafikos studijų metų gautas pamokas.

Dirbdamas leidykloje „Mintis“, greta minėtų daugeliui atpažįstamų leidinių Kazakauskas taip pat kūrė plakatų dizainą. Jiems būdingas koliažinių elementų konstravimas, lengvas humoro jausmas. Aplinkosauginės tematikos plakate „Nežalok gamtovaizdžio“ (1966) dailininkas lakoniškomis priemonėmis sukūrė įtaigią metaforą, vaizdžiai perteikiančią tamprų žmogaus ir gamtos ryšį. Kitame plakate „Pirkite visasąjunginės dailės loterijos bilietus“ (1963) Kazakauskas panaudojo vėliau Londono parodos kataloge išplėtotą dailės kūrinių citavimo strategiją – iš koliažinių elementų sukonstravo žmogeliuką, po pažastimi nešantį ekspresyvų gamtinį peizažą.

Visgi Kazakausko pavardė į pirmą grafikos srities planą įrašyta ne tik dėl modernių ir stilingų grafinio dizaino darbų. Parodoje pirmąsyk viešumoje pristatomi Kazakausko estampai, jo gyvenamuoju laiku rodyti vos keliose grupinėse parodose. Kaip pasakoja kuratoriai, dar būdamas gyvas, dailininkas pats įvykdė griežtą savo kūrinių atranką ir dalį jų sunaikino, sakydamas, kad juose būta sovietinio tvaiko. Taigi parodoje tam tikra prasme matome paties dailininko sukuruotą savo kūrybos visumą.

Pora Kazakausko estampų man jau seniai buvo kritę į akį. Tai Lietuvos grafikos albumuose publikuoti darbai, kuriuos knygų sudarytojas Rimtautas Gibavičius greta pripažintų grafikos kūrėjų darbų įtraukė kaip „formos eksperimentus“. 1965–1967 m. Lietuvos grafikos albume publikuota autocinkografija „Paukštis ir žmogus“ (1966–1967) knygos kontekste išsiskyrė monumentalumu, simbolizmu. Dar vienas darbas – cinkografija „Atspindžiai“ (7 dešimtmečio pabaiga) buvo publikuotas 1968–1970 metų albume, kuriame ekspresyvių linoraižinių, peizažų, tautosakos motyvais grįstų kūrinių kontekste išsiskyrė moderniu medijų apmąstymu, popartiška vaizdo konstravimo prieiga.

Šiedu grafikos albumuose publikuoti Kazakausko darbai, mano nuomone, ženklina dvi pagrindines dailininko estampų kūrybos kryptis – monumentaliąją ir paremtą fotokoliažais.

Monumentaliajai Kazakausko krypčiai būdingas formos paprastumas, simetrija arba, priešingai, sąmoningas asimetrijos išryškinimas. Neretai šios krypties darbai primena archajinius maginius ženklus, piktogramas. Rengdama šį straipsnį, lyg tyčia užkliuvau už dadaisto skulptoriaus ir tapytojo Jeano Arpo grafikos darbų ir nustebau pamačiusi kai kurių XX a. 3 dešimtmetyje Arpo sukurtų litografijų ir Kazakausko estampų panašumus. Turiu omenyje abiejų pasitenkinimą lakoniška aptakia forma, puikų kompozicijos jausmą, gebėjimą iš kelių abstrakčių formų sukurti žmogaus siluetą primenančius darinius. Kituose monumentaliuose estampuose Kazakauskas žengia artimesniu konstruktyvistinei logikai keliu, komponuoja griežtas geometrines formas. Tokia minimalistinė Kazakausko estampų stilistika darbams suteikia stebėtino šiuolaikiškumo. Tai ypač gerai atskleidžiama šios parodos plakate (autorius Tadas Karpavičius). Sunku įsivaizduoti, kad plakate cituojamas Kazakausko estampas sukurtas daugiau nei prieš keturiasdešimt metų.

Antrąją Kazakausko estampų kryptį sudaro fotokoliažai, kuriems būdinga paslaptinga, tamsi nuotaika. Iš Lietuvoje esančių analogų jie artimi kito daugiausiai knygų dizaino srityje dirbusio grafiko Arvydo Každailio darbams. Každailis kūrė serijines kompozicijas, t. y. vienoje kompozicijoje tą patį vaizdą warholiška maniera mėgo atkartoti daug kartų. Tačiau Kazakauskas fotokoliažus naudoja kitaip, jis labiau linkęs iš tų pačių koliažo elementų kurti vis kitas vaizdų variacijas, ieškoti skirtingų jų susijungimo būdų. Jam būdingas vaizdų „kratinio“ kūrimas, tarkime, vienoje kompozicijoje sujungiant automobilį, patefoną, žirkles, žadintuvą, spausdinimo mašinėlę, ir visa tai vainikuojant opartiniu mirgėjimu pasižyminčiais dekoratyviniais elementais. Čia pat parodoje galime pamatyti Kazakausko įkvėpimo šaltinius – socialistinių šalių žurnalus, kuriuose jam didžiausią įspūdį paliko lenkų dailininko Romano Cieślewicziaus koliažas „Horoskopas“ (1965). Jo fragmentus Kazakauskas ėmė cituoti ir savo estampuose, ir kurdamas knygų viršelius. Būtent iš „Horoskopo“ veidų ir griežtų geometrinių formų kombinacijų lengva atpažinti kazakauskišką stilių.

Papasakojusi apie, mano supratimu, svarbiausius parodos akcentus, pabaigai noriu sugrįžti prie parodos pavadinimo. Anotacijoje pristatoma, kad Kazakauskui buvo būdinga fatalistinė pasaulėžiūra, jis viską manė esant „užprogramuota“. Reikia pripažinti, kad bent vienu atveju toks požiūris teisingas – daugeliui dabar dailės istorijoje įsitvirtinusių menininkų pripažinimas buvo užprogramuotas tik po jų mirties. Regis, Kazakauskui irgi buvo užprogramuota tapti lietuviško dizaino istorijos dalimi tik XXI amžiuje, kai vizualinėje srityje pradėtas itin vertinti minimalizmas ir įvairios kultūrinės nuorodos. Neabejoju, kad Kazakausko paroda tapo arba netrukus taps įkvėpimo šaltiniu daugeliui koja kojon su šiuolaikinio dizaino tendencijomis žengiančių estetų.

Paroda „Antanas Kazakauskas: viskas užprogramuota“ VGMC. Lauryno Skeisgielos nuotraukos

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *