• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
2024 07 11 Šalia „Kūrybingumo mokyklos“ mokytojų menininkų iš Lietuvos stoja ir užsienio interdisciplininio meno kūrėjai 2024 07 10 Vilniaus miesto pasakojimą papildys nauja vieša erdvė, kviesianti burtis aplink ugnį ir maistą. Urtės Karalaitės pokalbis su Kamile Krasauskaite, Petru Išora ir Ona Lozuraityte. 2024 07 08 Kultūros komplekse SODAS 2123 prasidedakūrybinės dirbtuvės – SAULĖS LABORATORIJA 2024 07 02 Menininkų kūryba jūsų namuose – LTMKS kviečia įsigyti riboto tiražo kūrinių reprodukcijų  2024 06 28 Šeimos santykiai Lietuvos menininkių darbuose: trijų kūrėjų žvilgsniai 2024 06 28 Londone ir Edinburge vykstančioje renginių serijoje – dėmesys Baltijos regiono queer istorijai 2024 06 26 Prasideda vasaros renginių ciklas „Gilios upės tyliai plaukia“: programoje – iš užmaršties sugrąžinti filmai 2024 06 25 VDA dėstytojų ir tekstilės studentų kūriniai bus pristatomi tarptautinėje tekstilės bienalėje FITE Prancūzijoje 2024 06 25 VDU Menų fakulteto dėstytojai – apie dirbtinio intelekto pavojus ir tarpdiscipliniškumo svarbą 2024 06 21 Naujas katalogas kviečia pažvelgti į Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybą ir gyvenimą lyg pro rentgeno spinduliuotę 2024 06 21 Konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2024“ paraiškas vertins ekspertai iš užsienio 2024 06 21 MO muziejaus ir Britų tarybos projektas tautinių mažumų mokyklos moksleivius padrąsino kalbėti lietuviškai          
.
2022    09    16

Antaną Lučiūną kalbina Raimundas Malašauskas

Raimundas Malašauskas

Klausimus užduoda Raimundas Malašauskas – kuratorius ir rašytojas, surengęs įsimintinas parodas svarbiose meno institucijose ir alternatyviose erdvėse. Lietuvos žiūrovai atsimena jo kuruotą Baltijos šiuolaikinio meno trienalę „BMW“ ir Šiuolaikinio meno televiziją, kuri kas kartą primindavo: „kiekviena laida pilotinė, kiekviena laida – paskutinė“. Raimundas kuravo Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje, buvo 13 Documentos kuratorių komandos narys-agentas.

Į klausimus atsako Antanas Lučiūnas – jaunosios kartos performanso kūrėjas, nuolat ieškantis skirtingų bendradarbiavimo metodų. Rugsėjo 17 d. 20:30 val. menininkas pristatys savo performansą „Saulėtekis” Vilniuje, riedlenčių parke prie Baltojo tilto.

Labas, 

Šį rytą miestas už mano balkono buvo dingęs rūke. Pagalvojau apie tave dūmuose „Marsui sugrįžtant“ Žilinsko galerijoje Kaune prieš porą savaičių. Tu tarsi buvai ir tarsi nebuvai ant scenos, tirpai liminalinėje būsenoje, pirties tvankume, stroboskopų lėtėjime ir Gedimino Žygaus garse. Girdėjau tavo balsą, besisklaidantį dūmuose — kaip drėgną dūmą. Kas nuo to laiko įvyko tavo gyvenime? Kaip prasidėjo tavo rytas?

Pas mane chaosėlis, daugybė apmąstymų. Nežinau, koks tavo mood’as, bet Vilniuje ir sezonai pasikeitė radikaliai, be perspėjimo. Nuo paskutinės pirtelės, kur matėmės, kai buvo 38°C, nukritom iki 11°C – drėgna ir pilka. Bet gaivu, šaltis atneša ramybės, lyg visa vasara tvinko ir vedė iki kažkokio sprogimo. Tai matyt tavo paroda buvo kaip tik tai – karščiausias vasaros taškas visame kame. Visiems skirtingai sprogo.

Šiuo metu ruošiesi naujam pasirodymui. Į kokį pasaulį jis kviečia? Kur kvieti tu?

Kviečia į paauglystę, tirštesnį pasaulį. Kur viskas sodru ir sopa, lyg pirmą kartą, naujai.

Tikiuosi, kad tai bus kaip įsimylėjimas – jausmas, kuris, man atrodo, kiekvieną kartą trinkteli per galvą netikėtai, ir nebūtinai iki galo malonus, bet užtat kokio stiprumo!

„Marso“ performanse tave išvydau prie pirminių dalykų – balso, garso, šviesos ir atmosferos (nenorėčiau sakyti, kad tai „grįžimas“ – turbūt matai, kalbu visai kitais terminais). Choreografija buvo minimali, statiška, ceremoninė. Kokia buvo tavo mąstymo eiga, atvedusi prie tokios formos?

Atrodo, kad kai tik randu formatą kuris paveikus ir kuria ryšį su žmonėmis, žiūrovais (o kūryboje toks dažnai ir yra end goal – galutinis tikslas), tai staiga pradedu mėtyti pėdas ir daryti priešingai. Tiek man, tiek G, manau, sunku rodyti savo work-in-progress – darbo eigą. Tai buvo mūsų pirmą kartą rodytas labai raw material (neapdorota medžiaga) ir gal kiek mums nebūdingas; o tai kiti menininkai dažnai linkę dėti į stalčių. Matyt jei gyvenime kažką darant reikia per save lipti, turbūt tai rodiklis, kad gal tai ir reikia daryti – kad eigoje būtų lengviau. Tuo pačiu tikiu, kad šios formos paprastume labai daug grožio, tikrumo, nesislepiančio po kitos informacijos sluoksniais. Matau tai kaip esmę, minties pradžią, nors ir netikslią, bet labai asmeninę.

Kalbant apie kūrybos procesą, mane domina abejonės vaidmuo bet kokio, ne tik meninio galvojimo eigoje. Paprastai aiškių sprendimų priėmimas vertinamas labiau nei abejonės laukas, abejonė lieka už kadro. Man įdomus abejonės peizažas ir portretas. Kaip abejonė ir neapsisprendimas manifestuojasi išvengiant aiškių, stabilių sprendimų. Ir dingsta. Man labai patiko tavo performansas, kalbėjęs apie tikslumą. Kur tave rasti tarp abejonės ir tikslumo?  

Tiek gyvenime, tiek kūryboje esu vedamas jausmų, emocijų, intuicijos. O galvojant apie tikslumą, manyje buvo nemažai pykčio, kad vidinis kompasas kartais rodo netiksliai. Laikui bėgant prisijaukinau abejonę, bet noras būti tiksliu niekur nedingo. Kas vieną akimirką viename laiko taške tau yra labai tikslu, kažkokiame citrusais kvepiančiame mieste Pietuose, kitoje vietoje gali būti daugiausiai abejonių keliantis jausmas. Ir dar pagalvojau – ar išvis abejonė yra kitoje tikslumo spektro pusėje?

Ką matai kaip savo bendruomenę? Kokioje bendruomenėje jautiesi labiausiai rezonuojantis? Ar geriau būtų klausti „su kokiomis bendruomenėmis tapatiniesi?“ – tapatybė vs. rezonansas?

THE GIRLS, THE GAYS AND THE THEYS

O jeigu rimtai, mano bendruomenė – mano draugai, kolegos, verdantys panašiuose vandenyse, jaučiantys panašias baimes ar išgyvenimus. Tai žmonės, jauni palikę namus ar dalį jaunystės turėję rūpintis kitais. Draugystės atsiranda visaip, vienos – iš to, kad skauda tose panašiose vietose, kitos – iš džiaugsmingesnių situacijų ar įpročių.

„Music always comes first“ – kadaise mane užbūrė šis labai paprastas Dennis Cooper pareiškimas. Kas naujo tavo muzikos praktikoje? Kuo ir kaip eksperimentuoji? Kaip, manai, tai paveiks kitas tavo kūrybos formas?

Aha, tikiu, kad garsas turi gydomųjų galių. O tekstas, ištartas garsiai, yra kaip burtažodis, muzika iš esmės yra kerai. Savo praktikoje linkiu sau sulėtėti, jau kurį laiką kirba mintis nieko nedaryti arba daryti labai lėtai, kad į kiekvieną detalę įsigilinčiau su meile ir rūpesčiu. Tad tikiuosi, kad net ir šita užrašyta mintis suveiks kaip burtas.

Koks tavo mėgstamiausias instrumentas? Kokiu instrumentu ir kodėl norėtum išmokti groti?

Pastaruosius metus buvau apsėstas pianino, net ir dabar rašydamas, regis, nerandu žodžių apibūdinti jausmo, apimančio apie jį pagalvojus. Long lost lover – seniai prarastas mylimasis, meilė dar tikrai yra, gal ir norėčiau daugiau laiko prie jo praleisti, tai gili duobė, į kurią būtų malonu įkristi, kartais per daug užsitripinu ne ties instrumentais, o ties akordų kombinacijomis arba skambesiu, tarkim, valtornos. Tai taip būna kai būni vienas, o po to supranti, kad jei nori, kad tai būtų paveiku kitiems, turi viską aprengti.

Kokie tavo mėgstamiausi efektai muzikoje? Kokį specialųjį efektą norėtum sukurti?

Šiandien atrodo, kad delay. In life, in music.

Pamenu, man kadaise padarė įspūdį, kad savo kūrybinės trajektorijos šaltinius įžvelgi savo bendradarbiavime su kitais žmonėmis. Ar bendradarbiauji ir su ne žmonėmis?

 Sakyčiau, kad įdomiausia man dirbti su situacijomis, kurias sukuria žmonės, bendradarbiavimas. Arba kaip menininkui pačiam sukurti netikėtas situacijas. Pavyzdžiui, suvesti du draugus, galbūt niekada neketinusius dirbti kartu bendram tikslui. Ar kitų profesijų atstovus paskatinti tapti menininkais. Mane visad labai svaigina mintis, kad galima daryti ką nori.

Ar galėčiau sakyti, kad jaunystė/jaunimas – tavo esminė tema? Viename savo kūrinyje prasitari, kad „this is a love poem to the youth“ – tai meilės laiškas jaunimui. Ar kalbi apie iliuzijas ir fantazijas, palaikančias gyvenimą, bet vėliau nustojančias galioti? Kas tada atsitinka? Turbūt fantazijos keičiasi. Ar galėtum papasakoti apie kažkokius lūkesčius ir viltis, palaikiusius tavo gyvybingumą, bet vėliau nutrūkusius? „A teenage apocalypse disguised as a dream“ – sapnu užsimaskavus paauglių apokalipsė?

Sakyčiau, kad jaunystė man svarbi veikiau kaip simbolis, ne kaip amžius. Man jaunystė – tai atradimas, optimizmas. Jaunystė – tai nuobodulys, jaudulio ieškojimas. O gal taip bėgu nuo suaugusiojo gyvenimo? Kas ten žino ☺

Ar šiuolaikybė ir jaunystė – neatskiriamos?

Atskiriamos.