Allan Sekula ir lagamine telpanti ekonomika. Apie KMN programos „Mokumentai“ filmą „Pamiršta erdvė“

2020 m. spalio 12 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Agnė Rimkutė


Šių metų rugsėjo mėnesį prasidėjo videomeno ir kino filmų analizuojančių skirtingas realybes bei tų realybių konstravimą sklaidos projektas „Mokumentai“ susidedantis iš dviejų ciklų, kuriuos sudaro keturios peržiūros. Iki šiol Kauno menininkų namuose buvo parodyti penki filmai, o tai reiškia, kad projektas jau eina į pabaigą ir spalio 14 dieną laukia paskutinė programos peržiūra šiais metais. „Mokumentų“ programos filmuose problematizuojamos dirbtinės tikrovės sampratos, filmų montažas, technika ir naratyvai atskleidė kapitalizmo ir globalizacijos užkulisius jūroje, išryškino užmirštus vėlyvojo sovietmečio queer moterų gyvenimus, permąstė Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Vienas iš ypatingesnių „Mokumentų“ programos elementų buvo Allano Sekulos ir Noelio Burcho filmo „Pamiršta erdvė“ peržiūros Vilniuje ir Kaune. Filmas, kuriame sutelkta dešimtmečius trukusio tyrimo medžiaga, supažindina su visai kitu nei objektyvi, švari, išvalyta nuo nešvaraus darbo, tikrovė vaizdiniu demaskuojant iliuziją apie mus supančius vandenis ir jais plaukiančius karstus. Šis tekstas tai duoklė fotografui, kritikui, filmų kūrėjui Allanui Sekulai, kurio darbai kaip ir jūros erdvė vis labiau grimzta į antrą planą ir tendencingai pamirštami, nes jie nėra patogūs ar nuteikiantys viltingai kaip ir filmas „Pamiršta erdvė“.

 Kosminė sriubos skardinė

Į pardavimus orientuota fotografija gali apgaubti kiekvieną sriubos skardinę kosmine reikšme, tuo pat metu nieko nepasakydama apie žmogiškuosius santykius, kurių kontekste toji skardinė egzistuoja. Šitaip apie kūrybinę fotografiją šmaikštavo Walter Benjamin savo 1931 metais publikuotoje „Mažojoje fotografijos istorijoje“. Fotografui, kritikui, filmų kūrėjui Allanui Sekulai (1951 – 2013), James Camerono „Titanikas“ (1997) buvo būtent tokia suklastotame vandenyne plūduriuojanti sriubos skardinė. Kino teatruose ir Oskarų apdovanojimuose plojimai aidėjo meilės dramai, išsirutuliojusiai romantizuotoje, audringoje nuotykių, aistros ir pavojų kupinoje jūroje. Tačiau sensacingi „Titaniko“ vaizdiniai neužsiminė apie žmogiškuosius santykius, kurių kontekste šis spektaklis buvo sukurtas.

Santykius, kurių dėka esminiai filmavimo darbai buvo perkelti į Meksiką siekiant pasinaudoti pigesne darbo jėga ir, fotografijos istorijos ir teorijos tyrinėtojo Steve Edwardso teigimu, lankstesniais teisniais mechanizmais reguliuojančiais aplinkos apsaugą. Šis lankstumas buvo itin svarbus, nes „Titanikas“, filmas apie jūrą, nebuvo filmuotas atviroje jūroje – filmavimo darbams pakrantėje buvo suformuotas vienas didžiausių kino istorijoje gėlavandenių vandens baseinų. Vanduo iš šio baseino buvo reguliariai išleidžiamas į jūrą, taip sutrikdant pakrantės druskingumą, pažeidžiant ekologinę pusiausvyrą ir vietinių žvejų prieigą prie jų pragyvenimo šaltinio. Tuo tarpu, netoli šios gigantiškos, tuo metu rekordinio biudžeto filmo, aikštelės buvęs kaimas neturėjo nė tenkančio vandens.

Būtent ši istorijos pusė patraukė A. Sekulą į „Titaniko“ filmavimo vietą. Priblokštas kūrėjų arogancijos, jis teigė, kad „filmas atleidžia mus nuo bet kokios pareigos prisiminti po to sekusias negandas“. Pats A. Sekula, tuo tarpu, net tik kad atsisakė užmiršti: jo kūryba, kartais įvardijama kaip kritinis realizmas, kartais – kaip empatinis materializmas, nuosekliai koncentravosi ties sriubos skardinės kontekstu – ties tuo, kokiu būdu, kieno darbu, kokia kaina pramoga ar prekė pasiekia savo vartotoją.

Visa, kas tvirta, ištirpsta ore?

A. Sekulos mąstyme ir kūryboje estetiniai bei politiniai fotografijos santykio su tikrove klausimai apie skirtį tarp to, kas mirguliuoja paviršiuje, o kas slepiasi, nutylima ar nugrimzta į užmarštį, persikloja su panašių klausimų spektru ekonomikoje. Gal todėl, kad jis yra retas pavyzdys menininko turinčio ekonominį išsilavinimą. Jo panašaus likimo kolega, Lietuvoje jau pažįstamas Sebastião Salgado, taip pat baigė ekonomikos studijas prieš imdamasis fotografijos, ir praleido didelę dalį savo karjeros analizuodamas socioekonominius procesus – darbą, migraciją, žmonijos santykį su gamta. Kaip ir A. Sekula, dalyje savo darbų jis siekė ištempti į dienos šviesą palengva užmirštamus ekonominio pasaulio elementus: jo fotografijų kolekcija “Darbininkai: Industrinio amžiaus archeologija” (1993) pabrėžė mechanizacijos procesų kontekste į užkulisius nustumto fizinio darbo reikšmę.

Užmarštis masinusi A. Sekulą buvo kiek kitokio pobūdžio: tai postindustrinėse visuomenėse pasklidusi iliuzija, kad ekonominiai procesai yra nematerialūs ir neapčiuopiami. Sunkiajai pramonei traukiantis iš „išsivysčiusių“ Vakarų pusrutulio šalių (kaip ir Lietuvos, kurioje paslaugų sektorius sudaro gerokai virš 60% šalies BVP) susikūrė itin palanki dirva nereflektuojamam suvokimui, kad jei nematomos rankos ekonomika kur ir egzistuoja – tai tik finansų, kredito, informacinių technologijų, komunikacijos ir paslaugų sferose. Šioje regimybėje sunkioji pramonė nugrimzdo į užmarštį, paskui save nusitempdama ir fizinį darbą.

Neseniai Kaune ir Vilniuje rodytas A. Sekulos ir Noël Burcho dokumentinis filmas „Pamiršta erdvė“ (2010), kilęs iš ankstesnio šešerius metus trukusio A. Sekulos fotografijos projekto „Žuvies istorija“ (1995), remiasi takiu jūros pagrindu kaip erdve ekonominių procesų materialumo tyrinėjimui. Abiejų darbų išeities taškas – kad šiandienos Vakarų kapitalizmo kontekste jūra yra nugrimzdusi į nebylų antrą planą. Tačiau ar išties esame pamiršę jūrą? Ar išties jūra yra ištrinta iš mūsų kultūrinės ir ekonominės savivokos pasaulio? A. Sekulos atsakymas tikriausiai būtų – iš dalies. Jūra mums atpažįstama labiausiai kaip „Titaniko“ pobūdžio fantazijų erdvė, kaip perfiltruota realybė „Instagram“ vaizdinių sraute, kaip ilgėjimasis mėlynos vienatvės, beribiškumo, užmaršties ar pasinėrimo. Retam jūra pažini kaip erdvė, kuria laivais transportuojama 90% visų pasaulio prekių, kaip erdvė, kuria į mūsų namus atkeliauja kelnės, dulkių siurbliai ar automobiliai. Retam atsiskaitančiam telefonu prekybos centre jūra pažini kaip erdvė, kurios dugnas nuklotas laidais garantuojančiais interneto ryšį. Retam ji pažini kaip sekinančio fizinio darbo, užtikrinančio globalios kapitalistinės ekonomikos egzistenciją, erdvė.

Šiandienos visuomenės tendencija užmiršti jūrą kaip ekonominę erdvę tėra simptomas bendros tendencijos nematyti bet kokio produkcijos proceso. Sausumoje, produktus dažniausiai matome retušuotose reklamose, kuriose itin mėgiamas seklus fotografinio lauko gylis bei levituojantys kompiuteriai. Kaip ir W. Benjamino sriubos skardinės atveju, šios fotografijos šiukštu neužsimena apie žmogiškus santykius kurių kontekste šie produktai įgijo savo pavidalą. Jų gamybos ir transporto istorijos atskirtos nuo jų pačių. Nenuostabu, kad šiame vien į vartojimo momentą sutelktame vaizdinių lauke ekonomika gali rodytis nemateriali, besienė, telpanti į verslo klase keliaujančio investicijų valdytojo lagaminėlį.

Jūrinis konteineris

Kadras iš Allano Sekulos ir Noelio Burcho filmo „Pamiršta erdvė“

Paradoksaliai, siekdamas mesti iššūkį šiandieninei ekonomikos nematerialumo iliuzijai A. Sekula neria į patį nematerialumo chaosą. Nukrypdamas nuo socialinės ir kritinės dokumentikos tradicijų, jis nesikoncentruoja ties viena iš Bangladešo tekstilės gamyklų ir nužmoginančiomis darbo sąlygomis joje. Jis nesirenka savo tema ir konkrečių finansinio elito grupių kritikos. Jis savo tinklus meta gerokai plačiau, nes to reikalauja pati šiandienos pasaulinės ekonomikos situacija. „Žuvies istorijoje“ A. Sekula cituoja faktą, kad 1850 metais, prieš pradėjus masiškai kloti telegrafo laidus jūros dugne, pasaulyje buvo vienas akivaizdus finansinis centras – Londonas. Šiandien ekonominiai centrai yra pasklidę, o pasaulinis neperdedant lyginamas su globaliu fabriku, kuriame tarptautinių korporacijų vadovybės ir produktų gamybos vietos gali būti kad ir skirtinguose žemynuose, o tiekimo grandinių skaidrumas – tolima viltis. Siekdama aprėpti šią neįtikėtinai plačią skalę, „Pamiršta erdvė“ imasi paties iš pažiūros nematerialiausio globalios ekonominės struktūros segmento – takių ir nestabilių transporto sektoriaus trajektorijų ir jungčių.

Jūra „Pamirštoje erdvėje“ yra svarbi, tačiau ekrane nedominuoja. Daug dažniau jame pasirodo dar viena skardinė, standartinė metalinė dėžė – jūrinis konteineris, keliaujantis tiek jūros, tiek sausumos keliais. Būtent jūrinis konteineris yra toji konkreti ir apčiuopiama detalė, nuo kurios A. Sekula pradeda savo materialumo postmodernioje ekonomikoje paieškas. Konteineris yra idealus objektas vizualiniams globaliojo kapitalizmo tyrinėjimams. Dalis to priežasčių yra istorinės: konteinerio paplitimas praėjusio amžiaus viduryje yra viena pagrindinių sąlygų šiandienos globalių saitų išsivystymui. Marc Levinson savo klasikinę jūrinio konteinerio istoriją „Dėžė: kaip jūrinis konteineris padarė pasaulį mažesniu, o pasaulio ekonomiką – didesne“ (2006) pradeda vaizdžia įžvalga: dar 1956 metais Kinija nebuvo pasaulio gamykla, pirkėjams nebuvo įprasta rasti braziliškus batus ar meksikietiškus dulkių siurblius vidury Kanzaso, o prancūzų dizaineriai nesiuvo savo prašmatnių drabužių Turkijoje ar Vietname. Akivaizdu, prekių gabenimas jūra nebuvo 20 amžiaus išradimas; tačiau iki paplintant jūriniam konteineriui, prekių transportavimas buvo pernelyg brangus, kad taptų globalios ekonomikos pagrindu.

Taigi, krovininis laivas pakrautas jūros konteineriais yra A. Sekulos vizualinių tyrinėjimų raktinis vaizdinys. Jūrinis konteineris esmine globalios ekonomikos detale tapo neatsitiktinai: jis yra standartizuotas, moduliarus ir mobilus, tikras racionalizacijos, optimizacijos ir efektyvumo įkūnijimas. Laivuose ir uostuose vienas ant kito sukrauti jūriniai konteineriai išauga į monotoniškus spalvotų kaladėlių bokštus, savo mastu galinčius priversti droviai nurausti neretą chruščiofkę. Šių globalizuoto kapitalizmo katedrų monotonija ir homogeniškumas norom nenorom iššaukia aliuziją į garsiąją Andreas Gurskio „Amazon“ pakavimo salės fotografiją, ar to paties autoriaus „99 centus“ iš viršaus aprėpiančią iki klaustrofobiško horizonto nusidriekusias lentynas, lūžtančias nuo dėžučių ir pakuočių monotonijos. Jūrinio konteinerio efektyvumas modernios ekonomikos rėmuose glūdi jo monolitiškume, abstraktume, beasmeniškume. Kaip toks, jis yra idealus globalios kapitalistinės produkcijos objektas.

Neapčiuopiamų ryšių materija

Tačiau jūrinio konteinerio abstraktumas ir mobilumas yra apgaulingi ir trapūs. Tai buvo ypač akivaizdu poniai Anitai Bokdal, 2007 metų žiemą kažkur Pietų Afrikoje televizijos ekrane stebėjusiai nepažįstamus žmones už 10 000 kilometrų, Jungtinės Karalystės Branscombe paplūdimyje benarstančius jos palikimą. Iki to momento ji nejuto Europoje keliomis dienomis anksčiau praūžusio uragano „Kirilas“ gūsių. Tačiau Lamanšo sąsiauriu keliavusiam laivui „MSC Napoli“ uraganas buvo lemtingas: dėl audros sukeltų gedimų laivas buvo evakuotas, 302 tonos naftos išsiliejo į jūrą, o 114 iš 2318 gabentų konteinerių nuslydo į vandenį. Šie nuklydę konteineriai ir buvo į Branscombe paplūdimį suplūdusių žmonių tikslas: tarp jūros į krantą išplautų gėrybių buvo galima rasti vyno statinių, afrikietiškų biblijų, 45 dėžes šlepečių, kremo ir šampūno, gyvūnų maisto, mašinų detalių, BMW motociklų – bei išblaškytą ponios Bokdal palikimą.

A. Sekulą trikdė faktas, kad jūros erdvę prisimename tik įvykus katastrofai. Tik itin paslankių postmodernaus kapitalizmo ryšių ir jų pasekmių sandūroje tampa nebeįmanoma ignoruoti materialiosios jūros ir ja judančio transporto prigimties. Vienas ryškiausių šio materialumo pavyzdžių dar gyvas mūsų sąmonėje – tai rugpjūčio sprogimas Beirute, palikęs labai apčiuopiamą 140 metrų pločio kraterį, o Kauno dydžio populiaciją – be namų. Katastrofos priežasčių paieškose, didžioji žiniasklaidos dėmesio dalis teko valdančiųjų aplaidumui – ir tame jie neklydo. Tačiau kokie santykiai ir kokios aplinkybės atvedė „MV Rhosus“ prie Beiruto krantų? Kokie santykiai ir kokios aplinkybės leido laivo savininkui tiesiog „prarasti susidomėjimą“ itin pavojingu kroviniu, atsiriboti nuo bet kokios atsakomybės už jį, apleisti laivą, palikti įgulą likimo valiai, o savo jovalo tvarkymą – vietinei valdžiai?

Vienas esminių globalaus kapitalizmo simptomų nagrinėjamas „Pamirštoje erdvėje“ yra galimybė laivams plaukti po jų savininkams patogios valstybės vėliava. Tokia praktika leidžia laivo savininkui pasirinkti registracijos vietas, kuriose taikomos didžiausios mokestinės lengvatos, bei išvengti perdėm griežto darbo santykių ir saugos reguliavimo. Panama yra viena tokių laivų registracija užsiimančių korporacijų, „ant popieriaus“ turinti vieną didžiausių laivynų pasaulyje. Šia prasme, „MV Rhosus“ buvo klasikinis šiandienos transporto ir jūros ekonomikos laivas: savo apleidimo momentu jis priklausė kipriečiui, buvo išnuomotas rusui, plaukė po itin menkai reguliuojama Moldovos vėliava, su tradicine rytų europiečių – rusų ir ukrainiečių – įgula. „MV Rhosus“ istorija nėra apie vieną pagedusį obuolį šiaip jau funkcionuojančioje sistemoje. Štai Elefsinos įlankoje Graikijoje praėjusių metų pradžioje pradėtas valyti 52 apleistų ir yrančių laivų kapinynas. Teoriškai, atsakomybė rūpintis apleistais laivais turėtų priklausyti jų savininkams – tačiau šių laivų atveju jie yra bankrutavę, nutraukę verslinę veiklą, arba neatsekami. Takūs kapitalo ryšiai klesti, o vietos pareigūnai laivų kapinyną vadina „tiksinčia ekologine bomba“, kiekvieną akimirką galinčią nusviesti vietos gyventojus į materialių pasekmių teritoriją.

„Pamirštoje erdvėje“ bei „Žuvies istorijoje“ kapitalizmo neapčiuopiamumo iliuzija peržengiama ir gilesniu žvilgsniu į darbą transporto industrijoje. A. Sekulos kino ir foto kameros abiem atvejais įtraukia konkrečius darbo kontekstus ir žmones, kurių pastangomis remiasi šiandieninė pigaus prekių tranzito ekonomika – jūreivius, kruizinių laivų aptarnaujantį personalą, sunkvežimių vairuotojus. Ekrane bestebint konkrečias alinančio darbo ir gyvenimo jūroje detales tampa aišku, kad globali rinkos ekonomika laisvę ir lankstumą atneša nedaugeliui. Praėjus dešimčiai metų nuo „Pamirštos erdvės“ sukūrimo, „MV Rhosus“ savininkas galėjo pradingti tarptautinio kapitalizmo biurokratijos krūmuose, tačiau laivo įgula liko fiziškai užstrigusi laive 11 mėnesių, priklausoma nuo vietinio uosto darbuotojų jiems atgabenamo maisto ir vandens, iki kol, anot kapitono, jūreiviai nepardavė dalies laivo degalų ir nenusisamdė teisininko padėjusio rasti būdą jiems legaliai išsilaipinti ir grįžti namo. „Pamirštoje erdvėje“ nugrimzta sunkus A. Sekulos palyginimas: jūriniai konteineriai yra nutolusio darbo karstai. Šios frazės šaknys galimai glūdi sename Walter Scotto kreipimesi į žuvies pirkėjus: „Ne žuvį jūs perkate – žmonių gyvybes“. Vienas iš A. Sekulos tikslų neriant į pamirštas erdves buvo išsklaidyti tylas tarp pirkėjo, žuvies ir žvejo; atskleisti sriubos skardinės kontekstą, anoniminių konteinerių turinį ir juose susigėrusį nesaugų darbą, šiandien jungiantį už dešimčių tūkstančių kilometrų gyvenančius žmones.

Projektas „Mokumentai“ yra išplėstinės Kauno menininkų namų programos „Unlearning Eastern Europe“ („Atsimokant Rytų Europą“) dalis. Programos eigoje siekiama aktualiai permąstyti (Rytų Europos) regionui būdingas problematikas – nuo istorinės praeities traumų, dekolonializacijos galimybių iki atminties politikos ar aktyvizmo strategijų.

Iliustracija viršuje:  Kadras iš Allano Sekulos ir Noelio Burcho filmo „Pamiršta erdvė“

Straipsnio autorius:
Agnė Rimkutė, Vidurio Europos universiteto doktorantė, tyrinėjanti sovietmečio Lietuvos ir Jugoslavijos filmų gamybos industrijas ir jose dirbusių kasdienybę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *