Algirdas Šeškus. Yang Yeung

1                išbandymas (tam tikrais) dingusiais vaizdais

Kupina pasitikėjimo keliavau aukštyn – mintys ėjo pirma, kūnas sekė paskui. Buvau tikra, kad ekranai bus kur buvę, tam pačiam kampe, ant to paties galerijos grindų lopinėlio, toj pačioj prieblandoj. Maniau, tai bus puiki vieta pasislėpti nuo į BOOKED mugę suplūdusių popieriaus, spaudos ir rašiklių gerbėjų, užkimšusių Tai Kwun centrą.

Pakeliui linksmai pasisveikinom su Danieliu. Pasisakiau jam, kad einu dar kartą pažiūrėti Šeškaus. „Bet juk jo jau nebėra parodoje. Toks sumanymas.“ Sulig tais žodžiais ir prasidėjo išbandymas. Susigėdau – ką reikės sakyti Rai? Sumišau – kur dabar eisiu? Pajutau tuštumą – kiek galiu kliautis vaizdais su Šeškaus fotografijomis, kuriuos rasiu online?

Rai vis patikina, kad tekstą galiu atsiųsti kada noriu. „Rašosi, kai rašosi.“ Išbandymas dovanoja laiko. Taip pat ir draugijos, nes dabar visame tame figūruoja dar ir Rai, figūravo nuo pat pradžių.

Nepamenu, kaip Rai atrodo, bet tebeturiu jo kortelę. Gal ir jam daviau savo? Tą dieną Brandonas vedė dirbtuves, vyko „Spring Workshop“. Judėjome lėtai. Kalbėjomės tyliai. Patalpoje, kurioje buvome, tvyrojo lengvas pilkšvas atspalvis.

Rai paskui man parašė. Išgirdau save tyloje tariant vardą „Algirdas Seskus“. Prie laiško buvo prisegti du vaizdai. Viename jų buvo galbūt Rai ir Algirdas? Įsivaizdavau save ten, pasekiau rožinę, tapau rožine: nuraudę veidai, laukiantys delikatesai iš jūros… Tai buvo rytmečio rožinė, sumišusi su švelnia, pablukusia geltona. Kaip anksti ryte jie susitiko? Ar seniai jau buvo pakilusi saulė? Rausva, kuri liečia mano odą rytais giedru vasaros oru, yra panaši, tik su rusvai oranžine gaida, dėl kurios tas rausvumas kiek aštresnis. Ir ji neužsilieka, ji nelinkusi su kažkuo varžytis, toji rausva. Dabar galiu ją lyginti su Vermeerio „Geografu“ – rausva, kuri atsiveria į viską.

Ar rožinė yra Rai ir Algirdo draugystės spalva? Manosios tikrai taip – tos, kuri prasidėjo Honkonge, tęsėsi Hove ir dabar yra Nagasakyje. Rožinė, keliaujanti per vandenynus. Tiesiog žaidėme su jos vaiku akmenimis nusagstytame paplūdimyje. Buvo vidurvasaris, bet vėjas toks, lyg niekad nebūtų pasibaigusi žiema. Saulės spinduliai maudė lygiai tiek mus, kiek ir vandens pursluose pasėtus akmenis.

Šeškus nedirba su spalvomis, bet vis tiek matau jas jo fotografijose. Nesu tikra, kokias ar kokią. Bet rausvą tikrai, kartais. Kas yra spalva? Šviesa. Tam tikra šviesos kombinacija. Kažkas, kas sujungia, o tuo pat metu ir perskiria. Reiškinys, kuriantis gyvenimą. Man rodos, Brianas Massumi yra sakęs, kad spalvos kartais iššoka iš paveikslų. Juodai baltose Šeškaus fotografijose spalvos atsitraukia ir atitolsta. Jos tampa situacijos temperatūra.

Panaršiusi Šeškaus darbų Google matau, kad žmonių kūnai juose dažniausiai vaizduojami vienu iš dviejų būdų: tai arba kūnai, pasiruošę tokiems specifiniams tikslams kaip naujienų skaitymas per televiziją ar pasirodymas gimnastikos varžybose, arba spontaniški kūnai, kuriuos menininkas aptiko ar sutiko tuomet, kai jų šeimininkai į juos mažai kreipė dėmesio. Visi jie patiria laiką, kuris nėra nei jų planų (programos, pasirodymo, projekto ir t.t.), nei jų gyvenimo istorijų dalis. Šeškus nedemonstruoja ir savo laiko; jo kamera atgręžta į visa, kas jau ir taip yra. Vaiko šnabždesys, meilės vilionė, senolis, paniręs į pasaulio naujienas… Kiekviena savo keliu einanti būtybė įsupta į begalę skirtingų pasaulių.

Šiandien, kaip visada savaitgaliais, IFC prekybos centre susirinko geras pusšimtis nekilnojamojo turto agentų. Bet koks akių kontaktas jiems yra kvietimas ką nors įduoti – skrajutę, kortelę, planavimo schemą, ir visa tai sukurta kaip pažadas turėti prabangaus nekilnojamojo turto brangiame mieste. Kaip į juos reaguotų Šeškus, kaip jie reaguotų į jį, jei išvis reaguotų? Kurie momentai jam būtų įdomesni – surežisuoti ar spontaniški?

2021 gruodžio 18
Honkongas

2          kad galėtų ateiti kiti

Jos plaukai sidabriniai. Ir išties puikūs. Gėlėta jos suknelė būtų buvusi ryškesnė už visa kita, jei ne viską užliejusi saulė. Ji stovi ne prieš saulę, o saulėje, su saule, saulei, greta saulės, su savo meile, laukiančia tapti. Ji gali priimti bet kokį jos smūgį. Ji labiau užuovėja nei skydas, ji tiki, kad mažoji stipri. Prie jos stiprybės ji prideda savąją, jos liečiasi, atviros viskam.

laukimas – judesys laukime

Ar esi stovėjęs taip kaip ji, Algirdai? Kažkam besipriešindamas? Ar dėl kažkokių kitų priežasčių? Įtariu, kad man taip buvo, kai maniau, kad galiu užgydyti vieno žmogaus žaizdą. Paaiškėjo, kad tai ir mano žaizda. Prisimenu tą svorį. Dar dabar kartais taip vaikštau, kai reikia, kad kas kilsteltų iš vidaus, kad Galia negalėtų taip labai didžiuotis.

Tavo vaizduose niekas nekonfliktuoja, niekas nesiginčija. Tu rodai, kaip kiekvienas žmogus raibuliuoja: pakyla, nuslūgsta, laukia, atsitraukia. Kaip ta moteris, viena sėdinti upės krante. Palei kairį jos šoną teka vanduo. Ar ji prilaiko savo akinius, kad jie nenukristų? Pusiausvyros momentas. O ji tuo tarpu sėdi ir žiūri į tolį. Ar moteris už jos – jos draugė, o gal  nepažįstama? Bet kuriuo atveju ji susilenkusi ir panirusi į kelio dangos raštus. Jie savo vietoje ir tai vietai priklauso. Kas toji, kurios dešinė ranka ilsisi ant medžio kamieno, už jos verdant miestui? Ar ji žino, kad žiūriu į ją? Ar jaučia, kad norėčiau prie jos prieiti ir atsisėsti greta?

Mane traukia tos pagyvenusios moterys. Jos primena damą, kurią kažkada sutikau prie Kolumbo žiedo Niujorke. Ji sėdėjo autobuso stotelėje viena. Buvo apsirengusi per šiltai tos dienos orui. Atsigręžusi į saulę. Sėdėjo ramiai, atsipalaidavusi. Matyti ją buvo lyg matyti save jos amžiaus. Aš lygiuojuosi į tą saulės paliestą tylumą, santūrumą ir lengvumą.

Kur tu gyveni saulės atžvilgiu, Algirdai? Aš gyvenu Honkongo šiaurės rytuose. Galėčiau pasigerti nuo kiekvieno saulėlydžio liepsnų, bet renkuosi pasigerti nuo kitų dalykų. Man artimesnis saulėtekis – trumpas, pasiruošęs nestabteldamas judėti toliau, bet bekompromisis. Kartais įsegu į jį savo pažadus.

„Sveikata yra matas, rodantis, kiek galime patirti šoko.“ Šie žodžiai iššoko iš „Illustrated Feldenkrais“ knygos, kurią kažkurią dieną varčiau savo fizioterapeuto klinikoje. Patraukė iškart. Nuo to laiko seku Feldenkraiso metodu parengtus balsus. Kiek galime priartėti, kiek toli esame pasiryžę nerti į skirtingus pasaulius, galbūt nesulyginamus su mūsiškiais, kuriems būdingas toks tvirtumas, kokio mums kol kas trūksta? Švelnus menininko mums mestas iššūkis. Priartėti.

Galbūt atrodys kiek pritempta, bet prisimenu, kaip skaičiau nuostabią nedidelę fiziko Davido Bohmo knygelę „Apie dialogą“. Jis tarp kitko pamini vieną nutikimą su Sigmundu Freudu. Jis rašo, kad vienas žmogus norėjo pasikonsultuoti su juo psichoanalizės klausimais. Freudas tuo metu jau stipriai sirgo vėžiu, ir klausiantysis jaudinosi, ar per daug netrukdo. Bet Freudas jį priėmė: vėžys, nors ir mirtinas, nėra rimta, jis atsakė; o klausimai rimti. Ši istorija išsklaidė mano nusistatymą prieš jo falocentristines teorijas.

Ir ne tik moterys. Visos jūsų fotografuotos figūros šviečia iš vidaus, o ne dėl į jas nukreiptų šviesų. Judesys kaupiasi. Energijos kūnai? Protaujantys kūnai? Žodžiai, kuriuos dažnai girdžiu savo jogos pamokose kaip padrąsinimus būti dar energingesniems, dar protingesniems. Būtybės, kurios keičiasi link kažko judėdamos, kaip sako Feldenkraisas.

judesys – kuris gali palaukti

Judesys išskleidžia ribas. Tavo figūros visuomet ties laiko riba: tarp buvimo šviesoje ir judėjimo ten, kur dar daugiau šviesos, tarp to, kad jas kažkas traukia į vieną pusę ir kad veda į kitą. Jos yra sąmoningai, bet ne valingai. Atkakliai, bet ne reikliai. Su atida, bet neįsikibus. Ta gatvė – ar ėjai pro šalį, kai staiga pagavai ritmą, ar kažko preliudą? Gatvė perskirta kiemo, ar gal reiktų sakyti, kad gatvė leidžia kiemui drumsti savo tiesmukumą? Vyresnės moterys dešinėje jau tuoj išeis už kadro. Kairėje į jį ką tik įžengė jauna moteris. Lęšis kiek pakrypęs, kaip ant žemės gulintis girtuoklis. Kažkas nutaria žiūrėti ne į jį, o pakelti akis aukščiau.

Judesyje keičiasi ritmai. Matau moterį, kuri tuoj nužengs nuo bordiūro. Ji tave pastebi. Kaip ji reaguos? Vyras, stryktelėjęs į orą iškeltom rankom, besidžiaugiantis savo lieso kūno lengvumu ir šoklumu. Nedideli gestai, kuriuose atsiveria begalybės, kartais ištinkantys mus arba kitus. Gastonas Bachelard’as yra gerai pasakęs: „Begalybė yra mumyse. Ji susijusi su tam tikra būties ekspansija, kurią skatina gyvenimas ir kurią stabdo atsargumas, bet kuri vėl sužiba, kai esame vieni. Kai tik nustojame judėję, atsiduriame kitur; sapnuojame pasaulyje, kuris yra begalinis.“ Bachelard’as kalba ir apie svajones. Ar tave supantys žmonės svajoja? Gal, o gal ir ne… Kita vertus, kas žino?

Kaip tas vyras, besimeldžiantis saulėje. Ar šešėlis užguls jį, ar praslinks pro šalį? Tas, kuris įsikūrė paveiksluose, tarp savo kvėpavimo ir kvėpavimo tų, kurie kalba apie paveikslus: neįsitempęs, bet budrus. Kaip mums žinoti, ar jie dabar yra tarp ramybės akimirkų, ar tarp intensyvaus vyksmo momentų, ar tarp „gerumo regionų“, toje vietoje, kuri, pasak Naomi Shihab, yra apleista dykynė? Tarp jų ir jų pačių kitą akimirką nusitiesia naujos linijos. Kaip sako antropologas Timas Ingoldas, per juos teka gyvenimas, ir jų būtis atvira iš visų pusių, iš dalies atribota, iš dalies atverta. Nežinau, kas yra tarp jų ir jų, bet tarp tavęs ir jų yra atstumas, kurį tu jauti, bet nenori griauti. Tarp tavęs ir jų srūva gyvybė, nuo vieno visiems, nuo visų kiekvienam. Gal net matau, kaip darai eskizus – lengvumo disciplinoje, laisvai.

Kada pamiršome, kad visi turime gebėjimą kurti vidinę erdvę būdami laike, savo pačių laike? Kodėl saugumo ieškome daryme, veikime, vijimesi, atlikime, pasiekime… ir puikavimesi visu tuo? Kodėl trypčiojimas negali būti dorybė?

Rai, ar galiu dabar jau ir tave pakviesti? Prieš kelias valandas netyčia suradau knygelę su užrašais iš to laiko, kai susitikom pirmąkart: Brandono vestam workšope Honkonge, kuris vadinosi „Neryžtingumo ir dosnumo praktika“. Srovė tekėjo per mus visus. Ji neturėjo šaltinio. Data: 2015-ųjų gegužė. Pameni? Neryžtas esant priešais tai, kas dar neturi pavadinimo, kas nerodo savo ribų… Kol kas neturi, kol kas nerodo. Leiskime tam „kol kas“ būti. Iris Murdoch tiki, kad šiek tiek padėti gali menas, kuris „yra užuomina apie tai, kas vyksta kitur“. Gal nereiktų sakyti „kitur“. Gal tas „kitur“ jau yra čia. Bet būdamas čia jis labai pakeičia dėmesį. Galvoju, kad neryžtas kaip atsakas gali glūdėti atsako greitume. Greitas, nes nedelsia atsakyti, bet greitas tam, kad ištęstų laiką ir atsakymas ateitų jau su kitu horizontu. Kaip tuo pačiu mostu pajudėti pirmyn ir atsitraukti atgal. Abu dalykai išsyk.

Kaip nedidelis atradimas, kurį neseniai patyriau grodama violončele. Man niekuomet nepatiko, kaip groju pirmosios Bacho suitos violončelei G mažore pirmąją natą. Sarabanda prasideda dviguba nata. Dar neilgai groju, todėl kievienąkart imdama į rankas violončelę jaučiu baimę. Niekad nepataikau. Tai per daug to, tai per daug ano. Tiesiog ne tai. Vieną dieną staiga supratau, kad galiu galvoti apie ją kaip apie natą iš kažkur kitur, lyg ji būtų aidas kažko, kas skambėjo prieš tai. Tai į savo vietą atvesta nata, o ne nata, kuri prasideda iš nieko. Ji ne pirma, o antra arba trečia – ne pilnas vienetas, o pėdsakas kažko, kas judėjo prieš ją. Garsas, kuriam atėjo eilė tuo metu, kai mano smičius susitiko su styga. Grok jį kaip kažką, kas seka – iškart antra nata.

Judesys judesyje, dydis kitame dydyje – gal galiu taip apibūdinti žmones aplink tave? Pradžioje mane glumino uniformuotas vyras, atgręžęs kairį šoną ir nugarą. Jis atsirėmęs į turėklą. Jo veidas – jau už kadro ribų. Už jo stovi medis. Dar toliau, kadro gelmėje, kažkas juda. Bet tu, atrodo, nenori, kad judesys mus blaškytų. Kvieti atkreipti dėmesį į tai, kas yra tarpe, kuo gali virsti visa, ką matome. Jo marškiniai mano vaizduotėje tapo smėlio spalvos, prisigėrę jo kūno šilumos ir paliesti staigaus oro šuoro, kuris irgi palieka savo pėdsaką.

prisiderinti, laukti

Kiek vaikščiojai ir stoviniavai, Algirdai, kad būtum drauge su jais, tarsi jie būtų buvę čia pat už kampo, visur lengvai pasiekiami tau, taip pat ir mums, bet visų pirma – patiems sau? Kai kažkam pakanka savęs, nėra koncentravimosi į save. Kvieti mus galvoti,  kad tai, kas mus supa, visada mums daro įtaką ir mus kuria, bet niekad nesumažina. Esi gerai prisiderinęs svečias, Algirdai, atpažįstantis eleganciją be puošnumo, didingumą be dramos.

Kartais nėra nieko, išskyrus tylą, bet ir ši visuomet įgyja atspalvį, temperatūrą. Įsivaizduoju siaurą karališkojo purpuro brūkšnį ties moters peties ir nugaros linkiu. Galbūt aukso kraštelį kaip tašką ties kitos moters krumpliu. Žvaigždėtos nakties dangaus mėlyną, besiveržiančią iš vyro smilkinio. Kažkur – ryškiai rožinę. Kažkur – tamsiai mėlyną. Kažkur neišvengiamai prisireikia žydros. Tamsiai žalios pajauta – moters veidas stambiu planu, susimąstęs, kiek susiraukęs bruzdesio fone. Tamsiai žalia, nes ji man primena O’Keefės „Audros debesį Džordžio ežere“ (1923). Šią moterį nufotografavai kelis kartus iš eilės. Ji vis dar ji. Kai pamačiau tą nedidelį O’Keefės tapybos darbą jai dedikuotame muziejuje Santa Fe, vis galvojau, iš kur ji galėjo žinoti tą žalią spalvą? Brangus Algirdai, nemėginu atitaikyti spalvų tavo besiklausančioms, galvojančioms, laukiančioms, reginčioms būtybėms. Galvoju apie paukščius, kaip ir O’Keefe.

Šiandien Tolo uoste ant uolų buvo sutūpę šimtai gervių. Staiga visos jos ėmė skleisti sparnus. Buvau per toli, kad girdėčiau plasnojimą, bet galėjau įsivaizduoti, kaip virpa oras ir sklinda garsai. Ar man maloniau žiūrėti į jas, kai jos nejuda įsmeigusios žvilgsnius į jūrą, ar kai skrenda? Man patinka ir tai, ir tai, bet pastebėjau, kad kai matau jas skrendančias, seku ne tiek jas, kiek tai, dėl ko jos skrenda. Seku tai, kas nėra jos. Visai kas kita yra matyti jas ant žemės. Stovėjau kartu su jomis. Tavo vaizdai bėga mano ekranu kaip nuo žemės atsiplėšiantys ir pakylantys paukščiai, o kur ir kaip jos skrenda, palieka spalvos pėdsaką. „Vieną rytą pasaulis buvo nuklotas sniego. Kai ėjau pro raudonųjų kalnų V, mane nustebino, kokie jie buvo balti. Buvo gražus ankstyvas rytas, virš baltumos skraidžiojo juodos varnos. Tai tapo kitu paveikslu – sniegas dengė dangų remiančius kalnus, pakilęs juodas paukštis visad toje pačioje vietoje, visad nuskrendantis.“ Kitame puslapyje O’Keefės žodžius palydi Josefo Alberso „Variacija: neutrali pilka virsta violetine“ (1956).

O tada girdžiu medžius. Ant kelio užvirtęs didžiulis medis – gyvenimas tęsiasi. Saulėkaitoje išsitiesę medžiai kaip šeima, paskutinis stabtelėjimas prieš neriant į jūrą: taip, įsivaizduoju, kad jie prie jūros. Jei ne medžiai, ten gal nebūtų buvę ir sėdinėjančių, plepančių, vaikštančių būtybių.

Taip pat girdžiu tuštumoje tvinksinčius aidus. Kaip tu buvai juose? Įsivaizduoju, kad buvai prisiderinęs, bet neįsikibęs, visuomet jau iš anksto dalis to, kas aplink tave. Algirdai, ar aš mokausi iš tavęs tam tikros laisvės formos?

Kasdien tiek daug kalbam apie atstumų „įveikimą“, ypač per pandemiją. Bet paskutiniuoju metu šis žodis man kelia abejonių. Kodėl atstumus būtina įveikinėti, o ne palaikyti? Kam tas priešiškumas, jei galima pasitikėti? Ar atstumas nėra buvimas tarp? Ar galima priimti, kad jis netvirtas, neišbaigtas, trapus? Ar tuomet pavyktų išsaugoti jo tylų gaudesį?

Dabar galvoju, kaip tu matai kūnus naktį, nakties kūnus.

2022 m. sausio 15 d.
Honkongas

Meno rašytojos ir nepriklausomos kuratorės Yang Yeung (Honkongas) parengta, pirmą kartą publikuojama apžvalga menininko Algirdo Šeškaus retrospektyvai („Mid-October Retrospective”, 2021), Raimundo Malašausko ko-kuruotoje parodoje „Trust & Confusion”. Paroda veikė 2021 m. gegužės mėn. – 2022 m. sausio mėn. „Tai Kwun” Paveldo ir meno centre Honkonge. 

Vertė Virginija Januškevičiūtė

Su padėka Renatai Dubinskaitei ir Raimundui Malašauskui

Baigta redaguoti kovo 1 d. – su meile Ukrainai ir tikėjimu

Nuotraukos:

[1] Parodos „Trust & Confusion“ ekspozicijos fragmentas. Tai Kwun Contemporary Hong Kong. Fot. Kwan Sheung Chi
[Toliau] Algirdo Šeškaus fotografija, „Mid-October Retrospective“ (2021) fragmentas