Aistės Ambrazevičiūtės, Patricijos Gilytės ir Simonos Žemaitytės paroda „Tarpsmas“ galerijoje „Meno parkas“

Iki gegužės 18 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia videomeno paroda „Tarpsmas“, kurioje pristatomi Aistės Ambrazevičiūtės, Patricijos Gilytės ir Simonos Žemaitytės kūriniai.

Projektas pirmą kartą buvo parengtas „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ proga, galerijai „Meno parkas“ bendradarbiaujant su video ir skaitmeninį meną puoselėjančia organizacija Videoformes. Clermont–Ferrand‘o miesto eksperimentinio meno erdvėje  – Chapelle de l’Oratoire (Laikrodžio koplyčioje) sukurta videoinstaliacija buvo perkelta į galerijos „Meno parkas“ palėpę. Čia eksponuojami tardisciplininiai kūriniai – pasitelkdamos videomeną ir instaliacijas menininkės tyrinėja terpę, kurioje vaizduotės ir technologijų dėka susiliečia ir sąveikauja gamta, fizinė tikrovė ir skaitmeninis pasaulis.

Aistės Ambrazevičiūtės kūrybinių tyrinėjimų laukas – eksperimentinė architektūra.  Vizuali jos išraiška tai tikras menininkės dėmesingumo gamtai atspindys – besivystantys, tarsi gyvi organizmai tampa tobula iliuzija įtraukiančia žiūrovus į begalinį alternatyvų mikropasaulį. Patricija Gilytė kūryboje pasitelkusi eglės medžio simboliką kritikuoja vartotojiškumą, stebi ekologinės katastrofos ženklus, kartu niekad nepaleidžia žmogaus ir medžio, kultūros ir gamtos sąsajų. Tuo tarpu Simona Žemaitytė tiria gyvybės ir mirties lauką. Projekte pristatoma dalis menininkės doktorantūros darbo „Mirtis, mirimas ir vaizduotė“ – videofilmas „Natiurmortas“. Futuristiškame, netolimoje ateityje besivystančiame siužete beveik pavyksta įgyvendinti per amžius išsvajotą nemirtingumo projektą.

Šiuolaikinį feministinį diskursą atspindinčiuose kūriniuose su rūpesčiu žvelgiama į supantį pasaulį. Autorių tyrinėjama skaitmeninio ir realaus pasaulių sankirta yra ypač aktuali sparčios technologinės pažangos eroje: atrandamas santykis su skaitmenine erdve ir dirbtiniu intelektu, žiūrovai skatinami permąstyti savo tikrovės suvokimą ir technologijų vaidmenį.

Idėja Lietuvoje pristatyti „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ projektus, kilo mąstant apie meno kūrinių bei projektų tvarumą – siekiame pasidalinti projektais, kurie reprezentuoja Lietuvą pasaulyje su ištikimiausia galerijos auditorija. Nors parodos buvo rengiamos ieškant ryšio su Prancūzijos žiūrovu, mėginant pabudinti empatišką reakciją į Lietuvos kūrėjų nagrinėjamas temas, lygiai taip svarbu išgirsti atsaką, į tai, kaip esame pristatomi bei matomi svetur, paskatinti dialogą ir Lietuvoje.

Fotografijos: Airida Rekštytė