Iriantis per Venecijos architektūros bienalės gausą. 1 dalis: Baltijos šalių paviljonai – skirtingi balsai, pažįstamos dainos

Gegužės pradžioje Venecijoje atidaryta 19-oji architektūros bienalė, kurioje šiemet gausu renovacijos ir priežiūros temų, geologinių kasinėjimų bei technologinio optimizmo. Pirmoje apžvalgos dalyje atidžiau pažvelkime į Lietuvos ir kaimyninių Baltijos šalių paviljonus.

Kaip giliai siekia Lietuvos medžių architektūros paviljono šaknys?

Lietuva šiemet Venecijos architektūros bienalėje pristato projektą „Archi/Tree/tecture“ (liet. „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“). Paviljono komisarė – dr. Julija Tutlytė, kuratorius – architektas Gintaras Balčytis. Kaip įprasta, Lietuvos paviljonas klajojantis – šiemet jis įsikūręs ne pagrindinėje bienalės erdvėje, o Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje – toje pačioje vietoje, kur 2021 m. buvo pristatyta „Lietuvos erdvės agentūra“. Šįkart lankytojai kviečiami nutūpti ant žemės ir giliau pasikapstyti po šiuolaikinės Lietuvos architektūros lauko aktualijas.

Tai taip pat jau antras Lietuvos paviljonas, besigilinantis į medžių temą. 2023 m. Jono Žukausko, Jurgos Daubaraitės ir Egijos Inzulės kuruotoje „Vaikų miško paviljono“ medinėje ekspozicijoje į mišką buvo žvelgiamą ne tik kaip į ateities išteklių, bet ir kaip į kultūrinę bei skirtingų gyvybės formų sugyvenimo erdvę. Paviljonas tuokart tapo žaidimų vieta, kurioje įvairovę atrandama per veiksmą. Čia buvo galima patirti kerpių gramatiką (autorė Aistė Ambrazevičiūtė), kurti erdvinius tekstus naudojantis kalnapušių abėcėle (autorius – Mantas Peteraitis), gaudyti „ekomonstrus“ (autoriai – Gediminas ir Nomeda Urbonai) ar žaisti su miško šešėlių teatru (autoriai – „Mustarinda“ organizacija). Prieš dvejus metus Gintaras Balčytys kritikavo Lietuvos atstovavimą ir architektūros bienalę dėl architektūriškumo stokos – esą pastatai ir architektūriniai projektai joje beveik neturi vietos. Iš dalies ši kritika, regis, tapo paskata ir šiųmetiniam dialektiniam paviljonui, kuris tęsia medžių temą, tačiau siūlo savo variaciją.

„Archi/Tree/tecture“ dėmesio centre – medžiai kaip želdynai, kurie įtraukiami į architektūrinius projektus, prisideda prie kuriamos aplinkos unikalumo. Paroda pristato šešis architektūrinius projektus: tris XX a. Vėlyvojo modernizmo pastatus Palangoje – architekto Albino Čepio suprojektuota vasaros skaityklą ir parodų paviljoną „Kupeta”, architekto Algimanto Lėcko – viešbutį „Žilviną“, bei tris šiuolaikinius projektus – paties Gintaro Balčyčio architektūros studijos projektuotas autobusų stotis Vilkaviškyje ir šiuo metu statomą Druskininkuose bei architektų „After Party“ (Gabrielė Ubarevičiūtė, Giedrius Mamavičius) ir „Išora x Lozuraitytė“ Valstybinių miškų urėdijos būstinės komplekso projektą Vievio seniūnijoje.

Paviljono kuratorinis pasakojimas kuriamas simboliškai: per nukirsto medžio kelmą, video projekciją bei pristatomų projektų architektūrinius maketus ir darbo brėžinių segtuvą primenantį leidinį.

Kaip akcentuoja kuratorius, parodoje dėmesys sutelktas į šiandien Lietuvoje esančius ar statomus pastatus. Svarbiu įkvėpimu paviljonui taip pat tapo miestuose vis aktyvėjantys protestai, kylantys kaip reakcija į žaliųjų erdvių naikinimą įgyvendinant miestų vystymo planus – paviljono pradžioje pasitinkantis kelmas greičiausiai tai ir simbolizuoja. Vis dėlto į akis krinta, jog paviljone pristatomi projektai įgyvendinti ne tankiai urbanizuotose teritorijose, o miškuose, kurortuose ar mažesniuose miesteliuose – aplinkose, kuriose natūrali gamta savaime laikoma vertybe. Tuo tarpu didmiesčiuose, kur dažniausiai ir kyla protestai dėl medžių kirtimo, esami želdiniai vystytojų ir pačių architektų dažnai traktuojami ne kaip galimybė, o kaip kliūtis, trukdanti sutalpinti numatytą programą esamame sklype. Galbūt šis paviljonas gali tapti architektų pasilinkėjimu sau atidžiau vertinti želdynų svarbą urbanistiniuose kontekstuose?

Nors paviljonas užčiuopia aktualią problematiką ir pristato šaunios architektūros projektus, gilesnės kuratorinės šaknys į temą, deja, nesuleidžiamos. Apžiūrint parodą lieka neaišku, ar gretinami sovietinio modernizmo ir šiuolaikiniai projektai nori parodyti tradicijos tąsą? Ar tikrai medžių integracija kaip šiuolaikinės architektūros kriterijus yra riba, ties kuria daugiau nieko negalime pasakyti apie ekologiškai sąmoningą Lietuvos architektūros praktiką?

Vis dėlto, stebint paviljono brendimo procesą Lietuvoje, galima pasidžiaugti, jog sumanytojams pavyko išvengti pradžioje komunikuotos pretenzingos „greenwashing“ kritikavimo krypties. Juk autobusų stočių projektai turi žaliojo deklaratyvumo tendencijų: jei Vilkaviškio stotis kelia klausimų dėl medžiagos pasirinkimo, tai naujoji Druskininkų stotis, nors ir statoma iš medinių konstrukcijų, iškils nugriovus seną autobusų stoties pastatą, kurio niekas nepanoro nei renovuoti, nei transformuoti.

Tuo tarpu ambicingas urėdijos pastatų, kuriuose daugiau nei 50 proc. statinių sudarytų organinės kilmės medžiagos, siekis sukurti viešojo projekto precedentą Lietuvoje, paviljone lieka plačiau neišplėtotas. Pro akis čia praleidžiamas ir faktas, jog pristatoma šiuolaikinė architektūra ne tik integruoja medžius kaip želdinius, bet ir naudoja juos kaip statybinę žaliavą. Tačiau lieka neaišku, koks kuriamos naujos architektūros santykis su miškais, kuriose šios medžiagos auga. 

Šioje vietoje verta paminėti Ispanijos paviljoną „Internalities“, kuriame pagrindinis dėmesys sutelkiamas į resursų trajektorijas – nuo teritorijų, iš kurių jie išgaunami, iki pastatų, kuriuose šios medžiagos panaudojamos. Ekspozicija atsispiria nuo prieštaros: kurdami erdves ir infrastruktūrą gyvenimui vienoje vietoje, kitur – dažnai nematomuose kraštovaizdžiuose – paliekame randus. Todėl paviljono kuratoriai architektas Manuel Bouzas ir architektas urbanistas Roi Salgado klausia, kaip galėtume kurti architektūrą pasitelkdami vietinius išteklius ir taip skatinti sąmoningą jų vartojimą bei atsinaujinimo procesus? 

Paviljone pristatomas kuratorinis tyrimas, nagrinėjantis vietinius išteklius Iberijos pusiasalyje ir Balearų salose, bei šešiolika šiuolaikinių architektūros projektų, kuriuose panaudotos vietinės medžiagos. Nors ir kompleksiškas, bendras paviljono pasakojimas lengvai perskaitomas ir kuria aiškią sąsają su architektūra kaip nuolatiniu balansavimu tarp skirtingų mastelių. Džiugu dėl Ispanijos kuratorių, kuriems, panašu, pavyko užčiuopti ekologinio mąstymo esmę architektūroje. Norisi tikėtis, kad šis paviljonas atkreips platesnio architektūros lauko dalyvių dėmesį, nes dažnai deklaruojamas „draugiškumas aplinkai“ tebėra pristatomas per gražaus sugyvenimo su gamta iliustracija mieste, o tikrasis poveikis eksternalizuojamas į nematomas teritorijas.

Gebėjimas dirbti naudojant vietinius išteklius nėra svetimas ir mūsų architektūrai. Tačiau šiandieninėje praktikoje, kai lengvai pasiekiamos medžiagos iš tolimiausių pasaulio kampelių, atidus vietinių medžiagų pasirinkimas reikalauja architektų sąmoningumo. Todėl Albino Čepio projektus Palangoje vis dar galima laikyti nepralenkiamais – tai vieni geriausių tvarios architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Dažnai be valstybinio finansavimo, paties vyriausiojo miesto architekto iniciatyva jie buvo statomi iš to, kas buvo po ranka, pavyzdžiui, panaudojant po audros išverstas pajūrio pušis.

Baltijos šalių aktualijos: Europos Sąjungos pasienis ir renovacijos banalumas

Kadangi jau pradėjome dairytis plačiau, atidžiau pažvelkime į Baltijos kaimynus. 

Latvijos paviljonas „Landscape of Defence“ šiemet nagrinėja politiškai jautrią rytinio pasienio temą, pastaraisiais metais itin aktualią visoms Baltijos šalims. Arenalėje įsikūrusiame paviljone kuratorės Liene Jākobsone ir Ilka Ruby bei architektai „SAMPLING“ ir „NOMAD architects“ šį pasakojimą pristato pasitelkdami ryškias spalvas ir žaismingus dizaino sprendimus – nuo minkštų baldų iki specialiai sukurtų kostiumų. Užėjus į erdvę gali pasirodyti, kad patekai į žaidimų kambarį.

Paviljone pristatoma pasienio militarizacija ir dėl jos besikeičiantis kraštovaizdis, taip pat – pasienio gyventojų istorijos. Tačiau visiškai nutylima kita, ne mažiau svarbi pasienio aktualija – nelegali migracija ir jai suvaldyti pasirinkta infrastruktūra.

Latvija čia vaizduojama kaip Europos Sąjungos pasienio bastionas, saugantis nuo kylančios Rusijos grėsmės. Tačiau realybėje koncertinos ir stebėjimo kameros pasienio teritorijose pradžioje atsirado ne kaip atsakas į karinę grėsmę, o reaguojant į realią Lukašenkos režimo organizuotą migrantų krizę. Koks tų žmonių likimas susidūrus su šia brutalia infrastruktūra – paviljonas neužsimena.

Žinant, kad paviljono produkcijoje dalyvavo ne tik Kultūros, bet ir Gynybos ministerija, žalsvi minkšti „brat summer“ spalvos prieštankiniai ežiai ne ima panašėti į kūrybišką ironiją, o pradeda priminti iliustratyvių „minkštosios galios“ įvaizdį. Pastaraisiais metais Baltijos šalims susidūrus su pafrončio realybe, kūrėjų bendruomenė permąsto savo rolę viešojoje erdvėje ir vis ryškiau įsitvirtina supratimas, jog kultūra yra minkštoji galia. Tačiau galios minkštumą suprantant lengvabūdiškai ir naiviai, kyla pavojus nuslysti į kultūros instrumentalizacijos pusę, kai kūrinyje pradedamas jausti formuojamo naratyvo vienpusiškumas. Balansuojantis ant tokios ribos paviljonas galėjo būti sąlygotas ir kūrėjų patirties bei laiko stokos dirbant su jiems nauja, bet politiškai jautria tema. Dėl nacionalinės atrankos tvarkos Latvijoje paviljono komandai nuo idėjos išvystymo iki ekspozicijos įgyvendinimo tebuvo skirti vos šeši mėnesiai.

Tuo tarpu estai šiemet pataiko tiksliausiai – tiek turiniu, tiek forma. Nedaugžodžiaudami, pasirinkę iki skausmo pažįstamą temą – daugiabučių renovaciją, taip dažnai mūsų regione vis dar ignoruojamą architektūrinėje plotmėje. Paviljonas „Let Me Warm You“ atveža dalį Estijos miegamųjų rajonų kasdienybės tiesiai į Venecijos pagrindinę gatvę, kur dalis vieno iš pastatų paslepiama po šiltinimo vata ir standartinėmis plastiko panelėmis. Trijų jaunų kuratorių – architekčių Keiti Lige, Elinos Liiva ir Helenos Männa – akį trikdanti instaliacija nepalieka abejingų. Išoriškai paprastas, net kiek primityvus, viduje paviljonas kviečia išamiau atrasti renovacijos proceso dramaturgiją ir įsivaizduoti šių namų ateitį. Smagu, jog šį projektą pastebi ne tik architektūros kritikai, bet ir turistai, net vietos gyventojai – tai vienas iš daugiausiai diskusijų keliančių nacionalinių paviljonų.

Kitaip nei Lietuvoje, kur paviljono prodiusavimas buvo patikėtas Lietuvos architektų sąjungai atviro kvietimo metu, Estijoje ir Latvijoje paviljonų prodiusavimą tiesiogiai koordinavo Kultūros ministerijos. Vis dėlto šie du atvejai leidžia palyginti, kaip skirtingai tai gali veikti kultūrinę produkciją. Jei estams ministerijos dalyvavimas leido pasidžiaugti dvigubai didesniu nei įprasta paviljono biudžetu, tikrai lėmusiu ir aukštesnę kokybę, tai Latvijos atveju net dvigubas ministerijų dalyvavimas, regis, labiau prisidėjo tik prie patogesnės valstybės įvaizdžiui žinutės pasirinkimo ir jos prioritetizavimo.

Visgi, vertinant paviljonus, susidaro įspūdis, jog Lietuvos, Estijos ar Latvijos paviljonuose aptariamos temos nesunkiai galėjo tapti bendromis. Medžių integracijos sprendimai yra gana universalūs, ir meilė medžiams tikrai nesibaigia kažkur ties Pape. Tuo tarpu akivaizdu, kad pasienio tema – ar tai būtų migracija, ar karo grėsmė – taip pat yra bendras regiono iššūkis, jau nekalbant apie sovietinių daugiabučių palikimą ir renovacijos poreikį, aktualų visoms Baltijos šalims.

Todėl, žvelgiant į Šiaurės šalis – Norvegiją, Švediją, Suomiją – nuo 1968 m. veikiančias po vienu paviljonu, kyla klausimas, ar tikrai reikia daugiau nei triskart mažesnėms Baltijos šalims stengtis kiekvienai parodyti savo išskirtinį balsą? Galbūt, artėjant 2026 m. Baltijos paviljono dešimtmečiui, verta prisiminti sutartinių galią ir svarstyti bendro regioninio paviljono sugrįžimą – šįkart ne kaip vienkartinę ekspoziciją, bet kaip ilgalaikę kultūrinę infrastruktūrą, leidžiančią pristatyti Baltijos architektūros klausimus ne tik išsamiai, kokybiškai, bet ir tvariai, skiriant atitinkamą laiką ir bendrų finansų pasiruošimui.