Institucinių langų lydiniai, arba – „Pardon-me not“

Deniso Kolomyckio kūrinį „Pardon-me not“ – dužusio stiklo lydinių plotus, išdėliotus Nacionalinės dailės galerijos (NDG) hole prie vitrininio lango, į formą, primenančią to paties lango segmentą, neišvengiamai siejame su pasipriešinimo ir protesto pasakojimais. Kūrinį apjuosę galerijos stoveliai tikslina izoliuojantį kontekstą – stebime kūrinį, kurį, arba nuo kurio, saugoma – o gal saugomasi?

Socialiai angažuoti judėjimai ir menas įdarbina daužomų langų idėją kaip priespaudos sistemų laužymo simbolį. Pavyzdžiui, 1912 m. Londono Vest Ende „sufražistės“ – langų daužymo akcijas organizavusios Socialinės ir politinės moterų sąjungos (angl. Women’s Social and Political Union) narės, buvo nusivylusios, jog daugelį metų kitos, nekaringos, draugijos, nepasiekė tikslo, kad moterys gautų teisę balsuoti parlamento rinkimuose. Spike’o Lee filme „Do the Right Thing“ (1989) išdaužtas picerijos langas tampa rasinių įtampų riaušių pradžia, o distopinio filmo „V for Vendetta” (2005) personažas „V“ daužia vyriausybės pastato langus, skelbdamas pastarosios žlugimą, naujos laisvės eros pradžią ir kviečia į revoliuciją.

Kalbėdamas apie tironiją, amerikiečių istorikas Timothy Snyderis kvietė ginti institucijas, nes „joms taip pat reikia mūsų pagalbos“. Pagal apibrėžimą, palyginus su laisva meno raiška, institucijos iš tiesų yra apgailėtinos – susaistytos neišvengiamų racionalių steigties ir tvarumo siekių, ilgainiui jos pačios tampa savo apribojimų įkaitėmis. Aktualia institucija gali išlikti tik kvestionuodama ir perkurdama pati save. Menas tampa priemone formuoti instituciją, panašiai kaip institucija formuoja meną. Institucinės kritikos menas prieštarauja ne institucijai kaip tokiai, o tyrinėja institucionalizuojančius meno lauką faktorius. Todėl ir pati besitransformuojanti institucinė kritika neišvengiamai yra ir bus svarbi tol, kol bus institucijos.

Institucinės kritikos laukas platus – susijęs su meno steigtimi, vertinimu ir atstovavimu. Pavyzdžiui, kaip institucija skirsto meną ir menininkus į tinkamus ar netinkamus, madingus ar ne, šiuolaikiškus ar ne, vertus būti reprezentuotais ir rekomenduotais ar ne, finansuotais ar ne, galiausiai – galinčiais gyventi kuriant meną arba ne. „Menininkas turi žavėti visomis prasmėmis, ne tik kūriniais“ – lauko lyderiai dalina patarimus, kurie verti atskirų apžvalgų. Jausdamas institucijos galią menininkas prisitaiko, tačiau meno institucijos uždavinys turėtų būti pačiai prisitaikyti prie besikeičiančių meno formų ir eliminuoti meninio konformizmo prasmę apskritai.

Deniso Kolomyckio kūrinį „Pardon-me not“, instaliuotą buvusiame sovietmečio revoliucijos muziejuje, galima sieti su institucinės kritikos temomis, kurių raida sutapo su post-struktūralistinės filosofijos, feminizmo, lyčių studijų ir post-kolonijinės teorijos raida[1]. Kritinė dadaizmo ir konceptualiojo meno praktika atsirado kaip reakcija į socio-politinį kontekstą, kartu su siekiu iš naujo įvertinti meno pozicijas ir jo vaidmenį institucijose. Šiuolaikinis institucinės kritikos tyrėjas Jensas Kastneris teigia, kad institucinė kritika turėtų būti ne tik suprantama kaip judėjimas meno srityje, bet ir sunkiai įsivaizduojama be socialinių judėjimų už meno lauko ribų[2].

Institucinė kritika yra lojali autonomiško instituto vizijai. Cornelijaus Castoriadžio „Įsivaizduojamose visuomenės institucijose“ (L’Institution imaginaire de la société / The Imaginary Institution of Society, 1975), valdymo idėją – racionalios, institucinės kontrolės, priešpastato savivaldai – autonomiškiems individams ir visuomenės veikimui. Ten, kur valdžia grindžiama baimės ir grasinimų mechanizmais, autonomija ir autentiška politika nefunkcionuoja, nes dalyviai neįgalinami sąmoningam ir drąsiam bendro instituto kūrimui.

Castoriadžio autonomiškos visuomenės pasaulyje – kiekvienas esame institucija. Būtent taip elgiasi Denisas Kolomyckis – ne tik šiame kūrinyje, jis nuoseklus ir savo kasdienėje veikloje.

Deniso kūrinį „Pardon-me not“ galima būtų pavadinti tyrimu prie muziejaus vitrininio lango. Jis veikia per stiklo materijos kismo ir protesto meno interpretaciją – posh Vokiečių gatvės antikvariato vitrinos duženos, gulėdamos ant galerijos grindų, žvelgia pro sofistikuotą galerijos langą. Nors nematėme paties dūžio, galime jį įsivaizduoti – vieninga, reprezentacinė, bebriaunė vitrinos plokštuma, byrėdama į stiklo šukių bendruomenę, iš homogeniškos masės pavirto į autonomiškas stiklo dalis. Be šios intervencijos, daugybė stiklo plokštumų taip ir liktų nematomos.

Denisas vykdo savo perkonstravimo žaidimą toliau – jis, tęsdamas polemiką, imasi kito veiksmo – pavienes duženas jungia į lydinio institutą – taip jos tampa vėl organizuotos (be dūžio, dar patyrusios 850 laipsnių Celsijaus terapiją). Lydinio paviršiai primena kovos su karščiu randus, vieni pasilydę daugiau, kiti – mažiau, jie nebeatitinka tvarkingo ir racionalaus, elitinio valdymo organo kanono (Žižekas buvo teisus, tai, kas įvardyta, nebegali nepalikti pėdsako. Įdomu tai, kad, atsitiktinai sutapusi su Deniso Kolomyckio kūriniu, NDG vyksta paroda pavadinimu „Sutrikus tai tampa apčiuopiama. Infrastruktūros ir solidarumai už posovietinės būklės“). „Institucinė nekaltybė suteršta“ – pasakytų antropologė Mary Douglas. Ar autonomiškos dalys gali vėl virsti nematomomis? Galbūt – stipriau pakaitinus?

Pažiūrėti pro savo langą instaliacija kviečia ir patį muziejų. Santykis su antikvariatu muziejui tinka, nes muziejus ir pats yra antikvariatas, aktyviai virstantis savo pačio eksponatu. Savireferencinis vektorius jau yra tapęs atpažįstama muziejaus susireikšminimo ašimi, o ir įrodymai čia pat – ant grindų, šalia kūrinio, matome vieną iš muziejaus pasakojimo apie save lentelių. Stovelius pasiūlęs muziejus, užtvirtina meno kūrinio statusą, bet ir prisideda prie kūrinio socialinio aspekto rekuperavimo. Šis veiksmas tik sustiprina muziejines referencijas kūrinyje ir siūlo kontrafaktinius jau dūžtančių muziejaus langų scenarijus.

Formaliąja prasme – ant grindų galime stebėti estetišką grublėto lydinio dėlionę (tai kartu ir pasimėgavimo kūrinio sublimacine faktūra ingredientas), o anomalijos kompozicijoje neleidžia žiūrovui atsitrenkti į atrakinto kūrinio banalumą. Šis dūžio ir klijavimo žaidimas galėtų tęstis – pirminė institucionalizacija nėra galutinė stotelė – tik kartotinai neigianti atrastą ritmą dėlionė, gali patenkinti neišsenkamą naujo pažinimo troškulį. Ribos negali išnykti, jos gali tik persislinkti, dekonstruojamas tyrimo subjektas iki smėlio smilčių, pagavusių pro daužtą langą atpučiamą srovę, iširtų iki ir vėl nebematomos formos. Iš institucionalizavimosi išsilaisvinanti institucija iš esmės turi du kelius, arba likti savireferencine, eksponuodamasi savo pačios vitrinose, arba – leistis į savidekonstrukcinį žaidimą, pasitikėdama autonomiško meno tverme.

Bet kol kas už uždaro, kruopščiai nuvalyto muziejaus lango, saugiai apjuostoms dulkėtais, nemokamais muziejaus stoveliais, susilydžiusioms šukėms pasisekė – antraip autonomiškai blaškytųsi miesto sąvartynuose.

Be aptarto kovingumo ir estetikos, kūrinys keistai melancholiškas. Ne tik todėl, kad neatsiprašo („Pardon-me not“), o dėl tos priežasties, dėl kurios neatsiprašo. Deniso Kolomyckio darbas „Pardon-me not“ skausmingas savo „Drakonas mirė! Tegyvuoja drakonas!“ neišvengiamybe.

Apibendrinant – Denisas Kolomyckis sukūrė elegantišką, vaizdinę smurtinio akto metaforą, kurioje sudužęs stiklas simbolizuoja estetizuotus ir institucionalizuotus nukentėjusiųjų gyvenimus. Išdaužto lango motyvas, kaip veiksmų pasekmių ir lūžių, atsirandančių dėl visuomenėje tvyrančios įtampos ar asmeninių pasirinkimų atspindys, skatina žiūrovus susimąstyti apie sudėtingą socialinę dinamiką ir transformuojančią šių lūžių pripažinimo ir šalinimo galią, skatinančią ieškoti supratimo ir pokyčių. Kūrinio instaliavimas NDG kelia klausimus apie meno instituto vaidmenį visuomenėje ir jo gebėjimą sietis su sudėtingomis temomis čia ir dabar, o kartu pateikia pasipriešinimo pareiškimą smurtą įtvirtinančioms institucijoms.

Kūrinio pavadinimo frazė „Pardon-me not“ yra netradicinė konstrukcija, kurią galima aiškinti įvairiai, priklausomai nuo konteksto ir numatomos reikšmės. Vienas iš aiškinimų – atsisakymas prašyti atleidimo, kai žmogus tvirtai laikosi savo įsitikinimų, nepaisydamas visuomenės lūkesčių ar normų. „Pardon-me not“ – tai kartu ir atsisakymas priimti atleidimą, jis nesuteikia mandagaus išrišimo tol, kol bus pasiektas naujas supratimas.

Pabaigai galima prisiminti Jameso Q. Wilsono ir George’o Kellingo išdaužtų langų teoriją, kurioje teigiama, kad nesvarbu, koks turtingas ar skurdus būtų rajonas, vienas išdaužtas langas netrukus paskatins išdaužti dar daugiau langų.

Arba, gal kiek optimistiškiau, galima referuoti į kultinį Terminatoriaus rankomis daužiamą langą. Ir papildyti jo „I‘ll be back“, Deniso Kolomyckio „Pardon-me not“ pareiškimu.

Deniso Kolomyckio baigiamojo magistro darbo Vilniaus dailės akademijoje instaliaciją „Pardon-me not“ galima pamatyti iki birželio 16 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius).

Šis tekstas yra projekto ” Meno autonomijos institucinė priežiūra: menas ir Lietuvos kultūros politika” dalis. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-22-94

---

[1] Takac, B., Reading Into The Institutional Critique, Then And Now, Widewalls, 2019, https://www.widewalls.ch/magazine/institutional-critique-history-context, žiūrėta 2021 02 16.

[2] Kastner, J., Artistic Internationalism and Institutional Critique, in: Raunig, G., and Ray, G., Art and Contemporary Critical Practice: Reinventing Institutional Critique, MayFlyBooks, London, 2009, p. 43–50.

Fotografijos: Eglė Grėbliauskaitė