Andriaus Ermino paroda „Atminties kambariai“ (AV17) galerijoje

Jų yra du. Bet šįkart tik vienas. Broliai skulptoriai. Erminai. Bet medžius sodina Andrius. Sodina visaip: į betoną, plastiką, metalą, avilius ir sienas. Medžiai kabo, kyšo, remia lubas, perskrodžia baldus. Gyvena savo, gamtos ir mūsų gyvenimą. Medžių šaknys tampa netikėčiausias pavidalais. Jos yra visur. Raizgo buitį, įsišaknija vietose ir sielose, kuria jungtis, transformuoja pavidalus ir suvokimus. Patirtys, kurios sumaišo sampratą ir tvarką. Gyvosios ir negyvosios gamtos, šiferio ir augalo, ragų ir medžiotojų, kilimų ir ruonių.

Aviliai. Vytautas Kernagis:

Išeinu, palieku tave, nepyk,
Išeinu, palieku tave, atleisk.

Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.

Norėjau atnešti Tau
Iš pievų, iš pievų laukinių bičių medaus.

Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.

Gal kada nors suprasi tu, ką norėjau tau pasakyt tada,
Gal kada nors suprasi tu, kad be pievų nebus medaus.

Ir gal tada
Vėl sugrįšiu aš,
Už lango vėl lis lietus,
Ir gal tada vėl bitės neš
Auksinį medų mums.

(žodžiai – V. Kernagis. muzika – V. Kernagis)

Katalogas: kurdamas naujas struktūras menininkas simboliškai vysto dialogą apie tradiciją, archajiškumą ir prigimtį. Prie avilių sienų prilipęs vaškas ar bičių sparneliai veda prie klausimų apie būties ir nebūties ciklą, apie mūsų planetos išlikimo iššūkius.

Aviliai, bitės, vaškas, korių rėmeliai, sena kvepianti mediena ir medus. Atklydę iš miškų, pievų, sodybų, sapnų ir įsitvirtinę sąmonėje kaip pirmapradis archetipas. Galintis tilpti po vienu stogu, betono sienose, palubėse, tapti daugiabučiais, bendraminčiais, bendraautoriais. Arba kovoti tarpusavyje. Prašom užeiti – avilys atviras iš vidaus. Vis dar kvepiantis, kviečiantis. Bet netikėtas, nepažintas, naujas, išsiskleidžiantis į plokštumą. Ir tos kvepiančios korių servetėlės…

Paroda: Trikdanti regos situacija, kurioje nebežinai kuo tikėti. Tuo, ką matai, ar tuo, kas išmokta. Andrius Erminas žaidžia medžiagomis ir supratimu, įprastais vaizdiniais, perkurtais naujos materijos pagalba. Betonas virsta mediena, senas kilimas – medžiotojo trofėjumi. Tenka greitai perkonstruoti savas patirtis, pasiduoti vyraujančiai meninei ironijai.

Medyje įstrigęs šviestuvas ant medinio šaligatvio. Raibuliuojantis, bet nešviečiantis, sugaudantis atsitiktinius spindulius ir blykstes. Skirtas būti apšviestu, o ne šviesti. Remiantis lubas. Operhauzo imitacija. Krištolo ir prabangos samplaika su ne miesto gamta. Gražiai dera su tais spalvotais kilimais. Vienas namukų iš serijos „namas, kuriame gimiau“ buvo nukabinėtas tokiais karoliais. Daug tų namukų buvo tame cikle, cementinių, su šaknimi, karoliais, koriais…

Andriaus Ermino paroda „Atminties kambariai“ (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) galerijoje veikė iki birželio 9 d.

Nuotraukos: Andrius Erminas ir Laima Milkintė