Julijonas Urbonas: mąstantis daiktais

Dizainerį Julijoną Urboną, kartais prisistatantį ir menininku, sunku padėti į vieną lentynėlę. Vieną minutę jis kalba apie gravitacijos jėgos poveikį žmogaus kūnui ir sąmonei, kitą – aiškina sudėtingo naujojo įrenginio veikimo principą, vėliau ima pasakoti apie smagias išgertuves ir jų pasėkmes (tačiau net ir pastaruoju atveju nepamiršta „prisegti“ teorinio komentaro). Galima užtikrintai pasakyti tik vieną dalyką – su juo nebūna nuobodu. Paprasčiausi ir, atrodytų, nuobodžiausi mūsų aplinkos daiktai Julijono interpretacijoje tampa nepažintais ir stebinančiais objektais. Pašaliniam žmogui tai, apie ką jis kalba, gali priminti mokslinę fantastiką, tačiau pačiam Londono Karališkoje menų kolegijoje daktaro disertaciją rašančiam Julijonui tai yra studijų, darbo ir laisvalaikio kasdienybė. Šiemet jo projektas „Kalbančios durys“, kuris jau buvo pristatytas Vilniuje kaip Europos kultūros sostinės programos dalis, pelnė Lince vykstančio meno, technologijų ir visuomenės festivalio „Ars Electronica“ apdovanojimą „Award of Distinction“.

Julijonai, pirmiausia sveikinu su laimėjimu. Ta proga leisiu sau užduoti tau gana banalų, bet visgi aktualų klausimą: ar nesijauti dabar esąs „savo krašte nepripažintas pranašas“? Panašu, kad tavo projektais Lietuvoje rimčiau susidomėjo tik dabar, kai „Kalbančios durys“ gavo Ars Electronica Award of Distinction. Situacija klasikinė. Ar tau pačiam apskritai svarbu, kur tu dirbi ir esi įvertinamas?

Ačiū už sveikinimą! Ne, nesijaučiu nepripažintas, nes čia niekada to nesiekiau. Tam galima iššvaistyti labai daug energijos ir laiko, juolab žinant Lietuvos kultūros klimatą ir ekonomiką.
Svetur  į šlovę žiūriu daugiau praktiškais sumetimais – turint vardą tiesiog lengviau gauti finansavimą kitiems projektams ar susirasti darbą, bet taip pat lengviau susikurti ar pasiekti savo publiką. Taigi vieta, jos kultūros politika, vertybiniai prioritetai, kurioje esi įvertintas, tam turi įtakos. Labai paprasta logika: rūpintojėlių skulptorius bus labiau suprastas ir vertinamas tokioje aplinkoje, kuri vertina liaudies meną, tarpdisciplininio ar hibridinio meno kūrėjas – pliuralistinėje kultūroje, vertinančioje dialogus tarp meno, mokslo, technologijų ir pan. O dirbti, manau, galima beveik bet kur.

Savo interneto svetainėje prisistatai kaip dizaineris, menininkas ir inžinierius. Kada dizaineris tampa menininku, ir kur tarp jų įsiterpia inžinierius? Lietuvoje, kur daugelis šiuolaikinių menininkų operuoja tik konceptais, į tokius „praktikus“, kaip tu, dažnai žiūrima įtariai. Ką galėtum atsakyti žmogui, kuris teigtų, jog tavo darbai yra pernelyg „dizaineriški“ ir nepakankamai konceptualūs?

Kai manęs paklausia, ar aš esu menininkas, aš atsakau, kad esu dizaineris, ir atvirkščiai. Nujausdamas užklausovo išankstinę nuomonę, ar net, sakyčiau, tam tikrą intelektualinį polinkį priskirti mano kūrybą vienai ar kitai disciplinai, neigiamu atsakymu sugluminu ir komplikuoju šių kūrybinių perspektyvų ribas, bet taip skatinu atverti naujas sąsajas. Kokios jos bebūtų. Nenoriu būti didaktiškas.

Kita vertus, menininko „etiketę“ kartais naudoju strategiškai. Dizaineriui, o ypač inžinieriui, kurie yra suvaržyti savo disciplinų reikšmių lauko – rinkos, komercinių, pramonės, techninių ar net akademinių pančių – tokia etiketė leidžia pozicionuoti specifines žinias naujoje aplinkoje bei operuoti naujomis prasmėmis. Savo atveju, pavyzdžiui, naudoju galeriją ar parodos formatą kaip priemones ar kanalus raportuoti savo netekstiniams kūrybiniams ar moksliniams ieškojimams, panašiai kaip ir apskritus stalus bei konferencijas pristatyti pranešimams.

Bet iš tiesų nėra labai lengva atskirti meną nuo dizaino. Pavyzdžiui, net pats narciziškiausias menininkas turi savo publiką (jei jis jos neturėtų, tai kaip mes žinotumėme jį ar ją?!) ar klientą, kaip ir dizaineris ar inžinierius. Menas juk yra vartojamas, patiriamas, parduodamas, gaminamas, mobilizuojamas (fiziškai ar komunikaciniais kanalais)… ir juk visa tai vienaip ar kitaip yra suprojektuota. Manau, skirtingos disciplinos turi ko viena iš kitos pasimokyti. Pavyzdžiui, menininkai, kurių veikla dažnai „nusibaigia“ izoliuotoje erdvėje (fiziškoje ir idėjinėje), galėtų pasisemti dizaineriškų gabumų dirbti mažu atstumu nuo savo auditorijos ar išmokti tą atstumą sumažinti.

Kai Lietuvoje girdžiu žodį „dizaineriškas“, kažkodėl turiu automatiškai suprasti tai kaip negatyvią kritiką. Tačiau iš tiesų tai ne paneigianti, o labiau neartikuliuota kritika, kuri siejasi su Lietuvoje bujojančiu klaidingu supratimu, kad dizainas – tai kažkokia daikto pridėtinė vertė, dekoras, seksualios automobilio kėbulo linijos, o ne pats seksas patogiame, ekologiškame, saugiame automobilyje, važiuojančiame taip protingai išraizgytu keliu, kad vairavimas gali būti sulyginamas su „kelio filmo“ scenarijaus rašymu.

Bet žodis „dizaineriškas“ mano studijoje Londone reiškia liaupses. Na, jei jau tas tariamas kritikas vis dėlto naudotų pirmąją „reikšmę“mano kūrybai apibūdinti, tuomet manyčiau, kad jis niekada nesimylėjo automobilyje, ir man beliktų tik paskolinti jam (ar jai?) savo senuką „mersą“.

Panaši problema su konceptualizmu. Lietuvoje (ir ne tik), mano nuomone, dominuoja ekstremali konceptualizmo forma – tekstualizmas arba teksto hegemonija, kuri yra įgijusi sakrališką, net pasakyčiau, angelišką atspalvį – juk ištikimi konceptualistai beveik neprakaituoja, t.y. yra privilegijuoti nedirbti su apčiuopiamais svoriais. Idealus toks teksto emancipuotas menininkas įsivaizduoja esąs išsilaisvinęs iš „mėsiškosios“ realybės ar svorio, gali net skraidyti padebesiais, visai kaip tie šventieji, periodiškai pasirodantys daugelyje religinių istorijų.

Tačiau, realybė, deja, tokia, kad mintys neturi jokios galios negyvame besvoriame kūne, panašiai kaip pas tuos visiškai paralyžiuotus „uždaryto viduje sindromo“ būsenoje (angl. locked-in syndrome). Tokių žmonių mintys funkcionuoja tik kaip vienintelis gyvybės simptomas (naudodami specialią medicininę įrangą, daktarai stebi paralyžiuotųjų smegenų veikla, pagal kurią nusprendžiama, ar ligonis sąmoningas, t.y. gyvas). Nereiktų užmiršti ir tai, kad tokie privilegijuotieji neišgyvena be dirbtinio maitinimo ir seselių, kurios valo jiems užpakaliuką.

Taigi, jei tas įsivaizduojamas užklausovas tiki „konceptualizmo-tekstizmo“ bei „dizaino-daiktizmo“, įsitaisiusių skirtinguose vertybinės skalės poliuose, priešprieša, aš būčiau netgi pamalonintas apibūdinimo „nepakankamai konceptualus“.

Kadangi didžiąją dalį laiko praleidi tarp įvairių sudėtingų techninių prietaisų, kai kas galėtų pagalvoti, kad esi technokratas. Tačiau pažinodamas tave esu įsitikinęs, kad technologijos tau yra tik priemonė kalbėti apie kažką visai kito. Kas tau yra tas „kažkas kita“?

Kadaise maniau, kad technokratija yra kažkas anti-žmogiško, bet ši nuomonė vis labiau keičiasi. Pastebiu, kad daiktiškoji aplinka ar technologijos vis dėlto nėra persmelktos šalto objektyvizmo. Daiktai turi galią – politinę, seksualinę, kognityvinę, ir jie yra neatsiejama mūsų dalis. Mes suvokiame save ir aplinką per technologijas, mąstome ir svajojame daiktais (ne apie juos!). Kitaip tariant, mes esame tokie, kokie esame, būtent technologijų dėka.

Šitą istoriją galima tęsti iki begalybės, bet iš esmės aš vis labiau abejoju žmogaus pirmenybe, ir šias abejones dar labiau stiprina jaunoji post-humanistų filosofų karta bei tarpdisciplininis posūkis į daiktiją ir kūną (angl. corporeal turn, thingly turn) Išsaugau kritinį požiūrį, bet vengiu utopinių ar distopinių perspektyvų. Technologijos yra daugiasluoksnės, pasireiškiančios įvairiomis trajektorijomis. Pavyzdžiui, lėktuvas įgalino naujas žemės suvokimo perspektyvas, suartino žmones, bet taip pat pristatė naują nelaimės tipą: grupinį kritimą iš aukštai; atnešė naujas kinetines kūniškas patirtis, bet ir palengvino masinę miestų destrukciją.

Taigi, aš išardau tuos „sudėtingus techninius prietaisus“ ir rodau jų vidurius, kad mano publika matytų ne tik tų prietaisų korpusus ir gaubtus, bet pačius varomuosius mechanizmus, kurie valdo tą ar aną technologiją. Kartais išardytus prietaisus sumontuoju iš naujo ne pagal instrukciją, pakeisdamas jų veikimą. Tai bedarant paaiškėja, kad tų mechanizmų detalės taip smarkiai persipynusios su mūsų pačių viduriais, kad neįmanoma atskirti, kas yra žmogaus, o kas ne. Tokiu būdu komplikuoju ir panaikinu mūsų tariamą atskirtį nuo aplinkos, daiktų, technologijų. Mano mėgiamas filosofas Peter Sloterdijk pasakytų (viliuosi), kad esu dvišakių medžių griovėjas.

Kas šiandien yra tavo ideologiniai ir teoriniai guru? Koks būdas mąstyti apie naujas technologijas bus madingiausias ir teisingiausias 2010-ųjų vasarą?

Don Ihde, Peter Sloterdijk, Bruno Latour, Graham Harman, Paul VirilioSteve Connor, Tim Ingold.
Mano vasaros skaitiniai: Pierre Guyotat – „Coma“, Graham Harman – „Guerrilla Metaphysics“, Barri Gold – „ThermoPoetics“, Darrieussecq Marie – „Truizmai. Labai kiauliška istorija“.

Tavo gyvenimas jau seniai susijęs su atrakcionais. Praeityje net dirbai Klaipėdos atrakcionų parkų direktoriumi. Ką galima patirti tik atrakcionų parke ir niekur kitur? Ar atrakcionai padarė kokią nors revoliuciją, kurios nepastebėjome?

Pastaruosius keletą dešimtmečių teminis parkas (angl. theme park) sulaukė didžiulio mąstytojų (nuo Guy Debordo iki Jeano Baudrillardo) dėmesio, padėjęs jiems aiškinti netikrą „tikrovę“ ne tik parko viduje, bet ir už jo ribų. Įdomus argumentas: mes gyvename viename dideliame teminiame parke. Bet tai jau išplėtota ir „nudėvėta“ iki banalumo teorija, jau nekalbant apie visą seriją problemų, viena iš kurių yra pati šių filosofų privilegijuota ir, sakyčiau, viršžmogiška perspektyva sprendžiant, kas yra tikra. Nepaisant to, teminiai parkai yra unikali ir vienintelė tokia hibridiška pasakojimo forma, kurios naratyvas įtraukia ar panardina savo auditoriją – skaitytoją, žiūrovą, lankytoją – turbūt visais įmanomais kanalais vienu metu: psichologiškai, kūniškai, simboliškai, ideologiškai ir t.t.

Tačiau yra ir kitokia parkų forma, ne ką mažiau paveiki – tai tiesiog pramogų parkai, kuriuose kūrybinis dėmesys skiriamas kinetinėms kūniškoms patirtims be jokio tematizavimo. Toks parkas – tai unikalus laboratorijos, galerijos ir teatro hibridas. Išdėstyti galerine logika (britų atrakcionų specialistų terminologijoje tai vadinama „the tober“), čia atrakcionai veikia kaip kūno ribų ekspozicija. Perkeliant naujausius tyrimus iš aeronautikos, neurologijos ir kosminės medicinos laboratorijų – izoliuotų ir kruopščiai kontroliuojamų erdvių – į atvirą erdvę, jie tampa savotiškomis interaktyviomis kinetinėmis skulptūromis. Jų neatsiejama dalis yra būtent mėsa ir kaulai.

Tiesą pasakius, kūno ribos čia išnyksta: skulptūra įsibrauna į pasilinksmintojo vidurius – ir mėsinius, ir psichinius, išpurtydama ir susukdama juos kartu su percepcija taip, kad nusileidus kūnas toliau mėgina atkartoti tą choreografinį repertuarą, lyg pats būtų tapęs atrakcionu. Kraštutiniu atveju, kūno turinys veržiasi lauk. Skamba ne itin patraukliai, bet nepamirškime, kad tokias kankynes kasdien lanko šimtai milijonų žmonių. Vieni turbūt švenčia kūno emancipaciją nuo evoliucinės priklausomybės horizontaliam gyvenimui, kiti – artėjančią kūno mirtį (atrakcionų dizaineriai skundžiasi, kad jau pasiektos kūno stimuliacijos intensyvumo ribos).

Žinau, kad vienas iš pagrindinių tavo dėmesio objektų yra nykstantis žmogaus kūnas šiuolaikinėje (ar netolimos ateities) technologizuotoje aplinkoje. Koks yra tavo santykis su tavo paties kūnu? Kokius savo praktikuojamus pratimus pasiūlytum tiems, kurie nenori, kad jų fizinis kūnas atrofuotųsi?

Mano santykis su savo kūnu pakankamai paprastas ir tikriausiai toks pat, kaip ir tavo ar skaitytojo – aš prie jo labai prisirišęs, niekada dar nebuvau palikęs. Jį nešioju visur, net ten, kur, atrodo, ne vieta kūnams – į kiną, internetą ir kitas virtualias erdves. Net į šitą tekstą.

Kartą per mėnesį turiu „nuogą dieną“, kai pasirenku tam tikrą technologiją, kuri palengvina (ar apsunkina) mano kasdienybę. Tą dieną vengiu naudotis šia technologiją. Tai lyg suvaidintas minties eksperimentas: kas būtų, jei ta technologija neegzistuotų arba staiga dingtų, kiek pastangų prireiktų jai kompensuoti? Tarkim, pasirenku duris. Kad išeičiau iš namų, tenka išgriauti skylę sienoje šalia anksčiau „egzistavusių“ pagrindinių namų durų. Išeidamas skylę vėl užbetonuoju. Kūjį į užantį, cemento žiupsnelį į kišenę, ir keliauju į miestą, patekdamas į pastatus (ar, greičiau, sukurdamas naujas erdves) tokiu pat būdu. Kitą kartą „diskriminuoju“ kėdę, mobilų telefoną, kalbą, rašybos priemones ir pan. Toks savotiškas techno-nudizmas ne tik treniruoja specifines raumenų grupes, bet ir smarkiai aktyvuoja tas smegenų zonas, kurios atsakingos už technologijų inkorporavimą (iš lot. in corpus – įkūnytas).

Projekte „Kalbančios durys“ tyrinėji ir sustiprini durų varstymo ir slenksčio peržengimo ritualą. Kokias duris tau buvo sunkiausia praverti tavo gyvenime?

Tai tikriausiai ir bus tos staiga „dingusios“ per „nuogą dieną“.

Pabaigai, žinoma, pikantiškiausias klausimas. Anksčiau domėjaisi natūraliais fiziologiniais procesais ir būdais paversti juos kaip įmanoma malonesniais. Pavyzdžiui, eksperimentavai su „malonaus vėmimo“ prietaisais. Ar manai, kad protingas dizainas gali padaryti beveik viską, kas nutinka mūsų kūnui tiek jo išorėje, tiek viduje, maloniu patyrimu? Kurgi tuomet dings skausmas?

Komfortas yra fikcija, įtikinantis melas, ar, dar tiksliau, placebas, kuriuo mes mielai tikime taip pat, kaip išgalvotomis istorijomis kine, literatūroje. Bet vienaip ar kitaip melas greit išaiškėja: jei ilgiau užsisėdėsime patogioje kėdėje, sumažindami kūno gravitacinę naštą, staiga pastebėsime (arba pastebės kiti), kad našta nedingsta, o dar labiau kaupiasi riebaliniu ar psichologiniu formatu, ir mūsų rega „susubinėja“ (juk sėdmenys turi palaikyti joms neregėtai ilgą ryšį su žeme).

Dizainas bejėgis sukurti idealų komfortą, tačiau jis gali kurti malonias, įdomias ir panardinančias istorijas.