Patirčių kolekcionavimas. Pokalbis su kuratoriumi Liutauru Pšibilskiu

Mudu esame seniai pažįstami – nuo atmintino 10-ąjį dešimtmetį vykusių permainų laikotarpio Lietuvoje. Tačiau, rodos, dešimtmečio pabaigoje jau išvykai iš Lietuvos: studijavai Londone, bendradarbiavai tarptautiniuose meno žurnaluose, kaip laisvas kuratorius rengei šiuolaikinio meno projektus įvairiose Europos šalių institucijose. Šiandien toks kuratorių ar menininkų mobilumas, be abejo, nestebina, bet anuomet buvai vienas iš pirmųjų, pradėjusių profesinę karjerą už Lietuvos ribų. Koks tai buvo laikotarpis, kokios patirtys, projektai buvo svarbūs tau kaip kūrėjui? Ką reiškė tuo metu pasirinkimas tapti laisvu kuratoriumi?   

Ačiū, Lolita, už šį klausimą. Įdomu apie tai pagalvoti. Nedažnai mąstau apie praeitį ir nekuriu retrospektyvaus savo gyvenimo naratyvo, visada tiesiog žengiu kitą žingsnį…

Dešimtajame dešimtmetyje aš buvau smalsus ir nesuvaržytas šeimyninių ar institucinių rėmų, todėl visiškai natūraliai pradėjau keliauti, matyti, domėtis ir tokiu būdu kurti „savąjį aš“, akumuliuodamas žinias bei įtakas iš visų savo patirčių. Lietuvoje nemačiau taisyklių, kuriomis būčiau norėjęs sekti: okupantų taisyklės neegzistavo, o naujų standartų dar nebuvo — tai buvo puikus laikas radikaliam individualizmui, kai aš galėjau konstruoti savo patirtis ir požiūrius, stebėdamas visuomenes iš šalies: žiūrėdamas į įpročius ir papročius skirtinguose kraštuose, vartodamas kultūras, kurios man atsiverdavo.

Tai taip pat padėjo pamatyti ir savo šaknis, ir šalį iš šalies bei suprasti „savojo aš“ konstrukcijos reliatyvumą. Mano magistro studijos Londone dešimtojo dešimtmečio pabaigoje stipriai prisidėjo prie mano vietos, tapatumo ir (ne)priklausomybės apmąstymų. Sąmoningai ir nesąmoningai pradėjau ir tęsiau profesinį kelią be institucinio prisirišimo, būdamas tarpinėje – neinstitucinėje ir tarpvalstybinėje – erdvėje.

Mūsų profesinė veikla juk savaime palaiko tokį buvimą. Ji buvo ir vis dar didele dalimi yra be tautinių rėmų – meno pasaulis yra tarpnacionalinis, kuriame visi tarsi kalbame ta pačia autsaiderių kalba. Žinoma, požiūriai keičiasi ir šiuo metu man yra įdomu gyventi lokaliai bei kurti lokalius projektus nedideliame Manhatano rajone.

Puikiai suprantu, kad buvau ir esu privilegijuotoje padėtyje: daug žmonių pasaulyje dėl rasinių ar lyties prietarų, karų, smurto ar neturto negali pasirinkti „patirčių kolekcionavimo“, negali formuoti savo asmenybės, plačiai pažindami pasaulį, jie turi pasitenkinti labai ribota būtimi. Tačiau visi patiriame realybę per savotiškai ribotų galimybių langą.

Rodos, pirmasis mano projektas, surengtas ne Lietuvoje, buvo Švedijoje, trijose kunsthalėse netoli Stokholmo, kur pristačiau grupę menininkų iš Lietuvos, formuluodamas pasakojimą apie realybės keitimo būdus. Pavadinau parodą „Taisyklių kaita“, akcentuodamas kaitai reikalingus „Įrankius“ ir aptardamas tos veiklos „Rėmus“ bei „Vaidmenis“, kuriuos mes vaidiname. Tuo būdu žvelgiau į esatį, kaip į performansą, kuriame atsiveria mūsų būtis ir jos kaita.

Tai buvo svarbi paroda, iškėlusi filosofines mintis, kurios man yra svarbios ligi šiol. Svarbus man buvo ir tapimas Šiaurės šalių žurnalo Siksi redaktoriumi ir žurnalo Artforum korespondentu Skandinavijoje. Dėka to aš daug keliavau, aprašydamas savo susitikimus ir pristatydamas parodas, menininkus bei institucijas skaitytojams. Tai man atvėrė galimybes daug ką pamatyti ir daug ką sužinoti, tuo pat metu išliekant bent iš dalies nepriklausomu nuo vietos.

Savo pažintį atnaujinome ir ėmėme bendradarbiauti jau XXI a. – pirmiausia avangardinio kino, konkrečiai Jono Meko kūrybos, ir Fluxus palikimo srityse. Kartu įgyvendinome Jono Meko kūrybos pristatymą Lietuvos paviljone 51-oje Venecijos bienalėje (2005), parodą „Jonas Mekas / Fluxus siena“ Bozar menų centre Briuselyje (2013). 2015 m. Nacionalinėje dailės galerijoje kuravai parodą „Pasaulis pagal Fluxus“. Kaip susidomėjai avangardiniu kinu ir Fluxus? Kokius kitus projektus esi kuravęs, naudodamas šią medžiagą, bendraudamas ir bendradarbiaudamas su to laiko ir galbūt šiuolaikiniais menininkais? Kaip avangardinio kino ir Fluxus tyrimai, pažintis su šios terpės tinklu  paveikė Tavo vėlesnę kuratorystę?   

Taip, tai buvo įdomūs projektai ir buvo puiku bendradarbiauti – ačiū už puikią partnerystę. Manau, kad prie Fluxus mane traukė šio menų judėjimo eksperimentiškumas, jo deklaruotas normų laužymas ir nonkonformizmas. Fluxus judėjimas atsisakė tapti „isteblišmentu“, išlikdamas amžinu vaiku, ir man ši pozicija buvo bei yra labai artima. Paradoksalu tai, kad meno istorija, institucijos ir meno rinka šį nonkonformistinį judėjimą pavertė vertybe – tai meno istorijoje atsitinka dažnai.

Kaip kuratorius aš dirbu mąstydamas panašiai, t. y. išgrynindamas mintis, kurios nėra skirtos konformistinei meno rinkai. Man įdomiausi yra projektai su „keistais“ žmonėmis „keistose“ vietose, aš neieškau „meinstryminio“ bendravimo ar pripažinimo. Ieškau kažko neįprasto ir dar nematyto. Galbūt todėl mieliausi kuruoti projektai man yra nebūtinai tie, kurie buvo svarbiausi pagal jų hierarchinę padėtį.

Originalius Fluxus kūrinius aš pirmąkart paliečiau pas Joną Meką, kuris man dosniai atvėrė savo archyvą, inicijuodamas galimybę kuruoti projektus su jam priklausiusiais kūriniais. Tuo pačiu metu aš susipažinau su nemažai Niujorke gyvenančių Fluxus menininkų. Tai buvo puiki patirtis ir meno istorijos pamoka — aš studijavau Fluxus, gyvai susitikdamas ir kalbėdamasis su judėjimą formavusiomis asmenybėmis bei rodydamas man prieinamus kūrinius. Tai buvo pati puikiausia gyvos meno istorijos mokykla. Dėl šios priežasties mano mąstyme šie kūriniai niekada neatitrūko nuo dabartinės realybės – ligi šiol man šis judėjimas yra labai judrios ir besitęsiančios minčių tėkmės išraiška.

Kiek laiko gyveni ir dirbi Niujorke – jau daugiau nei dešimt metų, ar ne? Ką reiškia būti laisvu kuratoriumi Niujorke? Juk tai didžiulė atvira įvairiausių meno procesų aikštelė, veikiau – milžiniška aikštė. Dirbdamas Europoje, daugiausia bendradarbiavai su stabiliomis institucijomis: muziejais, kunsthalėmis, o pastaruoju metu Niujorke įsikuri kitokiose, tarsi laikinai meno projektams skirtose erdvėse. Atkreipiau dėmesį į būtent tokiose erdvėse tavo (su bendradarbiais) kuruotus projektus The Other Door (Kitos durys) arba Energies and Shadows (Energijos ir šešėliai). Kokie yra tokios kuratorystės privalumai ar galbūt tam tikra filosofija?   

Taip, tai tiesa, aš ieškau neįprastų situacijų savo projektų pristatymams. Projektas The Other Door vyko menininkės Marianne Vitale studijoje žemutiniame Manhatane, o Energies and Shadows – laikinoje erdvėje South Street Seaport rajone. Žinoma, yra tekę susidurti su svarbiausiomis Niujorko meno institucijomis, pavyzdžiui, skaityti paskaitą MoMA muziejuje ir aš, žinoma, seku tai, kas tose institucijose vyksta, bet mano interesai nesusiję su instituciniu „isteblišmentu“. Man įdomiau stebėti dar nepopuliarias naujoves ir judesius, prisidėti prie netikėtų ir dar neryškių tendencijų atsiradimo. Nedidelės mobilios erdvės ir nebiurokratinė organizacinė veikla yra geriausia dirva tokiems veiksmams.

Tiesa, paskutiniaisiais metais, galbūt net dešimtmetį, didžiosios Niujorko institucijos vejasi, dažnai inicijuoja naujoves ir pristato aktualiausias kultūros tendencijas. Jos nėra sustabarėjusios ir stengiasi dirbti gyvai, kad pritrauktų įvairesnę ir platesnę auditoriją. Dažnai, bet ne visuomet, tai veda prie populistinio programavimo, kuris, manau, yra gana būdingas Amerikai. Mene, kaip ir pop kultūroje, įvykio ar parodos sėkmė dažnai vertinama pagal lankytojų ir piniginių įplaukų kiekį.

Savo veikloje aš formuoju nekomercinę ir nepopulistinę patirtį. Bendradarbiauju su kūrėjais, kurie man yra įdomūs ne dėl jų žinomumo, bet dėl minčių integralumo ir netikėtumo. Kartais jie yra pakankamai žymūs ir pripažinti, kaip, pavyzdžiui, video menininkas Michel Auder ar madų kūrėjai bei konceptualūs menininkai Eckhaus Latta ar threeASFOUR, bet jie ir yra pripažįstami būtent dėl savo nekonformistinių konceptų. Darbas su jais man suteikia malonumą bei tobulėjimo pojūtį – tai yra ypatinga galimybė ir aš ja džiaugiuosi.

Lietuvoje, bent paskutinį dešimtmetį, neabejotinai didėja privačių kolekcijų autoritetas ir pačių kolekcininkų įtaka meno lauke. Žinome, kad JAV nėra valstybinio finansavimo kultūrai ir menams (nors turbūt kokių nors municipalinių programų ar grantų esama?). Tu esi kuravęs projektus Art Basel Miami Beach ir NADA meno mugės kontekste, bendradarbiavai su privačiais meno kolekcininkais, besidominčiais Fluxus, o taip pat ir šiuolaikiniu menu. Ar kuratorystė šiame privačių interesų ir meno rinkos lauke turi savo specifiką ir iššūkių, ypač JAV, kur nuo privačios ir korporacinės mecenatystės priklauso ir didžiausios meno institucijos, ir ne pelno siekiančios mažos erdvės?  

Taip, man yra tekę dirbti komercinėse situacijose ir konsultuoti meno kolekcininkus bei galerininkus. Tai aplinka, kuriai būdingas specifinis ir kiek kitoks požiūris į meno vietą visuomenėje. Čia dažnai menas vertinamas pagal rinkos rodiklius, pinigines reikšmes, ir man tai neįdomus pasaulis – veikiausiai dėl mano nekomercinės patirties ir išsilavinimo vizualiosios kultūros ir menotyros srityse.

Man menas yra mąstymo, bendruomenės kūrimo ir politinio aktyvumo sfera, o tai dažnai konfliktuoja su komerciniais interesais. Po patirties su komercinėmis struktūromis sąmoningai nusprendžiau į tą pasaulį nebeiti. Žinoma, kontaktų su meno rinka negalime išvengti, tačiau ji tiesiogiai mano veiklos neformuoja. Galbūt todėl pradėjau bendradarbiavimą su nekomercinėmis institucijomis — LMCC (Lower Manhattan Cultural Council), Emily Harvey fondu ar Performa bienale Niujorke.

Puikiai pamenu žymios performanso tyrinėtojos ir kuratorės RoseLee Goldberg apsilankymą Jono Meko parodos 51-oje Venecijos bienalėje atidaryme. Tuomet nustebau, sužinojusi, kad jos šeima yra kilusi iš Lietuvos. Goldberg yra ir performanso meno platformos Performa Niujorke įkūrėja. Kiek žinau, tau teko net kelis kartus bendradarbiauti su Performa bienale. Kokia yra šio meno renginio struktūra ir kokius projektus šiose bienalėse kuravai pats?

Performa struktūra yra labai atvira. Organizatoriai bendradarbiauja su daug institucijų, menininkų ir kuratorių visame Niujorke. Mano manymu, pagrindinis RoseLee interesas yra sukurti gyvybingą ir įtakingą įvykį, kuris išjudintų miestą bei integruotų performanso meną į pačius įvairiausius kultūrinius kontekstus. Manau, kad šios bienalės dėka performansas tapo neatsiejama vizualaus meno konteksto dalimi. Šiandien jau nė viena bienalė, muziejus ar net komercinė galerija neapsieina be performanso meno.

Aš kuravau iš dalies nepriklausomus projektus Performa rėmuose – su aiškiais konceptais ir grupe man įdomių menininkų. RoseLee netgi juokavo, kad aš kuruoju savas bienales jos bienalėje. Mano organizuoti įvykiai vyko Emily Harvey fonde ir Storefront for Art and Architecture SoHo rajone, naktiniame klube Red Egg ir gatvėse. Aš pasiūliau „Ruletės“ (Roulette) ir „Ginger Island projekto“ temas, kviesdamas menininkus bendradarbiauti, ir surežisavau netikėtus susitikimus tarp, pavyzdžiui, „klasikinių“ Fluxus autorių ir tokių šiuolaikinių scenos bei klubų kultūros menininkų, kaip Mykki Blanco ar Dj Japanster, filmininko Jono Meko ar siurrealisto Salvador Dali bei šiuolaikinių menininkių Mai Ueda ar Lola Schnabel. Kaip jau užsiminiau anksčiau, aš visą skirtingų laikotarpių vizualiąją kultūrą traktuoju kaip šiuolaikinį fenomeną, kurį vartojame dabar. Tuo būdu kiekvienas naujas ar istorinis kūrinys tampa lygiaverčiu šiandieninio diskurso atstovu ir prisideda prie bendro šiuolaikinio naratyvo bei meninės patirties formavimo.

 Prieš kelis metus dalyvavai Niujorke veikiančioje International Studio & Curatorial Program (ISCP), turėjai studiją ir vykdei projektą „Grynasis protas“ (Pure Reason), susijusį su Immanuel Kant grynojo proto sampratos tyrimu. Kai kalbėdavome apie šį projektą, ne sykį klausiau, ar tai kuratoriaus, ar menininko tyrimas, ar galbūt dar kažkas kita. Ar būdamas ISCP iš tiesų „matavaisi“ menininko identitetą, o gal siekei tam tikro atviro, pavadinimu nesuvaržomo, kūrybos identiteto? Kokia buvo šio projekto strategija ir filosofija; ir, be abejo, konkretūs rezultatai? 

Taip, mane keliems metams pakvietė į ISCP kaip menininką. Be abejo, aš labai džiaugiausi šia galimybe. Apskritai nematau didelio atotrūkio tarp menininko ir nepriklausomo kuratoriaus mąstymo ir veiklos. Dalis mano veiklos ISCP tikrai trynė ribas tarp profesinių pasirinkimų man suteiktoje erdvėje. Projektai sekė vienas kitą ir visa mano veikla rėmėsi deskilling (dekvalifikavimo) idėjomis. Žvelgiau į profesionalaus meno sferą kaip į bendrą profesinį lauką, kurį įdomu analizuoti. Pagal meno procesų logiką šis analizės procesas ir veikla virto meno įvykiu. Projektuose buvo išmėginti skirtingi vaidmenys: tapytojo, performanso menininko, instaliacijų kūrėjo, fotografo, konceptualaus „frazių“ menininko. Tuo pat metu, paraleliai, aš verčiau Immanuel Kant „Grynojo proto kritiką“ į emodži (emoji) kalbą, lygindamas abstraktų ir vizualinį mąstymus, gretindamas vieną iš sudėtingiausių filosofijos veikalų su šiandienos potraukiu viską supaprastinti. Savo rezidencijos pabaigoje jau turėjau pilną išbandytų menininko rolių rinkinį – jas visas sutelkiau į bendrą menininko patirčių katalogą.

Tarp visų projektų bene įdomiausi man buvo grįsti bendradarbiavimu: viešas pokalbis mano studijoje su menininke iš Kubos Tania Bruguera apie moters menininkės vaidmenį, besirutuliojantį tarp skirtingų socialinių modelių, ir performansas-instaliacija Give Up the Ghost (Iškvėpti paskutinį kvapą, 2016), sukurtas su burleskos šokėju ir interneto figūra Misc Allaneous DomTop. Pakviečiau jį ateiti į mano studiją, apsirengus dominuojančio partnerio (tai vienas jo kuriamų personažų) kostiumu, ir tapti mano asistentu vienai dienai. Taip sukūriau keistą sandūrą tarp prisistatymų internete, interneto įžymybių gimimų ir mirčių bei šių reiškinių atspindžių mūsų kasdienybėje. Su Misc Allaneous DomTop planuoju bendradarbiauti ir šį rudenį.

Ar tavo kuratorystei būdingas hibridiškumas turi teorinę arba asmeninę archeologiją, tam tikras ištakas, atspirties taškus? Koks apskritai tavo kuratorinių, meninių veiksmų santykis su teorija ir meno istorija? 

Nuo pat pirmųjų savo projektų pradėjau kelti klausimus apie socialinių susitarimų ir konstruktų reliatyvumą. Prie to prisidėjo ir mano studijos Vizualinės kultūros fakultete Goldsmiths universitete Londone. Ten mes ypač daug gilinomės į postkolonijinę filosofiją ir lyčių studijas. Abi šios disciplinos dekonstruoja tradicinius socialinės tikrovės suvokimo modelius. Galbūt, žvelgiant plačiau, dekonstrukcinės idėjos manyje brendo ir dėl asmeninių priežasčių: būdamas gėjus aš suvokiu tradicinių žmogaus seksualinio tapatumo ir kitų visuomenės normų reliatyvumą. Be to, augant Vilniuje, man teko patirti keistą ir niūrią sovietinę realybę, kuri visų mūsų pastangų dėka stebuklingai išnyko ir virto kažkuo atviru bei nuostabiu – dabartine Lietuva. Aš pasitikiu savo patirtimis, domėdamasis filosofija – teorija visuomet seka paskui ir prisideda prie tų mano patirčių bei interesų išryškinimo.

Šiuo metu, gyvenant Niujorke, kuratorinėje veikloje man yra svarbūs keli dalykai: bičiulystė su menininkais, nūdienos kultūrinės ir politinės situacijos, naujovės ir tendencijos. Naujoves aš traktuoju kaip filosofines kategorijas, labai daug pasakančias apie visuomenes, kuriose mes gyvename. Man įdomu dirbti pasikliaujant nuojautomis, rizikuoti ir numatyti minčių tėkmes, kurios galbūt suklestės ir išryškės tik vėliau. Pavyzdžiui, dizaineriai Eckhaus Latta neužilgo atidarys išsamią parodą Whitney Amerikos meno muziejuje – juos pristačiau vizualaus meno kontekste daug anksčiau. Aš bendradarbiavau su Michael Quantelbaum Jr. dar iki jam tampant pop ir šiuolaikinio meno žvaigžde Mykki Blanco… Vizualaus meno mintys ir raiška yra labai trapios, jos perteikia nuolatinio realybės bangavimo ir jos suvokimo kaitos niuansus. Man įdomu stebėti tas bangas ir judėti kartu su jomis.

Ar galėtum plačiau papasakoti apie savo sumanymus kunsthalle.us, The House of Culture (Kultūros namai) ir ypač apie  naujai įkurtą erdvę OCD/C? Pastarosios interneto puslapyje galima perskaityti tokį jos pristatymą (verčiu į lietuvių kalbą, taikydamasi prie puslapio dizaino): „OCD Chinatown yra —– queer —— gėjų ir moterų performanso, garso —– žodžio, Kunst, filmo, mados klubas. Tai neformalus —– naujo — —- išbandymas —- OCDC —-, —– —– paroda, — scena, ekranas ——- muziejus, maldos namai — — —– —— dirbtuvė“. 

Taip, esu sukūręs keletą institucijų. Kai kurios iš jų egzistuoja tiesiog kaip konceptai ir interneto puslapiai. Norėjosi įsteigti institucijas, kurių akivaizdžiai trūksta Niujorko meno kontekste. Kelias idėjas pasiskolinau iš nekomercinių ir gilias tradicijas turinčių Europos institucijų, pavyzdžiui, kunsthalės ar kultūros namų.

Neseniai Chinatown, šiuo metu bene vitališkiausiame naujų kūrybinių veiklų rajone Niujorke, įkūriau erdvę, kurią pavadinau OCD Chinatown. OCD šiuo atveju yra žodžių Ongoing Creative Development santrumpa, tačiau geriausiai žinoma šios santrumpos reikšmė yra kita – Obsessive Compulsive Disorder. Tai psichikos sutrikimo diagnozė, nustatoma nevienam kultūros sferoje dirbančiam žmogui. Šioje erdvėje rodau man įdomius fenomenus, dažnai išeidamas už siaurų konvencionalaus vizualaus meno rėmų, kreipdamas dėmesį į platesnius vizualiosios kultūros reiškinius. Aš pristatau tik tuos individus ar grupes, kurie man pačiam yra įdomūs ir svarbūs. Šiuo metu tai – įvairios nekonvencionalios kūrybinės praktikos, seksualinių mažumų ir moterų veikla. Sąmoningai nepristatau heteroseksualių baltaodžių vyrų, kurie jau keletą tūkstantmečių dominuoja visose viešo visuomenės gyvenimo srityse ir ligi šiol yra užėmę bene 90 procentų meno rinkos. Manau, kad kiekviena žmogaus veikla yra sąmoningai ar nesąmoningai politinė: kultūroje, ekonomikoje ar asmeniniuose santykiuose. Taigi veikdamas šiuolaikinės vizualiosios kultūros srityje, tai priimu kaip pozityvią duotybę.

O sakyk, ar šioje naujoje erdvėje plėtojamoms idėjoms ir veikloms yra svarbus dabartinės politinės aktyvacijos JAV ir konkrečiai Niujorke kontekstas? Kokia apskritai yra Niujorko meno bendruomenės reakcija į šliaužiantį konservatyvumo šešėlį, ar tai svarbu tau asmeniškai? 

Niujorko kūrybinė bendruomenė, kaip ir dauguma liberaliai ar kairuoliškai mąstančių žmonių (tai bene visas Niujorkas ir pagrindiniai JAV didmiesčiai), yra sukrėsti dabartinės JAV administracijos veiksmų. Jaučiamas didelis organizuotas susirūpinimas, pasipriešinimas ir pyktis, kurie, tikėkimės, prisidės prie esminio šios šalies atsinaujinimo, paremto pagarba demokratinėms vertybėms.

Nelengva palyginti Lietuvos ir JAV patirtį jau vien todėl, kad politiniai terminai ten ir čia dažnai reiškia skirtingus dalykus: kairuoliškos pažiūros JAV yra „progresyvios“, o Lietuvos kontekste – jos suaugusios su totalitarine komunizmo ir okupacijos patirtimi. Didžioji dalis JAV jaunimo paskutiniuose prezidento rinkimuose palaikė demokratų kandidatą Bernie Sanders, kuris savo kalbose kėlė socializmo idėjų vertę ir ragino jas pritaikyti šalies valdymui. Tačiau jo mąstymo atspirties taškas visai kitas – tai ne mums žinomas Rusijoje kilęs „socializmas“. Sanders mąstyme jis reiškia visuomenės bendruomeniškumo stiprinimą, kovą prieš radikalaus kapitalizmo skatinamą individualizmą ir nežmogiškumą. Tokia pozicija yra panašesnė į Švedijos pasirinktą kelią.

Tuo tarpu dabartinio JAV prezidento ir jo administracijos politika priešingai primena Sovietų Sąjungą. Jis yra totalitarinio mąstymo atstovas, negerbiantis mažumų, kitų kultūrų, laisvo mąstymo, netgi žodžio laisvės – jo kova su nepriklausoma žiniasklaida yra šokiruojanti. Ši politika yra priešiška JAV kūrybinių bendruomenių puoselėjamai laisvai saviraiškai, kuri neginčijamai yra būtina bet kokiai kūrybinei veiklai. Žinoma, negalima tiesmukai lyginti SSSR ir JAV – tai demokratinė šalis, ir tikiu, kad dabartinę totalitarinę retoriką taikančius lyderius nušluos kiti rinkimai.

Be abejo, šios politinės aktualijos yra svarbios mano veiklai – jų neįmanoma išvengti streso apimtame Niujorke. Vienas video kūrinių, kurį rodžiau prieš kelis mėnesius – Michel Auder filmas „Trumped“ – buvo „juoda“ meditacija pirmųjų Trumpo administracijos mėnesių tema. Net regis politiškai neangažuoti kūriniai šiandieniniame kontekste tampa politiškais ir savo liberaliu mąstymu išreiškia rezistenciją dabartinei Baltųjų rūmų politikai.

Baigdama norėčiau užduoti gal kiek netikėtą klausimą – ar tavo, kaip laisvo kuratoriaus, praktikoje yra buvę nesėkmių? Tikiuosi, kad pažvelgsi į tai filosofiškai…

Galbūt skambės kiek šabloniškai, bet aš negalvoju apie „nepavykusius projektus“ ar apie nesėkmes, nes iš tikrųjų nežinau, kaip yra matuojama sėkmė arba nesėkmė. Kiekvienas projektas man yra sėkmingas, nes išreiškia mano mąstymo tęstinumą, todėl netgi tokios sampratos, kaip „pasimetimas“ ar „nerišlumas“ man gali būti labai produktyvios. Vertinu kiekvieną, netgi neįvardintą patirtį. Tiesa, galbūt „nesėkmėmis“ galėčiau pavadinti projektus, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių neįgyvendinau, nors ir norėjau. Tačiau tuo pat metu manau, kad jei kas neįvyko, tai ir neįvyko – čia nėra nieko apgailėtino. Gyvenimas teka, viskas keičiasi, mutuoja, bet niekas neprapuola.

Ačiū už pokalbį.

Iliustracijoje: Marijos Misevičiūtės nuotrauka