Romualdo Kučinsko bei Rūtos Jonutytės parodos galerijoje „Akademija“

Kovo 19 dieną, pirmadienį, 17 val. VDA galerijoje „Akademija“ atidaromos dvi parodos: Romualdo Kučinsko paroda „Personalinė utopija takiojoje modernybėje“ bei Rūtos Jonutytės paroda „Avoiding the inner void“.

Romualdo Kučinsko paroda „Personalinė utopija takiojoje modernybėje“

2016 metais Olandijoje paminėtas visame pasaulyje žinomo Thomo More’o veikalo „Utopija” 500 -ų metų jubiliejus nesulaukė bent kiek platesnio atgarsio Lietuvoje. Tą proga viename informaciniame portale paskelbtame prof. Leonido Donskio interviu nestigo minorinių gaidų . Interviu buvo klausiama ar utopija vis dar aktuali? Ir su apgailestavimu konstatuojama, kad Rytų ir Vidurio Europos gyventojams, pergyvenusiems pačias blogiausiais iš jų (distopijas) realybėje, yra sunku tikėti politinėmis utopijomis. Pridėjus prie viso šito L. Donskio bendražygio Zygmundo Bauman’o teiginį apie mūsų dienomis vykstantį utopijų privatizavimą, buvo daroma prielaida apie utopijos pabaigą ar net mirtį….

Rūtos Jonutytės paroda „Avoiding the inner void“

Autorė svarsto  vidinės tuštumos problematiką, kaip žmogaus psichologijos fenomeną bei filosofinę metafizinę kategoriją.

Tuštuma gali būti perfrazuojama į stoką arba, kaip teigia filosofas Arvydas Šliogeris, į „Niekį”: Žmogus – tai „Niekio sūnus”. Gamta tuštumos jausmo „neturi”, nes yra pilnatviška su visomis savo apraiškomis, išskyrus žmogų, kuriam nuolat kažko stinga. Vidinės tuštumos pojūtis skatina ieškoti kuo daugiau sąlyčio taškų su tikrove bei per ją save suprasti ir užsipildyti, nors tai niekada nėra baigtinis procesas. Gyvenimas teikia begalybę vidinės tuštumos užpildymo būdų – darbą, santykius, kūrybą, keliones, pasiekimus, žalingus įpročius, patirtis, iššūkius, naujas technologijas ir kt. Tačiau ir kokia begalybė kombinacijų žmogui būtų prieinama, viduje kaskart atsiranda stokojantysis.

Tuštuma apmąstoma kaip nedingstanti konstanta bei kankinanti būsena, kurios norisi išvengti ar kuo mažiau su ja susidurti, nukreipiant savo dėmesį į išorę, kurioje galima rasti užsipildymo šaltinių.
Tuštuma tampa vidiniu varikliu, kuris, lyg niekada nesustojanti „ryti” mašina, pagal užsipildymo būdų kokybę stumia į evoliuciją arba involiuciją.

Rūta Junutytė stebi kasdienybę, reflektuoja ir šiek tiek ironizuoja savo bei kitų santykį su šiuo vidiniu jausmu ir perteikia interpretacijas vaizdinių kalba, pasitelkdama skirtingus objektus: jau padarytus (ready-made), pačios sukurtus ar modifikuotus iš jau egzistuojančių daiktų. Instaliacija, sukurta iš skirtingų objektų, nukreipia link naujų sąsajų bei atveria daugiasluoksnes prasmes ir interpretavimo galimybes.

Instaliacijos objektus galima būtų išskirti į dvi kategorijas: vieni objektai yra autorės subjektyvių patirčių „dienoraščiai”, savirefleksijos „įmedžiaginimas”, kur ji stebėdama savo santykį su vidine tuštuma fiksuoja save situacijose (ar prašo kitų ją užfiksuoti), kuriose pajutusi vidinės tuštumos jausmą daro buitinius ar pramoginius veiksmus, kurie padeda palengvinti šį jausmą.

Kita objektų grupė yra daugiau kolektyvinių patirčių ir veiksmų interpretacijos nagrinėjamoje temoje ir metaforų kūrimas jungiant atpažįstamus visiems objektus. Svarstoma apie žmonių cikliškus ritualus, panašius orientyrus, kurių link judama tiek asmeniškai, tiek kolektyviai, ir kviečiama įžvelgti kasdieniškų daiktų nešamą prasmę be jų įprastinės funkcijos arba naują įprastos jų paskirties sąskambį su kitais objektais. Tarpdisciplininėje instaliacijoje „Avoiding the inner void” daugiau klausiama nei duodama atsakymų kviečiant į dialogą ir žiūrovą: kas yra „privaloma” gyvenant multi-pasiūlos ir reikalavimų sau sąlygomis ir ką nuveikęs ar gavęs supranti, kad esi užsipildęs?