Pavojinga video meno dozė klaipėdiečiams

Pagaliau Klaipėda gavo neblogą video meno injekciją. Dozė buvo nemenka – net 23 skirtingų lietuvių bei lenkų video kūrėjų darbai, todėl atlaikyti ją klaipėdiečiams prireiks bent poros valandų praleistų parodų rūmuose. Šiuo metu Varšuvoje gyvenančio medijų kūrėjo Jono Zagorsko atrinkti kūriniai, pirmiausia, pasižymi intensyvumu. Tai emocinis, fizinis, vizualinis intensyvumas. Deja, Klaipėdos parodų rūmų kuratoriaus Dariaus Vaičekausko atrinkti daugiausia vietiniai kūrėjai video suvokia „youtube“ formatu – buitinėse scenose mėgindami įžvelgti neįprastas prasmes ar situacijas. Todėl straipsnyje jų kūrinių plačiau nekomentuosiu.

Pasak paties kuratoriaus-dalyvio J. Zagorsko, į parodą jis mėgino atrinkti „nenuobodžius“ kūrinius, „kurie patys įtraukia į jų žiūrėjimą, kad nereiktų į parodą ateiti specialiai tam susikaupus“. Ir jam pavyko. Kiekvienas darbas perduoda labai koncentruotą pranešimą, kelių minučių pasakojime nesistengdami apimti bendražmogiškų problemų ir rimtų tyrinėjimų. Tačiau tai nereiškia, jog jie tiesmuki ar paviršutiniški.  Jau vien Jurgos Barilaitės „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“ apima tiek vyriško-moteriško prado santykį, tiek galios ir valdžios problematiką (gaila tik, kad šis video 2005 m. jau buvo rodytas galerijoje „Vartai“ instaliacijoje „Plonytė raudona linija“).  Andriaus Kviliūno filmai taip pat nebuvo nauji, todėl didelio atradimo džiaugsmo nesukėlė. Šizoidiniai, asmeniniai menininko video išsiskiria primityvios kompiuterinės grafikos ir minimalių, bet psichodelinių siužetų derinimu. Juose, beje kaip ir J. Barilaitės darbuose, autorius tampa pagrindiniu personažu – socialiniu vienetu, kenčiančiu nuo artimųjų, asmeninės ar socialinės prievartos. Dar vieno jauno lietuvių kūrėjo Rudolfo Levulio filmukas „Pažintys“, taip pat jau ne kartą rodytas Vilniuje, kaip ir būdinga daugumai menininko darbų,  yra šmaikštus komentaras apie tam tikrą socialinę terpę. Šį kartą tai socialiniai portalai, kuriuose visuomet smagu „pasitkrinti“, kaip taikliausiai ir patraukliausiai pateikti save „vartojimui“.

Tiek J. Zagorsko, tiek Roberto Gritėno kūriniai atsigręžia į paties meno fenomeną. R. Gritėnas, pats užsiimdamas architektūra, su pasimėgavimu pjausto postmodernistinės lietuviškos architektūros „šedevrą“  „Europos“ prekybinio centro maketą. Tokiu būdu kūrinio pranešimas iš kultūrinio praplečiamas iki politinio konteksto.
Jono Zagorsko serija „Meno demistifikacija“ ironiškai „išdarinėja“ meno fenomeną, dirbtinai sukurtą jo mistifikavimą paversdamas absurdiškais reikšmingų frazių kratiniais, ištrauktais iš įvairių kultūros teoretikų darbų. Kaip ir filmukų personažai (taip pat, beje, menininkai) šie teiginiai vienodai reikšmingai „pliauškia“ viens kitam prieštaraujančias teorijas.
Viena įdomiausių, tačiau Lietuvoje per mažai pastebėtų, kūrėjų – Laura Garbštienė, kurios darbuose originaliai sulydoma asmeninė patirtis gauta sąlytyje su svetimomis kultūromis, kalbos kuriami prieštaravimai bei  performatyvumas. Du parodoje rodyti darbai buvo sukurti  2006 ir 2007 metų žiemą Kolin Ryynanen Centre for Arts and Culture rezidencijoje Suomijoje. Ten menininkę įkvėpė perskaiyta Matt’o Groening’o citata: “Love is a snowmobile racing across the tundra, which suddenly flips over, pinning you underneath.  At night the ice weasels come” (Meilė – tai sniegaeigis, važiuojantis per tundrą, kuris staiga apsiverčia, prispausdamas tave. Naktį ateina ledinė žebenkštis). „This is a love song. The end“ ji, apsirengusi raudona suknele, bei prisitvirtinusi elnio ragus sniego motociklu važinėja po snieguotą peizažą. Super 8 mm juosta bei begarsė istorija sukuria beveik pasakose ar sapnuose regimą „žydrąjį“ pasaulį. Tačiau čia pat – „The end“.  Video darbe „Brėmeno miesto muzikantai“ autorė (vėl vilkinti rauona suknele) drauge su profesionaliais muzikantais atlieka kūrinį, kurio propagandinis tekstas absurdiškai nesiderina su švelnia nostalgiška melodija. O akivaizdus autorės „nusidainavimas“ dar labiau pabrėžia brukamos propagandos komišką tuštumą.

Lenkų video menininkai kuria kiek kitokio pobūdžio pasakojimus. Jie mažiau introvertiški, provokuojantys, daugiau dokumentiški. Grupės „TEZWE“ darbas „Lenkija“ pasakoja istoriją apie išsimokslinusią merginą, dirbančią daržovių pardavėja, daugiausiai parduodančią bulvių. Kandi replika apie tautinį charakterį bei socialinę jaunimo padėtį.
Marci Nowicki prisatė du filmus: „Nežinau“ bei „Metro“. Pasatarajme autorius provokatyviai filmuoja jauną porelę, laukinačią metro. Atkaklus ir nepaaiškinamas žmogaus su kamera „pristojimas“ priverčia nejaukiai jaustis tiek porą, tiek žiūrovą – kiek, būdamas kūrėju, gali sau leisti? „Nežinau“ filme jis kaip garso takelį naudoja įrašą iš lenkų koncpetualisto Jozef Robakowski pasisakymo, kad jis nežino ir nenori žinoti kas yra menas. Kaip ir A. Kviliūno darbe, nepaliaujamas tos pačios frazės kartojimas veda iš proto, kaip ir beveik kasdieninis menininko susirūpinimas – kodėl aš tai darau? Ką man tai reiškia? Ką reiškia būti kūrėju? (ypač jei jau meno autoritetai nuleidžia rankas).
Trumpame Krzysztof Franeszek darbe „Shut down“ anonimas „nušauna“ stalinistinį Varšuvos architerūrinį monstrą: šmaikščiai ir be didelių emocijų nubraukiama nenorima praeitis. Deja, tik iliuziškai.
Vienos žymesnių video menininkių Annos Molskos darbe „Jesus loves me“ menininkė atlieka Cocorose dainą, kurios metu vaikiškai dainuojant jos veidas įgauna kūdikio bruožus, kurie kraupiai pereina į iškrypėlišką nusidėjėlio fizionomiją. Tai tarsi amžino vidinė dualizmo kova: tikro/apsimestinio, naivumo/sadizmo ir t.t.

Įdomu tai, jog didžioji dauguma iš atrinktų Lenkijos kūrėjų baigė visai ne foto ir video medijos studijas, o skulptūrą, architektūrą, grafiką ir t.t. Todėl aiškiai jaučiamas jų laisvesnis požiūris į šią techniką, vos arba visai neįtakotas institucijų.

Paminėjau ne visus autorius, tiek lenkų, tiek lietuvių „desante“ palikdama kelis užnugaryje. Tai yra tik tam, kad būtų smalsu ir verta apsilanktyti Klaipdėdoje. Ne tik dėl jūros, bet šį kartą ir dėl geros šiuolaikinio meno parodos.