Apie vaikščiojimą kaip mąstymo būdą. Vitalij Červiakov „TylĖjimai“ ☼

Šis tekstas parengtas recenzijos apie Vitalijaus Červiakovo vyksmų seriją „TylĖjimai“ pagrindu. Kūrinys neseniai buvo pristatytas Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros magistrantų gynimuose. Kadangi pačiai teko dalyvauti viename iš vyksmų, o vėliau juos recenzuoti, norėjosi, jog šis daugiasluoksnis, bet efemeriškas kūrinys netaptų užmirštu. Teksto gale pateikiamos kitų vyksmų dalyvių įžvalgos, subjektyvūs samprotavimai.

Visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, kas yra „TylĖjimai“.  Grupė žmonių susirenka prie katedros bokšto prieš saulės tekėjimą ir eina pagal tądien nusistatytą pasaulio kryptį (Šiaurė, Šiaurės rytai, Rytai, Pietryčiai, Pietūs, Pietvakariai, Vakarai, Šiaurės vakarai). Ėjimo metu negalima kalbėti. Dažniausiai dalyviai nešasi po kokią nors vaizdo ar garso fiksavimo priemonę ir dokumentuodami nueitame kelyje sudominusius dalykus kuria savo žvilgsnio / garsų žemėlapį (pagal norą ir galimybes, tačiau tai daryti nebūtina). Ėjimas tylint vyksta iki saulės laidos. Kelionės trukmė priklauso nuo dienos ilgio, kuris savo ruožtu priklauso nuo metų laiko. Nueinama nuo 30 iki 40 km, nesinaudojama jokiu transportu. Kartu su vyksmų dokumentacija pristatytame esė, Vitalij rašo: Žmogaus ėjimas arba bėgimas yra vieninteliai natūralūs būdai keliauti erdvėje (žmogiškas greitis), neperšokant savo galimybių. Bet kokia automobiliu, dviračiu, lėktuvu, etc. „pagreitinta“ kelionė jau yra kelionė laiku.[1] Einant stengiamasi laikytis nustatytos krypties, vadovaujamasi kompasu. Įgyvendinti septyni ėjimai, aštuntasis – dar laukia savo laiko. Septyniuose „TylĖjimuose“ dalyvavo Danutė Gambickaitė, Jurij Dobriakov, Milda Laužikaitė, Jurgita Žvinklytė, Marija Ražinskaitė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vaiva Vaišvilaitė, Aleksandra Rutkovskaja, Gintarė Matulaitytė, Justė Venclovaitė, Tautvydas Bajarkevičius, Anton Rutkovskij, Kotryna Ražinskaitė, Kipras Dubauskas, Mantautas Šulskus, Donatas Rukšėnas, Deimantė Bielskutė.

Filosofijoje, literatūroje, mene vaikščiojimas yra įteisintas ganėtinai seniai. Pavyzdžiui, XIX a. buvo populiarus romantiškas, iš peripatetikų legendos kilęs miesto bastūnų įvaizdis, kurį palaikė Rouseu, Kierkegardas, Balsacas, Baudelaire‘as ir daugelis kitų, Arba situacionistų inspiruotas Land walk, kuris klostėsi greta žemės meno, konceptualizmo, minimalizmo, hepeningų. Pavyzdžiui, Richardo Longo A Line made by walking (1967); Marinos Abramovich ir Ulay kelionė dižiąja kinų siena The Lovers: Great Wall walk (1988). Galiausiai transurbanizmo ir naujųjų stalkerių judėjimai, kreipiantys žvilgsnį į marginalias vietas, miestų pakraščius, apleistas laukymes, ir psichogeografijos teoretikų ir praktikų idėjos apie žmogaus (pa)sąmonės ir peizažo ryšus. Kaip apibrėžia pats Vitalijus, „TylĖjimai“ – tai savo išorinės ir vidinės erdvės patyrimas, turintis biblijinio klajokliškumo, piligriminio meditatyvumo, peripatetiško filosofavimo, keliavimo vaizduote bei atmintimi bruožų, flaneuriško lengvabūdiškumo, siurrealistinio automatiškumo, situacionistinio bastūniškumo, landartiško performatyvumo, stalkeriško žvilgsnio tolyn. Nors vyksme yra meditacijos bruožų, jo negalima traktuoti kaip meditatyvaus. Pagrindinė idėja, kuri vienija išvardintas vaikščiojimo praktikas – vaikščiojimas kaip betarpiškiausias erdvės patyrimo / mąstymo būdas.

Tylėjimas „TylĖjimuose“ yra ne tik pojūčius užaštrinanti sąlyga, bet ir aplinkybė, kuri padeda sukurti dalyviams bendrą žaidimo ertmę. Tylėjimas nėra tapatus tylai. Vyksmo dalyviai eina tylėdami, tačiau aplinka išlieka tokia pati, jos negalima sukontroliuoti. Ėjimas vienam tylint ir tylinčios grupės ėjimas vėl gi nėra tapatus. Kaip rašė vyksme dalyvavęs Jurij Dobriakov, Vienumoje tylėjimas yra normalus, „nulinis“ būvis, praktiškai neturintis savybių, ištirpęs tavajame „aš“. Kai tyli keli žmonės, tylėjimas nebėra kažkas savaime suprantama, iškyla į išorę ir egzistuoja tarp žmonių, tampa beveik daiktiškas, apčiuopiamas, pradžioje net slegiantis. Žmonės veikia vienas kito atžvilgiu kaip akustiniai veidrodžiai, taip tuštuma, grąžinanti sustiprintą ir sutirštintą tylą. [2]

Einančios grupės bendravimas, nenaudojant verbalinės kalbos, nebūtinai būna sumenkęs. Priklausomai nuo grupės sandaros, tarpusavio ryšių, jis gali būti net labai plepus, pilnas juoko. Tikslas nėra tylėjimas, o veikiau nekalbėjimas, idant paaštrėtų kitos juslės, atsirastų galimybė pasireikšti klausai, regėjimui, uoslei, intuicijai, tarpusavio ryšiui, išlaisvinti kūno kalbą. Toks bendravimas dažnai priminė šaradas, tame yra gana daug erdvės vaikiškumui, pirmykštiškumui, menamai ikikalbinio žmogaus sąmonei.

Tylėjimo santykis su laiku ir erdve.  Einant laikas tampa erdvės matavimo vienetu, nes „TylĖjimas“ trunka tiek, kiek užtrunka saulė nuo patekėjimo iki laidos. Taip pat erdvės matavimui svarbus kūnas, kuris nubrėžia žemėlapį. Išorinė aplinka tebeskaičiuoja laiką įprastu būdu, o dalyvių erdvėlaikis klostosi paraleliai, savarankiškai. Grupės užsidarymas tylėjimo skafandre sukuria pojūtį, jog lyg nebepriklausai šiam pasauliui, esi iš kažkur kitur. Jis stiprėja kaskart, kai suvokiama, jog esama nematytoje vietoje, kuri neiššaukia jokių prisiminimų, nesuriša jokiais prasminiais ryšiais. Einant neįprasta trajektorija, pjaunant nepasiruošusį miestą, net pažįstamos, patirtos vietos, atrodo tarsi vaidinančios pačios save, netikros, keistos, iliuzinės. O pats miestas atrodo neįprastai gyvas, peizažas, sociokultūrinė aplinka kinta kas pusvalandį. (Daugelis dalyvių išskyrė nesaugumo jausmą, atsirandantį tolstant nuo centro, įsibrovėliškumą.) Kiek teko patirti pačiai, šioje nuotaikoje plyšį atveria bet koks netyčia ištartas žodis – kiekvienoje kelionėje jų buvo bent po keletą, išsprūdusių išgąsčio, susijaudinimo, atsipalaidavimo akimirkomis. Tada itin ryškiai pajaučiamas tylos vaidmuo.

Judėjimo kryptys. Miestas yra sudėtingas organizmas, kuriame per ilgus metus susiklosto optimaliausios trajektorijos. Judėjimas tiese nėra ergonomiškas, nors teoriškai žymi trumpiausio kelio galimybę. Modernaus miesto sampratos kūrėjai siekė sukurti „žmonių takus“ – tiesias ir plačias gatves, o namus suskirstyti į lagerius. Tačiau daugumai artimesni, XX a. pradžios modernistų kritikuoti „asilų takai“ – vingiuotos, vaizdingos, poetiškos gatvelės. Didžiausią dalį Vilniaus gatvių galima priskirti pastariesiems. Mėginimas tokiomis gatvėmis laikantis nusistatytos krypties – iš anksto pasmerktas didelėms paklaidoms. Tai ėjimas prieš natūralią miesto savitvarką, savitvardą, katės „glostymas prieš kailį“ (tiek miesto, tiek savęs paties atžvilgiu).

Esamojo laiko išgyvenimas. Jis suspindi estetiniu žavesiu, nes tą dieną neturi konkurentų – praeitis ir ateitis negalioja. Esamasis laikas žavus dėl jo tėkmiškumo, paros metų kaitos pajautimo. Pats TylĖjimų vyksmas yra estetinis, kupinas estetinių išgyvenimų ir juos inicijuojantis. Danutė Gambickaitė palygino jį su žiūrovu, vaikštančiu po kino filmo scenografiją. Tos scenografijos tyrinėjimas, fiksavimas „TylĖjime“ yra labai svarbus. Žvalgantis po neįprastas teritorijas arba tiesiog einant neįprasta trajektorija, atrandama daug banalios aplinkos detalių. Čia norisi prisiminti miegaliaus fenomeną – reiškinį ar objektą, kuris egzistuoja, daro įtaką savo aplinkai, tačiau pats nėra suvoktas, atpažintas. Tokių objektų atpažinimas įvykdavo kaskart, kai jie atliepdavo subjektyvius prisiminimus, asociacijas. Dažnai jos būdavo net kolektyvinės, ypač tarp žmonių, kurie yra iš tos pačios aplinkos, meno lauko. Tokie objektai, kaip išmestas pisuaras susisieja su Duchampo „Fontanu“, sukabintos rogutės su Beuyso „Paketas“. Dar įdomiau tai, kad dalyvaudama ėjime apie asociacijų su menu paieškas nežinojau, tačiau tai vyko nesąmoningai. Atradusi kriauklės formos vonelę, prisiminiau „Veneros gimimą“ ir kartu su kitais dalyviais šį paveikslą „suvaidinome“. Kita charakteringa „TylĖjimo“ savybė – tėkmiškai susiklostantys ritualai, kurie tampa atpažįstami tik daugkartiniams dalyviams. Pavyzdžiui, pirmo ėjimo grupė atsigulė į atrastus futbolo vartus, kitais kartais – tai būdavo sąmoningai pakartojama, tapo savotišku memu. Minėti momentai artimi psichogeografijos diskursui, besidominčiam aplinkos žmogaus ryšiais, taip pat fenomenologijai.

Fiksavimas. Kelionės metu kiekvienas dalyvis „piešia“ individualų savo psichogeografinės aplinkos žemėlapį, fiksuodamas tai, kas jam atrodo esą reikalinga, rezonuoja su atmintimi, įžvalgomis. Dažnai tai neatsiejama nuo prieš tai aptartų kolektyvinių asociacijų. Visą „TylĖjimų“ seriją sieja vidinių ryšių, simbolių, nuorodų, citatų tinklas, kuris susikūrė tėkmiškai, spontaniškai ir atsispindi fotografijų ir videoįrašų tinkle. Įvairių rastų objektų ekspozicija, kuri buvo pristatoma gynimų metu, su juo glaudžiai susijusi. Anot Vitalijaus, tai – videodokumentacijos kaip teksto, o aš pavadinčiau – hiperteksto – išnašos. Tam tikrus atmintin įstrigusius objektus, kurie įsiprasmina nuo jų „pažadinimo“ momento, jis gretina su Rolando Bartheso punctum teorija, išreiškiančia kokio nors vaizdo „įgėlimą“, kuris vėliau persekioja lyg fantomas.

„Diena, kurios nėra“ arba „Paaukota diena“. „TylĖjimo“ dieną išklystama iš įprasto buvimo, nenuveikiama nieko naudingo materialia prasme, todėl vėliau net ima atrodyti, kad ta diena tebuvo sapnas. Pasakymas „paaukota diena“ atsirado iš suvokimo, kaip vis dėlto sunku iš savo gyvenimo išbraukti tą vieną dieną ir ją skirti tarsi niekam. Tačiau aukojimo leitmotyvas lydi „TylĖjimus“ neišvengiamai jau vien dėl savanoriškai prisiimamo fizinio nuovargio, galimų pavojų. Be abejo, čia galima vesti asociacijas su piligriminėmis kelionėmis ar pirmykščių genčių iniciacijomis, kur tam tikrame gyvenimo etape genties narys, savo kūną įmesdamas į jam neįprastas, ritualinio pobūdžio aplinkybes, pasiruošdavo pereiti į naują etapą. Šiuo atveju TylĖjimuose patiriamas aukojimas ar iniciacija neturi futurizmo, yra savitikslė ir užsibaigianti sulig ta diena. Tas momentas įdomus, nes „TylĖjimų“ vyksmas emociškai, jusliškai, konceptualiai yra atviras, tačiau uždaras laike. Tai primena saulės ratą, kuris ir yra „TylĖjimų“ grafinis pavaizdavimas. Uždara, cikliška struktūra pasižymi ir visų įgyvendintų vyksmų videodokumentacija.

***

Milda Laužikaitė:

Kaita. Pietvakarių kryptis. Epizodas iš gerosios vilties kiemų, krasnucha. Mes žingsniuojam pirmyn, su savim nešamiesi idėją. Tylim, skirtingais atstumais ir tempais, bet tyla viena – bendra. Akys ir ausys kaip niekad atviros ir budrios aplinkai, pastabios detalėm – užuolaidos pusiau užtrauktos, spalvoti kartoniniai žvėreliai prie įėjimo į laiptinę, trečio aukšto lange vazoninio augalo keli lapai nuvytę, eglyno tvorelė. Klausom savo eisenos ritmo ir aplinkos ansamblio. Vidinis pasaulis ištirpsta, prasiplečia iki pasaulio apskritai. Mūsų tylos burbulą praskrodžia keli sparčiai ir ugningai besikalbantys vyrai. Atrodo, jie visai kitoj dimensijoj. Iki akimirkos, kai mūsų žvilgsniai susitinka – tampa aišku kaip dieną – mes žinome vieni apie kitus, mes visi čia to paties šiame pasaulyje.

Vaikų darželis kairėje, ten tylu, vaikai turbūt miega pietų. Krepšinio aikštelėje senelis su apvaliu padidinimo stiklu skaito laikraščius. Tyla išryškina kukliausius kampelius, tai, kas kasdieniame šurmuly ušsigožia sumaištimi, dabar suskamba sodriai, turtingai, giliai kvėpuoju tuo, taip paprastai, dėkingai. Pristabdyti įprotį nuolat reikštis, atkreipti, pelnyti dėmesį visų savo spalvų margumu ir pastangomis, būti sąmoningam apie gyvenimo žaidimą, kuriame tiesiog dalyvaujam. Kieme porelė į bagažinę kelia dulkių siurblį, tylėdami. Jie irgi žino.

Jurij Dobriakov:

Skirtingi tylėjimai

Kai tylėdamas vaikštai vienas, šis tylėjimas skiriasi nuo to, kurį patiri tuomet, kai kartu tylėdami eina kiti žmonės. Jo dažniausiai nepastebi – esi pripratęs prie jo kaip prie savo kūno. Vienumoje tylėjimas yra normalus, „nulinis“ būvis, praktiškai neturintis savybių. Jo neįmanoma apčiuopti. Į jį sunku pažiūrėti iš šono. Jis yra išsklidęs po visa tave, ištirpęs tavajame „aš“.

Kai tyli keli žmonės, tylėjimas nebėra kažkas savaime suprantama. Jis iškyla į išorę ir egzistuoja tarp žmonių, tampa beveik daiktiškas, apčiuopiamas, pradžioje net slegiantis. Žmonės veikia vienas kito atžvilgiu kaip akustiniai veidrodžiai, taip tuštuma, grąžinanti sustiprintą ir sutirštintą tylą. Panašiai psichoanalitiko funkcija yra ne kalbėti su pacientu, bet tyliu buvimu grąžinti, atspindėti pastarajam jo paties žodžius, kad šis galėtų juose įžvelgti atsakymus į jį kamuojančius klausimus. Šioje tyloje turi išmokti elgtis ir naviguoti, išsiversti be kalbos, kuri taip pat netenka savaime suprantamo įrankio statuso. Norėdamas suprasti, kaip kažkas veikia, turi nuo to dalyko atsitraukti, pažiūrėti į jį kaip į nuo savęs atskirą objektą, atsisakyti jo kaip savo „organiško“ tęsinio. Tylėjimas tampa virtualia laboratorija, kurioje mąstai apie kalbą, jos ribas ir pabaigą. Tada suvoki, kokia didelė tavo tapatybės dalis yra uzurpuota kalbos kaip privilegijuotos išraiškos formos. Imi ieškoti neverbalinių „protezų“, kurie galėtų efektyviai pakeisti amputuotą kalbą – gestų, mimikos, gal net telepatinių ryšio kanalų.

Tačiau tylėjimas ilgo ėjimo kartu pradžioje taip pat skiriasi nuo tylėjimo pačioje jo pabaigoje. Net tada, kai vėl pradedi kalbėti, tylėjimas tam tikra prasme tęsiasi. Į kalbą sunku įsijausti iš naujo, prie jos tenka pratintis pamažu, ji grįžta kaip svetimkūnis. Pirmi žodžiai sukausto ir apriboja, atrodo, jog ką tik tylėdamas siuntei į erdvę daug daugiau informacijos, galbūt netgi buvai labiau socialus, ištirpęs kolektyvinėje tyloje kaip įvairiausiems signalams labai pralaidžioje terpėje. Kalba vėl uždaro individualume, nors iš pirmo žvilgsnio ir yra kolektyvinės tapatybės pagrindas. Ką tik buvę išties kartu tyliame bendrabūvyje, žmonės vėl tampa atskiri ir pradeda egzistuoti kas sau. Net kartu tyloje išgyventos patirtys tampa akivaizdžiai siauresnės ir skurdesnės, kai pagaliau yra įžodinamos.

Danutė Gambickaitė:

Aš esu filmas

Vitalis rašo apie Italijos stalkerizmą ir naująjį stalkerizmą, mano atmintyje šis žodis taip stipriai susijęs su stalkeriu iš Tarkovskio filmo, kad visas to veikėjo charakterio savybes nesąmoningai perkeliu ir į šį kontekstą. Kita vertus, savęs Tylėjime niekada netapatinau nei su stalkeriu, nei su vedamuoju, šiuo atveju stalkeris yra nebent pats vyksmas, bet tikrai ne žmogus. Bandau prisiminti pačią ryškiausią Tylėjimo patirtį, bepigu atsiminti kažką konkretaus ir neva ryškiausio. Atsimenu daug, o ir Tylėjimą patyriau ne vieną. Bandysiu surašyti tai ką atsimenu šiuo metu, tai nebūtinai pačios ryškiausios patirtys, bet šia akimirką išnyra būtent jos, taigi štai viena su kita susipainiojusių ir besipainiojančių patirčių sąrašas:

Šiaip jau labai mėgstu tokius patirtinius ir orinius kūrinius-vyksmus, kurie veikia kaip sąlyga, scenografija ir atmosfera idėjai. Kaip toje scenografijoje jaučiuosi? Keistai, kaip nevisai šiam pasauly arba tiksliau lyg pati būčiau iš kito pasaulio. Paradoksalu, kad tylint ir einant viena kryptimi atsiranda ne tik didesnis dėmesys aplinkai, bet ir stipresnis svetimumo su ja jausmas. Tyla ir ėjimas suveikia kaip savotiškas lukštas ar kosmonauto kostiumas einant svetima planeta. Juk paprastai (nedalyvaujant šiame vyksme arba tiesiog nesusikuriant kažkokių savų sąlygų) aplinka tiesiog esti šalia arba, tiksliau, nepastebim jokios ertmės, vaakumo (tylos sluoksnio) tarp savęs ir aplinkos.

Tylėjimas kaip parodos erdvė. Iš tiesų Tylėjimą galima pamatyti ir kaip vaikščiojančią parodą arba vaikščiojančią galeriją / parodų salę. Žinoma, kuo puikiausiai suprantu, kad ši asociacija kyla iš kartais ir mane pačią erzinančių menotyrinių / menokritikinių / kuratorinių patirčių, bet kur jau dingsi. Atsimenant dar vieną Tarkovskio filmą Soliaris Tylėjimas ir yra Soliaris, gyva ir nuo tavęs nepriklausoma planeta, kuri įsibrauna į tavo atmintį, pasąmone bei atgamina tai ką pamiršai arba nenori prisiminti, tai kas tau neduoda ramybės.

Tyla tyla tyla. Apie tylą man visada sunku kalbėti ir rašyti, tad aš irgi, kaip T. B., apie tylą patylėsiu.

* Ėjimas. Man asmeniškai ėjimo procesas, žingsniavimas visada turėjo daug meditatyvumo, tai tarsi savotiška mantra. Ypač ryškiai tai pajaučiu eidama tiesiai, be kliūčių, pavyzdžiui, kokioj nors alėjoj. Viename tekste esu rašiusi apie alėjinį ėjimą, tad kad nesikartočiau pacituosiu save: „Eidamas alėja labiau susitelki į patį ėjimo, pasivaikščiojimo procesą, stebi ir analizuoji aplinką kitaip. Einant kitomis miesto erdvėmis irgi stebima, tačiau „alėjiniam“ stebėjimui yra daugiau erdvės, jis tampa labiau periferiniu. Alėjose yra tiesiog ėjimas dėl ėjimo, žiūrėjimas dėl žiūrėjimo, klausymas dėl klausymo. Regis, alėjoje ir alėjos garsus girdi kitaip. Toks klausymasis labiau savitikslis.” Nors, tiesa sakant, Tylėjime visi ėjimo tipai turi savitiksliškumo, nes tokį toną užduoda pats vyksmas, bet kartais kelias valandas eidamas kaimo keliukų tiesėmis, kurias supa laukų aikštynai, tą ėjimą dėl ėjimo pajauti dar stipriau, būtent tada ėjimą kaip meditaciją, mantrą ir išgyvenu.

* Nuovargis. Nebent psichologinis, žinoma, pavargsti ir fiziškai, bet šis nuovargis nepalyginamai lengvesnis.

* Kinematografiškumas. Galvodama apie jį, atsimenu pietų krypties drėgmę, rūką ir vis persekiojančius geležinkelio bėgius. Atsimenu jais nuo mūsų tolstantį J. D. Būtent šios krypties atmosfera man buvo pati kinematografiškiausia. Minėjau, kad Tylėjime jaučiuosi taip tarsi būčiau iš kitos planetos, dabar mąstau, kad jaučiuosi tarsi būčiau filmas, o supanti aplinka – kino salė, žiūrovai, o gal ir atvirkščiai, gal iš tiesų aplinka yra filmas, o mes, tyliai einantys, – žiūrovai.

* Žmonės. Kartais pagalvoju, o kaip jausčiausi jei eičiau viena? Čia pat nuveju tą mintį šalin. Jeigu eičiau viena, tokiu atveju visiškai dingtų tylos jėga, savotiška tylos diktatūra, kuri čia labai svarbi.

Dar daug ką norėčiau papasakoti, bet šįsyk susilaikysiu, kad liktų daugiau erdvės pamąstymams.

[1] Vitalij Červiakov, Tiesiai per aplinkui. Apie (pasi)vaikščiojimų patirtis, 2012.

[2] Ten pat.

☼ from Vitalis Vitaleus on Vimeo.