Vietos ir jausmai, kuriuose buvau, o gal dar būsiu. Interviu su Agne Juodvalkyte

Pirmą kartą su Agne Juodvalkyte ir jos kūryba susidūriau 2020 m., kai karantino metu (jam vos atlaisvėjus) atlikau praktiką galerijoje „AV17“. Pamenu jautrią menininkę, efemeriškus kūrinius ir visiškai nepažintą bei negirdėtą kūrybą, kuri tuo metu užklojo galerijos erdves. Po kelerių metų galiausiai kalbamės ir pradedu pažinti, nors nemažai išlieka tyloje, tačiau visa tai atitinka prieš akis (kartais vos, kaip sapnus) regimus kūrinius.

Emilija Vanagaitė: Pokalbį su Tavimi norėčiau pradėti nuo kūrinio, kurį turiu prieš save. Tai Tavo 2023 m. išleista knyga „ANSKA“. Šiuo vardu, kaip suprantu, buvo vadindama Tavo močiutė. Kas yra Anska tavo kūrybai ir jos kontekste?

Agnė Juodvalkytė: Kalbant apie knygą „ANSKA“, kurioje viskas yra ganėtinai abstraktu, manau, paminėčiau tokius pamatinius dalykus kaip geografija ir vieta, dažnai iškylančias atminties, tapatybės ir mito sąvokas. Mano meninėje praktikoje šios temos susipina, daug išreiškiama per spalvą ir formą.

Anska vardas irgi yra tarsi mitas, mano vaizduotės kūrinys, susijęs su močiutės Onos vardu ir atsiminimu, jog taip ją vadindavo šeima. Nors „ANSKOS“ puslapiuose juntama ramybė, juose taip pat tyko nuolatinis judėjimas, jausmų virpulys – ieškojimai, ilgesys ir troškimas susigrąžinti tai, kas prarasta.

E. V.: Ar ilgesys ir troškimas susigrąžinti tai, kas prarasta, nuolat lydėjo Tave kūryboje? Kokie buvo Tavo ankstyvieji kūrybiniai impulsai ir įkvėpimai?

A. J.: Ilgesio nelaikyčiau svarbia tema savoje kūryboje. Gal tai greičiau bandymas suprasti dabartį remiantis praeitimi. Man visada labai rūpėjo spalva ir medžiagiškumas, dažniausiai dirbu su sluoksniais, tekstūra ir paviršiumi, šiuo metu taip pat gvildenu su moterų menininkių kūryba glaudžiai susijusias temas. Tekstilė ir detalės yra svarbūs mano kūrybinio proceso elementai. Atspirties tašku kartais gali tapti istorija, kurią su savimi atsineša medžiaga ar objektas.

Atsakant į tavo klausimą apie įkvėpimus ir ankstyvus kūrybinius impulsus, mane visada žavėjo meno galimybė suteikti saugią erdvę kalbėti jautriomis temomis. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vis dar kuriu. Noras tapyti neatsiejamas nuo minties artikuliuoti ir suprasti pasaulį aplink save.

E. V.: Galbūt galėtum šiek tiek išsiplėsti apie moterų menininkių kūrybos temą savuose kūriniuose?

A. J.: Šiuo metu daug laiko praleidžiu permąstydama motinystės, praradimo, šeimos, kūniškumo temas. Bet dar nežinau, kuria linkme pasuks šie darbai, dėl to sunku apie tai kalbėti.

E. V.: Neišsitekimas viename raiškos ir išraiškos būde – baigei tapybą, bet veiki ne kaip tradicinė tapytoja, o per tekstilę, objektą – kaip įvyko toks posūkis, koks buvo kelias ir kodėl to norėjosi?

A. J.: Jau 2016 m. Berlyne, atidariusi savo pirmąją personalinę parodą „Hybrid Organism“, kurioje buvo rodomos tekstilės ir objektai, supratau, jog ši kryptis mane labai traukia ir žavi. Vėliau sekė ir keli kiti projektai bei bendradarbiavimas su įvairiais menininkais.

Niekada nestudijavusi tekstilės, tuomet jutau laisvę ir nesuvaržymą dirbti su medžiaga ir erdve. Vėliau, būdama skirtingose rezidencijoje (Norvegijoje, Austrijoje, Atelierhaus Salzamt, ir Vokietijoje), naudojau įvairius būdus pristatyti tapybą. Ištemptas, suplėšytas, perlenktas audinys – tapyboje bandžiau skirtingas raiškas. Kita vertus, tekstilė man suteikė netikėtumo elementą, kuris traukia, ir kurio tapyboje tuo metu nejutau. Viskas labai kinta. Šiuo metu daugiau dirbu su tapyba.

E. V.: Nežinau, ar tik man susidaro toks įspūdis, ar šiuolaikiniai tapytojai kiek labiau nei kiti nori bėgti, eksperimentuoti, keisti savo mediją. Kaip manai, kodėl? Tarkim, atrodo, kad skulptoriai kone visais atvejais lieka ištikimi savo medžiagai ir amatui, o su tapytojais neretai koja kojon eina noras plėsti savo išraiškos būdų ribas.

A. J.: Manau, jog yra galybė skirtingų būdų ir meninių praktikų. Pamenu, skaitydama Whitechapel galerijoje vykstančios parodos „Donald Rodney: Visceral Canker“ anotaciją, pagalvojau, jog mane žavi jo išradingas medžiagų ir kalbos naudojimas, nėra noro kalbėti viena kryptimi ir apie vieną dalyką. Tapusi mama, pati ėmiau daugiau dirbti su tekstile ir siuvimu, nes fiziškai daugiau laiko praleisdavau namuose. Kai vaikas miegodavo, pabaigdavau keletą detalių, taip paruošiau ir darbus, kuriuos eksponavau parodoje Nidos Meno kolonijoje „Sweet Dreams Foundation“ (2022). Keliaujant taip pat patogiau su savimi gabentis keletą tekstilių, o ne tapybos reikmenis. Tapybos tempas visai kitoks. Galbūt tapyba, būdama tarsi riba tarp dvimatės ir trimatės erdvės, neišvengiamai kviečia plėsti ribas įvairiomis kryptimis. Tas ribas lengva peržengti. O kad ir minėtoji skulptūra visgi stipriai įsitvirtinusi trijuose matmenyse.

E. V.: Prabilai apie kito menininko parodą, įdomu, ką, kalbant apie kitus kūrėjus, parodas, renginius ar reginius, laikytum savo įkvėpimu, ar kas, manytum, Tau daro ar darė įtaką?

A. J.: Labiausiai šiuo metu įkvepia žmonės, kuriantys šalia. Taip pat visada žavėjausi muzika ir šios srities kūrėjais. Jų galybė, visų neišvardinsiu. Pavyzdžiui, KMRU, Kali Malone, Jeremy Shaw…

Be galo daug laiko praleidau Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurios įtaka išlieka ir dabar. Peizažas tuo metu buvo mėgstamiausia tema. Dabar jis šiek tiek pakitęs, bet tebėra peizažas, atminties peizažas.

E. V.: Jei teisingai supratau, knyga yra Tavo būdas užbaigti kūrinių seriją. Kaip prieinama prie supratimo (ir galiausiai – nutarimo), kad kažkas baigiasi?

A. J.: „ANSKA“ atsiradimas sutapo su mano senelės mirtimi ir dukros gimimu. Įdomu, kad mano darbas „išsiplėtė“ tapus mama. Nėštumo, gimdymo, pogimdyminio laikotarpio, vaiko auginimo patirtys transformavo mano meno praktiką taip, kaip nebūčiau galėjusi įsivaizduoti. Taip pat manau, kad mano studija tapo sąmoningu prieglobsčiu nuo tų pareigų, todėl pasikeitė ir mano santykis su darbu.

Dabar studijon einu su „konkrečia užduotimi“ ir tik tam tikru laiku. Nebeliko tiek daug vietos spontaniškumui. Ėmiau nejučia naudoti daugiau tekstilės, plonos, membraną primenančios medžiagos, tiek tapyboje, tiek instaliacijose. Upės gimimas man atvėrė daug skirtingų durų. Ji su savimi atsinešė nuostabią energiją. Kažkuria prasme tai labai naujas etapas. Bet nemėgstu ir nemėginu sudėti šių patirčių į stalčiukus ar skirtingus etapus, viskas natūraliai persipina, apsisuka ir vėl grįžta.

„ANSKA“ man primena apie tam tikras vietas ir jausmus, kuriuose buvau, o gal dar būsiu.

E. V.: Nors jau ilgą laiką dirbi Berlyne, tačiau, žvelgiant į Tavo kūrybinę visumą, nėra jausmo, jog būtum nevietinė menininkė. Ką Berlynas Tau suteikia, ko, pavyzdžiui, Vilnius negalėjo ar negali suteikti?

A. J.: Aš būdama viename ar kitame mieste, negalvoju, ko jis man negali duoti, ar ko trūksta kitame. Stengiuosi nelyginti. Tiesiog taip susiklostė, jog gyvenu keliose vietose. Vilniuje kartais praleidžiu daugiau laiko nei Berlyne. Ryšys su šiais dviem miestais labai keičiasi. Mėgstu nuolatinę kaitą, galimybę būti ir ten, ir ten. Berlynas turi kitą ritmą, ten daugiau laiko praleidžiu įsitraukusi į studijos kūrybinius procesus. Vilnius – mano namai, čia turiu savo draugus, ritmą, tam tikrą, gal ramesnį buvimą.

E. V.: Ar jau galime netrukus tikėtis kūrybinių išžengimų ir pažinties su naujaisiais Tavo kūriniais?

A. J.: Labai tikiuosi ir noriu artimiausiu metu parodyti ką nors naujo.